Karsto regionas ir karstinės įgriuvos, Dresdeno "Gėris", svingjugendas, laiškas su antspaudu, Miunhauzenų herbas, karaimai ir naciai, Elektrėnų kaminai, Rygos pervadinimo klausimas, elgetų žetonai, Kelno nykštukai, meškiukas Padingtonas, J. Wildo "paieškų kontora", virusai ir miazmų teorija.
Ekskursijoje su Geologo
kelionės, kai buvo pasakojama apie karstinių ežerų, įgriuvų ir
smegduobių susidarymą, viena dalyvė uždavė klausimą, ar
geologinis reiškinys – karstas, yra susijęs su lietuvišku žodžiu
„karstas“?
Tiesa sakant, vaizduotės lygmenyje kažkokias
miglotas analogijas gal ir galima užčiuopti, nes viskas susiję su
požeminėmis ertmėmis, duobėmis, įsmukusia žeme, tačiau iš
tiesu geologinis „karstas“ kilęs iš Karsto plynaukštės
pavadinimo dabartinėje Slovėnijoje ir dalinai Šiaurės rytų
Italijoje, kuriame šie reiškiniai ypač paplitę.
Regiono
pavadinimas, – Karst, – vokiškas, nes pirmieji jį XIX a.
profesionaliau ištyrė austrų mokslininkai, kurie ir išpopuliarino
savąjį pavadinimą. Slovėnai plynaukštę vadina Krasu (Kras). Abu
šie vietovardžiai kildinami iš Dalmatijos lotynų Carsus ir
hipotetiškai siejami su akmenį, uolą reiškiančia
indoeuropietiška šaknimi „karr-“.
Kaip susidaro tas
geologinis „karstas“ ir kur Lietuvoje daugiausia tų „karstų“
sutiko atsakyti bičiulis geologas Jonas Šečkus. Su juo kartais ir
toliau vystysime geologinių-istorinių įdomybių temą.
„Karstas – paviršinio
ir požeminio vandens uolienų cheminis tirpinimas ir mechaninis
išplovimas. Ištirpus negiliai nuo žemės paviršiaus slūgsančioms
tirpioms uolienoms (druskai, gipsui, klinčiai, dolomitui ir kt.),
susidaro būdingas karstinis reljefas su smegduobėmis, karstinėmis
gremžėmis (karėmis), karstiniais duburiais (dolinomis, poljė),
požeminėmis ertmėmis ir kt. Tuose regionuose, kur formuojasi
karstas būna vienos iš įspūdingiausių reljefo formų. Jeigu
tirpių uolienų sluoksniai yra stori, susiformuoja didžiuliai
kanjonai, karstiniai urvai, o taip pat specifiniai karstiniai ežerai,
kuriems būdingas nedidelis plotas, santykinai didelis gylis ir
pasakiška smaragdinė vandens spalva. Čia tekančios upės dažnai
prasmenga po žeme pro angą, vadinamą pragore. Giliau slūgsančiose
tirpiose uolienose požeminis vanduo sukuria urvus (grotas,
galerijas, šulinius ir kt.), kurių ilgis gali siekti dešimtis ar
šimtus kilometrų, gylis iki 1000 m ir daugiau. O tuose urvuose
uolienų tirpinimo "produktus" – stalaktitus, stalagmitus
ir stalagnatus. Karstinis reljefas sudaro maždaug apie 15 procentų
viso žemės paviršiaus. Jo išplitimas beveik tiesiogiai susijęs
su karbonatinių uolienų išplitimu, o konkrečiai klintis yra
labiausiai paplitusi nuosėdinė uoliena pasaulyje.
Lietuvoje
karstinis procesas išplitęs šiaurės Lietuvoje, ypatingai jis yra
intensyvus Pasvalio ir Biržų rajonuose, čia per metus susiformuoja
iki kelių šimtų smegduobių, dažnai būna sugadinami keliai ar
pastatai. Norint vykdyti statybas, reikalingi specifiniai
inžin
eriniai geologiniai tyrimai. Lietuvoje aktyviausias karstas
vyksta ten, kur išplitęs gipso sluoksnis, devono laikotarpio
uolienose, kurios susidarė prieš 380 mln. metų. Kadangi dabar
Lietuvos teritorija yra periodiškai uždengiama ledynais, tai
ledynmečio metu karstas nevyksta ir atsinaujina tik
tarpledynmečiais. Neabejotina, kad karsto procesas vyko ir
geologinėje praeityje (prieš milijonus metų), tada kai būdavo
pakankamai šilta ir drėgna. Smegduobių susidarymo laiko neįmanoma
prognozuoti, lygiai taip pat, kaip ir Žemės drebėjimų. Galima tik
nustatyti tuštumas, jų išplitimą, tačiau kada jos įgrius –
ne“.
**
Iliustracijos.
1. Karsto plynaukštė Slovėnijoje (foto iš wiki), 2. Smegduobė
Lietuvoje (Geologo kelionių nuotr.)
**
Po 1945 m. vasario 13-15 m. vykusių
Dresdeno bombardavimų, kai Vakarų sąjungininkų aviacija faktiškai
nušlavė miestą nuo žemės paviršiaus, pasaulį apskriejo gana
simboliška vokiečių fotografo Walterio Hahno nuotrauka, kurioje
įamžinta liūdnai griuvėsių fone atrodanti skulptūra, iškalbingu
rankos judesiu tarsi klausianti, kas nutiko.
Apie pačius
bombardavimus nerašysiu, nes prirašyta daug. Pridursiu tik kelis
įdomius faktus. Po Dresedeno nušlavimo Hitleris rimtai svarstė
pasitraukti š Ženevos konvencijos, bet buvo įtikintas to nedaryti.
Pasitraukimas iš Konvencijos reikštų, kad Vokietija su karo
belaisviais elgsis nevaržoma jokių tarptautinių įsipareigojimų.
Žinoma, tai reikštų kur kas daugiau Sąjungininkų belaisvių
mirčių, bet fiurerio bendražygiai įspėjo Hitlerį, kad tokiu
atveju Konvencijos nebus laikomasi ir vokiečių atžvilgiu.
Antras
įdomus faktas tas, kad britų premjeras W. Churchillis telegramoje
generolui H. Ismay gana griežta forma pasmerkė tokio naikinamo
masto antskrydį, pareikšdamas, kad „šis beprasmiškas, nors ir
įspūdingas griovimas, – visiškai netikslingas“. Dabar dažnai
pasigirstantys postringavimai, kad Churchillis ir JAV prezidentas
Rooseveltas vos ne asmeniškai sankcionavo Dresdeno griovimą yra ne
visai pagrįsti. Skirtingai nuo totalitarinių SSRS ir Trečiojo
reicho, Jungtinių Valstijų ir Britanijos kariuomenės vadovybės
veikė gana savarankiškai, pačios spręsdamos kur suduodi smūgius
ir kokio masto jie turėtų būti, vyriausybėms paliekant tik
svarbiausius strategijos klausimus. Vien jau ko vertas tas faktas,
kad britų bombonešių aviacijos vadas Arthuras Harrisas į
Churchillio nepasitenkinimą piktokai atšovė, kad Dresdeno
sunaikinimas kuo puikiausiai pateisinamas. Ir nieko jam už šiuos
įžūlius žodžius nenutiko. Galima tik įsivaizduoti pasekmes, jei
koks sovietų generolas tą patį rėžtų Stalinui.
Bet grįžkime
prie nuotraukos. Virš Dresdeno griuvėsių įmažintos skulptūros
pavadinimas – „Gėris“ (Gute). Ji – viena iš šešiolikos
Naujosios Dresdeno rotušės bokšto skulptūrų, simbolizuojančių
žmonijos dorybes. Be Gėrio dar yra Meilė, Viltis, Teisingumas,
Išmintis, Ištikimybė, Tikėjimas ir pan. Rotušės bokšto
skulptūras kūrė keli skulptoriai, bet „Gėris“ – Augusto
Schreitmüllerio (1871-1958) darbas. Tai – ne senovinis, o XX a.
pradžios kūrinys. Naujoji Dresdeno rotušė iškilo 1905-1910 m.,
nes Senoji miesto reikalams pernelyg maža.
**
1942 m. SS reichsfiureris Heinrichas
Himmleris savo laiške Reicho vyriausiosios saugumo valdybos (RSHA)
vadovui Reinhardui Heydrichui rašė: „Manau, kad šis blogis
turėtų būti išrautas su šaknimis. Negaliu taikytis su pernelyg
atlaidžiu elgesiu. Visus vadeivas [...] reikėtų patalpinti
perauklėjimui į koncentracijos stovyklas, padidinant bausmės laiką
iki 2-3 metų [...] Tik tokiu būdu galėsime sustabdyti pavojingas
anglofiliškas tendencijas, kai Vokietija nuožmiai kaunasi dėl
išgyvenimo“.
Apie ką šiame savo laiške rašė Himmleris? Ogi
apie vokiečių jaunuolius, besiklausančius džiazo ir bliuzo,
besižavinčius amerikietiška ir britiška kultūra, tų šalių
gyvenimo būdu. Tai buvo neformali jaunimo subkultūra, pradžioje
buvusi visiškai apolitiška, bet naciams pradėjus aršią kampaniją
prieš „išsigimusius muzikinius stilius“ – džiazą ir bliuzą,
jaunuoliai vis dažniau pašiepdavo hitlerinį režimą. Save jie
vadino „svingjugendu“ (vok. Swingjugend – svingo jaunimas). Tai
buvo tam tikra atsvarą „Hitlerjugedui“.
Žinoma, valdžiai
kliuvo ne tik muzikinis skonis, bet ir jaunuolių pacifizmas,
„vokiečiams neprideramas elgesys“, narystės
nacionalsocialistinėse organizacijose vengimas „anglofilija“,
pasireiškianti tiek aprangoje (plačios kelnės, pernelyg dideli
švarkai, ilgi kaklaraiščiai), tiek kalbose (į vokiečių kalbą
buvo tyčia primaišomą daugybė anglizmų, sukurtas specialus
žargonas).
Ir jeigu prieš karą kova su „svingjugendu“
apsiribodavo pasmerkimu ir moralizavimu, tai karo metais į uždarus
subkultūrinius vakarėlius įsiverždavo policija (neretai remiama
Hitlerjugendo ir SA narių), „svingjugendininkai“ būdavo
sulaikomi, „vadeivos“ dažnai nuteisiami už „asocialų
elgesį“, „simpatijas priešui“ ir siunčiami atlikti bausmės.
Mažiau reikšmingos figūros priverstinai įtraukiamos į
„Hitlerjugendo“ sąrašus, arba, jei pagal amžių tiko
kariuomenei, – šaukiamos į Vermachtą.
Nepaisant visko,
įkalinti „vadeivos“ laikyti „paklydusiais vokiečiais“,
todėl jiems buvo sudaryta galimybė prašytis į laisvę anksčiau
laiko, jei oficialiai pasižadės „išmesti iš galvos visas
kvailystes“.
Taigi, plaukų kirpimas ir priverstinis
subkultūrninkų „perauklėjimas“ – ne vien sovietų
išradimas.
**
Iliustracija. Trečiojo reicho
„svingjugendininkai“. Imta iš swingover.files.wordpress. com
**
Absoliutizmo laikotarpio Prancūzijoje,
ypač karaliaus Liudviko XV ir jo įpėdinio Liudviko XVI valdymo
laikais, faktiškai kiekvienas žmogus, – nuo turtingiausio
aristokrato iki varganiausio bėdžiaus, galėjo būti suimtas bei
įkalintas nepateikus jokių kaltinimų. Užtekdavo to, kad jo vardas
būdavo įrašomas „laiške su antspaudu“ (pr. Lettre de
cahet).
Tušti „blankai“ su karališka žyma spausdinti
didžiuliai kiekiais ir platinti vykdomosios valdžios atstovų tarpe
visoje Prancūzijoje. Vietos pareigūnui tiesiog pakakdavo įrašyti
į tuščia laukelį žmogaus vardą, ir jis galėjo būti suimtas
tarsi paties karaliaus įsakymu. Visi kiti šalies įstatymai šiuo
atveju negaliojo, kadangi absoliutaus valdovo valia buvo laikoma
esanti aukščiau bet kokių įstatyminių aktų.
„Laiškai su
antspaudu“ kėlė visuotinį nepasitenkinimą. Jais dažnai
piktnaudžiauta siekiant susidoroti, norit atkeršyti ar
paprasčiausiai pakenkti. Reikiamam valdininkui davus kyšį, galima
buvo „užsakyti“ konkurento suėmimą, nusikratyti kreditoriaus,
net įgrisusios žmonos ar vyro. Žodžiu, turint reikiamą sumą
atsiverdavo gana plačios galimybės. Manoma, kad iš viso buvo
išspausdinta keliasdešimt tūkstančių tokių lapelių.
Suimtas
asmuo galėjo būti kalinamas neapibrėžtą laiką. Jei jis neturėjo
įtakingų užtarėjų, tai jo likimas mažai kam rūpėjo ir vargšas
kalinys būdavo tiesiog pamirštamas. Nei jis pats, nei kalėjimų
sargybiniai nežinojo dažniausiai tariamo nusikaltimo pobūdžio,
bet „arešto orderis“ buvo sutvirtintas paties karaliaus
antspaudu.
Sakoma, kad „laiškai su antspaudu“ labai prisidėjo
prie revoliucinės situacijos brendimo Prancūzijoje. Jie tapo vienu
iš nekenčiamiausių absoliutizmo simbolių, nors po Didžiosios
prancūzų revoliucijos (1789-1794) įtvirtinta diktatūra buvo dar
kruvinesnė ir baisesnė už bet kurį absoliutizmą.
**
Iliustracija
iš wiki. Liudviko XIV vardu surašytas „laiškas su antspaudu“.
XVIII a. pradžia.
**
Kas nepažįsta garsaus fantazuotojo
barono Miunhauzeno, pasakojusio apie taip kaip jis važiavo vilku
traukiamomis rogėmis, skrido ant patrankos sviedinio ir medžiojo
elnius vyšnios kauliukais?
Kai kas galbūt mano, kad Miunhauzenas
– grynai literatūrinis personažas, bet Karlas Friedrichas von
Münchhausenas iš tiesų gyveno XVIII a.
Savo istorijas jis
pradėjo pasakoti grįžęs į Vokietiją iš tarnybos Rusijoje.
Žinoma, niekas, galbūt išskyrus vaikus, juo netikėjo, bet
aplinkiniai mėgo „senąjį, keistąjį baroną“, kuris,
užsitraukęs pypkę, pasileisdavo į savo fantazijų pasaulį. Tie
pasakojimai taip išpopuliarėjo, kad netrukus pasirodė spaudoje ir
knygelėse vaikams. Beje, pradžioje baronas buvęs tuo labai
nepatenkintas.
Miunhauzenų giminė kilusi iš Žemutinės
Saksonijos ir pasižymi neįprastu herbu, kuriame vaizduojama
vienuolio su lazda rankose figūra. Pati „pavardė“ reiškia
„vienuolio namą“ arba tiesiog „vienuolyną“. Jos atsiradimas
siejamas su viena įdomia istorija.
Miunhauzenų protėviai minimi
jau XII a. Jie dalyvavo kryžiaus žygiuose į Palestiną, nemažai
kariavo ir labai nusipelnė Šv. Romos imperijos valdovams. Tačiau
kažkuriuo metu garbingos giminės išlikimui iškilo pavojus, mat
liko tik vienas vyriškos lyties atstovas, ir tas buvo vienuolis,
negalintis vesti ir susilaukti vaikų, bent jau oficialių.
Nenorint,
kad garsi giminė pražūtų, vienuoliui leista išstoti iš
dvasiškių luomo be gėdos ir pasmerkimo, vesti ir susilaukti vaikų.
Šis buvęs vienuolis pirmasis pasivadino Miunhauzenu ir gavo
vienuolio figūrą herbe. Apie 50 šios giminės atstovų gyvena ir
mūsų dienomis. Nors Miunhauzenų pavardė susijusi su garsiuoju
fantazuotoju, o psichologijoje atsirado tokia sąvoka kaip
„Miunhauzeno sindromas“, tarp jų būta be galo solidžių
žmonių: ministrų, garsių botanikų, literatų,
kariškių.
**
Iliustracija iš oldthing. at. Miunhauzenų
giminės herbas.
**
XX a.ketvirtojo dešimtmečio pradžioje
Trakų karaimų kenesos stogą ir vartus puošė Dovydo žvaigždės,
bet vyriausiojo dvasininko (hachano) Serajos Šapšalo nurodymu šie
simboliai buvo nuimti ir pakeisti karaimų bendruomenės ženklu,
kuriame pavaizduota sėnėk (dvišakė ietis), kalkan (skydas) ir
tvirtovės mūrai.
Tokiu būdu Šapšalas siekė atsiriboti nuo
tradicinio judaizmo, nes karaimai išpažįsta savitą judaizmo formą
– karaizmą. Neatmestina, kad hachano sprendimą iš dalies
nulėmė stiprėjančios antisemitinės nuotaikos, tad
baimintasi, kad bendruomenė gali nukentėti dėl galimo jos
priskyrimo prie žydų.
Beje, nuogąstauta ne be pagrindo.
Pavyzdžiui, Trečiajame reiche „karaimų klausimas“ nagrinėtas
dar 1934 m. Po šios tautelės religijos, papročių ir „rasinės
išvaizdos“ vertinimo, prieita išvados, kad karaimai nelaikytini
žydais, – o yra tiurkų kilmės etninė grupė, todėl prieš
žydus nukreipti įstatymai jiems netaikytini.
Nepaisant
oficialaus „išaiškinimo“, vokiečių užimtoje SSRS
teritorijoje kartu su žydais išžudyta ir dalis karaimų.
**
Foto
iš wiki. Trakų kenesa 1932 m. (vartuose matyti Dovydo žvaigždė)
ir 2002 m. foto, kur vietoje žvaigždės – karaimų herbas.
**
Vargu ar kas važiuodamas pro Elektrėnų
nematė didžiųjų elektrinės kaminų, tapusių savotiška
kraštovaizdžio dalimi. Du kaminai po 250 m. ir vienas – 150 m.
aukščio. Šią vasarą du iš trijų kaminų bus pradėti
išmontuoti. Rašoma, kad pirminė darbų sąmata – 1,2 mln eurų.
Taisyti, prižiūrėti ir palikti juos „ateities kartoms“
perspektyvoje kainuotų kur kas brangiau nei demontuoti. Taigi per
kelis metus jų turėtų nelikti.
Beje, aukščiausi,
250-metriniai Elektrėnų kaminai XX a. septintajame dešimtmetyje
buvo vieni iš aukščiausių kaminų ne tik Europoje, bet ir
pasaulyje, kol juos aplenkė VDR prie Leipcigo statytos Lipendorfo
elektrinės kaminas (300 metrų aukščio, demontuotas 2005
m.).
Dabar pats aukščiausias pasaulyje kaminas yra Kazachstane.
Tai – Ekibastuzo jėgainės kaminas, siekiantis beveik 420 m.
(statybos metai – 1987-ieji). Antrą vietą užima 380-ies metrų
Inco Superstack kaminas Kanados Ontarijo valstijoje (pastatytas 1971
m.).
Su šiuo kaminu susijusi viena įdomi istorija. Kai objektas
beveik jau buvo baigtas statyti, vietovę užgriuvo baisus uraganas.
Kodėl hidrometeorologinės tarnybos jo nenumatė – nežinia, bet
užklupus stichijai kamino viršuje plušo šeši
darbuotojai.
Uraganas buvo toks galingas, kad kamino viršūnė
gerokai siūbavo. Sunku įsivaizduoti, ką tuo metu išgyveno vargšai
darbininkai, bet kaminas atlaikė ir nė vienas iš žmonių rimčiau
nenukentėjo. Kai viesulas nurimo, visi kaip vienas pasiprašė
atleidžiami iš darbo. Kaip sakant, visų pinigų neuždirbsi, o
gyvybė tik viena.
**
Iliustracija. Elektrėnų kaminai. O.
Gurevičiaus nuotr. Imta iš Delfio.
**
Vakar viena ausimi per radiją
išgirdau, kad siekiant įamžinti visai neseniai žuvusios krepšinio
žvaigždės Kobės Bryanto atminimą, siūloma garsųjį NBA logo
kiek pakeisti, jame atvaizduojant žuvusiojo siluetą.
Ta progą
kažkaip prisiminiau neseniai sužinotą įdomybę, kad Latvijos
komunistų partijos CK pirmasis sekretorius Arvydas Pelšė (Arvīds
Pelše) visai rimtai 1961 m. siūlė Rygą pervadintu... Gagarinu,
pirmojo kosmose pabuvojusio žmogaus Jurijaus Gagarino
garbei.
Sakoma, kad šią idėją atmetė pats N.
Chruščiovas, tad Gagarino pavardę gavo tik viena iš Rygos gatvių.
Tiesa, po kosmonauto žūties 1968 m., Gagarinu pavadintas Smolensko
srityje esantis Gžatskas.
Rygos pervadinimo sumanytojas A. Pelšė
buvo užkietėjęs idėjinis komunistas, bolševikų partijos narys
nuo 1915 m. Net tarp latvių komunistų jis pagarsėjo kaip
išskirtinis krašto apgyvendinimo „broliškomis tautomis“
šalininkas, per visą žiaurų Stalino valdymo laikotarpį nuo
Pelšės galvos nenukrito nė plaukas. Po mirties urna su Pelšės
pelenais įmūryta į Kremliaus sieną. Pavyzdžiui, A. Sniečkus
tokios garbės nenusipelnė.
Beje, apie Pelšę pasakojama, kad
jis buvo principingas „dorovės sergėtojas“. Darbo metu barė į
alkoholizmą linkusius partiečius, taikė vyrus su žmonomis,
nusižengusiems „partinei disciplinai“ grasino sankcijomis už
„komunisto vardo teršimą“. Dėl pomėgio moralizuoti ir mokyti
esą gerokai nukentėjo jo tiesioginių pareigų vykdymas. Štai
tokia istorija.
**
Iliustracija. Ryga, galėjusi virsti
Gagarinu. Foto iš wiki.
**
Elgetų buvo visais laikais. Tačiau ne
tik „tikrųjų elgetų“, priverstų prašyti išmaldos dėl
negalios, senatvės ar kažkokių kitų objektyvių priežasčių,
bet ir „netikrų elgetų“, tai yra, – fiziškai ir psichiškai
sveikų apsimetėlių, dažnai jaunų vyrukų, kurie, nenorėdami
dirbti, simuliuodavo įvairiausias ligas bei fizinius trūkumus,
siekdami sužadinti miestiečių gailestį ir iš to pelnytis.
Pasitaikydavę atvejų, kad elgetaudavo net nusigyvenę
bajorai.
Skirstymas į „tikruosius elgetas“, kuriems raginta
padėti, ir „netikruosius“, kuriuos raginta ignoruoti ar net
skųsti valdžiai, į Lietuvą atkeliavo iš vakarų. Ypač griežti
skirstymo įstatymai priimti Reformacijos laikotarpiu
Vokietijoje.
XVI a. Vilniuje oficialiai įsteigtas elgetų cechas,
vienijęs „tikruosius elgetas“, turėjęs savo hierarchiją ir
įstatus. Veikė net „botagininkų būriai“, turėję iš
Vilniaus vaikyti „svetimus“ elgetas iš kitų miestų ar
nepriklausančius cechui "apsišaukėlius". Vėliau
„tikrieji elgetos“ glaudėsi globos namuose – špitolėse,
įsteigtose prie bažnyčių ir vienuolynų. Jiems buvo išduodami
specialūs „elgetos dokumentai“, o cariniais laikais –
metaliniai žetonai, liudijantys, kad elgeta – pats tikriausiais
garbingas elgeta, o ne koks apsimetėlis svieto
perėjūnas.
**
Iliustracija. Kulių parapijos (dab. Plungės
raj) metalinis elgetos žetonas. 1827 m. Imta iš leidinio „Žemaičių
muziejus „Alka“. LNM, 2007 m.
**
Vokietijos miesto Kelno apylinkėse
žinoma legenda apie nykštukus (Heinzelmännchen). Tai paslaptinga
barzdotų žmogeliukų padermė, kurios niekas nematė, bet visi
žinojo, kad jie yra. Nykštukai padėdavę žmonėms ir slapčia
nudirbdavo daugybę darbų, todėl miesto gyventojai galėjo
nesurūpinti, kad kažkas nepadaryta.
Kartą viena siuvėja panūdo
pamatyti mažuosius žmogeliukus. Savo namuose ji pribarstė ant
grindų žirnių, kad tie paslystų ir sukeltų triukšmą. Nykštukai
pasipiktino tokiu žmonių smalsumu ir... paliko miestą. Nuo tada
Kelno gyventojai turėjo viską daryti patys.
Aišku, tai ne tiek
istorijos, kiek tautosakos įdomybė. Šis pasakojimas pirmą kartą
užrašytas XIX a. Vokiečių folkloro tyrinėtoja Marianne Rumpf
tvirtino, kad senovėje žodžiu „heinzelmännchen“ vadintos
gerosios namų dvasios, kurios tik vėliau žmonių vaizduotėje
virto klasikiniais barzdotais nykštukais. Manyta, kad žmogui,
kuriam gyvenime viskas sekasi ir darbas tirpsta rankose, padeda
gerosios namų dvasios, bet jas įžeidus – visa gerovė griūna.
Iškyla įvairūs sunkumai, trukdžiai, reikia plušti smarkiau ir
ilgiau.
Tikėtina, tikėjimas namų dvasiomis kilęs iš itin seno
tikėjimo globojančiomis protėvių vėlėmis.
Kelne ir jo
apylinkėse legenda apie nykštukus buvo tokia populiari, kad 1900 m.
čia iškilo architekto Heinricho Renardo „nykštukų fontanas“
su gerųjų pagalbininkų darbo scenomis.
**
Iliustracija iš
wiki. Vienas iš fontano apdailos fragmentų.
**
Apie meškiuką Padingtoną, meškiuką
Tedį ir JAV prezidentą.
Apie tokį britų vaikų literatūros
herojų, kai meškiukas Padingtonas (Paddington Bear), aš sužinojau
pernai, kai su dukra žiūrėjome nuotaikinga filmą, beje, labai
patikusį ir man. Daug pozityvo. Lietuvoje šis personažas gal nėra
taip žinomas kaip anglakalbiuose kraštuose, bet viskas anksčiau ar
vėliau atkeliauja ir iki mūsų. Nors dabar pagalvojau, kad galbūt
čia aš per senas, todėl ir nežinojau.
Šio personažo sukūrimo
istorija prasideda 1956 m., kai britų rašytojas Thomas Michaelis
Bondas Kalėdų išvakarėse savo žmonai dovanų nupirko pliušinį
meškiuką. Kadangi pirkta Londone esančio Padingtono rajono
stotyje, šis vietovardis tapo meškiuko vardu. Beje, Padingtono
rajonas iškilo XII a. normanų kilmės didikams Ričardui ir
Viljamui de Padingtonams priklausiusiose žemėse. Jų „pavardė“,
ko gero, kilo iš senojo vietovardžio, reiškiančio „Patriko
(sutrumpintai – Padžio) valdą“, tačiau kas buvo tasai
hipotetinis Patrikas, nėra žinoma.
Įteikęs žmonai dovaną,
Bondas pagalvojo, kad pliušinis žaislas galėtų tapti puikiu vaikų
literatūros personažu. Taip gimė mažas meškiukas su skrybėlaite
ant galvos ir lagaminu, keliauti mėgstantis geranoriškas smaližius.
Iš tolimosios Peru jis vienas atvyko į Londono stotį, na o toliau
prasideda įvairiausi nuotykiai.
Beje pirmoji knygelė apie
meškiuką Padingtoną parašyta vos per 10 dienų ir netrukus
neįtikėtinai išpopuliarėjo. Aštuntojo dešimtmečio pradžioje
pradėti pardavinėti pliušiniai „padingtonai“, sudarę
konkurenciją įprastiems „tedžiams“.
Kalbant apie pliušinius
meškiukus, tai Britanijoje ir Jungtinėse Valstijose, jie dažnai
vadinami būtent „tedžiais“ (Teddy Bear). Šis vardas susijęs
su JAV prezidentu Theorodre‘u „Teddy“ Rooseveltu (1858-1919),
kuris medžiodamas atsisakė šauti į mirtinai nuvarytą, o paskui
specialiai jam prie medžio pririštą lokį. Neatmestina, kad visa
ši istorija buvo reklaminis tuometinių viešųjų ryšių
specialistų žingsnis, siekiant parodyti prezidento žmoniškumą.
Jei taip, tai reklama pavyko. Istorija apie Rooseveltą ir vargšą
lokį apskriejo visas Jungtines Valstijas. Netrukus spaudoje suaugęs
lokys virto mažu lokiuku, kuriam iškilmingai suteiktas Tedžio
(trumpinys iš Teodoras) vardas.
Tais pačiais metais vietos
verslininko Morriso Michtomo žmona pradėjo siūti pliušinius
meškiukus, kurie praminti „tedžiais“. Įdomu tai, kad pliušinių
žaislų gamybos bendrovę įsteigęs verslininkas oficialiai
kreipėsi į prezidentą Rooseveltą, klausdamas, ar jo neįžeistų
tas faktas, jei meškiukai būtų oficialiai pavadinti jo vardu.
Kuris mūsų dienų verslininkas to klaustų? Žinoma, prezidentas
sutiko.
Pliušiniai meškiukai populiarėjo, tačiau Michtonas
nepagalvojo dėl vieno svarbaus dalyko – užpatentuoti prekės
ženklą, todėl „tedžius“ pradėjo siūti daugybė įmonių.
**
Tikriausiai ne vienas esate girdėję
istorijų kaip vagys, ar kokie tarpininkai, dažniausiai pažįstantys
tuos vagis, siūlo savininkui išsipirkti pavogtą turtą. Ši schema
nėra XX a. nusikaltėlių išradimas.
XVIII a. pradžios
Anglijoje išgarsėjo tokio Jonathano Wildo (1683-1725) „paieškų
kontora“, kurios įkūrėjas prieš tai buvo nekart teistas už
skolas, vogtų daiktų perpirkinėjimą bei įvairiausias
aferas.
Sėdėdamas kalėjime Wildas užmezgė daugybė pažinčių
su nusikalstamo pasaulio atstovais, o atgavęs laisvę iš
kriminalinių nusikaltėlių ir šiaip fiziškai galingų vyrukų
subūrė savo „kontorą“, reklamuojančią vogtų daiktų
atgavimo paslaugas. Žinoma, savininkui sumokėjus dalį jų vertės.
Wildas suprato, kad kur saugiau ne pačiam vogti, o „gražinti“
tai kas pavogta. Ir šis „verslas“ sekėsi. Apvogtieji buvo
patenkinti „kontoros“ veikla, valdžia taip pat žiūrėjo pro
pirštus. Po galais, koks skirtumas kaip atrandama tai kas pavogta?
Jei savininkas už atgavimą sumoka, jei visi patenkinti, tai tarsi
nėra jokio nusikaltimo.
Tačiau iš tiesų buvo ir kita pusė.
Kriminalinį pasaulį puikiai pažįstantys Wildo smogikai patys
skatino vagystes, nurodydavo ką ir kur apvogti, buvo savotiškas
vagių „stogas“. Su nenorinčiais „bendradarbiauti“ vagišiais
jie tiesiog susidorodavo ar įskųsdavo teisėsaugai, patys už
pinigus nusipirkdami visišką alibi. Wildo „kontora“ gyvavo ne
tik iš „radybų“ paslaugos, bet ir susižerdavo nemažą
išpirkos dalį. „Paieškų biuras“ taip suklestėjo, kad
įvairiose Anglijos miestuose atidarė skyrius, o pat Wildas tapo
turtingu žmogumi.
Tačiau viskas kažkada baigiasi. 1725 m.
Anglijos teismai susidomėjo paties Wildo ir jo „biuro“ veikla.
Nepaisant to, kad papirkti liudininkai liudijo Wildo naudai,
nepaisant to, kad kai kurie pirminiai kaltinimai buvo atmesti, „biuro
vadovas“ vis dėlto pripažintas kaltu dangstęs nusikaltėlius ir
slėpęs nuo teisėsaugos nusikaltimus. Tų pačių metų gegužės
24 d. jis pakartas Taiberne, Londono priemiestyje.
**
Piešinuke
pavaizduotas Jonathanas Wildas. XIX a.
**
Koronavirusas žengia per pasaulį!
Naujienų portalai kas kelias valandas skaičiuoja susirgusius ir
mirusius, skamba įvairios prognozės, pranašystės, patarimai. Na,
gerai... Visiems linkiu sveikatos.
Pats žodis „virusas“ –
lotyniškos kilmės. Jis reiškia nuodus, taršą, miazmą.
Viduramžiais apie virusus nieko nežinota, todėl buvo populiari
„miazmos teorija“. Remiantis šia teorija, epidemijos kyla dėl
miazmų (gr. miasmos – išsiliejimas, poliucija) – vadinamųjų
„nešvarumų“, galinčių užteršti orą, vandenį, dirvą.
Manyta, kad miazmos atsiranda iš pūvančių kūnų, išmatų,
stovinčio pelkių vandens, sergančių žmonių ar pasiutusių
gyvūnų seilių. Kai tų miazmų daug, jos persmelkia orą, užteršia
vandenį ir prasideda epidemijos. Beje, kai kuriais atvejais šie
svarstymai buvo beveik, ar net visiškai teisingi, nors apie
mikroorganizmus žmonija dar nieko nenutuokė. Taigi, senaisiais
laikais žodis „virusas“ vartotas kaip miazmos sinonimas. Tiesa,
užteršti orą „galėjusios“ ir raganos bei įvairūs
burtininkai, tačiau tai kita tema.
Pirmą kartą žodis
„virusas“, kaip reiškiantis atrastus patogeninius
mikroorganizmus, paminėtas XIX a. antrojoje pusėje. Tai padarė
olandų mokslininkas Martinas Willemas Beijerinckas . Įdomu tai, kad
jis tyrinėjo ne žmonių ir ne gyvūnų, o augalų ligas, nes buvo
biologas. Aišku, negalima nepaminėti vokiečio Adolfo Mayerio ir
ruso Dmitrijaus Ivanovskio, kurių darbais Beijerinckas rėmėsi.
Visi šie trys mokslininkai ir laikomi virusologijos
pradininkais.
**
Iliustracija. Grėsminga miazma (cholera) ir
prieš ją kovojantys žmonės. XIX a. britų dailininko Roberto
Seymouro piešinys.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą