2020 m. vasario 25 d., antradienis

Įdomybių kaleidoskopas (2020 m. vasaris / 1)

Karsto regionas ir karstinės įgriuvos, Dresdeno "Gėris", svingjugendas, laiškas su antspaudu, Miunhauzenų herbas, karaimai ir naciai, Elektrėnų kaminai, Rygos pervadinimo klausimas, elgetų žetonai, Kelno nykštukai, meškiukas Padingtonas, J. Wildo "paieškų kontora", virusai ir miazmų teorija. 

Ekskursijoje su Geologo kelionės, kai buvo pasakojama apie karstinių ežerų, įgriuvų ir smegduobių susidarymą, viena dalyvė uždavė klausimą, ar geologinis reiškinys – karstas, yra susijęs su lietuvišku žodžiu „karstas“?
Tiesa sakant, vaizduotės lygmenyje kažkokias miglotas analogijas gal ir galima užčiuopti, nes viskas susiję su požeminėmis ertmėmis, duobėmis, įsmukusia žeme, tačiau iš tiesu geologinis „karstas“ kilęs iš Karsto plynaukštės pavadinimo dabartinėje Slovėnijoje ir dalinai Šiaurės rytų Italijoje, kuriame šie reiškiniai ypač paplitę.
Regiono pavadinimas, – Karst, – vokiškas, nes pirmieji jį XIX a. profesionaliau ištyrė austrų mokslininkai, kurie ir išpopuliarino savąjį pavadinimą. Slovėnai plynaukštę vadina Krasu (Kras). Abu šie vietovardžiai kildinami iš Dalmatijos lotynų Carsus ir hipotetiškai siejami su akmenį, uolą reiškiančia indoeuropietiška šaknimi „karr-“.
Kaip susidaro tas geologinis „karstas“ ir kur Lietuvoje daugiausia tų „karstų“ sutiko atsakyti bičiulis geologas Jonas Šečkus. Su juo kartais ir toliau vystysime geologinių-istorinių įdomybių temą.

„Karstas – paviršinio ir požeminio vandens uolienų cheminis tirpinimas ir mechaninis išplovimas. Ištirpus negiliai nuo žemės paviršiaus slūgsančioms tirpioms uolienoms (druskai, gipsui, klinčiai, dolomitui ir kt.), susidaro būdingas karstinis reljefas su smegduobėmis, karstinėmis gremžėmis (karėmis), karstiniais duburiais (dolinomis, poljė), požeminėmis ertmėmis ir kt. Tuose regionuose, kur formuojasi karstas būna vienos iš įspūdingiausių reljefo formų. Jeigu tirpių uolienų sluoksniai yra stori, susiformuoja didžiuliai kanjonai, karstiniai urvai, o taip pat specifiniai karstiniai ežerai, kuriems būdingas nedidelis plotas, santykinai didelis gylis ir pasakiška smaragdinė vandens spalva. Čia tekančios upės dažnai prasmenga po žeme pro angą, vadinamą pragore. Giliau slūgsančiose tirpiose uolienose požeminis vanduo sukuria urvus (grotas, galerijas, šulinius ir kt.), kurių ilgis gali siekti dešimtis ar šimtus kilometrų, gylis iki 1000 m ir daugiau. O tuose urvuose uolienų tirpinimo "produktus" – stalaktitus, stalagmitus ir stalagnatus. Karstinis reljefas sudaro maždaug apie 15 procentų viso žemės paviršiaus. Jo išplitimas beveik tiesiogiai susijęs su karbonatinių uolienų išplitimu, o konkrečiai klintis yra labiausiai paplitusi nuosėdinė uoliena pasaulyje.
Lietuvoje karstinis procesas išplitęs šiaurės Lietuvoje, ypatingai jis yra intensyvus Pasvalio ir Biržų rajonuose, čia per metus susiformuoja iki kelių šimtų smegduobių, dažnai būna sugadinami keliai ar pastatai. Norint vykdyti statybas, reikalingi specifiniai inžin
eriniai geologiniai tyrimai. Lietuvoje aktyviausias karstas vyksta ten, kur išplitęs gipso sluoksnis, devono laikotarpio uolienose, kurios susidarė prieš 380 mln. metų. Kadangi dabar Lietuvos teritorija yra periodiškai uždengiama ledynais, tai ledynmečio metu karstas nevyksta ir atsinaujina tik tarpledynmečiais. Neabejotina, kad karsto procesas vyko ir geologinėje praeityje (prieš milijonus metų), tada kai būdavo pakankamai šilta ir drėgna. Smegduobių susidarymo laiko neįmanoma prognozuoti, lygiai taip pat, kaip ir Žemės drebėjimų. Galima tik nustatyti tuštumas, jų išplitimą, tačiau kada jos įgrius – ne“.
**
Iliustracijos. 1. Karsto plynaukštė Slovėnijoje (foto iš wiki), 2. Smegduobė Lietuvoje (Geologo kelionių nuotr.)



**
Po 1945 m. vasario 13-15 m. vykusių Dresdeno bombardavimų, kai Vakarų sąjungininkų aviacija faktiškai nušlavė miestą nuo žemės paviršiaus, pasaulį apskriejo gana simboliška vokiečių fotografo Walterio Hahno nuotrauka, kurioje įamžinta liūdnai griuvėsių fone atrodanti skulptūra, iškalbingu rankos judesiu tarsi klausianti, kas nutiko.
Apie pačius bombardavimus nerašysiu, nes prirašyta daug. Pridursiu tik kelis įdomius faktus. Po Dresedeno nušlavimo Hitleris rimtai svarstė pasitraukti š Ženevos konvencijos, bet buvo įtikintas to nedaryti. Pasitraukimas iš Konvencijos reikštų, kad Vokietija su karo belaisviais elgsis nevaržoma jokių tarptautinių įsipareigojimų. Žinoma, tai reikštų kur kas daugiau Sąjungininkų belaisvių mirčių, bet fiurerio bendražygiai įspėjo Hitlerį, kad tokiu atveju Konvencijos nebus laikomasi ir vokiečių atžvilgiu.
Antras įdomus faktas tas, kad britų premjeras W. Churchillis telegramoje generolui H. Ismay gana griežta forma pasmerkė tokio naikinamo masto antskrydį, pareikšdamas, kad „šis beprasmiškas, nors ir įspūdingas griovimas, – visiškai netikslingas“. Dabar dažnai pasigirstantys postringavimai, kad Churchillis ir JAV prezidentas Rooseveltas vos ne asmeniškai sankcionavo Dresdeno griovimą yra ne visai pagrįsti. Skirtingai nuo totalitarinių SSRS ir Trečiojo reicho, Jungtinių Valstijų ir Britanijos kariuomenės vadovybės veikė gana savarankiškai, pačios spręsdamos kur suduodi smūgius ir kokio masto jie turėtų būti, vyriausybėms paliekant tik svarbiausius strategijos klausimus. Vien jau ko vertas tas faktas, kad britų bombonešių aviacijos vadas Arthuras Harrisas į Churchillio nepasitenkinimą piktokai atšovė, kad Dresdeno sunaikinimas kuo puikiausiai pateisinamas. Ir nieko jam už šiuos įžūlius žodžius nenutiko. Galima tik įsivaizduoti pasekmes, jei koks sovietų generolas tą patį rėžtų Stalinui.
Bet grįžkime prie nuotraukos. Virš Dresdeno griuvėsių įmažintos skulptūros pavadinimas – „Gėris“ (Gute). Ji – viena iš šešiolikos Naujosios Dresdeno rotušės bokšto skulptūrų, simbolizuojančių žmonijos dorybes. Be Gėrio dar yra Meilė, Viltis, Teisingumas, Išmintis, Ištikimybė, Tikėjimas ir pan. Rotušės bokšto skulptūras kūrė keli skulptoriai, bet „Gėris“ – Augusto Schreitmüllerio (1871-1958) darbas. Tai – ne senovinis, o XX a. pradžios kūrinys. Naujoji Dresdeno rotušė iškilo 1905-1910 m., nes Senoji miesto reikalams pernelyg maža.  


**
1942 m. SS reichsfiureris Heinrichas Himmleris savo laiške Reicho vyriausiosios saugumo valdybos (RSHA) vadovui Reinhardui Heydrichui rašė: „Manau, kad šis blogis turėtų būti išrautas su šaknimis. Negaliu taikytis su pernelyg atlaidžiu elgesiu. Visus vadeivas [...] reikėtų patalpinti perauklėjimui į koncentracijos stovyklas, padidinant bausmės laiką iki 2-3 metų [...] Tik tokiu būdu galėsime sustabdyti pavojingas anglofiliškas tendencijas, kai Vokietija nuožmiai kaunasi dėl išgyvenimo“.
Apie ką šiame savo laiške rašė Himmleris? Ogi apie vokiečių jaunuolius, besiklausančius džiazo ir bliuzo, besižavinčius amerikietiška ir britiška kultūra, tų šalių gyvenimo būdu. Tai buvo neformali jaunimo subkultūra, pradžioje buvusi visiškai apolitiška, bet naciams pradėjus aršią kampaniją prieš „išsigimusius muzikinius stilius“ – džiazą ir bliuzą, jaunuoliai vis dažniau pašiepdavo hitlerinį režimą. Save jie vadino „svingjugendu“ (vok. Swingjugend – svingo jaunimas). Tai buvo tam tikra atsvarą „Hitlerjugedui“.
Žinoma, valdžiai kliuvo ne tik muzikinis skonis, bet ir jaunuolių pacifizmas, „vokiečiams neprideramas elgesys“, narystės nacionalsocialistinėse organizacijose vengimas „anglofilija“, pasireiškianti tiek aprangoje (plačios kelnės, pernelyg dideli švarkai, ilgi kaklaraiščiai), tiek kalbose (į vokiečių kalbą buvo tyčia primaišomą daugybė anglizmų, sukurtas specialus žargonas).
Ir jeigu prieš karą kova su „svingjugendu“ apsiribodavo pasmerkimu ir moralizavimu, tai karo metais į uždarus subkultūrinius vakarėlius įsiverždavo policija (neretai remiama Hitlerjugendo ir SA narių), „svingjugendininkai“ būdavo sulaikomi, „vadeivos“ dažnai nuteisiami už „asocialų elgesį“, „simpatijas priešui“ ir siunčiami atlikti bausmės. Mažiau reikšmingos figūros priverstinai įtraukiamos į „Hitlerjugendo“ sąrašus, arba, jei pagal amžių tiko kariuomenei, – šaukiamos į Vermachtą.
Nepaisant visko, įkalinti „vadeivos“ laikyti „paklydusiais vokiečiais“, todėl jiems buvo sudaryta galimybė prašytis į laisvę anksčiau laiko, jei oficialiai pasižadės „išmesti iš galvos visas kvailystes“.
Taigi, plaukų kirpimas ir priverstinis subkultūrninkų „perauklėjimas“ – ne vien sovietų išradimas.
**
Iliustracija. Trečiojo reicho „svingjugendininkai“. Imta iš swingover.files.wordpress. com  



**
Absoliutizmo laikotarpio Prancūzijoje, ypač karaliaus Liudviko XV ir jo įpėdinio Liudviko XVI valdymo laikais, faktiškai kiekvienas žmogus, – nuo turtingiausio aristokrato iki varganiausio bėdžiaus, galėjo būti suimtas bei įkalintas nepateikus jokių kaltinimų. Užtekdavo to, kad jo vardas būdavo įrašomas „laiške su antspaudu“ (pr. Lettre de cahet).
Tušti „blankai“ su karališka žyma spausdinti didžiuliai kiekiais ir platinti vykdomosios valdžios atstovų tarpe visoje Prancūzijoje. Vietos pareigūnui tiesiog pakakdavo įrašyti į tuščia laukelį žmogaus vardą, ir jis galėjo būti suimtas tarsi paties karaliaus įsakymu. Visi kiti šalies įstatymai šiuo atveju negaliojo, kadangi absoliutaus valdovo valia buvo laikoma esanti aukščiau bet kokių įstatyminių aktų.
„Laiškai su antspaudu“ kėlė visuotinį nepasitenkinimą. Jais dažnai piktnaudžiauta siekiant susidoroti, norit atkeršyti ar paprasčiausiai pakenkti. Reikiamam valdininkui davus kyšį, galima buvo „užsakyti“ konkurento suėmimą, nusikratyti kreditoriaus, net įgrisusios žmonos ar vyro. Žodžiu, turint reikiamą sumą atsiverdavo gana plačios galimybės. Manoma, kad iš viso buvo išspausdinta keliasdešimt tūkstančių tokių lapelių.
Suimtas asmuo galėjo būti kalinamas neapibrėžtą laiką. Jei jis neturėjo įtakingų užtarėjų, tai jo likimas mažai kam rūpėjo ir vargšas kalinys būdavo tiesiog pamirštamas. Nei jis pats, nei kalėjimų sargybiniai nežinojo dažniausiai tariamo nusikaltimo pobūdžio, bet „arešto orderis“ buvo sutvirtintas paties karaliaus antspaudu.
Sakoma, kad „laiškai su antspaudu“ labai prisidėjo prie revoliucinės situacijos brendimo Prancūzijoje. Jie tapo vienu iš nekenčiamiausių absoliutizmo simbolių, nors po Didžiosios prancūzų revoliucijos (1789-1794) įtvirtinta diktatūra buvo dar kruvinesnė ir baisesnė už bet kurį absoliutizmą.
**
Iliustracija iš wiki. Liudviko XIV vardu surašytas „laiškas su antspaudu“. XVIII a. pradžia.


  
**
Kas nepažįsta garsaus fantazuotojo barono Miunhauzeno, pasakojusio apie taip kaip jis važiavo vilku traukiamomis rogėmis, skrido ant patrankos sviedinio ir medžiojo elnius vyšnios kauliukais?
Kai kas galbūt mano, kad Miunhauzenas – grynai literatūrinis personažas, bet Karlas Friedrichas von Münchhausenas iš tiesų gyveno XVIII a.
Savo istorijas jis pradėjo pasakoti grįžęs į Vokietiją iš tarnybos Rusijoje. Žinoma, niekas, galbūt išskyrus vaikus, juo netikėjo, bet aplinkiniai mėgo „senąjį, keistąjį baroną“, kuris, užsitraukęs pypkę, pasileisdavo į savo fantazijų pasaulį. Tie pasakojimai taip išpopuliarėjo, kad netrukus pasirodė spaudoje ir knygelėse vaikams. Beje, pradžioje baronas buvęs tuo labai nepatenkintas.
Miunhauzenų giminė kilusi iš Žemutinės Saksonijos ir pasižymi neįprastu herbu, kuriame vaizduojama vienuolio su lazda rankose figūra. Pati „pavardė“ reiškia „vienuolio namą“ arba tiesiog „vienuolyną“. Jos atsiradimas siejamas su viena įdomia istorija.
Miunhauzenų protėviai minimi jau XII a. Jie dalyvavo kryžiaus žygiuose į Palestiną, nemažai kariavo ir labai nusipelnė Šv. Romos imperijos valdovams. Tačiau kažkuriuo metu garbingos giminės išlikimui iškilo pavojus, mat liko tik vienas vyriškos lyties atstovas, ir tas buvo vienuolis, negalintis vesti ir susilaukti vaikų, bent jau oficialių.
Nenorint, kad garsi giminė pražūtų, vienuoliui leista išstoti iš dvasiškių luomo be gėdos ir pasmerkimo, vesti ir susilaukti vaikų. Šis buvęs vienuolis pirmasis pasivadino Miunhauzenu ir gavo vienuolio figūrą herbe. Apie 50 šios giminės atstovų gyvena ir mūsų dienomis. Nors Miunhauzenų pavardė susijusi su garsiuoju fantazuotoju, o psichologijoje atsirado tokia sąvoka kaip „Miunhauzeno sindromas“, tarp jų būta be galo solidžių žmonių: ministrų, garsių botanikų, literatų, kariškių.
**
Iliustracija iš oldthing. at. Miunhauzenų giminės herbas.


  
**
XX a.ketvirtojo dešimtmečio pradžioje Trakų karaimų kenesos stogą ir vartus puošė Dovydo žvaigždės, bet vyriausiojo dvasininko (hachano) Serajos Šapšalo nurodymu šie simboliai buvo nuimti ir pakeisti karaimų bendruomenės ženklu, kuriame pavaizduota sėnėk (dvišakė ietis), kalkan (skydas) ir tvirtovės mūrai.
Tokiu būdu Šapšalas siekė atsiriboti nuo tradicinio judaizmo, nes karaimai išpažįsta savitą judaizmo formą – karaizmą. Neatmestina, kad hachano sprendimą iš dalies nulėmė stiprėjančios antisemitinės nuotaikos, tad baimintasi, kad bendruomenė gali nukentėti dėl galimo jos priskyrimo prie žydų.
Beje, nuogąstauta ne be pagrindo. Pavyzdžiui, Trečiajame reiche „karaimų klausimas“ nagrinėtas dar 1934 m. Po šios tautelės religijos, papročių ir „rasinės išvaizdos“ vertinimo, prieita išvados, kad karaimai nelaikytini žydais, – o yra tiurkų kilmės etninė grupė, todėl prieš žydus nukreipti įstatymai jiems netaikytini.
Nepaisant oficialaus „išaiškinimo“, vokiečių užimtoje SSRS teritorijoje kartu su žydais išžudyta ir dalis karaimų.
**
Foto iš wiki. Trakų kenesa 1932 m. (vartuose matyti Dovydo žvaigždė) ir 2002 m. foto, kur vietoje žvaigždės – karaimų herbas.  


**
Vargu ar kas važiuodamas pro Elektrėnų nematė didžiųjų elektrinės kaminų, tapusių savotiška kraštovaizdžio dalimi. Du kaminai po 250 m. ir vienas – 150 m. aukščio. Šią vasarą du iš trijų kaminų bus pradėti išmontuoti. Rašoma, kad pirminė darbų sąmata – 1,2 mln eurų. Taisyti, prižiūrėti ir palikti juos „ateities kartoms“ perspektyvoje kainuotų kur kas brangiau nei demontuoti. Taigi per kelis metus jų turėtų nelikti.
Beje, aukščiausi, 250-metriniai Elektrėnų kaminai XX a. septintajame dešimtmetyje buvo vieni iš aukščiausių kaminų ne tik Europoje, bet ir pasaulyje, kol juos aplenkė VDR prie Leipcigo statytos Lipendorfo elektrinės kaminas (300 metrų aukščio, demontuotas 2005 m.).
Dabar pats aukščiausias pasaulyje kaminas yra Kazachstane. Tai – Ekibastuzo jėgainės kaminas, siekiantis beveik 420 m. (statybos metai – 1987-ieji). Antrą vietą užima 380-ies metrų Inco Superstack kaminas Kanados Ontarijo valstijoje (pastatytas 1971 m.).
Su šiuo kaminu susijusi viena įdomi istorija. Kai objektas beveik jau buvo baigtas statyti, vietovę užgriuvo baisus uraganas. Kodėl hidrometeorologinės tarnybos jo nenumatė – nežinia, bet užklupus stichijai kamino viršuje plušo šeši darbuotojai.
Uraganas buvo toks galingas, kad kamino viršūnė gerokai siūbavo. Sunku įsivaizduoti, ką tuo metu išgyveno vargšai darbininkai, bet kaminas atlaikė ir nė vienas iš žmonių rimčiau nenukentėjo. Kai viesulas nurimo, visi kaip vienas pasiprašė atleidžiami iš darbo. Kaip sakant, visų pinigų neuždirbsi, o gyvybė tik viena.
**
Iliustracija. Elektrėnų kaminai. O. Gurevičiaus nuotr. Imta iš Delfio.

  
**
Vakar viena ausimi per radiją išgirdau, kad siekiant įamžinti visai neseniai žuvusios krepšinio žvaigždės Kobės Bryanto atminimą, siūloma garsųjį NBA logo kiek pakeisti, jame atvaizduojant žuvusiojo siluetą.
Ta progą kažkaip prisiminiau neseniai sužinotą įdomybę, kad Latvijos komunistų partijos CK pirmasis sekretorius Arvydas Pelšė (Arvīds Pelše) visai rimtai 1961 m. siūlė Rygą pervadintu... Gagarinu, pirmojo kosmose pabuvojusio žmogaus Jurijaus Gagarino garbei.
Sakoma, kad šią idėją atmetė pats N. Chruščiovas, tad Gagarino pavardę gavo tik viena iš Rygos gatvių. Tiesa, po kosmonauto žūties 1968 m., Gagarinu pavadintas Smolensko srityje esantis Gžatskas.
Rygos pervadinimo sumanytojas A. Pelšė buvo užkietėjęs idėjinis komunistas, bolševikų partijos narys nuo 1915 m. Net tarp latvių komunistų jis pagarsėjo kaip išskirtinis krašto apgyvendinimo „broliškomis tautomis“ šalininkas, per visą žiaurų Stalino valdymo laikotarpį nuo Pelšės galvos nenukrito nė plaukas. Po mirties urna su Pelšės pelenais įmūryta į Kremliaus sieną. Pavyzdžiui, A. Sniečkus tokios garbės nenusipelnė.
Beje, apie Pelšę pasakojama, kad jis buvo principingas „dorovės sergėtojas“. Darbo metu barė į alkoholizmą linkusius partiečius, taikė vyrus su žmonomis, nusižengusiems „partinei disciplinai“ grasino sankcijomis už „komunisto vardo teršimą“. Dėl pomėgio moralizuoti ir mokyti esą gerokai nukentėjo jo tiesioginių pareigų vykdymas. Štai tokia istorija.
**
Iliustracija. Ryga, galėjusi virsti Gagarinu. Foto iš wiki.  


**
Elgetų buvo visais laikais. Tačiau ne tik „tikrųjų elgetų“, priverstų prašyti išmaldos dėl negalios, senatvės ar kažkokių kitų objektyvių priežasčių, bet ir „netikrų elgetų“, tai yra, – fiziškai ir psichiškai sveikų apsimetėlių, dažnai jaunų vyrukų, kurie, nenorėdami dirbti, simuliuodavo įvairiausias ligas bei fizinius trūkumus, siekdami sužadinti miestiečių gailestį ir iš to pelnytis. Pasitaikydavę atvejų, kad elgetaudavo net nusigyvenę bajorai.
Skirstymas į „tikruosius elgetas“, kuriems raginta padėti, ir „netikruosius“, kuriuos raginta ignoruoti ar net skųsti valdžiai, į Lietuvą atkeliavo iš vakarų. Ypač griežti skirstymo įstatymai priimti Reformacijos laikotarpiu Vokietijoje.
XVI a. Vilniuje oficialiai įsteigtas elgetų cechas, vienijęs „tikruosius elgetas“, turėjęs savo hierarchiją ir įstatus. Veikė net „botagininkų būriai“, turėję iš Vilniaus vaikyti „svetimus“ elgetas iš kitų miestų ar nepriklausančius cechui "apsišaukėlius". Vėliau „tikrieji elgetos“ glaudėsi globos namuose – špitolėse, įsteigtose prie bažnyčių ir vienuolynų. Jiems buvo išduodami specialūs „elgetos dokumentai“, o cariniais laikais – metaliniai žetonai, liudijantys, kad elgeta – pats tikriausiais garbingas elgeta, o ne koks apsimetėlis svieto perėjūnas.
**
Iliustracija. Kulių parapijos (dab. Plungės raj) metalinis elgetos žetonas. 1827 m. Imta iš leidinio „Žemaičių muziejus „Alka“. LNM, 2007 m.


**
Vokietijos miesto Kelno apylinkėse žinoma legenda apie nykštukus (Heinzelmännchen). Tai paslaptinga barzdotų žmogeliukų padermė, kurios niekas nematė, bet visi žinojo, kad jie yra. Nykštukai padėdavę žmonėms ir slapčia nudirbdavo daugybę darbų, todėl miesto gyventojai galėjo nesurūpinti, kad kažkas nepadaryta.
Kartą viena siuvėja panūdo pamatyti mažuosius žmogeliukus. Savo namuose ji pribarstė ant grindų žirnių, kad tie paslystų ir sukeltų triukšmą. Nykštukai pasipiktino tokiu žmonių smalsumu ir... paliko miestą. Nuo tada Kelno gyventojai turėjo viską daryti patys.
Aišku, tai ne tiek istorijos, kiek tautosakos įdomybė. Šis pasakojimas pirmą kartą užrašytas XIX a. Vokiečių folkloro tyrinėtoja Marianne Rumpf tvirtino, kad senovėje žodžiu „heinzelmännchen“ vadintos gerosios namų dvasios, kurios tik vėliau žmonių vaizduotėje virto klasikiniais barzdotais nykštukais. Manyta, kad žmogui, kuriam gyvenime viskas sekasi ir darbas tirpsta rankose, padeda gerosios namų dvasios, bet jas įžeidus – visa gerovė griūna. Iškyla įvairūs sunkumai, trukdžiai, reikia plušti smarkiau ir ilgiau.
Tikėtina, tikėjimas namų dvasiomis kilęs iš itin seno tikėjimo globojančiomis protėvių vėlėmis.
Kelne ir jo apylinkėse legenda apie nykštukus buvo tokia populiari, kad 1900 m. čia iškilo architekto Heinricho Renardo „nykštukų fontanas“ su gerųjų pagalbininkų darbo scenomis.
**
Iliustracija iš wiki. Vienas iš fontano apdailos fragmentų.  


**
Apie meškiuką Padingtoną, meškiuką Tedį ir JAV prezidentą.
Apie tokį britų vaikų literatūros herojų, kai meškiukas Padingtonas (Paddington Bear), aš sužinojau pernai, kai su dukra žiūrėjome nuotaikinga filmą, beje, labai patikusį ir man. Daug pozityvo. Lietuvoje šis personažas gal nėra taip žinomas kaip anglakalbiuose kraštuose, bet viskas anksčiau ar vėliau atkeliauja ir iki mūsų. Nors dabar pagalvojau, kad galbūt čia aš per senas, todėl ir nežinojau.
Šio personažo sukūrimo istorija prasideda 1956 m., kai britų rašytojas Thomas Michaelis Bondas Kalėdų išvakarėse savo žmonai dovanų nupirko pliušinį meškiuką. Kadangi pirkta Londone esančio Padingtono rajono stotyje, šis vietovardis tapo meškiuko vardu. Beje, Padingtono rajonas iškilo XII a. normanų kilmės didikams Ričardui ir Viljamui de Padingtonams priklausiusiose žemėse. Jų „pavardė“, ko gero, kilo iš senojo vietovardžio, reiškiančio „Patriko (sutrumpintai – Padžio) valdą“, tačiau kas buvo tasai hipotetinis Patrikas, nėra žinoma.
Įteikęs žmonai dovaną, Bondas pagalvojo, kad pliušinis žaislas galėtų tapti puikiu vaikų literatūros personažu. Taip gimė mažas meškiukas su skrybėlaite ant galvos ir lagaminu, keliauti mėgstantis geranoriškas smaližius. Iš tolimosios Peru jis vienas atvyko į Londono stotį, na o toliau prasideda įvairiausi nuotykiai.
Beje pirmoji knygelė apie meškiuką Padingtoną parašyta vos per 10 dienų ir netrukus neįtikėtinai išpopuliarėjo. Aštuntojo dešimtmečio pradžioje pradėti pardavinėti pliušiniai „padingtonai“, sudarę konkurenciją įprastiems „tedžiams“.
Kalbant apie pliušinius meškiukus, tai Britanijoje ir Jungtinėse Valstijose, jie dažnai vadinami būtent „tedžiais“ (Teddy Bear). Šis vardas susijęs su JAV prezidentu Theorodre‘u „Teddy“ Rooseveltu (1858-1919), kuris medžiodamas atsisakė šauti į mirtinai nuvarytą, o paskui specialiai jam prie medžio pririštą lokį. Neatmestina, kad visa ši istorija buvo reklaminis tuometinių viešųjų ryšių specialistų žingsnis, siekiant parodyti prezidento žmoniškumą. Jei taip, tai reklama pavyko. Istorija apie Rooseveltą ir vargšą lokį apskriejo visas Jungtines Valstijas. Netrukus spaudoje suaugęs lokys virto mažu lokiuku, kuriam iškilmingai suteiktas Tedžio (trumpinys iš Teodoras) vardas.
Tais pačiais metais vietos verslininko Morriso Michtomo žmona pradėjo siūti pliušinius meškiukus, kurie praminti „tedžiais“. Įdomu tai, kad pliušinių žaislų gamybos bendrovę įsteigęs verslininkas oficialiai kreipėsi į prezidentą Rooseveltą, klausdamas, ar jo neįžeistų tas faktas, jei meškiukai būtų oficialiai pavadinti jo vardu. Kuris mūsų dienų verslininkas to klaustų? Žinoma, prezidentas sutiko.
Pliušiniai meškiukai populiarėjo, tačiau Michtonas nepagalvojo dėl vieno svarbaus dalyko – užpatentuoti prekės ženklą, todėl „tedžius“ pradėjo siūti daugybė įmonių.  


**
Tikriausiai ne vienas esate girdėję istorijų kaip vagys, ar kokie tarpininkai, dažniausiai pažįstantys tuos vagis, siūlo savininkui išsipirkti pavogtą turtą. Ši schema nėra XX a. nusikaltėlių išradimas.
XVIII a. pradžios Anglijoje išgarsėjo tokio Jonathano Wildo (1683-1725) „paieškų kontora“, kurios įkūrėjas prieš tai buvo nekart teistas už skolas, vogtų daiktų perpirkinėjimą bei įvairiausias aferas.
Sėdėdamas kalėjime Wildas užmezgė daugybė pažinčių su nusikalstamo pasaulio atstovais, o atgavęs laisvę iš kriminalinių nusikaltėlių ir šiaip fiziškai galingų vyrukų subūrė savo „kontorą“, reklamuojančią vogtų daiktų atgavimo paslaugas. Žinoma, savininkui sumokėjus dalį jų vertės. Wildas suprato, kad kur saugiau ne pačiam vogti, o „gražinti“ tai kas pavogta. Ir šis „verslas“ sekėsi. Apvogtieji buvo patenkinti „kontoros“ veikla, valdžia taip pat žiūrėjo pro pirštus. Po galais, koks skirtumas kaip atrandama tai kas pavogta? Jei savininkas už atgavimą sumoka, jei visi patenkinti, tai tarsi nėra jokio nusikaltimo.
Tačiau iš tiesų buvo ir kita pusė. Kriminalinį pasaulį puikiai pažįstantys Wildo smogikai patys skatino vagystes, nurodydavo ką ir kur apvogti, buvo savotiškas vagių „stogas“. Su nenorinčiais „bendradarbiauti“ vagišiais jie tiesiog susidorodavo ar įskųsdavo teisėsaugai, patys už pinigus nusipirkdami visišką alibi. Wildo „kontora“ gyvavo ne tik iš „radybų“ paslaugos, bet ir susižerdavo nemažą išpirkos dalį. „Paieškų biuras“ taip suklestėjo, kad įvairiose Anglijos miestuose atidarė skyrius, o pat Wildas tapo turtingu žmogumi.
Tačiau viskas kažkada baigiasi. 1725 m. Anglijos teismai susidomėjo paties Wildo ir jo „biuro“ veikla. Nepaisant to, kad papirkti liudininkai liudijo Wildo naudai, nepaisant to, kad kai kurie pirminiai kaltinimai buvo atmesti, „biuro vadovas“ vis dėlto pripažintas kaltu dangstęs nusikaltėlius ir slėpęs nuo teisėsaugos nusikaltimus. Tų pačių metų gegužės 24 d. jis pakartas Taiberne, Londono priemiestyje.
**
Piešinuke pavaizduotas Jonathanas Wildas. XIX a. 

**
Koronavirusas žengia per pasaulį! Naujienų portalai kas kelias valandas skaičiuoja susirgusius ir mirusius, skamba įvairios prognozės, pranašystės, patarimai. Na, gerai... Visiems linkiu sveikatos.
Pats žodis „virusas“ – lotyniškos kilmės. Jis reiškia nuodus, taršą, miazmą. Viduramžiais apie virusus nieko nežinota, todėl buvo populiari „miazmos teorija“. Remiantis šia teorija, epidemijos kyla dėl miazmų (gr. miasmos – išsiliejimas, poliucija) – vadinamųjų „nešvarumų“, galinčių užteršti orą, vandenį, dirvą. Manyta, kad miazmos atsiranda iš pūvančių kūnų, išmatų, stovinčio pelkių vandens, sergančių žmonių ar pasiutusių gyvūnų seilių. Kai tų miazmų daug, jos persmelkia orą, užteršia vandenį ir prasideda epidemijos. Beje, kai kuriais atvejais šie svarstymai buvo beveik, ar net visiškai teisingi, nors apie mikroorganizmus žmonija dar nieko nenutuokė. Taigi, senaisiais laikais žodis „virusas“ vartotas kaip miazmos sinonimas. Tiesa, užteršti orą „galėjusios“ ir raganos bei įvairūs burtininkai, tačiau tai kita tema.
Pirmą kartą žodis „virusas“, kaip reiškiantis atrastus patogeninius mikroorganizmus, paminėtas XIX a. antrojoje pusėje. Tai padarė olandų mokslininkas Martinas Willemas Beijerinckas . Įdomu tai, kad jis tyrinėjo ne žmonių ir ne gyvūnų, o augalų ligas, nes buvo biologas. Aišku, negalima nepaminėti vokiečio Adolfo Mayerio ir ruso Dmitrijaus Ivanovskio, kurių darbais Beijerinckas rėmėsi. Visi šie trys mokslininkai ir laikomi virusologijos pradininkais.
**
Iliustracija. Grėsminga miazma (cholera) ir prieš ją kovojantys žmonės. XIX a. britų dailininko Roberto Seymouro piešinys.  



Komentarų nėra:

Rašyti komentarą