Apie
Vilniuje esančias Senųjų amatų dirbtuves sužinojau visiškai
atsitiktinai, po to kai „Istorijos įdomybėse“ parengiau įrašą
apie Liepojos Amatininkų namą.
Žinoma,
Vilniaus dirbtuvėse, įsikūrusiose adresu Savičiaus g-vė 10, negalėjau neapsilankyti ir nesusitarti dėl
pokalbio. Į mano klausimus atsakė vadybininkė Marija ir stiklo
meistrė Daiva.
Ar seniai
veikia šios dirbtuvės ir kas jų steigėjas?
Senųjų
amatų dirbtuvės Vilniuje veikia nuo 2012 m. pabaigos, taigi jau
pradėjo skaičiuoti aštuntuosius veiklos metus. Dirbtuvių
steigėjai – Vilniaus dailiųjų amatų asociacija ir amatininkų
klubas „Dvaro meistrai“ (koncepcijos autorius).
Ar
galėtumėte plačiau papasakoti apie Vilniaus dailiųjų amatų
asociaciją? Kada ji įsikūrė, kokius žmones vienija?
Vilniaus
dailiųjų amatų asociacija buvo įsteigta 2006 metais.
Įsteigimo
priešistorė. 2001 m. Vilniaus miesto savivaldybės taryba
patvirtino Dailiųjų amatų, etnografinių verslų ir mugių
programą (plačiau čia).
Įgyvendinant programą, siekiama sudaryti sąlygas dailiųjų amatų
ir etnografinių mugių klestėjimui Vilniaus senamiestyje, atkurti
sunykusias amatų ir verslų tradicijas, skatinti amatininkų,
dirbtuvių, parduotuvių, „gyvų“ muziejų, etnografinių užeigų
steigimą senamiestyje. Šiuo tikslu siekiama kuo efektyviau naudoti
Savivaldybei priklausantį turtą senamiestyje. Taigi Vilniaus
dailiųjų amatų asociacija buvo įsteigta įgyvendinti šią
programą, vienijant tradiciniais, senaisiais amatais užsiimančius
profesionalius amatininkus. Amatų programos koordinatorius –
Vilniaus senamiesčio atnaujinimo agentūra.
Šiuo metu
Asociacija vienija 13 narių, kurių galerijos/dirbtuvės yra
įsikūrusios Vilniaus senamiestyje, ir yra įsteigusi Senųjų amatų
dirbtuves. Plačiau apie narius čia.
Asociacija
vienija įvairaus kultūrinio profilio narius: nuo tradicinių
amatininkų, kurių gaminiai, veikla ir mokymo programos yra Žemės
ūkio ministerijos sertifikuoti kaip tautinio paveldo dalis, iki
meno, kultūrinių industrijų atstovų ir pan.
Kadangi
lankiusi pas Jus savaitgalį, daugelis amatininkų stalų buvo tušti,
tačiau darbo dienomis čia, ko gero, darbas virte verda. Kiek žmonių
paprastai dirba vienu metu? Kaip vyksta tas individualus ir kartu
kolektyvinis darbas?
Esame
atviras aktyvus amatų muziejus, dirbtuvėse dirba ne vienas
amatininkas: knygrišiai, siuvėja-skiautininkė, dailininkė,
kauladirbys. Beveik kasdien galima rasti kapšadirbį, stiklo
meistrę, tekstilininkę. Kiekvienas meistras turi savo erdvę,
kurioje ir dirba ir eksponuoja istorinių gaminių rekonstrukcijas,
pavyzdžiui kapšadirbio darbo vietoje pamatytumėte senoviškų
ginklų, skydų, šalmų, šarvų kolekciją.
Tekstilės
kambarėlyje rastumėte pluoštų ir jų istorijos pėdsakų nuo
akmens amžiaus iki pat XIX-ojo. Nuo pynimo iš pluoštų iki audimo
staklių. Stiklo meistrės darbo vieta pasakoja apie stiklo karolių
gamybą nuo seniausiųjų laikų iki XVIII amžiaus. Taip pat čia
galite sužinoti kiek karoliukų vikinginiu laikotarpiu galėjai
išsikeisti į avį. Meistrai dirba laisvu grafiku, tad gali kartais
atrodyti (pavyzdžiui savaitgaliais), kad dirbtuvėse nieko nėra,
tačiau užsukus darbo dienomis, darbo valandomis, dažniausiai
išgirsi ratelio dūzgimą, odininko plaktuko kaukšėjimą ar stiklo
lydymo liepsnos ūžesį.
Nuolatinėje
ekspozicijoje turime popieriaus marmuravimą, skiautinius, siuvimą,
knygrišystę, popieriaus gamybą, šešėlių teatrą.
Ar
galėtum pristatyti Savičiaus gatvės meistrus?
Meistrai yra
istorinių rekonstrukcinių klubų nariai. Beveik visi priklauso
amatininkų klubui „Dvaro meistrai“ arba/ir eksperimentinės
archeologijos klubui „Pajauta“. Kai kurie yra savo amato kaip
mokslo žinovai:dalyvauja mokslinėse konferencijose, rašo
straipsnius. Pavyzdžiui tekstilininkė siekia daktaro laipsnio VU
Istorijos fakultete, knygrišiai dirba VU bibliotekos restauracijos
skyriuje, yra aukščiausios kategorijos restauratoriai ekspertai.
Amatininkai
siekia ir technologinio autentiškumo, kas šiandiena nėra dažna.
Pavyzdžiui kauladirbys gręžia kaulą rankiniu akmens amžiaus
grąžtu, kapšadirbys skyles odoje beda su yla o siuva viską
rankomis. Odą dažo natūraliais dažais, kurių kartais tenka
atsigabenti iš Afrikos.
Stiklininkė
karoliukus gamina XVII-XVIII a. karšto stiklo formavimo
technologijomis.
Meistrai
darydami gaminius ne tik kartoja vizualiai gaminį tokį, koks jis
buvo, bet ir eksperimentų būdu ieško gamybos technologijų bei
būdų, savo ieškojimus grindžia archeologine medžiaga. Tarsi
atranda iš naujo praeitį ir ją patiria savo kasdienybėje. Kodėl
mums tai svarbu? Kiekvienas meistras siekia sukurti individualizuotą
gaminį, pritaikytą asmeniškai užsakovui pagal jo norus ir
poreikius, tarnausiantį ilgai su galimybe taisyti, persiūti,
išardyti ir perrinkti iš naujo. Taip įsvaizduojame daiktų gamybą
senovėje, kai daiktų pertekliaus dar nebuvo, kai kiekvienas gaminys
buvo saugomas ir prižiūrimas, gaminamas individualizuotai be
standartų.
Dirbtuvėse
įrengtoje parduotuvėlėje galima įsigyti pačių įvairių
darbelių – nuo molinių indų ir oda įrištų knygelių iki
medžio drožybos gaminių, karpinių, odinių krepšelių ir diržų.
Viską net sunku išvardinti. Kuo labiausiai domisi pirkėjai ir
kokie žmonės pas jus užeina?
Labai daug
sulaukiame užsieniečių turistų, kurie ieško autentikos, kažko
gaminto būtent čia, Lietuvoje, būtent rankomis, prieš nupirkdami
dar pasiteirauja autoriaus vardo, pavardės, klausia ar pažįstame
tą žmogų. Užsienio pirkėjui svarbu kūrinio autorystės faktas.
Lietuviai
mūsų krautuvėlėje ieško prasmingų dovanų, autentikos,
archeologinių radinių replikų. Yra buvę atvejų, kai prireikia
reprezentuojančios Lietuvą dovanos, pvz. ambasadoriams.
Žinau,
kad be gaminių Dirbtuvės siūlo ir kitų paslaugų. Čia rengiami
spektakliai, įvairių amatų pamokėlės. Galbūt galėtum
pristatyti šią veiklą, papasakoti apie ją plačiau?
Turime
daugiau nei 20 senųjų amatų edukacijų ir mokymų variantų,
lengviausia atsidarius dirbtuvių internetinį puslapį pasirinkti iš
sąrašo pagal tai, kas įdomu. Būna smalsių klientų, kurie
išbando savo jėgas keliuose amatuose, tarkim pasidaro stiklo
karoliukų, ornamentuoja odą, audžia juostą, gaminasi žvakes,
lipdo molį, jaučiasi, kad žmogus ieško savojo amato, ieško
savęs. Keletas meistrų dalyvauja Kultūros paso programoje, kurios
dėka mokinių klasės susipažįsta su amatais, pasigamina savomis
rankomis dirbinius, įgauna ne tik patirties ir suvokimo apie patį
amatą bet dar ir gauna teorinių ir istorinių žinių.
Rengiame
ekskursijas apie amatus arba kartu su amatininkais ir gyvu amatų
pristatymu,
Senųjų
amatų dirbtuvėse vyksta paskaitos senosios amatininkystės, jos
istorijos, šiuolaikinės plėtros, populiarinimo, profesinio
orientavimo, verslumo skatinimo, senųjų amatų tyrimo ir veiklos
temomis.
Turim ką
pasiūlyti ir šventėms - kviečiame pas mus rengti mergvakarius ir
bernvakarius, taip pat šeimos mėgsta pasirinkusios kokį nors amatą
švęsti vaikų gimtadienius.
Kur
galima sužinoti apie Senųjų amatų dirbtuvėse organizuojamus
renginius?
Feisbuko
puslapyje „Senųjų amatų dirbtuvės“ ir mūsų puslapyje.
Kiek
vertinamojo pobūdžio klausimas. Ar senoji amatininkystė yra tai,
iš ko žmogus, meistras, galėtų pragyventi? Ar Lietuvoje didėja
susidomėjimas rankų darbo gaminiais, amatų pamokėlėmis? Ar
žmonės suvokia, kad meistro gaminys nėra serijinis gamyklinis
produktas, todėl negali kainuoti kelis eurus?
Teoriškai
taip, bet praktiškai dar ne. Meistrai yra savo darbo fanatikai, su
entuziazmu puoselėja amatus, edukuoja visuomenę, suprasdami, kad
tame yra ne tiek finansinė nauda, kiek prasmė puoselėti savo
istoriją ir paveldą. Mums tenka ne tik gaminti gaminius, būti savo
amato specialistais, bet ir įveikti iššūkį susirasti klientus ir
juos patraukliai pasikviesti. Kalbant apie gaminių kainas, dauguma
žmonių ieško kuo pigesnio gaminio, nors darbai, amatininkų
gaminiai, dažniausiai yra vienetiniai ir nėra pigūs. Norėtume
sulaukti daugiau sąmoningų lietuvių pirkėjų, ta kryptimi ir
dirbame, o kiekvieną užsukusį priimame, pakalbiname ir kviečiame
sugrįžti.
Kokie
planai kitais metais? Ar yra perspektyva plėstis, galbūt
lankytojams bus pasiūlyta kažką naujo?
Planai 2020 metams yra panašūs kaip buvusiais metais. Vilniaus
dailiųjų amatų asociacija, jos nariai ir Senųjų amatų dirbtuvės
kvies apsilankyti nemokamuose renginiuose balandžio pradžioje
Europos dailiųjų amatų dienose, birželio mėnesį Kultūros
nakties metu, taip pat įgyvendins Lietuvos kultūros tarybos,
Vilniaus miesto savivaldybės projektus, susijusius su UNESCO
paveldu Lietuvoje (šie metai yra paskelbti UNESCO paveldo metais
Lietuvoje). O didžiausias organizuojamas metų renginys rugpjūčio
pabaigoje bus Istorinė Šv. Baltramiejaus mugė, kuri bus surengta
aštuntąjį kartą (trečią kartą iš eilės ją organizuos
Vilniaus dailiųjų amatų asociacija).
Labai
ačiū už atsakymus.
Pabaigai
skaitytojams norėčiau rekomenduoti apsilankyti Senųjų amatų
dirbtuvėse, pasinerti į tą magišką amatų pasaulį, nusipirkti
kažką patinkančio, dalyvauti Dirbtuvių rengiamose programose.
Tai, ką daro šie žmonės, yra ne tik įdomu, bet ir vertinga
kultūriniu, istoriniu požiūriu. Tai tikri ir gyvi dirbiniai, –
gimę iš techninio profesionalumo ir meniškos sielos.
Dar keli "Istorijos įdomybių" pokalbiai:
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą