Lenkijos karalius ir
Lietuvos didysis kunigaikštis Henrikas III Valua istorijoje žinomas
kaip gana spalvingą asmenybė. 1573 m. jis buvo išrinktas Abiejų
Tautų Respublikos valdovu, bet vos po metų, atsilaisvinus
Prancūzijos karaliaus sostui... paspruko į gimtinę ir pradėjo
karaliauti ten. Bet įrašas ne visai apie tai...
Per Henriko Valua
karūnavimo iškilmes Krokuvoje būsimasis valdovas įsakė apšviesti
deglais legendinio miesto įkūrėjo kunigaikščio Krako vardu
vadinamą pilkapį, o liepsną įžiebusiems valstiečiams –
sumokėti. Būtent taip aiškinamas paprotys antrą dieną po Velykų
nuo Krako pilkapio mėtyti smulkias monetas, kurias susirinkdavo
vargšai. Šis paprotys vadinamas „rękawka“ (ręka – ranka,
rękawka - rankovė). Esą pildami Krako kapą, žmonės žemes
nešiojo rankovėse.
Žinoma, yra ir kitokių tradicijos kilmės versijų. Viena iš jų pagoniška. Esą nuo didvyrio pilkapio pinigėliai mėtyti per pavasario lygę. Tai buvo auka bundančios gamtos jėgoms, tik vėliau tapusi velykiniu vargšų šelpimu. Kaip ten bebūtų, seniausios pilkapyje rastos monetos datuojamos XVII a.
Paties Krako asmenybė apgaubta paslapčių. Net nėra žinoma, ar toks asmuo apskritai gyveno. Vardas kildinamas iš senojo lenkiško žodžio „krak“ – varnas. Sakoma, kad šis lenkų kunigaikštis valdė VI-VII a. ir yra laikomas vienu iš Lenkijos valstybingumo kūrėju. Esą dėl savo pergaliu jis vadintas Kraku Pergalinguoju. Sklandė pasakojimai, kad Krakas nugalėjęs drakoną, atlikęs daugybė kitų pasakiškų žygdarbių, įkūręs Krokuvą – savo vardu pavadintą miestą ir palaidotas su didžiausia pagarba.
**
Iliustracija. Rękawkos paprotys senovėje. Ant Krako pilkapio stovintys turtingieji miestiečiai meta monetas, o vargšai jas renka.
Žinoma, yra ir kitokių tradicijos kilmės versijų. Viena iš jų pagoniška. Esą nuo didvyrio pilkapio pinigėliai mėtyti per pavasario lygę. Tai buvo auka bundančios gamtos jėgoms, tik vėliau tapusi velykiniu vargšų šelpimu. Kaip ten bebūtų, seniausios pilkapyje rastos monetos datuojamos XVII a.
Paties Krako asmenybė apgaubta paslapčių. Net nėra žinoma, ar toks asmuo apskritai gyveno. Vardas kildinamas iš senojo lenkiško žodžio „krak“ – varnas. Sakoma, kad šis lenkų kunigaikštis valdė VI-VII a. ir yra laikomas vienu iš Lenkijos valstybingumo kūrėju. Esą dėl savo pergaliu jis vadintas Kraku Pergalinguoju. Sklandė pasakojimai, kad Krakas nugalėjęs drakoną, atlikęs daugybė kitų pasakiškų žygdarbių, įkūręs Krokuvą – savo vardu pavadintą miestą ir palaidotas su didžiausia pagarba.
**
Iliustracija. Rękawkos paprotys senovėje. Ant Krako pilkapio stovintys turtingieji miestiečiai meta monetas, o vargšai jas renka.
**
Kadangi dabar populiarios
kalbos apie šviesoforus ir nuimtas, bet galbūt gražintinas
žaliąsias rodykles, tai šiandien toks „šviesoforinis“ įrašas.
Visi esame matę
pėstiesiems skirtą šviesoforų pusę, kurių spalvose išskirti
stovinčių ar einančių žmogeliukų siluetai. Na, paprasti,
savaime suprantami simboliai, kas čia ypatingo? Bet štai Rytų
Vokietijoje dar nuo VDR laikų skrybėlėtas „šviesoforo
žmogeliukas“ (Ampelmännchen ) tapo atskiru personažu. Raudonas
žmogeliukas stovi ištiesęs rankas į šalis, o žaliasis – eina.
Šią idėją 1961 m. pasiūlė transporto sistemoje dirbęs Rytų
Vokietijos psichologas Karlas Peglau. Jis teigė, kad vaikus ir
pagyvenusius žmones tam tikri simboliai veikia įtikinamiau nei
paprasti šviesų signalai. Jis ir sukūrė šiuos siluetus.
Mokslininko idėja buvo aptarta ir galiausiai jai
pritarta.
Pirmiausia „šviesoforo žmogeliukas“ atsirado Rytų Berlyno gatvėse, o paskui ir visoje VDR. Daugeliui šie siluetai tapo tokie mieli, kad Rytų Vokietijoje liko ir po susijungimo su Vakarų Vokietija. Dabar juos galima pamatyti ne tik pėsčiųjų šviesoforuose, bet ir ant puodelių, kitų suvenyrų, mokomojoje medžiagoje mokiniams ir animacijoje. Tiesa, dažniausiai buvusiose VDR teritorijose. Štai toks paveldas...
Pirmiausia „šviesoforo žmogeliukas“ atsirado Rytų Berlyno gatvėse, o paskui ir visoje VDR. Daugeliui šie siluetai tapo tokie mieli, kad Rytų Vokietijoje liko ir po susijungimo su Vakarų Vokietija. Dabar juos galima pamatyti ne tik pėsčiųjų šviesoforuose, bet ir ant puodelių, kitų suvenyrų, mokomojoje medžiagoje mokiniams ir animacijoje. Tiesa, dažniausiai buvusiose VDR teritorijose. Štai toks paveldas...
**
iliustracija imta iš ampelmann. de
iliustracija imta iš ampelmann. de
Normandijoje esančios
Sent Mer Eglizo (Sainte-Mère-Église) gyvenvietės herbe puikuojasi
ne tik bažnyčia, bet ir parašiutai. Visa tai todėl, kad 1944 m.
birželį Sąjungininkams išsilaipinus Normandijoje ši vietovė
išvaduota viena pirmųjų, išmetus oro desantą.
Beje, būtent dėl šių istorinių įvykių vietos bažnyčios bokštas papuoštas pakibusio parašiutininko figūra. Matyt, būta ir tokių atvejų... Panaudotas gana tikroviškai pagamintas manekenas.
**
foto imta iš wiki.
Beje, būtent dėl šių istorinių įvykių vietos bažnyčios bokštas papuoštas pakibusio parašiutininko figūra. Matyt, būta ir tokių atvejų... Panaudotas gana tikroviškai pagamintas manekenas.
**
foto imta iš wiki.
**
Trijų Karalių šventė siejama su
pasakojimu apie tris išminčius, aplankiusius visai neseniai gimusį
kūdikėlį Jėzų. Nors Evangelijose išminčių vardai neminimi,
bet viduramžiais atsirado tradicija šiuos išminčius (karalius)
kaip Kasparą, Melchiorą ir Baltazarą.
Kai kuriose katalikiškose
Europos kraštuose, tame tarpe ir Lietuvoje, žinomas paprotys sausio
6 d., per Trijų karalių šventą, ant durų staktos šventinta
kreida nubrėžti tris kryželius ir „karalių inicialus“.
Dažniausiai tai atrodo taip: +K+M+B, nors seniau kryžiai
galėjo būti nupaišyti virš raidžių, tokiu būdu sudarydami
tarsi karūną. Egzistuoja ir kiek kitoks raidžių aiškinimas:
„Tegul Kristus palaimina šiuos namus“ (Christus Mansionem
Benedicat). Žinoma, tai tuo atveju jei Kasparo vardą pradėti ne K
raide, o C, kaip rašoma daugelyje kraštų.
Lenkijoje, Čekijoje
prie visos šios „formulės“ neretai pridedami ir metai.
Pavyzdžiui, 2020+K+M+B. Liaudies tikėjime, kur krikščioniški
vaizdiniai dažniai tampriai persipindavo su pagoniškais, toks durų,
o kartais ir atskirų daiktų ženklinimas reiškė savotišką
apsauga nuo blogio, visokių negandų bei nelaimių. O negandos bei
nelaimės dažnai sietos su piktųjų dvasių, kitų ne ypač
draugiškų žmogui jėgų veikla. Trys Karaliai tarsi užbaigdavo
žiemiško metų virsmo švenčių ciklą. O bet kuris virsmas –
gana rizikingas persilaužimo laikotarpis, kai pasisekimas ir geras
palinkėjimas ypač reikalingas.
**
Ryšium su žinia apie
Utenos tarybos nario „sumedžiotą“ stumbrą...
Pirmasis
grožinis kūrinys, kuriame pasakojama apie Lietuvą, yra 1523 m.
publikuota, lotynų kalba parašyta dvasininko, literato ir humanisto
Mikalojaus Husoviano „Giesmė apie stumbro išvaizdą, žiaurumą
ir medžioklę“ (De statura feritate ac venatione bisontis carmen).
Nors apie autoriaus gyvenimą žinoma palyginti nedaug, galima
užtikrintai teigti, kad Husovianas Lietuvos Didžiojoje
kunigaikštystėje buvo pakankamai žinomas ir vertinamas rašto
vyras.
Teigiama, kad „giesmė apie stumbrą“ parašyta kaip
priedas prie šio girių galiūno iškamšos, kurią Vilniaus vaivada
Mikalojus Radvila ir Plocko miesto vyskupas Erazmas Ciolekas norėjo
padovanoti popiežiui Leonui X. Tačiau netrukus popiežius mirė,
tad nei iškamša, nei poema jo nepasiekė... Tiesa, „giesmėje“,
nepaisant pavadinimo, pats stumbras nėra pagrindinis herojus. Čia
pasakojama ir apie Lietuvos gamtą, jos žmones, kunigaikštį
Vytautą. Ko gero,
girių stumbro iškamša pasirinkta kaip
dovana, puikiai reprezentuojanti mūsų kraštą. Prisiminkime, kad
ir Kauno miesto heraldiką.
Galiausiai pabaigtas kūrinys
dedikuotas Žygimanto Augusto motinai Bonai Sforcai.
Nepaisant
Lietuvos Statutų numatytų bausmių už stumbrų medžioklę be
leidimo, jų populiacija smarkiai nyko dėl masinių kunigaikščių
bei aukštuomenės atstovų rengiamų medžioklių. Paskutiniai
lietuviškieji stumbrai išnaikinti XVIII a. Dabartinių „protėviai“
1969 m. užvežti iš Belovežo girios Gudijoje.
Pabaigai kelios
eilutės iš Husoviano „giesmės apie stumbrą“:
„Šitas
siaubingas žvėris, Lietuvos miškų išaugintas,
Tokio kūno
stambaus tampa (sunku apsakyt!)
Jeigu, netekęs jėgų, jis
mirdamas galvą nulenkia,
Jo tarpuragėj net gali trys vyrai
susėst.
Sprandas jo mums iš tiesų toks didelis dar
neatrodys,
Jeigu palyginsim jį mes su kitais jo nariais.
Styri
baisiausia barzda gaurais plačiai išdraikytais,
Akys, pasruvę
krauju, žėri siaubingu rūsčiu“.
**
Iliustracija iš wiki.
Stumbras iš Sigismundo von Herbersteino knygos (1556 m.)
**
Pirmą kartą „žalios
strėlytės“ atsirado 1978 m. Rytų Vokietijoje. Šis specialus
ženklas leido sukti į dešinę degant raudonam šviesoforo signalui
prieš tai praleidžiant pėsčiuosius. Tiesa, VDR sukti į dešinę
degant raudonam signalui galima buvo ir anksčiau, tik nebuvo
specialaus ženklo.
1990 m., susivienijus abiem Vokietijoms, vakarietiškos kelių eismo taisyklės pripažintos tobulesnėmis, todėl „žalios strėlytės“ pradėtos išmontuoti. Bet po kilusio visuomenės pasipiktinimo jas nuspręsta palikti. Maža to, „strėlytės“ skverbėsi ir į Vakarų Vokietiją. Pavyzdžiui, čia nuo 1999-2002 m., vos per tris metus, sankryžų su „strėlytėmis“ padaugėjo nuo kelių šimtų iki beveik pustrečio tūkstančio, nors vėliau jų vėl ženkliai sumažėjo.
Nuo 1992 iki 1998 m. Federalinis eismo tyrimo institutas (Bundesanstalt für Straßenwesen) atliko keturis tyrimus dėl „strėlyčių“ naudos ir įtakos avaringumui. Nustatyta, kad sankryžose su „strėlytėmis“ eismo įvykių nutinka ir žmonių sužalojama ne ką daugiau, nei sankryžose be strėlyčių. Tačiau vėliau atsirado duomenų, vėl sukėlusių abejonių „strėlyčių“ tikslingumu.
Iš esmės vieningos nuomonės dėl „žalių strėlyčių“ įtakos eismo saugumui kol kas nėra.
**
Foto imta iš buschhueter. de
1990 m., susivienijus abiem Vokietijoms, vakarietiškos kelių eismo taisyklės pripažintos tobulesnėmis, todėl „žalios strėlytės“ pradėtos išmontuoti. Bet po kilusio visuomenės pasipiktinimo jas nuspręsta palikti. Maža to, „strėlytės“ skverbėsi ir į Vakarų Vokietiją. Pavyzdžiui, čia nuo 1999-2002 m., vos per tris metus, sankryžų su „strėlytėmis“ padaugėjo nuo kelių šimtų iki beveik pustrečio tūkstančio, nors vėliau jų vėl ženkliai sumažėjo.
Nuo 1992 iki 1998 m. Federalinis eismo tyrimo institutas (Bundesanstalt für Straßenwesen) atliko keturis tyrimus dėl „strėlyčių“ naudos ir įtakos avaringumui. Nustatyta, kad sankryžose su „strėlytėmis“ eismo įvykių nutinka ir žmonių sužalojama ne ką daugiau, nei sankryžose be strėlyčių. Tačiau vėliau atsirado duomenų, vėl sukėlusių abejonių „strėlyčių“ tikslingumu.
Iš esmės vieningos nuomonės dėl „žalių strėlyčių“ įtakos eismo saugumui kol kas nėra.
**
Foto imta iš buschhueter. de
**
Apie didžiausią fachverko stiliaus
bažnyčią Europoje...
Pietvakarių Lenkijos Svidnicos miesto
Taikos bažnyčia yra laikoma didžiausiu fachverko pastatu visoje
Europoje. Ji pastatyta 1657 m. po Europą nusiaubusio Trisdešimtmečio
karo. Būtent tada katalikų tikėjimą išpažįstantis Šv. Romos
imperijos imperatorius Ferdinandas III Habsburgas, kuriam ir
priklausė vokiškai bei slaviškai kalbanti Silezija, leido vietos
evangelikams liuteronams pasistatyti tris bažnyčias, taikos
pasirašymo progą pavadintas Taikos bažnyčiomis
(Friedenskirchen).
Tačiau prieš statybas nemėgstamiems
protestantams buvo iškeltos gana įdomios sąlygos. Maldos namai
turėjo būti pastatyti tik už bendruomenės pinigus ir per
vienerius metus, bažnyčios negalėjo būti mūrinės, drausta
statyti didelius bokštus. Juose negalėjo veikti parapinės
mokyklos. Buvo akivaizdu, kad įvairūs trukdžiai kuriami tyčia,
bet leidimu reikėjo pasinaudoti.
Be Svidnicos, kitos dvi
evangelikų liuteronų bažnyčios iškilo Gloguve (vok. Glogau) ir
Javore (vok. Jauer). Gloguvo bažnyčia sudegė per gaisrą XVIII a.
viduryje, kitos išliko iki mūsų dienų.
Ją projektavo
architektas iš Breslau (dab Vroclavas) Albrechtas von
Saebischas.
Kadangi visame krašte leista pastayti tik tris
evangelikų liuteronų bažnyčias, Svidnicos bažnyčios vidus
suprojektuotas taip, kad talpintų kuo daugiau tikinčiųjų. Bendras
plotas padidintas keliais aukštais įrengiant ložes.
Visa tai
lėmė, kad 44 m ilgio, 30,5 m pločio maldos namuose vienu metu gali
sutilpti beveik pusaštunto tūkstančio žmonių.
**
Anglų avantiūristas Titusas Oatesas
(1649-1705) istorijoje žinomas kaip asmuo, remiantis kurio
suklastotais laiškais šalyje pradėtas katalikų persekiojimas. Šis
buvęs anglikonų dvasininkas, savo metu kaltintas melagingais
liudijimais ir homoseksualizmu, trumpam prisišliejo prie katalikų,
kad, anot jo paties, „išsiaiškintų klastingųjų jezuitų
užmačias“. Tuo pat metu jis slapčia rašė prieš katalikus
nukreiptus pamfletus, už kuriuos gaudavo pinigus.
1678 m. Oatesas
kartu su savo bičiuliu Israeliu Tonge‘u – kitų į fanatizmą
linkusiu anglikonų dvasiškiu, parengė puikiai sukurptą klastotę,
kad popiežiaus kurstomi Anglijos jezuitai rengiasi nužudyti karalių
Karolį II. Pradžioje monarchas tuo nepatikėjo, tačiau įtakingo
protestantų lyderio teisėjo sero Edmundo Berry Godfrey nužudymas
(beje, ši žmogžudystė taip ir nebuvo išaiškinta) ir įtakingų
Karalystės asmenų įsitikinimas sąmokslo realumu padarė savo.
Oateso ir Tonge‘o klastotė tapo viena iš priežasčių, dėl
kurių Anglijoje prasidėjo katalikų persekiojimas.
Prastuomenė
gatvėse degino popiežiaus iškamšas, įtakingi katalikai būdavo
suimami, o neįtakingi – varomi iš Londono. Katalikai kaltinti
kėlę gaisrus ir nuodiję vandenį, rengę ir vykdę žmogžudystes,
kitomis įsivaizduojamomis nuodėmėmis. Vykdant mirties nuosprendį
įtakingiems šalies jezuitams, Oatesas išgalvodavo vis naujas
„sąmokslo“ detales, nesibaimindamas kaltinti valdovo giminaičius
ir pačią karalienę.
Prieš katalikus nukreiptai bangai pradėjus
slopti, Oatesas pats pateko į nemalonę. Vis daugiau svarbias
pareigas užėmusių Anglijos valdžios atstovų pagaudavo klastotoją
meluojant, nuolat kaitaliojant savo parodymus. Prieš katalikus
nukreiptose teismo procesuose pasigirsdavo vis daugiau išteisinamųjų
nuosprendžių, nors šios konfesijos atstovų diskriminacija
Jungtinėje Karalystėje dar ilgai buvo visiškai įprasta norma.
Viena garsesnių tų laikų aukų – šventuoju paskelbtas kankinys,
airių vyskupas Oliveris Plunkettas. Jis atsisakė viešai išsižadėti
savo tikėjimo, todėl 1681 m. pakartas ir ketvirčiuotas Londono
Taueryje.
Nuostabu tai, kad ne kartą melagingai prisiekusiam
klastotojui Oatesui, dėl kurio kaltės nukentėjo daugybė katalikų,
pavyko išvengti mirties bausmės. Taip, jis buvo suimtas, kalintas,
pastatytas prie „gėdos stulpo“, nuplaktas, kitaip kankintas, bet
galiausiai jam pavyko atgauti laisvę. Mirė Titusu Melagiu pramintas
vyrukas 1705 m. Paskutiniaisiais gyvenimo metais, vėl sustiprėjus
antikatalikiškoms nuotaikoms, jam net skirta valstybės
renta.
**
Iliustracija iš wiki. Oatesas baudžiamas už savo
melagystes.
**
Pietvakarių Anglijos Devono grafystėje
esantis Baklendo (Buckland in the Moor) kaimas garsėja XII a.
statyta (XV a. perstatyta) Šv. Petro bažnytėle, o bažnytėlė –
ne tokiu senoviniu, bet gana įdomiu laikrodžiu su ciferblatu,
kuriame vietoje skaičių galima įskaityti aukso spalvos užrašą
„My Dear Mother“ (Mano brangioji mama).
Šį laikrodį 1931 m.
savo mirusiai motinai atminti įrengė vietos lordas Williamas
Whitley. Ko gero, mūsų dienomis toks elgesys būtų įvertintas
kaip savivaliavimas, istorinio pastato niokojimas, na, bet XX a.
pradžios lordai tai galėjo sau leisti. Juolab, kad Baklendas buvo
Whitley giminės valda. O dabar jau ir pats laikrodis tapo
istoriniu...
Beje, Devone esantis Baklendo kaimas minimas 1086 m.
Viljamo Užkariautojo nurodymu sudarytoje „Paskutiniojo teismo
knygoje“. Čia vietovė įrašyta kaip Bochelanda. Ne kiekvienas
miestas gali pasigirti tokia istorija
**
foto imta iš Flickr
**
Tarptautinio komiteto „Raudonasis
kryžius“ simboliką žino daugelis, nes organizacijos pavadinimas
tarsi kalba pats už save. Kaip žinia, „Raudonąjį kryžių“
simbolizuoja lygiakraštis raudonas kryžius baltame fone. Kas ir
kodėl lėmė tokį pasirinkimą?
Organizacija sukurta ir jos
simbolika patvirtinta 1863 m. Ženevoje, šveicarų verslininko Jeano
Henri Dunanto iniciatyva. Apsilankęs 1859 m. vykusio Solferino
mūšio* lauke ir išvydęs daugybę nukautų, sužeistų ir
suluošintų, Dunantas nusprendė įkurti tarptautinę
savanorišką pagalbos nukentėjusiems kare organizaciją. Kadangi
Komitetas suburtas Šveicarijoje, o Dunantas buvo tos šalies
pilietis, „Raudonojo kryžiaus“ simbolika pasirinkta sukeičiant
vietomis Šveicarijos vėliavos (baltas kryžius raudoname fone)
spalvas. Balta reiškė neutralumą ir taikius ketinimus. Raudona –
savotiškas signalas atkreipti dėmesį, pagalba, kraujas. Žinoma,
turėjo praeiti laiko kol raudonas kryžius baltame fone pradėtas
vertinti kaip medicinos personalo simbolis.
Nors su krikščionybe
„Raudonojo kryžiaus“ organizacinė simbolika siejosi gana
netiesiogiai, 1877–1878 m. prieš rusus kariavę turkai vietoj
raudonojo kryžiaus simbolio pradėjo naudoti sau artimesnį
Raudonąjį pusmėnulį.
Šveicarijos vėliava savo ruožtu kilo
iš istorinės Švico kantono vėliavos. Būtent su šiuo kraštu
susijusi šveicarų valstybingumo tradicija, kaip ir pats šalies
pavadinimas. Ankstyvoji Švico vėliava buvo raudona, be jokių
papildomų simbolių, tačiau XIII-XIV a. joje vis dažniau pradėtas
vaizduoti krikščioniškų kraštu heraldikoje populiarus baltas
kryžius.
**
Foto imta iš British Red Cross.
*Solferino
mūšis vyko tarp Austrijos imperijos ir Prancūzijos / Sardinijos
kariuomenių.
**
X a., danų vikingams plėšiant ir
niokojant Anglijos pakrantes, vietos karalius Etelredas II įvedė
naują mokestį, kuris pradėtas vadinti „danų pinigais“
(Danegeld). Tai yra, visa šalis mokėjo danams savotišką išpirką
už taiką, kad šie neplėšikautų ir leistų daugmaž ramiai
gyventi.
Kadangi duoklę surinkę vikingai po kiek laiko vėl
pasirodydavo, vienetinis, kaip iš pradžių tikėtasi, mokestis
virto reguliariu ir vis didėjo, tapdamas Anglijai pakankamai sunkia
našta. Istorikai tvirtina, kad sumų būta išties milžiniškų.
Jau vien ko vertas faktas, kad to meto angliškų sidabrinių monetų
Danijoje randama daugiau nei pačioje Anglijoje.
XI a. vikingų
antpuoliai gerokai susilpnėjo, bet pats mokestis neišnyko. Dalis
surinktų pinigų po senovei atitekdavo danams, bet už likusius
anglai apdairiai stiprino savo šalies gynybą. Šie pinigai ir
toliau vadinti „danų pinigais“ arba „karo pinigais“
(haregeld). Už juos, pavyzdžiui, samdyti profesionalūs kariai,
dažnai tie patys skandinavai, pasirinkę tarnauti anglosaksų, o ne
danų karaliams.
Paskutinį kartą „danų pinigai“ rinkti XII
a., jau po to kai pačioje Anglijoje įsitvirtino Vilhelmo
Užkariautojo vedami normanai. Mokesčio pavadinimas liko tas pats,
nors iš danų pusės jau niekas nebegrėsė.
Netrukus senąjį
mokestį išstūmė kiti, kur kas efektyvesni, kitaip skaičiuojami
mokesčiai. „Danų pinigai“ tapo istorija, nors šnekamojoje
anglų kalboje ši samprata kartais pavartojama vaizdžiai
apibūdinant už pinigus laikinai nusipirktą taiką ar ramybę. Mūsų
laikais tai paprastai vadinama mokesčiu už "stogą".
**
Paveiksliuke
Anglijos karalius Etelredas II, kurio valdymo laikais ir įvestas
"danų pinigų" mokestis.
**
Pietvakarių Anglijoje, Devono
grafystėje esančiame pelkėtame Dartmūre yra paslaptingas kapas.
Pasak vietos legendų, XVIII a. pabaigoje čia palaidota nusižudžiusi
dvidešimtmetė mergina, vardu Kitty Jay. Tais rūsčių papročių
ir griežto tikėjimo laikais į savižudybę žvelgta kur kas
griežčiau nei dabar, todėl nelaimingoji palaidota ne kapinėse, o
tiesiog kryžkelėje be jokių krikščioniškų apeigų. Kadangi
prie kapo esą vykstą įvairūs keisti dalykai, aplinkinių kaimų
gyventojai stengėsi šią vietą aplenkti, o naktimis – apskritai
nesirodyti.
Pirmosios žinios apie savižudės kapą anglų
spaudoje pasirodė 1851 m. ir paskui pranešimai nuolat kartojosi.
Tiesa, dėl rašytojų pomėgio pagražinti, o galbūt ir tiesiog
išsigalvoti, taip ir lieka neaišku, kas šioje istorijoje teisybė,
o kas – gryniausia išmonė. Nuolat atsirasdavo naujų Kitty
gyvenimo detalių, tarsi viskas vyktų ne prieš šimtmetį, o prieš
savaitę. Pasakota, kad merginos palaikai buvo atrasti ir vėl
užkasti, kad ji pasikorė nes buvo išprievartauta, ar dėl
nelaimingos meilės, kad savižudė buvo palaidota trijų parapijų
ribų sankirtoje, nes nė viena parapija nesutiko jos laidoti savo
žemėje. Tokios istorijos buvo populiarios visada, ne tik XIX a.
Kad
ir kaip ten bebūtų, masinio turizmo amžiumi tapusiame XX a., Kitty
Jay kapas taapo viena iš pagrindinių Dartmūro įžimybių. Netgi
žinant, kad visas šis kraštas kiaurai persmelktas mistikos ir
paslaptingų istorijų. Ant žalio kapo kauburėlio paliekamos gėlės,
monetos, kryželiai. Tokiu būdu žmonės reiškia užuojautą tai,
apie kurią iš tiesų beveik nieko nežinoma.
**foto imta iš atlasobscura. com
**
Kadangi pastarosiomis dienomis dažnai
minimas Iranas, tai ir aš prisidedu...
Bemaž iki XX a. 4-ojo
dešimtmečio vidurio europiečiai Iraną vadino Persija. Tai –
helenizuotas parsų genčių gyvenamo krašto pavadinimas. Būtent iš
šio krašto kilo galinga Achmenidų dinastija – Persijos imperijos
kūrėja. Jei tikėti etimologija, genties pavadinimas – parsai,
reiškė tvirto sudėjimo žmones.
1935 m. šachas Reza Pehlavi
kreipėsi į užsienio valstybes, prašydamas oficialiai vadinti jo
šalį ne Persija, bet Iranu. Kodėl? Ogi todėl, kad vietos
gyventojai nuo seno visą kraštą vadina Iranu, tai yra, „arijų
žeme/ šalimi“, o Parsas (dar kitaip lietuviškai rašoma Farsas)
– vis dėlto tik vienas iš Irano istorinių bei kultūrinių
regionų, kuris, nors ir be galo svarbus, jei kalbėti apie
valstybingumo užuomazgas, nėra vienintelis.
Pabaigai pridursiu,
kad Irane vartota kultūrinė-kalbinė sąvoka „arijas“ ne visai
sutampa su Trečiajame reiche šiai sampratai teiktomis
prasmėmis.
**Iliustracija. „Pereinamojo laikotarpio“ pašto ženklas. „Persijos paštas“ papildytas spaudu „Iranas“. Na, ir šacho Reza Pehlavi atvaizdas.
**
Napoleono Ordos (1807-1883) pavardė
galbūt kažkam girdėta. Šis Pinsko bajorų giminės atstovas
paliko nemažai piešinių, kuriuose užfiksuoti buvusių LDK
teritorijų peizažai, dvarai, bažnyčios. Dalis jų nupiešta
dabartinėje Rytų Lietuvoje.
Taigi, šiandien su bičiuliais
nusprendžiau pasekti Ordos pėdomis. Pirmasis sustojimas buvo
Sudervėje. Bandėme nustatyti vietą, iš kurios tapytojas
atvaizdavo mūsų kraštui unikalią rotondą – Švč. Trejybės
bažnyčią (piešinyje kairėje) ir Sudervės dvaro pastatą
(piešinyje dešinėje). Tą vietą radom.
Piešta nuo mažyčio
Prūdelio ežero pakrantės. Dabar toji pakrantė beveik ištisai
apaugusi krūmais bei stagarais, tad fotografavimo rakursas nuo Ordos
rakurso gali skirtis keliomis dešimtimis metrų. Fotkinti iš kitos
vietos pasirodė tiesiog neįmanoma. Radau atviresne vietą prie
labai vargano žvejų lieptelio, bet ir tai teko stovėti klampynėje,
balansuojant ant senos lentos.
Kaip matome, bažnyčia savo
vietoje, o štai dvaro nesimato dėl medžių. Bet dvaras yra, ir
dabar jame veikia lenkiška mokykla.
Gali būti, kad Orda savo
piešinyje kiek paaukštino kalvą, ant kurios stūkso dvaras, tad
jis iškilęs virš medžių. Mėgo jis kiek meniškai
pasavivaliauti, skaičiau apie tai.
Pastato, kurį Orda atvaizdavo
priešais ežerą, mūsų dienomis tiesiog nėra.
Taigi, prieš
jus XIX ir XXI a. Sudervė.
**
Baskų gyvenamose teritorijose nuo senų
senovės žinoma sueigų medžių tradicija. Prie seniausių medžių,
dažniausiai ilgaamžių ąžuolų, vykdavo bendruomenių vyrų
pasitarimai, čia buvo priimamos svarbios nutartys. Baskams tvirtas
medis simbolizavo laisvę, išmintį, galią ir klestėjimą. Be
jokios abejonės, šios tradicijos ištakų reikėtų ieškoti
pagonybėje.
Ypač garbintas Gernikos miestelio medis, prie kurio
viduramžiais prisiekdavo vietos valdovai – Biskajos senjorai, o
taip pat Kastilijos karaliai. Pirmą kartą Gernikos medis paminėtas
XIV a. šaltiniuose. Iki mūsų dienų išlikusi tik apatinė Tėvu
pavadinto ąžuolo kamieno dalis.
Įdomu tai, kad Gernikos medžio
„titulas“ yra tarsi paveldimas. Kai ąžuolas pripažįstamas
pakankamai senu, Gernikos medžio vardas suteikiamas jaunesniam
ąžuoliukui, užaugusiam iš senojo medžio ūglio. Remiantis baskų
tradicijomis, krašto medis Nr. 1 turi būti sveikas ir stiprus, kad
savo jėgą perduotų tautai.
Nukaršus „Tėvui“, Gernikos
medžiu tapo „Senolis“ (1742-1860), o paskui „Sūnus“
(1860-2004). Dabartinis Gernikos medis labai jaunas, pasodintas 1986
m. Garbingas titulas jam perėjo tik 2004- aisiais.
Beje, jo
pirmtakas pergyveno Ispanijos pilietinio karo metais 1937 m.
balandžio 26 d. Gernikos bombardavimą. Pasklidus kalboms, kad
generolo Francisco Franco vadovaujami kariai rengiasi nukirsti baskų
laisvės simbolį, Gernikos medžiui ginti buvo suburtas specialus
ginkluotų savanorių būrys.
Žinoma Gernikos medis įamžintas
miesto herbe, prie jo ir mūsų laikais vyksta įvairiausios baskų
ceremonijos.
**
foto Gernikos medis. Iš wiki.
**
Taigi, prieš jus dvi foto. Yra
bažnyčia, ir nėra bažnyčios, o vietoje jos šiandien akmenų
pamatai. Fotografavimo rakursas lygiai tas pats, nes dešinėje
matome medinės koplyčios fragmentą. Tos koplyčios, virš kurios
puikuojasi taip visų mėgstamas fotografuoti kryžius su
trimituojančiais angelais.
Kad ir kaip būtų keista, bet senoji
Kernavės bažnyčia nesugriuvo ir nesudegė. Dar keisčiau, kad ji
yra iki šiol, bent jau pagrindinės dalys. Tiesiog kai buvo
pastatyta naujoji mūrinė bažnyčia, senoji pasirodė nelabai
reikalinga. Taigi, išrinkta ir... išvežta į kitą vietą. Tai
įvyko 1933 m.
Bažnyčios „dalys“ pervežtos į Krivonių
kaimą Kaišiadorių rajone. Jei būsite Krivonyse ir matysite tą
bažnyčią, galima sakyti, tai yra senoji Kernavės bažnyčia, nors
ir ne visai vienas prie vieno. Gūglėje yra jos dabartinių
vaizdų.
Domėdamasis radau info, kad tarpukario Lietuvoje su
materialaus paveldo saugojimu buvo prastoka. Situacija, nepalyginamai
prastesnė nei dabar. Anot istorikės Rasos Čepaitienės, tuometinės
„Lietuvos paminklosaugą iš tiesų galima vadinti vargana".
Esą tuo laikotarpiu nekilnojamųjų kultūros vertybių
konservavimo-restauravimo metodika ir praktika dar tik mezgėsi.
**
XVI a. gyvenę Johnas Dee ir Edwardas
Kelly – vienos iš pačių mįslingiausių asmenybių Britanijos
istorijoje, bet jei pirmasis vertintas kaip intelektualas ir
mokslininkas: matematikas, astronomas, užsienio kalbų žinovas,
karalienės Elžbietos I politinis patarėjas, tai antrasis buvo pats
tikriausiais šarlatanas.
Ko gero, šiuos išsilavinimu ir
socialine padėtimi labai skirtingus vyrus suvedė polinkis į
įvairiausias keistenybes, tokias kaip alchemija, kitos okultinės
praktikos, nors anais laikais riba tarp mokslo ir pseudomokslo
buvo labai neapibrėžta.
Teigiama, kad J. Dee iš tiesų tikėjo
magišku pasauliu, kurį galima pažinti per mokslą, ypač per
matematiką, o E. Kelly uždarbiavo pažadais paversti metalus auksu.
Tenka pripažinti, jis rasdavo labai turtingų savo „tyrimų“
finansuotojų. Tiesa, galutinio rezultato niekada parodyti
nepavykdavo, todėl „magas“ įgijo daugybę priešų ir net
pabuvojo šaltojoje.
1582 m. susipažinę Dee ir Kelly išgarsėjo
„bendravimu su angelais“ per krištolinį rutulį ar veidrodį.
Per šiuos seansus Kelly atliko mediumo vaidmenį, o Dee, pasitelkęs
pačių sukurtą „angelų kalbą“ ir „angelų raidyną“,
užsirašinėjo „aukštesniųjų jėgų“ pranešimus bei
įvairiausius nurodymus. Visa tai fiksuota asmeniniuose
užrašuose.
Remdamiesi „angelų“ paliepimais, abu vyrai kartu
su savo žmonomis keliavo po Europą ir į mistiką linkusiems
aukštuomenės atstovams aiškindavo „iš aukščiau apreikštąjį
mokymą“. Dee buvo įsitikinęs, kad sekimas šiuo mokymu padės
įveikti prieštaravimus tarp religijų ir pakels žmoniją į naują
vystymosi etapą, na o „aiškiaregys“ Kelly tiesiog naudojosi
turtingo globėjo pinigais.
Dee ir Kelly keliai išsiskyrė 1588
m. Matyt, tai įvyko Kelly iniciatyva, kuriam tiesiog pabodo kalbėtis
su krištoliniu rutuliu užuot po senovei neblogai uždarbiaujant iš
alchemijos..
Grįžusio į Angliją, didžiąją dalį pinigų
išleidusio Dee laukė daugybė karčių nusivylimų. Jis rado
išplėštą savo retų knygų biblioteka, bergždžiai ieškojosi
tinkamo darbo, bet niekas su „burtininku“ nenorėjo susidėti.
Mirė 1609 m. skurde, prieš tai palaidojęs nuo maro mirusią žmoną
ir keletą vaikų.
E. Kelly likimas po 1595 m. nežinomas.
Remiantis vienais šaltiniais jis mirė sava mirtimi, remiantis
kitais – buvo įkalintas taip pat į mistiką linkusio Šv. Romos
imperatoriaus Rudolfo II įsakymu ir kalėjime nužudytas.
Krištolinio
rutulio angelai šiems dviem vyrams nebuvo palankūs.
**
iliustracija
iš wiki: J. Dee ir E. Kelly kviečiasi mirusios moters vėlę. Apie
1790 m. raižinys.
**
Jei jau užsiminiau apie J. Dee ir E.
Kelly (žr. vakarykštį postą), tai negalima nepaminėti
imperatoriaus Rudolfo II (1552-1612), pas kurį šiedu vyrai lankėsi
ir skelbė savo keistokas „tiesas“.
Šis Hansburgų dinastijos
atstovas, Vokietijos, Bohemijos, Austrijos karalius ir Šv. Romos
imperatorius istorijoje žinomas kaip valdovas-keistuolis,
valdovas-mistikas.
Įgijęs puikų išsilavinimą ir pasižymėjęs
subtiliu meniniu skoniu, Rudolfas buvo uždaroka, į vienatvę,
tikrovės neigimą ir depresiją linkusi asmenybę, peno savo
vidiniam pasauliui ieškojusi okultiniuose „moksluose“.
Imperatorius
maloniai priimdavo ir išklausydavo pačius įvairiausius
„stebukladarius“, pradedant alchemikais, astrologais ir baigiant
Kabalos aiškintojais. Sudominusieji monarchą galėjo tikėtis jo
globos ir dosnaus finansavimo. Žinoma, daugelis siekė pasinaudoti
puikia proga. Stebėtina, bet savo potraukį okultizmui imperatorius
puikiai derino su oficialiai išpažįstama katalikybe ir nuolat
stengėsi varžyti protestantų teises.
Savo dvare Prahoje
Rudolfas II sukaupė didžiulę retų knygų ir paslaptingų daiktų
kolekciją, kuriuos rankiojo visoje Europoje, jis rėmė dailininkus
ir literatus, tačiau iš kitos pusės kuo toliau to labiau ryškėjo
neigiamos, pažeistos psichikos sąlygoti būdo bruožai. Įpykęs
Rudolfas II tapdavo nevaldomu ir galėjo ryžtis baisiausiems
poelgiams. Jį užvaldydavo įkyrios idėjos, dažnai neįgyvendinamos
ir netgi beprotiškos, politiniai reikalai galutinai užleido vietą
vidinėms aistroms, baimėms ir svajonėms.
Įsivėlęs į
konfliktus su protestantais, imperatorius prieš save nuteikė net
artimiausius blaiviau mąstančius giminaičius, puikiai suvokusius,
kad įsiplieskę sukilimai Čekijoje ir Vengrijoje gali pasibaigti
imperijos griūtimi. Galiausiai Rudolfas buvo priverstas vis daugiau
valdžios perleisti savo broliui Matijui. Mirė 1612 m., faktiškai
būdamas tik butaforiniu imperatoriumi.
Rudolfas II niekada nebuvo
vedęs ir neturėjo santuokinių vaikų, tačiau iš daugybės
santykių susilaukė šešių nesantuokinių atžalų. Sakoma, jis
tikėjęs pranašystę, kad teisėtas palikuonis į sostą jį
nuvers, tačiau tuo paveldėtoju tapo brolis.
**
Iliustracija
iš wiki. Rudolfas II, pavaizduotas kaip romėnų Vertumnas – metų
laikų, brandos, augimo, derlingumo, sodininkystės ir daržininkystės
dievybė. Giuseppe Arcimboldo, apie 1590 m. Beje už šį portretą
tapytojui suteiktas pfalcgrafo titulas.
**
Senbernarai – daugelio mėgstami
keturkojai milžinai. Šio šuns dydis ir masė, o taip pat ori,
savimi pasitikinti išvaizda kelia patį tikriausia susižavėjimą,
kaip ir pasakojimai apie šios veislės istoriją.
Senbernarų
veislė išvesta Alpių regione. Teigiama, kad jo protėviai buvo
masyvūs Azijos šunys, į Europą atgabenti dar romėnų laikais, ir
kai kurios vietinės veislės, iš kurių kilo ir dabartiniai
šveicarų aviganiai – zenenhundai. Tiesa, ankstyvieji senbernarai
gerokai skyrėsi nuo dabartinių ilgesniu snukiu, mažesniu dydžiu
ir mase, trumpesniu plauku.
Senbernarų pavadinimas siejamas su
šv. Bernardu iš Aostos, kuris prie senojo, dar romėnų laikus
menančio kelio per Alpes XI a. įkūrė vienuolyną (dabartiniame
Italijos - Šveicarijos pasienyje). Užgriuvus baisioms sniego
audroms ir nuošliaužoms, šiame be galo pavojingame kelyje
pražūdavo daugybė keliautojų. Taigi, žmonių gelbėjimas tapo
nuolatiniu vienuolyno brolių darbu ir savotišku pašaukimu.
Norėdami
palengvinti paklydusių ir užpustytų nelaimingųjų paieškas,
vienuoliai pradėjo veisti specialius šunis, ilgainiui pavadintus
senbernarais arba šv. Bernardo šunimis. Kada šie šunys atsirado
vienuolyne – nežinia, bet pirmą kartą jų piešiniai ir
aprašymai fiksuojami XVII a. pabaigos – XVIII a. pradžios
šaltiniuose.
Nutilus rūsčioms kalnų audroms, senbernarai
ieškodavo gyvųjų ir savo lojimu prisišaukdavo vienuolius, nors
sutinkami pasakojimai apie atkapstytus, į sniego paviršių
išvilktus ar net iki vienuolyno vartų partemptus žmones. Žinoma,
daugelį neįtikėtinų pasakojimų sunku patikrinti.
Teigiama,
kad daugiausia gyvybių išgelbėjęs 1800-1814 m. gyvenęs
senbernaras, vardu Baris, kuriam Paryžiaus šunų kapinėse
pastatytas paminklas. Esą šis atkaklus šuo ant nugaros parnešęs
sniegynuose aptikta sušalusį berniuką. Bariui priskiriamų
išgelbėtų gyvybių skaičius, skirtingais šaltiniais, varijuoja
nuo 40 iki 100. Ir net jei šio senbernaro nuopelnai gerokai perdėti,
kilnus Bario – gelbėtojo darbas nekelia abejonių.
1816–1818
m. Europą užgriuvo ypač šaltos ir audringos žiemos. Tais metais
dėl šalčio kalnuose pražuvo daugybė senbernarų. Netekčių buvo
tiek, kad iškilo veislės išlikimo klausimas, todėl netrukus
trumpaplaukius senbernarus nuspręsta „paįvairinti“ ilgaplaukių
niufaudlendų krauju. Taip atsirado stambus, ilgaplaukiai, šalčiui
dar atsparesni šunys, tačiau kartais tvirtinama, kad tai pakenkė
pirminiam senbernarų greičiui bei ištvermei.
**
Iliustracija
iš wiki. Šv. Bernardo vienuolyno vienuolis ir trumpaplaukiai
senbernarai. 1929 m.
**
Londone įsikūrusi
Bedlamo psichiatrinė ligoninė, seniau vadinta Šv. Marijos
Betliejėtės ligoninė – seniausia šio tipo įstaiga visame
pasaulyje, savo istoriją skaičiuojanti nuo XIII a. vidurio, kai
Bišofsgeite, šiaurės rytiniame Londono priemiestyje, buvo įkurta
prieglauda psichinėmis ligomis sergantiems žmonėms. Kadangi
prieglaudą prižiūrėjo Šv. Marijos Betlejietės ordino
vienuoliai, vietovė ir pati prieglauda pavadinta Bedlamu
(iškraipytas Bethlehem – Betliejus).
Pradžioje Bedlamas buvo nedidelis statinys, bet XVII a. netoliese iškilo tikri rūmai, kurių vartus bemaž pusantro šimto metų puošė danų skulptoriaus Caiuso Gabrielio Cibberio kūriniai: Melancholija ir Manija. Tada manyta, kad melancholija ir manija – du psichinės patologijos kraštutinumai. Viena skulptūra vaizduoja ramų ligonį, apatiškai žvelgiantį į tolį, kita – surakintą grandinėmis. Abiejų veiduose atsispindi tai kas anais laikais būdavo įvardijama pamišimu. Dabar originalios skulptūros saugomos viename iš Londono muziejų.
Nepaisant prašmatnios pastato išorės, Bedlamas buvo pats tikriausias, niūriausias kalėjimas, tik vadinamas ligonine. Kai kurie pacientai ištisas dienas leido prirakinti grandinėmis prie sienos, ramesni gulėjo pakampėse ar slankiojo tarsi vaiduokliai. Nešvara, netvarka, žiaurus administracijos elgesys su ligoniais privedė prie to, kad šnekamojoje anglų kalboje žodis „bedlam“ pradėjo reikšti visiška sumaištį, chaosą. Apie rimtesnį pacientų gydymą negalėjo būti nė kalbos, nes psichiatrija pirmuosius netvirtus žingsnius pradėjo žengti tik XIX a. O kartu su mokslu – ir kiek humaniškesnis požiūris į ligonius, nors iki normalesnių sąlygų dar buvo toli.
Ilgus amžius manyta, kad psichikos ligoniai tokiais tapo dėl savo nuodėmių, aistrų bei ydų, todėl tik retais atvejais nusipelno kažkokios užuojautos. Į Bedlamą už pinigus rengtos „pamokomos“ smalsuolių ekskursijos, virtusios pačia tikriausia pramoga liaudžiai. Ypač žioplius domino „ypatingi atvejai“. Beje, Bedlame kalinti ne tik tikrieji psichikos ligoniai, bet ir valdžiai neįtikę asmenys.
1815 m. ligoninė perkelta į Sautarką. Atsirandant vis daugiau profesionalių gydytojų, pacientų sąlygos pamažu gerėjo. Mūsų dienomis Betlemo Karališkoji ligoninė veikia pietiniame Londono priemiestyje.
**
Iliustracija. XVII-XIX m. Bedlamo vartų skulptūros: Melancholija ir Manija.
Pradžioje Bedlamas buvo nedidelis statinys, bet XVII a. netoliese iškilo tikri rūmai, kurių vartus bemaž pusantro šimto metų puošė danų skulptoriaus Caiuso Gabrielio Cibberio kūriniai: Melancholija ir Manija. Tada manyta, kad melancholija ir manija – du psichinės patologijos kraštutinumai. Viena skulptūra vaizduoja ramų ligonį, apatiškai žvelgiantį į tolį, kita – surakintą grandinėmis. Abiejų veiduose atsispindi tai kas anais laikais būdavo įvardijama pamišimu. Dabar originalios skulptūros saugomos viename iš Londono muziejų.
Nepaisant prašmatnios pastato išorės, Bedlamas buvo pats tikriausias, niūriausias kalėjimas, tik vadinamas ligonine. Kai kurie pacientai ištisas dienas leido prirakinti grandinėmis prie sienos, ramesni gulėjo pakampėse ar slankiojo tarsi vaiduokliai. Nešvara, netvarka, žiaurus administracijos elgesys su ligoniais privedė prie to, kad šnekamojoje anglų kalboje žodis „bedlam“ pradėjo reikšti visiška sumaištį, chaosą. Apie rimtesnį pacientų gydymą negalėjo būti nė kalbos, nes psichiatrija pirmuosius netvirtus žingsnius pradėjo žengti tik XIX a. O kartu su mokslu – ir kiek humaniškesnis požiūris į ligonius, nors iki normalesnių sąlygų dar buvo toli.
Ilgus amžius manyta, kad psichikos ligoniai tokiais tapo dėl savo nuodėmių, aistrų bei ydų, todėl tik retais atvejais nusipelno kažkokios užuojautos. Į Bedlamą už pinigus rengtos „pamokomos“ smalsuolių ekskursijos, virtusios pačia tikriausia pramoga liaudžiai. Ypač žioplius domino „ypatingi atvejai“. Beje, Bedlame kalinti ne tik tikrieji psichikos ligoniai, bet ir valdžiai neįtikę asmenys.
1815 m. ligoninė perkelta į Sautarką. Atsirandant vis daugiau profesionalių gydytojų, pacientų sąlygos pamažu gerėjo. Mūsų dienomis Betlemo Karališkoji ligoninė veikia pietiniame Londono priemiestyje.
**
Iliustracija. XVII-XIX m. Bedlamo vartų skulptūros: Melancholija ir Manija.
**
Tarpukariu demarkacinė linija,
skirianti Lietuvos Respubliką nuo Lenkijos sudėtyje atsidūrusio
Vilniaus, driekėsi faktiškai iškart už Kernavės. Tiksliau, už
Klišabalės kaimo, esančio keli kilometrai nuo Kernavės.
Anais
laikais daugelyje Lietuvos miestų ir miestelių švenčių, minėjimų
bei kitų renginių proga iškildavo mažyčiai Vilniaus Gedimino
pilies bokšto maketai.
Lenkų istorikas K. Buchowskis, nagrinėjęs
mūsų šalių santykius tarpukariu, pripažįsta, kad Lietuvoje buvo
sukurtas savotiškas Vilniaus kultas, romantinis Gedimino miesto
idealas, stebuklingas vaizdinys, tapęs tautos siekiamybe,
„pažadėtąja žeme“ netgi tiems, kurie Vilniaus niekad nebuvo
regėję ir silpnai įsivaizdavo kaip tas miestas atrodo iš tiesų.
Vilniaus klausimas tapo vienu iš stipriausių tautą vienijančiu
faktorių. Tuo, kad senoji LDK sostinė turi priklausyti Lietuvai,
mažai kas drįsdavo suabejoti, nepriklausomai nuo politinių
pažiūrų.
Prie demarkacinės linijos tautinės organizacijos,
šauliai ir skautai nuolat rengė manifestacijas, kuriose gedulas dėl
prarastos sostinės maišėsi su optimizmu ją atgauti. Lenkus,
turinčius ir Krokuvą, ir Varšuvą, ir valstybingumo lopšį
Gniezną, kiek glumino tokia, anot jų, „masinė psichozė“, nors
pačioje Lenkijoje taip pat būta organizacijų, garsiai skelbiančių
apie „klastingų teutonų“ užgrobtas senąsias lenkų žemes ir
miestus.
Na, bet nukrypau. Štai dvi Kernavės foto. Tarpukario ir
mūsų dienų. Tarpukario foto įamžintas 1929 m. statybos pradžios
mokyklos pastatas, kairiau – miniatiūrinis Gedimino pilies
bokštas. Mūsų dienomis šiame pastate taip pat veikia mokykla. Iš
toliau fotografuoti nepavyko, nes į nugarą remiasi tinklinio
aikštelės tvora.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą