2020 m. kovo 8 d., sekmadienis

Įdomybių kaleidoskopas (2020 m. vasaris / 2)


Vasario antrosios pusės įrašai. Popiežius Grigalius I ir jo taktika, stipruolis Ewaldas Redamas ir Drezdeno rotušės Auksinis žmogus, Frankfurto knygų mugės ir J. Gutenbergas, Auksinė etruskų knyga, "Codex Gigas" ir nelabasis, "angliškas prakaitas", gotika ir gotai, romėnų Februsas ir vasario apeigos. 


Tradicija statyti krikščioniškus maldos namus senųjų pagoniškų šventviečių vietoje siejama su popiežiumi Grigaliumi I (540 – 604 m.), kuris vėliau pramintas Didžiuoju.
Būdamas neblogas psichologas, Grigalius suvokė, kad žmonėms būdinga melstis ir aukoti įprastose vietose, tad, norit patraukti į savo tikėjimą pagonis, reikia ne griauti ir niokoti brangias jiems vietas, o tiesiog bandyti pakeisti „garbinamą objektą“. Jis rašė:
„Nusprendžiau, kad jokiais būdais negalima naikinti stabmeldžių šventyklų. Griauti dera pačius stabus. Apšlakstykime šias šventyklas šventintu vandeniu, pastatykime ten altorius, suneškime relikvijas, kad šios vietos iš demonų garbinimo visus virstų Tikrojo Dievo garbinimo vietomis (...) Be to, ir žmonės bus labiau linkę lankytis jiems įprastose vietose“.
Tokia Grigaliaus I taktika skleidžiant krikščionybę nusisekė kur kas labiau nei pagonių įniršį keliantis atviras šventovių niokojimas. Nors, žinoma, fanatiškiausi krikščionybės skleidėjai Grigaliaus rekomendacijų laikėsi toli gražu ne visada.
**
Iliustracija. Popiežius Grigalius I ir jo simbolis – šv. Dvasią įkūnijantis baltas balandis.


**
Visai neseniai, rašydamas apie Dresdeno bombardavimus, užsiminiau ir apie XX a. pradžios statybos Naująją miesto rotušę bei 16 žmonijos dorybes vaizduojančių skulptūrų. Tačiau nepaminėjau dar vienos, bene pagrindinės rotušės bokšto skulptūros, vaizduojančios mitinį graikų didvyrį Heraklį su gausybės ragu, tapusios savotišku Dresdeno stiprybės ir klestėjimo simboliu. Ji vadinama Auksiniu rotušės žmogumi (Goldene Rathausmann).
Šį auksuoto vario meno kūrinį 1908 m. sukūrė vokiečių skulptorius Richardas Guhras (1873-1956), beje, buvęs didelis mistiškojo kompozitoriaus Richardo Wagnerio gerbėjas. Pozavo to meto garsus sunkiaatletis, daugkartinis Saksonijos čempionas Ewaldas Redamas (1884-1947).
Kadangi tais laikais Redamo išvaizda vertinta kaip „teutoniškas etalonas“, atletas užsidirbdavo ne tik sportiniais pasiekimais, bet pasirodymais įvairiose to meto šou, o taip pat pozavimu garsiems skulptoriams, tapytojams. Daug keliavo ir dirbo užsienio valstybėse. 1932 m. Redamas įsigudrino netgi tapti svorių kilnojimo treneriu Stalino laikų Maskvoje.
Baigiantis Antrajam pasauliniam karui, Redamui jau buvo šešiasdešimt metų, todėl jis pašauktas tarnauti į priešlėktuvinę gynybą. Karą baigė būdamas karo medicinos tarnybos vyresnysis jefreitorius. Bandė nesėkmingai įsilieti į „šou biznį“, tačiau jo paslaugų niekam neprireikė. Nusižudė 1947 m. Kaip teigiama, dėl skolų.
Kalbant apie Heraklio skulptūrą, tai pokariu kilo diskusijos dėl jos tikslingumo, mat pakelta dešinė ranka kažkam labai priminė Trečiojo reicho laikų pasisveikinimą. Ir tik po ilgų aiškinimų, kad nei skulptorius, nei pozuotojas niekaip nebuvo susiję su naciais, kad skulptūra sukurta dar tada, kai Hitleris nemąstė apie jokią politiką, o pakelta ranka visiškai atitinka antikinio meno kanonus, „auksinis žmogus“ paliktas ramybėje.
Po Antrojo pasaulinio karo skulptūra keliskart būdavo nukeliama ir restauruojama.
**
Iliustracijos. Kairėje – Ewaldas Redamas (foto imta iš oldtimestrongman. com), dešinėje – Auksinis Rotušės žmogus (foto imta iš jaeger-ingenieure. de)  


**
Šiandien Vilniuje startuoja kasmetinė knygų mugė, sutraukianti daugybė lankytojų ir svečių iš užsienio. Tad kiek istorijos apie knygų mugių tradiciją.
Europos knygų sostine laikomas Vokietijos miestas Frankfurtas prie Maino. Būtent čia vyksta pati garsiausia ir seniausia pasaulyje knygų mugė, organizuojama jau daugiau nei 500 metų. Tiesa, su pertraukomis.
Kodėl Frankfurtas? Ogi todėl, kad visai netoliese esančiame Maince pasiturintis amatininkas Johannas Gutenbergas XV a. viduryje išrado knygų spausdinimą ir įkūrė pirmąją spaustuvę. Netrukus Gutenbergo metodus ištobulino spaustuvininko pasekėjai. Prieš tai ranka perrašinėtos knygos tapo prieinamos platesniems visuomenės sluoksniams, neįtikėtinai padidėjo tiražai, pačios knygos atpigo.
Jei anksčiau dažniausiai vienuolių perrašomi ir iliustruojami pavieniai egzemplioriai buvo skirti išankstiniams užsakovams, tai dabar knygos spausdintos pardavimui, visiškai nežinant kas jas nusipirks. Siekdami parduoti savo produkciją, didieji Frankfurto spaustuvininkai pradėjo rengti knygų muges. Žinoma, tai nebuvo masinės mugės šių dienų supratimu. Didžioji visuomenės dalis vis dar buvo neraštinga, knygos vis dar vertintos kaip prabangos prekė, todėl taikyta į pasiturinčius, išsilavinusius visuomenės sluoksnius. Nepaisant to, kasmet Frankfurto mugė vis plėtėsi ir didėjo, tačiau XVII-XVIII a. sandūroje dėl tam tikrų politinių priežasčių ir religinių kovų ją nukonkuravo kylančio naujojo vokiečių kultūrinio centro – Leipcigo, knygų mugė.
Kad ir kaip bebūtų keista, bet Frankfurto knygų mugės šlovingam atgimimui pasitarnavo po Antrojo pasaulinio karo sekęs Vokietijos padalinimas. Komunistų valdomame Leipcige knygų mugė faktiškai sunyko, tad vakarietiškas Frankfurtas prie Maino vėl atgavo prarastas pozicijas. Pirmoji pokario mugė čia surengta 1947 m. ir netrukus tapo tarptautine.
Trys įdomūs faktai apie spausdinimo pradininką Johanna Gutenbergą.
Pagal specialybę jis buvo juvelyras ir metalo apdirbėjęs. Ko gero, būtent kruopštus darbas su metalu, Gutenbergui pakuždėjo idėją, kad galima pagaminti daugybę įvairaus dydžio ir pavyzdžio raidžių, kurias išdėliojant tam tikra tvarka galima lengvai surinkti norimą spausdinti tekstą;
Nepaisant to, kad Guttenbergas laikomas viena iš labiausiai pasaulio kultūrai nusipelniusių asmenybių, iš tiesų apie jo gyvenimą žinoma palyginti mažai. Daug biografijos epizodų remiasi galimomis prielaidomis ir loginėmis išvadomis.
Manoma, kad Gutenbergo „pavardė“ kilo iš jo tėvo valdos – Gutenberghofo. Pats vietovardis siejamas su vokiškais žodžiais „geras“ ir „kalnas“. „Hof“ reiškia kiemą arba valdą. Nors yra ir kita versiją, pagal kurią vietovardis kilo iš pavardės, nors ji mažai tikėtina, mat garsiojo spaustuvininko tėvas dokumentuose figūruoja ne kaip Gutenbergas, o kaip Friedrichas Gensfleischas.
**
Iliustracija. 1696 m. mugė Frankfurte prie Maino. Johan Albrecht Jorman „Frankfurter Meßgedicht“, 1696. Imta iš wiki.  


**
Atsakyti į klausimą, kuri knyga seniausia pasaulyje, – nėra taip paprasta. Jau vien dėl skirtingų vertinimų, kas laikytina knyga. Prirašyta molinė lentelė? Pergamento ritinys, ar kažkas kito?
Jei manytume, kad knyga – tai daiktas, sudarytas iš tarpusavyje sujungtų prirašytų puslapių, tai seniausios pasaulyje knygos laurai atitenka vadinamajai Auksinei etruskų knygai, dar žinoma kaip Auksinė orfizmo knyga. Apytikslis datavimas – 500-600 m. per. Kristų. Ji atrasta prieš 70 metų Bulgarijoje, kasant Strumos upės kanalą.
Kadangi knygą Nacionaliniam istorijos muziejui Sofijoje padovanojo garbaus amžiaus privatus asmuo, panorėjęs likti anonimu, buvo suabejota, ar tai nebus XIX-XX a. klastotė. Tačiau nepriklausomos ekspertų komisijos iš Bulgarijos ir Didžiosios Britanijos patvirtino artefakto senumą.
Auksinę knygą sudaro šešios gryno aukso plokštelės – „puslapiai“, tarpusavyje sujungti žiedeliais. Juose vaizduojami raitelis, sirena, lyra, žyniai ir kareiviai. Knyga surašyta raidynu, labai primenančiu etruskų rašmenis, bet tekstas iki šiol neiššifruotas. Keliama prielaida, kad knyga skirta kilmingo etrusko laidotuvėms.
Kadangi anais laikais dabartinėje Bulgarijos teritorijoje buvo išplitęs orfizmas – su graikų mitologijos personažo Orfėjaus vardu susijusi savotiška religinių bei filosofinių pažiūrų sistema, tekstai galėtų būti susiję su šiuo kultu. Į tai tarsi nurodo lyros vaizdavimas. Paslaptinga etruskų tauta į dabartinės Italijos teritoriją atkeliavo iš Mažosios Azijos. Taigi, jų stovyklų būta ir Bulgarijoje.
Kaipgi Auksinė etruskų knyga privačiose rankose? Ogi paprastai. Prieš 70 metų, kai buvo pradėtas kasti Strumos kanalas, pasitelkta Bulgarijos kariuomenė. Būtent tada jaunas šauktinis ir atrado neįtikėtinai vertingą artefaktą, bet nusprendė jį pasisavinti. Plokšteles padovanojo muziejui tik sulaukęs 87-erių metų.  


**
„Codex Gigas“ (Milžiniškas kodeksas) – viena didžiausių ir sunkiausių knygų pasaulyje, sudaryta XIII a. pirmojoje pusėje dabartinėje Čekijos teritorijoje. Manoma, kad prie šio įspūdingo veikalo darbavosi vienas žmogus, greičiausiai benediktinų ordino vienuolis, o visas darbas galėjo trukti apie 30 metų.
„Codex Gigas“ – tai savotiškas rinkinys, į kurį įtrauktos kelios savarankiškos knygos: Šventasis Raštas, Bažnyčios istorija ir liturginiai sąvadai, Kozmos Prahiškio „Bohemijos istorija“, Izidoriaus Seviliečio „Etimologija“, kiti darbai. Kartais manoma, kad į „Codex Gigas“ benediktinai norėjo sutalpinti visus, kaip jiems anuomet atrodė, svarbiausius žmonijos kūrinius. 640 knygos puslapių (matmenys 890x490) pagaminti iš išdirbtos asilo odos. Manoma, kad tam prireikė nugalabyti apie 120 gyvūnų. Pergamentas pakankamai sunkus, todėl knygai pernešti prireikia 2-3 suaugusių vyrų.
Žymiausia „Milžiniško kodekso“ iliustracija – didžiulis nelabojo atvaizdas, būtent todėl rankraštis kartais vadinamas „Velnio biblija“ (ček. Ďáblova bible). Tačiau Šėtonas nėra savarankiška iliustracija, o savotiška priešybė kitame puslapyje vaizduojamam Dangiškajam miestui.
Kaip jau minėjau, „Codex Gigas“ autorystė priskiriama vienam žmogui. Į tai nurodo vientisas perrašinėtojo braižas, kurio joks kitas žmogus tiesiog negalėtų taip tiksliai atkartoti. Bendra darbo trukmė – apie 30 metų, gauta paskaičiavus, kiek eilučių per dieną viduramžių sąlygomis galėtų nukopijuoti atskiras žmogus, atmetus sekmadienius ir religines šventes. Perrašinėtojo vardas nežinomas, tačiau kai kurios užuominos leidžia spėti, jį buvus vardu Hermannas arba Sobislavas. Pagal vieną iš legendų, kodeksas pradėtas ir baigtas per vieną naktį. Esą vienuolis, kuriam liepta parengti knygą, kreipėsi pagalbos į Šėtoną, kuris pažadėjo padėti, jei bus atvaizduotas viename iš puslapių.
Iki XVI a. pabaigos rankraštis saugotas įvairiuose Čekijos vienuolynuose, bet paskui į mistiką linkusio Šv. Romos imperatoriaus Rudolfo II nurodymu pervežtas į Prahos pilį. XVII a. pirmojoje pusėje knyga, kaip karo trofėjus, atiteko švedams ir mūsų dienomis nuolat eksponuojama Nacionalinėje bibliotekoje (Stokholmas).
Beje, mūsų dienų Čekijoje yra žmonių, siekiančių, kad Švedija grąžintų „Codex Gigas“, tačiau 2007 m. apsiribota tik laikinu eksponavimu Prahoje.
**
Iliustracija iš Pinterest. XIX a. pabaigos švedų mokslininkas tyrinėja „Codex Gigas“. Viename iš puslapių matyti nelabojo piešinys.


**
1485 m. iš Bretanės atplaukęs, Velso pakrantėje išsilaipinęs grafas Henrikas Tiudoras Bosvorto kautynėse sumušė Anglijos karalių Ričardą III ir pats tapo šalies valdovu. Manoma, kad su savimi jo kariai atsivežė keistą ligą, kuri vėliau praminta „anglišku prakaitu“ (lot. sudor anglicus).
Liga pasireikšdavo staiga. Žmones pradėdavo krėsti drebulys, kamuodavo galvos bei galūnių skausmai, karščiavimas, stiprus prakaitavimas, po kurio kartais sekdavo staigi mirtis. Tačiau tai nebuvo maras ar kuri nors kita žinoma liga, kadangi sergančiųjų odos neišberdavo nei votimis, nei pūslėmis.
Garsus anglų filosofas ir istorikas Francis Baconas (1561–1626) rašė, kad jeigu ligonis nemirdavo per parą, tai turėjo daug galimybių pasveikti. Taigi, nors tikimybė mirti buvo nemaža, į kitą pasaulį iškeliaudavo toli gražu ne visi.
1485 m. Londone vos per vieną mėnesį nuo „angliško prakaito“ numirė keli tūkstančiai žmonių, bet netrukus epidemija nuslūgo tarsi savaime, net neatradus jokių efektyvesnių gydymo būdų. Nuo 1507 – 1551 m. užfiksuoti dar keli ligos protrūkiai, kurie taip pat keistai pasibaigdavo.
Kas tai buvo per liga – iki šiol ne visai aišku. Vieni mokslininkai spėja, kad ligą galėjusios išnešioti erkės, kiti – užterštame vandenyje besidauginančios bakterijos, tačiau vieningos nuomonės nėra iki šiol.
Beje, pavadinimas „angliškas prakaitas“ pačioje Anglijoje, žinoma, nevartotas. Čia liga vadinta „prancūzišku prakaitu“ arba tiesiog „prakaitavimu“. Sąvoką „angliškas prakaitas“ sugalvoję airiai, nes manyta, kad 1492 m. salą užgriuvusi epidemija – būtent iš Anglijos atnešta bjaurastis. Beje, ko gero, tai buvo tiesa. Į Airiją liga greičiausiai atnešta iš Anglijos.


**
Apie gotiką, senuosius gotus ir šiuolaikinius...
Pirmuoju gotikiniu pastatu pasaulyje paprastai laikoma Prancūzijos Sen Denio abatijos bažnyčia, statyta XII a. pirmojoje pusėje, prižiūrint įtakingam abatui Sugerijui. Tačiau anais laikais gotikinis stilius nevadintas gotikiniu. Šį apibūdinimą XVI a. sugalvojo italų tapytojas ir skulptorius Giorgio Vasari, norėdamas apibrėžti tarpinį stilių tarp romaninės ir renesanso laikų baroko architektūros.
Verčiant iš senosios italų kalbos, žodis „gotico“ reiškia „primityvus“, „barbariškas“. Būtent taip Renesanso laikų kultūros pasaulio atstovai vertino „tamsiuosius viduramžius“. Su gotais – senųjų germanų gentimi, gotikos stiliaus pavadinimas yra susijęs, bet labai netiesiogiai. Kadaise etnonimas „gotai“ buvo tapęs barbariškumo, tamsybes, naikinimo sinonimu, todėl italų kalboje jis ir pradėjo reikšti pastarąsias savybes, o ne tiek istorinius gotus.
O ką gi reiškia istorinių gotų etnonimas? Sutinkama įvairių nuomonių. Pagal vieną iš versijų, tautovardis galėjęs kilti nuo Jotos (šved. Göta, sen. skand. Gautelfr) upės pietvakarių Švedijoje, kurios pavadinimas siejasi su senuoju skandinavišku žodžiu, reiškiančiu šaltinį, ištakas. Pagal kitą versiją, tai senas germaniškas žodis, reiškiantis žmones, vyrus.
Dar yra toks dalykas kaip gotų subkultūra. Šiam XX a. aštuntojo dešimtmečio pabaigoje pradėjusiam formuotis judėjimui didelę įtaką padarė XIX a. pab. – XX a. pradž. Vakarų Europoje bei JAV išpopuliarėjęs „gotikinis žanras“, savyje apjungęs niūrią siaubo literatūrą ir kinematografiją. Pastarasis žanras užgimė iš XVIII a. Britanijoje atsiradusio „gotikinio romano“ arba „gotikinės novelės“. Kadangi šiuose kūriniuose veiksmas dažnai vyko viduramžių laikus menančiose pilyse, o atmosfera buvo persmelkta „senovės dvasios“, literatūros stilius taip pat gavo gotikos pavadinimą.
**
Iliustracija iš wiki. Sen Denio bazilika. XIX a. vidurys. Félix Benoist piešinys.  


**
Besibaigiant vasariui...
Angliškas vasario mėnesio pavadinimas „february“ yra kilęs iš lotyniško „mensis Februarius“. Žodis „februa“ reiškė apsivalymą, taigi iš esmės vasaris – „apsivalymo mėnuo“. Kadangi prieš Julijaus Cezario reformas (46 m. per. Kr.) romėnų naujieji metai prasidėdavo kovą, vasaris buvo paskutinis metų mėnuo. Jis sietas su etruskų kilmės požemio pasaulio dievybe Februsu (Februus), kuris vėlesniais laikais tapo savotiška vasario personifikacija.
Vasaris – paskutinis romėnų metų mėnuo laikytas „nešvariu“, „apsunkintu“ metų naštos, ydų, nelaimių, būtent todėl šį mėnesį romėnai ugnimi ir smilkalais „apvalydavo“ namus nuo nepageidaujamų dvasių bei reiškinių. Apsivalymo apeigos vykdavo ir per vasarį švęstą luperkalijų šventę.
**
Iliustracija iš wiki. Vasario (Februarius) mėnesio personifikacija iš Hieronymuso Bango ciklo „Die Monate“, 1573–1630.


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą