Vasario antrosios pusės įrašai. Popiežius Grigalius I ir jo taktika, stipruolis Ewaldas Redamas ir Drezdeno rotušės Auksinis žmogus, Frankfurto knygų mugės ir J. Gutenbergas, Auksinė etruskų knyga, "Codex Gigas" ir nelabasis, "angliškas prakaitas", gotika ir gotai, romėnų Februsas ir vasario apeigos.
Tradicija statyti krikščioniškus
maldos namus senųjų pagoniškų šventviečių vietoje siejama su
popiežiumi Grigaliumi I (540 – 604 m.), kuris vėliau pramintas
Didžiuoju.
Būdamas neblogas psichologas, Grigalius suvokė, kad
žmonėms būdinga melstis ir aukoti įprastose vietose, tad, norit
patraukti į savo tikėjimą pagonis, reikia ne griauti ir niokoti
brangias jiems vietas, o tiesiog bandyti pakeisti „garbinamą
objektą“. Jis rašė:
„Nusprendžiau, kad jokiais būdais
negalima naikinti stabmeldžių šventyklų. Griauti dera pačius
stabus. Apšlakstykime šias šventyklas šventintu vandeniu,
pastatykime ten altorius, suneškime relikvijas, kad šios vietos iš
demonų garbinimo visus virstų Tikrojo Dievo garbinimo vietomis
(...) Be to, ir žmonės bus labiau linkę lankytis jiems įprastose
vietose“.
Tokia Grigaliaus I taktika skleidžiant krikščionybę
nusisekė kur kas labiau nei pagonių įniršį keliantis atviras
šventovių niokojimas. Nors, žinoma, fanatiškiausi krikščionybės
skleidėjai Grigaliaus rekomendacijų laikėsi toli gražu ne
visada.
**
Iliustracija. Popiežius Grigalius I ir jo simbolis
– šv. Dvasią įkūnijantis baltas balandis.
**
Visai neseniai, rašydamas apie
Dresdeno bombardavimus, užsiminiau ir apie XX a. pradžios statybos
Naująją miesto rotušę bei 16 žmonijos dorybes vaizduojančių
skulptūrų. Tačiau nepaminėjau dar vienos, bene pagrindinės
rotušės bokšto skulptūros, vaizduojančios mitinį graikų
didvyrį Heraklį su gausybės ragu, tapusios savotišku Dresdeno
stiprybės ir klestėjimo simboliu. Ji vadinama Auksiniu rotušės
žmogumi (Goldene Rathausmann).
Šį auksuoto vario meno kūrinį
1908 m. sukūrė vokiečių skulptorius Richardas Guhras (1873-1956),
beje, buvęs didelis mistiškojo kompozitoriaus Richardo Wagnerio
gerbėjas. Pozavo to meto garsus sunkiaatletis, daugkartinis
Saksonijos čempionas Ewaldas Redamas (1884-1947).
Kadangi tais
laikais Redamo išvaizda vertinta kaip „teutoniškas etalonas“,
atletas užsidirbdavo ne tik sportiniais pasiekimais, bet
pasirodymais įvairiose to meto šou, o taip pat pozavimu garsiems
skulptoriams, tapytojams. Daug keliavo ir dirbo užsienio valstybėse.
1932 m. Redamas įsigudrino netgi tapti svorių kilnojimo treneriu
Stalino laikų Maskvoje.
Baigiantis Antrajam pasauliniam karui,
Redamui jau buvo šešiasdešimt metų, todėl jis pašauktas
tarnauti į priešlėktuvinę gynybą. Karą baigė būdamas karo
medicinos tarnybos vyresnysis jefreitorius. Bandė nesėkmingai
įsilieti į „šou biznį“, tačiau jo paslaugų niekam
neprireikė. Nusižudė 1947 m. Kaip teigiama, dėl skolų.
Kalbant
apie Heraklio skulptūrą, tai pokariu kilo diskusijos dėl jos
tikslingumo, mat pakelta dešinė ranka kažkam labai priminė
Trečiojo reicho laikų pasisveikinimą. Ir tik po ilgų aiškinimų,
kad nei skulptorius, nei pozuotojas niekaip nebuvo susiję su
naciais, kad skulptūra sukurta dar tada, kai Hitleris nemąstė apie
jokią politiką, o pakelta ranka visiškai atitinka antikinio meno
kanonus, „auksinis žmogus“ paliktas ramybėje.
Po Antrojo
pasaulinio karo skulptūra keliskart būdavo nukeliama ir
restauruojama.
**
Iliustracijos. Kairėje – Ewaldas Redamas
(foto imta iš oldtimestrongman. com), dešinėje – Auksinis
Rotušės žmogus (foto imta iš jaeger-ingenieure. de)
**
Šiandien Vilniuje startuoja
kasmetinė knygų mugė, sutraukianti daugybė lankytojų ir svečių
iš užsienio. Tad kiek istorijos apie knygų mugių
tradiciją.
Europos knygų sostine laikomas Vokietijos miestas
Frankfurtas prie Maino. Būtent čia vyksta pati garsiausia ir
seniausia pasaulyje knygų mugė, organizuojama jau daugiau nei 500
metų. Tiesa, su pertraukomis.
Kodėl Frankfurtas? Ogi todėl, kad
visai netoliese esančiame Maince pasiturintis amatininkas Johannas
Gutenbergas XV a. viduryje išrado knygų spausdinimą ir įkūrė
pirmąją spaustuvę. Netrukus Gutenbergo metodus ištobulino
spaustuvininko pasekėjai. Prieš tai ranka perrašinėtos knygos
tapo prieinamos platesniems visuomenės sluoksniams, neįtikėtinai
padidėjo tiražai, pačios knygos atpigo.
Jei anksčiau
dažniausiai vienuolių perrašomi ir iliustruojami pavieniai
egzemplioriai buvo skirti išankstiniams užsakovams, tai dabar
knygos spausdintos pardavimui, visiškai nežinant kas jas nusipirks.
Siekdami parduoti savo produkciją, didieji Frankfurto
spaustuvininkai pradėjo rengti knygų muges. Žinoma, tai nebuvo
masinės mugės šių dienų supratimu. Didžioji visuomenės dalis
vis dar buvo neraštinga, knygos vis dar vertintos kaip prabangos
prekė, todėl taikyta į pasiturinčius, išsilavinusius visuomenės
sluoksnius. Nepaisant to, kasmet Frankfurto mugė vis plėtėsi ir
didėjo, tačiau XVII-XVIII a. sandūroje dėl tam tikrų politinių
priežasčių ir religinių kovų ją nukonkuravo kylančio naujojo
vokiečių kultūrinio centro – Leipcigo, knygų mugė.
Kad ir
kaip bebūtų keista, bet Frankfurto knygų mugės šlovingam
atgimimui pasitarnavo po Antrojo pasaulinio karo sekęs Vokietijos
padalinimas. Komunistų valdomame Leipcige knygų mugė faktiškai
sunyko, tad vakarietiškas Frankfurtas prie Maino vėl atgavo
prarastas pozicijas. Pirmoji pokario mugė čia surengta 1947 m. ir
netrukus tapo tarptautine.
Trys įdomūs faktai apie spausdinimo
pradininką Johanna Gutenbergą.
Pagal specialybę jis buvo
juvelyras ir metalo apdirbėjęs. Ko gero, būtent kruopštus darbas
su metalu, Gutenbergui pakuždėjo idėją, kad galima pagaminti
daugybę įvairaus dydžio ir pavyzdžio raidžių, kurias
išdėliojant tam tikra tvarka galima lengvai surinkti norimą
spausdinti tekstą;
Nepaisant to, kad Guttenbergas laikomas viena
iš labiausiai pasaulio kultūrai nusipelniusių asmenybių, iš
tiesų apie jo gyvenimą žinoma palyginti mažai. Daug biografijos
epizodų remiasi galimomis prielaidomis ir loginėmis
išvadomis.
Manoma, kad Gutenbergo „pavardė“ kilo iš jo tėvo
valdos – Gutenberghofo. Pats vietovardis siejamas su vokiškais
žodžiais „geras“ ir „kalnas“. „Hof“ reiškia kiemą
arba valdą. Nors yra ir kita versiją, pagal kurią vietovardis kilo
iš pavardės, nors ji mažai tikėtina, mat garsiojo spaustuvininko
tėvas dokumentuose figūruoja ne kaip Gutenbergas, o kaip
Friedrichas Gensfleischas.
**
Iliustracija. 1696 m. mugė
Frankfurte prie Maino. Johan Albrecht Jorman „Frankfurter
Meßgedicht“, 1696. Imta iš wiki.
**
Atsakyti į klausimą, kuri knyga
seniausia pasaulyje, – nėra taip paprasta. Jau vien dėl skirtingų
vertinimų, kas laikytina knyga. Prirašyta molinė lentelė?
Pergamento ritinys, ar kažkas kito?
Jei manytume, kad knyga –
tai daiktas, sudarytas iš tarpusavyje sujungtų prirašytų
puslapių, tai seniausios pasaulyje knygos laurai atitenka
vadinamajai Auksinei etruskų knygai, dar žinoma kaip Auksinė
orfizmo knyga. Apytikslis datavimas – 500-600 m. per. Kristų.
Ji atrasta prieš 70 metų Bulgarijoje, kasant Strumos upės
kanalą.
Kadangi knygą Nacionaliniam istorijos muziejui Sofijoje
padovanojo garbaus amžiaus privatus asmuo, panorėjęs likti
anonimu, buvo suabejota, ar tai nebus XIX-XX a. klastotė. Tačiau
nepriklausomos ekspertų komisijos iš Bulgarijos ir Didžiosios
Britanijos patvirtino artefakto senumą.
Auksinę knygą sudaro
šešios gryno aukso plokštelės – „puslapiai“, tarpusavyje
sujungti žiedeliais. Juose vaizduojami raitelis, sirena, lyra,
žyniai ir kareiviai. Knyga surašyta raidynu, labai primenančiu
etruskų rašmenis, bet tekstas iki šiol neiššifruotas. Keliama
prielaida, kad knyga skirta kilmingo etrusko laidotuvėms.
Kadangi
anais laikais dabartinėje Bulgarijos teritorijoje buvo išplitęs
orfizmas – su graikų mitologijos personažo Orfėjaus vardu
susijusi savotiška religinių bei filosofinių pažiūrų sistema,
tekstai galėtų būti susiję su šiuo kultu. Į tai tarsi nurodo
lyros vaizdavimas. Paslaptinga etruskų tauta į dabartinės Italijos
teritoriją atkeliavo iš Mažosios Azijos. Taigi, jų stovyklų būta
ir Bulgarijoje.
Kaipgi Auksinė etruskų knyga privačiose
rankose? Ogi paprastai. Prieš 70 metų, kai buvo pradėtas kasti
Strumos kanalas, pasitelkta Bulgarijos kariuomenė. Būtent tada
jaunas šauktinis ir atrado neįtikėtinai vertingą artefaktą, bet
nusprendė jį pasisavinti. Plokšteles padovanojo muziejui tik
sulaukęs 87-erių metų.
„Codex Gigas“ (Milžiniškas kodeksas) – viena didžiausių ir sunkiausių knygų pasaulyje, sudaryta XIII a. pirmojoje pusėje dabartinėje Čekijos teritorijoje. Manoma, kad prie šio įspūdingo veikalo darbavosi vienas žmogus, greičiausiai benediktinų ordino vienuolis, o visas darbas galėjo trukti apie 30 metų.
„Codex Gigas“ – tai
savotiškas rinkinys, į kurį įtrauktos kelios savarankiškos
knygos: Šventasis Raštas, Bažnyčios istorija ir liturginiai
sąvadai, Kozmos Prahiškio „Bohemijos istorija“, Izidoriaus
Seviliečio „Etimologija“, kiti darbai. Kartais manoma, kad į
„Codex Gigas“ benediktinai norėjo sutalpinti visus, kaip jiems
anuomet atrodė, svarbiausius žmonijos kūrinius. 640 knygos
puslapių (matmenys 890x490) pagaminti iš išdirbtos asilo odos.
Manoma, kad tam prireikė nugalabyti apie 120 gyvūnų. Pergamentas
pakankamai sunkus, todėl knygai pernešti prireikia 2-3 suaugusių
vyrų.
Žymiausia „Milžiniško kodekso“ iliustracija –
didžiulis nelabojo atvaizdas, būtent todėl rankraštis kartais
vadinamas „Velnio biblija“ (ček. Ďáblova bible). Tačiau
Šėtonas nėra savarankiška iliustracija, o savotiška priešybė
kitame puslapyje vaizduojamam Dangiškajam miestui.
Kaip jau
minėjau, „Codex Gigas“ autorystė priskiriama vienam žmogui. Į
tai nurodo vientisas perrašinėtojo braižas, kurio joks kitas
žmogus tiesiog negalėtų taip tiksliai atkartoti. Bendra darbo
trukmė – apie 30 metų, gauta paskaičiavus, kiek eilučių per
dieną viduramžių sąlygomis galėtų nukopijuoti atskiras žmogus,
atmetus sekmadienius ir religines šventes. Perrašinėtojo vardas
nežinomas, tačiau kai kurios užuominos leidžia spėti, jį buvus
vardu Hermannas arba Sobislavas. Pagal vieną iš legendų, kodeksas
pradėtas ir baigtas per vieną naktį. Esą vienuolis, kuriam liepta
parengti knygą, kreipėsi pagalbos į Šėtoną, kuris pažadėjo
padėti, jei bus atvaizduotas viename iš puslapių.
Iki XVI a.
pabaigos rankraštis saugotas įvairiuose Čekijos vienuolynuose, bet
paskui į mistiką linkusio Šv. Romos imperatoriaus Rudolfo II
nurodymu pervežtas į Prahos pilį. XVII a. pirmojoje pusėje knyga,
kaip karo trofėjus, atiteko švedams ir mūsų dienomis nuolat
eksponuojama Nacionalinėje bibliotekoje (Stokholmas).
Beje, mūsų
dienų Čekijoje yra žmonių, siekiančių, kad Švedija grąžintų
„Codex Gigas“, tačiau 2007 m. apsiribota tik laikinu eksponavimu
Prahoje.
**
Iliustracija iš Pinterest. XIX a. pabaigos švedų
mokslininkas tyrinėja „Codex Gigas“. Viename iš puslapių
matyti nelabojo piešinys.
**
1485 m. iš Bretanės atplaukęs, Velso
pakrantėje išsilaipinęs grafas Henrikas Tiudoras Bosvorto
kautynėse sumušė Anglijos karalių Ričardą III ir pats tapo
šalies valdovu. Manoma, kad su savimi jo kariai atsivežė keistą
ligą, kuri vėliau praminta „anglišku prakaitu“ (lot. sudor
anglicus).
Liga pasireikšdavo staiga. Žmones pradėdavo krėsti drebulys, kamuodavo galvos bei galūnių skausmai, karščiavimas, stiprus prakaitavimas, po kurio kartais sekdavo staigi mirtis. Tačiau tai nebuvo maras ar kuri nors kita žinoma liga, kadangi sergančiųjų odos neišberdavo nei votimis, nei pūslėmis.
Garsus anglų filosofas ir istorikas Francis Baconas (1561–1626) rašė, kad jeigu ligonis nemirdavo per parą, tai turėjo daug galimybių pasveikti. Taigi, nors tikimybė mirti buvo nemaža, į kitą pasaulį iškeliaudavo toli gražu ne visi.
1485 m. Londone vos per vieną mėnesį nuo „angliško prakaito“ numirė keli tūkstančiai žmonių, bet netrukus epidemija nuslūgo tarsi savaime, net neatradus jokių efektyvesnių gydymo būdų. Nuo 1507 – 1551 m. užfiksuoti dar keli ligos protrūkiai, kurie taip pat keistai pasibaigdavo.
Kas tai buvo per liga – iki šiol ne visai aišku. Vieni mokslininkai spėja, kad ligą galėjusios išnešioti erkės, kiti – užterštame vandenyje besidauginančios bakterijos, tačiau vieningos nuomonės nėra iki šiol.
Beje, pavadinimas „angliškas prakaitas“ pačioje Anglijoje, žinoma, nevartotas. Čia liga vadinta „prancūzišku prakaitu“ arba tiesiog „prakaitavimu“. Sąvoką „angliškas prakaitas“ sugalvoję airiai, nes manyta, kad 1492 m. salą užgriuvusi epidemija – būtent iš Anglijos atnešta bjaurastis. Beje, ko gero, tai buvo tiesa. Į Airiją liga greičiausiai atnešta iš Anglijos.
Liga pasireikšdavo staiga. Žmones pradėdavo krėsti drebulys, kamuodavo galvos bei galūnių skausmai, karščiavimas, stiprus prakaitavimas, po kurio kartais sekdavo staigi mirtis. Tačiau tai nebuvo maras ar kuri nors kita žinoma liga, kadangi sergančiųjų odos neišberdavo nei votimis, nei pūslėmis.
Garsus anglų filosofas ir istorikas Francis Baconas (1561–1626) rašė, kad jeigu ligonis nemirdavo per parą, tai turėjo daug galimybių pasveikti. Taigi, nors tikimybė mirti buvo nemaža, į kitą pasaulį iškeliaudavo toli gražu ne visi.
1485 m. Londone vos per vieną mėnesį nuo „angliško prakaito“ numirė keli tūkstančiai žmonių, bet netrukus epidemija nuslūgo tarsi savaime, net neatradus jokių efektyvesnių gydymo būdų. Nuo 1507 – 1551 m. užfiksuoti dar keli ligos protrūkiai, kurie taip pat keistai pasibaigdavo.
Kas tai buvo per liga – iki šiol ne visai aišku. Vieni mokslininkai spėja, kad ligą galėjusios išnešioti erkės, kiti – užterštame vandenyje besidauginančios bakterijos, tačiau vieningos nuomonės nėra iki šiol.
Beje, pavadinimas „angliškas prakaitas“ pačioje Anglijoje, žinoma, nevartotas. Čia liga vadinta „prancūzišku prakaitu“ arba tiesiog „prakaitavimu“. Sąvoką „angliškas prakaitas“ sugalvoję airiai, nes manyta, kad 1492 m. salą užgriuvusi epidemija – būtent iš Anglijos atnešta bjaurastis. Beje, ko gero, tai buvo tiesa. Į Airiją liga greičiausiai atnešta iš Anglijos.
**
Apie gotiką, senuosius gotus ir
šiuolaikinius...
Pirmuoju gotikiniu pastatu pasaulyje paprastai
laikoma Prancūzijos Sen Denio abatijos bažnyčia, statyta XII a.
pirmojoje pusėje, prižiūrint įtakingam abatui Sugerijui. Tačiau
anais laikais gotikinis stilius nevadintas gotikiniu. Šį
apibūdinimą XVI a. sugalvojo italų tapytojas ir skulptorius
Giorgio Vasari, norėdamas apibrėžti tarpinį stilių tarp
romaninės ir renesanso laikų baroko architektūros.
Verčiant iš
senosios italų kalbos, žodis „gotico“ reiškia „primityvus“,
„barbariškas“. Būtent taip Renesanso laikų kultūros pasaulio
atstovai vertino „tamsiuosius viduramžius“. Su gotais – senųjų
germanų gentimi, gotikos stiliaus pavadinimas yra susijęs, bet
labai netiesiogiai. Kadaise etnonimas „gotai“ buvo tapęs
barbariškumo, tamsybes, naikinimo sinonimu, todėl italų kalboje
jis ir pradėjo reikšti pastarąsias savybes, o ne tiek istorinius
gotus.
O ką gi reiškia istorinių gotų etnonimas? Sutinkama
įvairių nuomonių. Pagal vieną iš versijų, tautovardis galėjęs
kilti nuo Jotos (šved. Göta, sen. skand. Gautelfr) upės
pietvakarių Švedijoje, kurios pavadinimas siejasi su senuoju
skandinavišku žodžiu, reiškiančiu šaltinį, ištakas. Pagal
kitą versiją, tai senas germaniškas žodis, reiškiantis žmones,
vyrus.
Dar yra toks dalykas kaip gotų subkultūra. Šiam XX a.
aštuntojo dešimtmečio pabaigoje pradėjusiam formuotis judėjimui
didelę įtaką padarė XIX a. pab. – XX a. pradž. Vakarų
Europoje bei JAV išpopuliarėjęs „gotikinis žanras“, savyje
apjungęs niūrią siaubo literatūrą ir kinematografiją.
Pastarasis žanras užgimė iš XVIII a. Britanijoje atsiradusio
„gotikinio romano“ arba „gotikinės novelės“. Kadangi šiuose
kūriniuose veiksmas dažnai vyko viduramžių laikus menančiose
pilyse, o atmosfera buvo persmelkta „senovės dvasios“,
literatūros stilius taip pat gavo gotikos
pavadinimą.
**
Iliustracija iš wiki. Sen Denio bazilika. XIX
a. vidurys. Félix Benoist piešinys.
**
Besibaigiant vasariui...
Angliškas vasario mėnesio pavadinimas „february“ yra kilęs iš lotyniško „mensis Februarius“. Žodis „februa“ reiškė apsivalymą, taigi iš esmės vasaris – „apsivalymo mėnuo“. Kadangi prieš Julijaus Cezario reformas (46 m. per. Kr.) romėnų naujieji metai prasidėdavo kovą, vasaris buvo paskutinis metų mėnuo. Jis sietas su etruskų kilmės požemio pasaulio dievybe Februsu (Februus), kuris vėlesniais laikais tapo savotiška vasario personifikacija.
Vasaris – paskutinis romėnų metų mėnuo laikytas „nešvariu“, „apsunkintu“ metų naštos, ydų, nelaimių, būtent todėl šį mėnesį romėnai ugnimi ir smilkalais „apvalydavo“ namus nuo nepageidaujamų dvasių bei reiškinių. Apsivalymo apeigos vykdavo ir per vasarį švęstą luperkalijų šventę.
**
Iliustracija iš wiki. Vasario (Februarius) mėnesio personifikacija iš Hieronymuso Bango ciklo „Die Monate“, 1573–1630.
Angliškas vasario mėnesio pavadinimas „february“ yra kilęs iš lotyniško „mensis Februarius“. Žodis „februa“ reiškė apsivalymą, taigi iš esmės vasaris – „apsivalymo mėnuo“. Kadangi prieš Julijaus Cezario reformas (46 m. per. Kr.) romėnų naujieji metai prasidėdavo kovą, vasaris buvo paskutinis metų mėnuo. Jis sietas su etruskų kilmės požemio pasaulio dievybe Februsu (Februus), kuris vėlesniais laikais tapo savotiška vasario personifikacija.
Vasaris – paskutinis romėnų metų mėnuo laikytas „nešvariu“, „apsunkintu“ metų naštos, ydų, nelaimių, būtent todėl šį mėnesį romėnai ugnimi ir smilkalais „apvalydavo“ namus nuo nepageidaujamų dvasių bei reiškinių. Apsivalymo apeigos vykdavo ir per vasarį švęstą luperkalijų šventę.
**
Iliustracija iš wiki. Vasario (Februarius) mėnesio personifikacija iš Hieronymuso Bango ciklo „Die Monate“, 1573–1630.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą