2020 m. sausio 18 d., šeštadienis

Pokalbis. Senųjų amatų dirbtuvės


Apie Vilniuje esančias Senųjų amatų dirbtuves sužinojau visiškai atsitiktinai, po to kai „Istorijos įdomybėse“ parengiau įrašą apie Liepojos Amatininkų namą.
Žinoma, Vilniaus dirbtuvėse, įsikūrusiose adresu Savičiaus g-vė 10, negalėjau neapsilankyti ir nesusitarti dėl pokalbio. Į mano klausimus atsakė vadybininkė Marija ir stiklo meistrė Daiva.


Ar seniai veikia šios dirbtuvės ir kas jų steigėjas?

Senųjų amatų dirbtuvės Vilniuje veikia nuo 2012 m. pabaigos, taigi jau pradėjo skaičiuoti aštuntuosius veiklos metus. Dirbtuvių steigėjai – Vilniaus dailiųjų amatų asociacija ir amatininkų klubas „Dvaro meistrai“ (koncepcijos autorius).


Ar galėtumėte plačiau papasakoti apie Vilniaus dailiųjų amatų asociaciją? Kada ji įsikūrė, kokius žmones vienija?

Vilniaus dailiųjų amatų asociacija buvo įsteigta 2006 metais.
Įsteigimo priešistorė. 2001 m. Vilniaus miesto savivaldybės taryba patvirtino Dailiųjų amatų, etnografinių verslų ir mugių programą (plačiau čia). Įgyvendinant programą, siekiama sudaryti sąlygas dailiųjų amatų ir etnografinių mugių klestėjimui Vilniaus senamiestyje, atkurti sunykusias amatų ir verslų tradicijas, skatinti amatininkų, dirbtuvių, parduotuvių, „gyvų“ muziejų, etnografinių užeigų steigimą senamiestyje. Šiuo tikslu siekiama kuo efektyviau naudoti Savivaldybei priklausantį turtą senamiestyje. Taigi Vilniaus dailiųjų amatų asociacija buvo įsteigta įgyvendinti šią programą, vienijant tradiciniais, senaisiais amatais užsiimančius profesionalius amatininkus. Amatų programos koordinatorius – Vilniaus senamiesčio atnaujinimo agentūra.
Šiuo metu Asociacija vienija 13 narių, kurių galerijos/dirbtuvės yra įsikūrusios Vilniaus senamiestyje, ir yra įsteigusi Senųjų amatų dirbtuves. Plačiau apie narius čia.
Asociacija vienija įvairaus kultūrinio profilio narius: nuo tradicinių amatininkų, kurių gaminiai, veikla ir mokymo programos yra Žemės ūkio ministerijos sertifikuoti kaip tautinio paveldo dalis, iki meno, kultūrinių industrijų atstovų  ir pan.


Kadangi lankiusi pas Jus savaitgalį, daugelis amatininkų stalų buvo tušti, tačiau darbo dienomis čia, ko gero, darbas virte verda. Kiek žmonių paprastai dirba vienu metu? Kaip vyksta tas individualus ir kartu kolektyvinis darbas?

Esame atviras aktyvus amatų muziejus, dirbtuvėse dirba ne vienas amatininkas: knygrišiai, siuvėja-skiautininkė, dailininkė, kauladirbys. Beveik kasdien galima rasti kapšadirbį, stiklo meistrę, tekstilininkę. Kiekvienas meistras turi savo erdvę, kurioje ir dirba ir eksponuoja istorinių gaminių rekonstrukcijas, pavyzdžiui kapšadirbio darbo vietoje pamatytumėte senoviškų ginklų, skydų, šalmų, šarvų kolekciją.
Tekstilės kambarėlyje rastumėte pluoštų ir jų istorijos pėdsakų nuo akmens amžiaus iki pat XIX-ojo. Nuo pynimo iš pluoštų iki audimo staklių. Stiklo meistrės darbo vieta pasakoja apie stiklo karolių gamybą nuo seniausiųjų laikų iki XVIII amžiaus. Taip pat čia galite sužinoti kiek karoliukų vikinginiu laikotarpiu galėjai išsikeisti į avį. Meistrai dirba laisvu grafiku, tad gali kartais atrodyti (pavyzdžiui savaitgaliais), kad dirbtuvėse nieko nėra, tačiau užsukus darbo dienomis, darbo valandomis, dažniausiai išgirsi ratelio dūzgimą, odininko plaktuko kaukšėjimą ar stiklo lydymo liepsnos ūžesį.
Nuolatinėje ekspozicijoje turime popieriaus marmuravimą, skiautinius, siuvimą, knygrišystę, popieriaus gamybą, šešėlių teatrą.



Ar galėtum pristatyti Savičiaus gatvės meistrus?

Meistrai yra istorinių rekonstrukcinių klubų nariai. Beveik visi priklauso amatininkų klubui „Dvaro meistrai“ arba/ir eksperimentinės archeologijos klubui „Pajauta“. Kai kurie yra savo amato kaip mokslo žinovai:dalyvauja mokslinėse konferencijose, rašo straipsnius. Pavyzdžiui tekstilininkė siekia daktaro laipsnio VU Istorijos fakultete, knygrišiai dirba VU bibliotekos restauracijos skyriuje, yra aukščiausios kategorijos restauratoriai ekspertai.
Amatininkai siekia ir technologinio autentiškumo, kas šiandiena nėra dažna. Pavyzdžiui kauladirbys gręžia kaulą rankiniu akmens amžiaus grąžtu, kapšadirbys skyles odoje beda su yla o siuva viską rankomis. Odą dažo natūraliais dažais, kurių kartais tenka atsigabenti iš Afrikos.
Stiklininkė karoliukus gamina XVII-XVIII a. karšto stiklo formavimo technologijomis.
Meistrai darydami gaminius ne tik kartoja vizualiai gaminį tokį, koks jis buvo, bet ir eksperimentų būdu ieško gamybos technologijų bei būdų, savo ieškojimus grindžia archeologine medžiaga. Tarsi atranda iš naujo praeitį ir ją patiria savo kasdienybėje. Kodėl mums tai svarbu? Kiekvienas meistras siekia sukurti individualizuotą gaminį, pritaikytą asmeniškai užsakovui pagal jo norus ir poreikius, tarnausiantį ilgai su galimybe taisyti, persiūti, išardyti ir perrinkti iš naujo. Taip įsvaizduojame daiktų gamybą senovėje, kai daiktų pertekliaus dar nebuvo, kai kiekvienas gaminys buvo saugomas ir prižiūrimas, gaminamas individualizuotai be standartų.


Dirbtuvėse įrengtoje parduotuvėlėje galima įsigyti pačių įvairių darbelių – nuo molinių indų ir oda įrištų knygelių iki medžio drožybos gaminių, karpinių, odinių krepšelių ir diržų. Viską net sunku išvardinti. Kuo labiausiai domisi pirkėjai ir kokie žmonės pas jus užeina?

Labai daug sulaukiame užsieniečių turistų, kurie ieško autentikos, kažko gaminto būtent čia, Lietuvoje, būtent rankomis, prieš nupirkdami dar pasiteirauja autoriaus vardo, pavardės, klausia ar pažįstame tą žmogų. Užsienio pirkėjui svarbu kūrinio autorystės faktas.
Lietuviai mūsų krautuvėlėje ieško prasmingų dovanų, autentikos, archeologinių radinių replikų. Yra buvę atvejų, kai prireikia reprezentuojančios Lietuvą dovanos, pvz. ambasadoriams.


Žinau, kad be gaminių Dirbtuvės siūlo ir kitų paslaugų. Čia rengiami spektakliai, įvairių amatų pamokėlės. Galbūt galėtum pristatyti šią veiklą, papasakoti apie ją plačiau?

Turime daugiau nei 20 senųjų amatų edukacijų ir mokymų variantų, lengviausia atsidarius dirbtuvių internetinį puslapį pasirinkti iš sąrašo pagal tai, kas įdomu. Būna smalsių klientų, kurie išbando savo jėgas keliuose amatuose, tarkim pasidaro stiklo karoliukų, ornamentuoja odą, audžia juostą, gaminasi žvakes, lipdo molį, jaučiasi, kad žmogus ieško savojo amato, ieško savęs. Keletas meistrų dalyvauja Kultūros paso programoje, kurios dėka mokinių klasės susipažįsta su amatais, pasigamina savomis rankomis dirbinius, įgauna ne tik patirties ir suvokimo apie patį amatą bet dar ir gauna teorinių ir istorinių žinių.
Rengiame ekskursijas apie amatus arba kartu su amatininkais ir gyvu amatų pristatymu,
Senųjų amatų dirbtuvėse vyksta paskaitos senosios amatininkystės, jos istorijos, šiuolaikinės plėtros, populiarinimo, profesinio orientavimo, verslumo skatinimo, senųjų amatų tyrimo ir veiklos temomis.
Turim ką pasiūlyti ir šventėms - kviečiame pas mus rengti mergvakarius ir bernvakarius, taip pat šeimos mėgsta pasirinkusios kokį nors amatą švęsti vaikų gimtadienius.


Kur galima sužinoti apie Senųjų amatų dirbtuvėse organizuojamus renginius?

Feisbuko puslapyje Senųjų amatų dirbtuvės ir mūsų puslapyje. 


Kiek vertinamojo pobūdžio klausimas. Ar senoji amatininkystė yra tai, iš ko žmogus, meistras, galėtų pragyventi? Ar Lietuvoje didėja susidomėjimas rankų darbo gaminiais, amatų pamokėlėmis? Ar žmonės suvokia, kad meistro gaminys nėra serijinis gamyklinis produktas, todėl negali kainuoti kelis eurus?

Teoriškai taip, bet praktiškai dar ne. Meistrai yra savo darbo fanatikai, su entuziazmu puoselėja amatus, edukuoja visuomenę, suprasdami, kad tame yra ne tiek finansinė nauda, kiek prasmė puoselėti savo istoriją ir paveldą. Mums tenka ne tik gaminti gaminius, būti savo amato specialistais, bet ir įveikti iššūkį susirasti klientus ir juos patraukliai pasikviesti. Kalbant apie gaminių kainas, dauguma žmonių ieško kuo pigesnio gaminio, nors darbai, amatininkų gaminiai, dažniausiai yra vienetiniai ir nėra pigūs. Norėtume sulaukti daugiau sąmoningų lietuvių pirkėjų, ta kryptimi ir dirbame, o kiekvieną užsukusį priimame, pakalbiname ir kviečiame sugrįžti.



Kokie planai kitais metais? Ar yra perspektyva plėstis, galbūt lankytojams bus pasiūlyta kažką naujo?

Planai 2020 metams yra panašūs kaip buvusiais metais. Vilniaus dailiųjų amatų asociacija, jos nariai ir Senųjų amatų dirbtuvės kvies apsilankyti nemokamuose renginiuose balandžio pradžioje Europos dailiųjų amatų dienose, birželio mėnesį Kultūros nakties metu, taip pat įgyvendins Lietuvos kultūros tarybos, Vilniaus miesto savivaldybės projektus, susijusius su UNESCO paveldu Lietuvoje (šie metai yra paskelbti UNESCO paveldo metais Lietuvoje). O didžiausias organizuojamas metų renginys rugpjūčio pabaigoje bus Istorinė Šv. Baltramiejaus mugė, kuri bus surengta aštuntąjį kartą (trečią kartą iš eilės ją organizuos Vilniaus dailiųjų amatų asociacija).

Labai ačiū už atsakymus.

Pabaigai skaitytojams norėčiau rekomenduoti apsilankyti Senųjų amatų dirbtuvėse, pasinerti į tą magišką amatų pasaulį, nusipirkti kažką patinkančio, dalyvauti Dirbtuvių rengiamose programose. Tai, ką daro šie žmonės, yra ne tik įdomu, bet ir vertinga kultūriniu, istoriniu požiūriu. Tai tikri ir gyvi dirbiniai, – gimę iš techninio profesionalumo ir meniškos sielos. 





Dar keli "Istorijos įdomybių" pokalbiai:

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą