2020 m. sausio 15 d., trečiadienis

Įdomybių kaleidoskopas (2020 sausis /1 )


Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Henrikas III Valua istorijoje žinomas kaip gana spalvingą asmenybė. 1573 m. jis buvo išrinktas Abiejų Tautų Respublikos valdovu, bet vos po metų, atsilaisvinus Prancūzijos karaliaus sostui... paspruko į gimtinę ir pradėjo karaliauti ten. Bet įrašas ne visai apie tai...


Per Henriko Valua karūnavimo iškilmes Krokuvoje būsimasis valdovas įsakė apšviesti deglais legendinio miesto įkūrėjo kunigaikščio Krako vardu vadinamą pilkapį, o liepsną įžiebusiems valstiečiams – sumokėti. Būtent taip aiškinamas paprotys antrą dieną po Velykų nuo Krako pilkapio mėtyti smulkias monetas, kurias susirinkdavo vargšai. Šis paprotys vadinamas „rękawka“ (ręka – ranka, rękawka - rankovė). Esą pildami Krako kapą, žmonės žemes nešiojo rankovėse.
Žinoma, yra ir kitokių tradicijos kilmės versijų. Viena iš jų pagoniška. Esą nuo didvyrio pilkapio pinigėliai mėtyti per pavasario lygę. Tai buvo auka bundančios gamtos jėgoms, tik vėliau tapusi velykiniu vargšų šelpimu. Kaip ten bebūtų, seniausios pilkapyje rastos monetos datuojamos XVII a.
Paties Krako asmenybė apgaubta paslapčių. Net nėra žinoma, ar toks asmuo apskritai gyveno. Vardas kildinamas iš senojo lenkiško žodžio „krak“ – varnas. Sakoma, kad šis lenkų kunigaikštis valdė VI-VII a. ir yra laikomas vienu iš Lenkijos valstybingumo kūrėju. Esą dėl savo pergaliu jis vadintas Kraku Pergalinguoju. Sklandė pasakojimai, kad Krakas nugalėjęs drakoną, atlikęs daugybė kitų pasakiškų žygdarbių, įkūręs Krokuvą – savo vardu pavadintą miestą ir palaidotas su didžiausia pagarba.
**
Iliustracija. Rękawkos paprotys senovėje. Ant Krako pilkapio stovintys turtingieji miestiečiai meta monetas, o vargšai jas renka.


**
Kadangi dabar populiarios kalbos apie šviesoforus ir nuimtas, bet galbūt gražintinas žaliąsias rodykles, tai šiandien toks „šviesoforinis“ įrašas.
Visi esame matę pėstiesiems skirtą šviesoforų pusę, kurių spalvose išskirti stovinčių ar einančių žmogeliukų siluetai. Na, paprasti, savaime suprantami simboliai, kas čia ypatingo? Bet štai Rytų Vokietijoje dar nuo VDR laikų skrybėlėtas „šviesoforo žmogeliukas“ (Ampelmännchen ) tapo atskiru personažu. Raudonas žmogeliukas stovi ištiesęs rankas į šalis, o žaliasis – eina. Šią idėją 1961 m. pasiūlė transporto sistemoje dirbęs Rytų Vokietijos psichologas Karlas Peglau. Jis teigė, kad vaikus ir pagyvenusius žmones tam tikri simboliai veikia įtikinamiau nei paprasti šviesų signalai. Jis ir sukūrė šiuos siluetus. Mokslininko idėja buvo aptarta ir galiausiai jai pritarta.
Pirmiausia „šviesoforo žmogeliukas“ atsirado Rytų Berlyno gatvėse, o paskui ir visoje VDR. Daugeliui šie siluetai tapo tokie mieli, kad Rytų Vokietijoje liko ir po susijungimo su Vakarų Vokietija. Dabar juos galima pamatyti ne tik pėsčiųjų šviesoforuose, bet ir ant puodelių, kitų suvenyrų, mokomojoje medžiagoje mokiniams ir animacijoje. Tiesa, dažniausiai buvusiose VDR teritorijose. Štai toks paveldas...
**
iliustracija imta iš ampelmann. de


**
Normandijoje esančios Sent Mer Eglizo (Sainte-Mère-Église) gyvenvietės herbe puikuojasi ne tik bažnyčia, bet ir parašiutai. Visa tai todėl, kad 1944 m. birželį Sąjungininkams išsilaipinus Normandijoje ši vietovė išvaduota viena pirmųjų, išmetus oro desantą.
Beje, būtent dėl šių istorinių įvykių vietos bažnyčios bokštas papuoštas pakibusio parašiutininko figūra. Matyt, būta ir tokių atvejų... Panaudotas gana tikroviškai pagamintas manekenas.
**
foto imta iš wiki.


**
Trijų Karalių šventė siejama su pasakojimu apie tris išminčius, aplankiusius visai neseniai gimusį kūdikėlį Jėzų. Nors Evangelijose išminčių vardai neminimi, bet viduramžiais atsirado tradicija šiuos išminčius (karalius) kaip Kasparą, Melchiorą ir Baltazarą.
Kai kuriose katalikiškose Europos kraštuose, tame tarpe ir Lietuvoje, žinomas paprotys sausio 6 d., per Trijų karalių šventą, ant durų staktos šventinta kreida nubrėžti tris kryželius ir „karalių inicialus“. Dažniausiai tai atrodo taip: +K+M+B, nors seniau kryžiai galėjo būti nupaišyti virš raidžių, tokiu būdu sudarydami tarsi karūną. Egzistuoja ir kiek kitoks raidžių aiškinimas: „Tegul Kristus palaimina šiuos namus“ (Christus Mansionem Benedicat). Žinoma, tai tuo atveju jei Kasparo vardą pradėti ne K raide, o C, kaip rašoma daugelyje kraštų.
Lenkijoje, Čekijoje prie visos šios „formulės“ neretai pridedami ir metai. Pavyzdžiui, 2020+K+M+B. Liaudies tikėjime, kur krikščioniški vaizdiniai dažniai tampriai persipindavo su pagoniškais, toks durų, o kartais ir atskirų daiktų ženklinimas reiškė savotišką apsauga nuo blogio, visokių negandų bei nelaimių. O negandos bei nelaimės dažnai sietos su piktųjų dvasių, kitų ne ypač draugiškų žmogui jėgų veikla. Trys Karaliai tarsi užbaigdavo žiemiško metų virsmo švenčių ciklą. O bet kuris virsmas – gana rizikingas persilaužimo laikotarpis, kai pasisekimas ir geras palinkėjimas ypač reikalingas.  


**
Ryšium su žinia apie Utenos tarybos nario „sumedžiotą“ stumbrą...
Pirmasis grožinis kūrinys, kuriame pasakojama apie Lietuvą, yra 1523 m. publikuota, lotynų kalba parašyta dvasininko, literato ir humanisto Mikalojaus Husoviano „Giesmė apie stumbro išvaizdą, žiaurumą ir medžioklę“ (De statura feritate ac venatione bisontis carmen). Nors apie autoriaus gyvenimą žinoma palyginti nedaug, galima užtikrintai teigti, kad Husovianas Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje buvo pakankamai žinomas ir vertinamas rašto vyras.
Teigiama, kad „giesmė apie stumbrą“ parašyta kaip priedas prie šio girių galiūno iškamšos, kurią Vilniaus vaivada Mikalojus Radvila ir Plocko miesto vyskupas Erazmas Ciolekas norėjo padovanoti popiežiui Leonui X. Tačiau netrukus popiežius mirė, tad nei iškamša, nei poema jo nepasiekė... Tiesa, „giesmėje“, nepaisant pavadinimo, pats stumbras nėra pagrindinis herojus. Čia pasakojama ir apie Lietuvos gamtą, jos žmones, kunigaikštį Vytautą. Ko gero,
girių stumbro iškamša pasirinkta kaip dovana, puikiai reprezentuojanti mūsų kraštą. Prisiminkime, kad ir Kauno miesto heraldiką.
Galiausiai pabaigtas kūrinys dedikuotas Žygimanto Augusto motinai Bonai Sforcai.
Nepaisant Lietuvos Statutų numatytų bausmių už stumbrų medžioklę be leidimo, jų populiacija smarkiai nyko dėl masinių kunigaikščių bei aukštuomenės atstovų rengiamų medžioklių. Paskutiniai lietuviškieji stumbrai išnaikinti XVIII a. Dabartinių „protėviai“ 1969 m. užvežti iš Belovežo girios Gudijoje.
Pabaigai kelios eilutės iš Husoviano „giesmės apie stumbrą“:
„Šitas siaubingas žvėris, Lietuvos miškų išaugintas,
Tokio kūno stambaus tampa (sunku apsakyt!)
Jeigu, netekęs jėgų, jis mirdamas galvą nulenkia,
Jo tarpuragėj net gali trys vyrai susėst.
Sprandas jo mums iš tiesų toks didelis dar neatrodys,
Jeigu palyginsim jį mes su kitais jo nariais.
Styri baisiausia barzda gaurais plačiai išdraikytais,
Akys, pasruvę krauju, žėri siaubingu rūsčiu“.
**
Iliustracija iš wiki. Stumbras iš Sigismundo von Herbersteino knygos (1556 m.)  


**
Pirmą kartą „žalios strėlytės“ atsirado 1978 m. Rytų Vokietijoje. Šis specialus ženklas leido sukti į dešinę degant raudonam šviesoforo signalui prieš tai praleidžiant pėsčiuosius. Tiesa, VDR sukti į dešinę degant raudonam signalui galima buvo ir anksčiau, tik nebuvo specialaus ženklo.
1990 m., susivienijus abiem Vokietijoms, vakarietiškos kelių eismo taisyklės pripažintos tobulesnėmis, todėl „žalios strėlytės“ pradėtos išmontuoti. Bet po kilusio visuomenės pasipiktinimo jas nuspręsta palikti. Maža to, „strėlytės“ skverbėsi ir į Vakarų Vokietiją. Pavyzdžiui, čia nuo 1999-2002 m., vos per tris metus, sankryžų su „strėlytėmis“ padaugėjo nuo kelių šimtų iki beveik pustrečio tūkstančio, nors vėliau jų vėl ženkliai sumažėjo.
Nuo 1992 iki 1998 m. Federalinis eismo tyrimo institutas (Bundesanstalt für Straßenwesen) atliko keturis tyrimus dėl „strėlyčių“ naudos ir įtakos avaringumui. Nustatyta, kad sankryžose su „strėlytėmis“ eismo įvykių nutinka ir žmonių sužalojama ne ką daugiau, nei sankryžose be strėlyčių. Tačiau vėliau atsirado duomenų, vėl sukėlusių abejonių „strėlyčių“ tikslingumu.
Iš esmės vieningos nuomonės dėl „žalių strėlyčių“ įtakos eismo saugumui kol kas nėra.
**
Foto imta iš buschhueter. de  


**
Apie didžiausią fachverko stiliaus bažnyčią Europoje...
Pietvakarių Lenkijos Svidnicos miesto Taikos bažnyčia yra laikoma didžiausiu fachverko pastatu visoje Europoje. Ji pastatyta 1657 m. po Europą nusiaubusio Trisdešimtmečio karo. Būtent tada katalikų tikėjimą išpažįstantis Šv. Romos imperijos imperatorius Ferdinandas III Habsburgas, kuriam ir priklausė vokiškai bei slaviškai kalbanti Silezija, leido vietos evangelikams liuteronams pasistatyti tris bažnyčias, taikos pasirašymo progą pavadintas Taikos bažnyčiomis (Friedenskirchen).
Tačiau prieš statybas nemėgstamiems protestantams buvo iškeltos gana įdomios sąlygos. Maldos namai turėjo būti pastatyti tik už bendruomenės pinigus ir per vienerius metus, bažnyčios negalėjo būti mūrinės, drausta statyti didelius bokštus. Juose negalėjo veikti parapinės mokyklos. Buvo akivaizdu, kad įvairūs trukdžiai kuriami tyčia, bet leidimu reikėjo pasinaudoti.
Be Svidnicos, kitos dvi evangelikų liuteronų bažnyčios iškilo Gloguve (vok. Glogau) ir Javore (vok. Jauer). Gloguvo bažnyčia sudegė per gaisrą XVIII a. viduryje, kitos išliko iki mūsų dienų.
Ją projektavo architektas iš Breslau (dab Vroclavas) Albrechtas von Saebischas.
Kadangi visame krašte leista pastayti tik tris evangelikų liuteronų bažnyčias, Svidnicos bažnyčios vidus suprojektuotas taip, kad talpintų kuo daugiau tikinčiųjų. Bendras plotas padidintas keliais aukštais įrengiant ložes.
Visa tai lėmė, kad 44 m ilgio, 30,5 m pločio maldos namuose vienu metu gali sutilpti beveik pusaštunto tūkstančio žmonių. 


**
Anglų avantiūristas Titusas Oatesas (1649-1705) istorijoje žinomas kaip asmuo, remiantis kurio suklastotais laiškais šalyje pradėtas katalikų persekiojimas. Šis buvęs anglikonų dvasininkas, savo metu kaltintas melagingais liudijimais ir homoseksualizmu, trumpam prisišliejo prie katalikų, kad, anot jo paties, „išsiaiškintų klastingųjų jezuitų užmačias“. Tuo pat metu jis slapčia rašė prieš katalikus nukreiptus pamfletus, už kuriuos gaudavo pinigus.
1678 m. Oatesas kartu su savo bičiuliu Israeliu Tonge‘u – kitų į fanatizmą linkusiu anglikonų dvasiškiu, parengė puikiai sukurptą klastotę, kad popiežiaus kurstomi Anglijos jezuitai rengiasi nužudyti karalių Karolį II. Pradžioje monarchas tuo nepatikėjo, tačiau įtakingo protestantų lyderio teisėjo sero Edmundo Berry Godfrey nužudymas (beje, ši žmogžudystė taip ir nebuvo išaiškinta) ir įtakingų Karalystės asmenų įsitikinimas sąmokslo realumu padarė savo. Oateso ir Tonge‘o klastotė tapo viena iš priežasčių, dėl kurių Anglijoje prasidėjo katalikų persekiojimas.
Prastuomenė gatvėse degino popiežiaus iškamšas, įtakingi katalikai būdavo suimami, o neįtakingi – varomi iš Londono. Katalikai kaltinti kėlę gaisrus ir nuodiję vandenį, rengę ir vykdę žmogžudystes, kitomis įsivaizduojamomis nuodėmėmis. Vykdant mirties nuosprendį įtakingiems šalies jezuitams, Oatesas išgalvodavo vis naujas „sąmokslo“ detales, nesibaimindamas kaltinti valdovo giminaičius ir pačią karalienę.
Prieš katalikus nukreiptai bangai pradėjus slopti, Oatesas pats pateko į nemalonę. Vis daugiau svarbias pareigas užėmusių Anglijos valdžios atstovų pagaudavo klastotoją meluojant, nuolat kaitaliojant savo parodymus. Prieš katalikus nukreiptose teismo procesuose pasigirsdavo vis daugiau išteisinamųjų nuosprendžių, nors šios konfesijos atstovų diskriminacija Jungtinėje Karalystėje dar ilgai buvo visiškai įprasta norma. Viena garsesnių tų laikų aukų – šventuoju paskelbtas kankinys, airių vyskupas Oliveris Plunkettas. Jis atsisakė viešai išsižadėti savo tikėjimo, todėl 1681 m. pakartas ir ketvirčiuotas Londono Taueryje.
Nuostabu tai, kad ne kartą melagingai prisiekusiam klastotojui Oatesui, dėl kurio kaltės nukentėjo daugybė katalikų, pavyko išvengti mirties bausmės. Taip, jis buvo suimtas, kalintas, pastatytas prie „gėdos stulpo“, nuplaktas, kitaip kankintas, bet galiausiai jam pavyko atgauti laisvę. Mirė Titusu Melagiu pramintas vyrukas 1705 m. Paskutiniaisiais gyvenimo metais, vėl sustiprėjus antikatalikiškoms nuotaikoms, jam net skirta valstybės renta.
**
Iliustracija iš wiki. Oatesas baudžiamas už savo melagystes.  


**
Pietvakarių Anglijos Devono grafystėje esantis Baklendo (Buckland in the Moor) kaimas garsėja XII a. statyta (XV a. perstatyta) Šv. Petro bažnytėle, o bažnytėlė – ne tokiu senoviniu, bet gana įdomiu laikrodžiu su ciferblatu, kuriame vietoje skaičių galima įskaityti aukso spalvos užrašą „My Dear Mother“ (Mano brangioji mama).
Šį laikrodį 1931 m. savo mirusiai motinai atminti įrengė vietos lordas Williamas Whitley. Ko gero, mūsų dienomis toks elgesys būtų įvertintas kaip savivaliavimas, istorinio pastato niokojimas, na, bet XX a. pradžios lordai tai galėjo sau leisti. Juolab, kad Baklendas buvo Whitley giminės valda. O dabar jau ir pats laikrodis tapo istoriniu...
Beje, Devone esantis Baklendo kaimas minimas 1086 m. Viljamo Užkariautojo nurodymu sudarytoje „Paskutiniojo teismo knygoje“. Čia vietovė įrašyta kaip Bochelanda. Ne kiekvienas miestas gali pasigirti tokia istorija
**
foto imta iš Flickr  



**
Tarptautinio komiteto „Raudonasis kryžius“ simboliką žino daugelis, nes organizacijos pavadinimas tarsi kalba pats už save. Kaip žinia, „Raudonąjį kryžių“ simbolizuoja lygiakraštis raudonas kryžius baltame fone. Kas ir kodėl lėmė tokį pasirinkimą?
Organizacija sukurta ir jos simbolika patvirtinta 1863 m. Ženevoje, šveicarų verslininko Jeano Henri Dunanto iniciatyva. Apsilankęs 1859 m. vykusio Solferino mūšio* lauke ir išvydęs daugybę nukautų, sužeistų ir suluošintų, Dunantas nusprendė įkurti tarptautinę savanorišką pagalbos nukentėjusiems kare organizaciją. Kadangi Komitetas suburtas Šveicarijoje, o Dunantas buvo tos šalies pilietis, „Raudonojo kryžiaus“ simbolika pasirinkta sukeičiant vietomis Šveicarijos vėliavos (baltas kryžius raudoname fone) spalvas. Balta reiškė neutralumą ir taikius ketinimus. Raudona – savotiškas signalas atkreipti dėmesį, pagalba, kraujas. Žinoma, turėjo praeiti laiko kol raudonas kryžius baltame fone pradėtas vertinti kaip medicinos personalo simbolis.
Nors su krikščionybe „Raudonojo kryžiaus“ organizacinė simbolika siejosi gana netiesiogiai, 1877–1878 m. prieš rusus kariavę turkai vietoj raudonojo kryžiaus simbolio pradėjo naudoti sau artimesnį Raudonąjį pusmėnulį.
Šveicarijos vėliava savo ruožtu kilo iš istorinės Švico kantono vėliavos. Būtent su šiuo kraštu susijusi šveicarų valstybingumo tradicija, kaip ir pats šalies pavadinimas. Ankstyvoji Švico vėliava buvo raudona, be jokių papildomų simbolių, tačiau XIII-XIV a. joje vis dažniau pradėtas vaizduoti krikščioniškų kraštu heraldikoje populiarus baltas kryžius.
**
Foto imta iš British Red Cross.
*Solferino mūšis vyko tarp Austrijos imperijos ir Prancūzijos / Sardinijos kariuomenių.  


**
X a., danų vikingams plėšiant ir niokojant Anglijos pakrantes, vietos karalius Etelredas II įvedė naują mokestį, kuris pradėtas vadinti „danų pinigais“ (Danegeld). Tai yra, visa šalis mokėjo danams savotišką išpirką už taiką, kad šie neplėšikautų ir leistų daugmaž ramiai gyventi.
Kadangi duoklę surinkę vikingai po kiek laiko vėl pasirodydavo, vienetinis, kaip iš pradžių tikėtasi, mokestis virto reguliariu ir vis didėjo, tapdamas Anglijai pakankamai sunkia našta. Istorikai tvirtina, kad sumų būta išties milžiniškų. Jau vien ko vertas faktas, kad to meto angliškų sidabrinių monetų Danijoje randama daugiau nei pačioje Anglijoje.
XI a. vikingų antpuoliai gerokai susilpnėjo, bet pats mokestis neišnyko. Dalis surinktų pinigų po senovei atitekdavo danams, bet už likusius anglai apdairiai stiprino savo šalies gynybą. Šie pinigai ir toliau vadinti „danų pinigais“ arba „karo pinigais“ (haregeld). Už juos, pavyzdžiui, samdyti profesionalūs kariai, dažnai tie patys skandinavai, pasirinkę tarnauti anglosaksų, o ne danų karaliams.
Paskutinį kartą „danų pinigai“ rinkti XII a., jau po to kai pačioje Anglijoje įsitvirtino Vilhelmo Užkariautojo vedami normanai. Mokesčio pavadinimas liko tas pats, nors iš danų pusės jau niekas nebegrėsė.
Netrukus senąjį mokestį išstūmė kiti, kur kas efektyvesni, kitaip skaičiuojami mokesčiai. „Danų pinigai“ tapo istorija, nors šnekamojoje anglų kalboje ši samprata kartais pavartojama vaizdžiai apibūdinant už pinigus laikinai nusipirktą taiką ar ramybę. Mūsų laikais tai paprastai vadinama mokesčiu už "stogą".
**
Paveiksliuke Anglijos karalius Etelredas II, kurio valdymo laikais ir įvestas "danų pinigų" mokestis.  


**
Pietvakarių Anglijoje, Devono grafystėje esančiame pelkėtame Dartmūre yra paslaptingas kapas. Pasak vietos legendų, XVIII a. pabaigoje čia palaidota nusižudžiusi dvidešimtmetė mergina, vardu Kitty Jay. Tais rūsčių papročių ir griežto tikėjimo laikais į savižudybę žvelgta kur kas griežčiau nei dabar, todėl nelaimingoji palaidota ne kapinėse, o tiesiog kryžkelėje be jokių krikščioniškų apeigų. Kadangi prie kapo esą vykstą įvairūs keisti dalykai, aplinkinių kaimų gyventojai stengėsi šią vietą aplenkti, o naktimis – apskritai nesirodyti.
Pirmosios žinios apie savižudės kapą anglų spaudoje pasirodė 1851 m. ir paskui pranešimai nuolat kartojosi. Tiesa, dėl rašytojų pomėgio pagražinti, o galbūt ir tiesiog išsigalvoti, taip ir lieka neaišku, kas šioje istorijoje teisybė, o kas – gryniausia išmonė. Nuolat atsirasdavo naujų Kitty gyvenimo detalių, tarsi viskas vyktų ne prieš šimtmetį, o prieš savaitę. Pasakota, kad merginos palaikai buvo atrasti ir vėl užkasti, kad ji pasikorė nes buvo išprievartauta, ar dėl nelaimingos meilės, kad savižudė buvo palaidota trijų parapijų ribų sankirtoje, nes nė viena parapija nesutiko jos laidoti savo žemėje. Tokios istorijos buvo populiarios visada, ne tik XIX a.
Kad ir kaip ten bebūtų, masinio turizmo amžiumi tapusiame XX a., Kitty Jay kapas taapo viena iš pagrindinių Dartmūro įžimybių. Netgi žinant, kad visas šis kraštas kiaurai persmelktas mistikos ir paslaptingų istorijų. Ant žalio kapo kauburėlio paliekamos gėlės, monetos, kryželiai. Tokiu būdu žmonės reiškia užuojautą tai, apie kurią iš tiesų beveik nieko nežinoma.
**
foto imta iš atlasobscura. com

  
**
Kadangi pastarosiomis dienomis dažnai minimas Iranas, tai ir aš prisidedu...
Bemaž iki XX a. 4-ojo dešimtmečio vidurio europiečiai Iraną vadino Persija. Tai – helenizuotas parsų genčių gyvenamo krašto pavadinimas. Būtent iš šio krašto kilo galinga Achmenidų dinastija – Persijos imperijos kūrėja. Jei tikėti etimologija, genties pavadinimas – parsai, reiškė tvirto sudėjimo žmones.
1935 m. šachas Reza Pehlavi kreipėsi į užsienio valstybes, prašydamas oficialiai vadinti jo šalį ne Persija, bet Iranu. Kodėl? Ogi todėl, kad vietos gyventojai nuo seno visą kraštą vadina Iranu, tai yra, „arijų žeme/ šalimi“, o Parsas (dar kitaip lietuviškai rašoma Farsas) – vis dėlto tik vienas iš Irano istorinių bei kultūrinių regionų, kuris, nors ir be galo svarbus, jei kalbėti apie valstybingumo užuomazgas, nėra vienintelis.
Pabaigai pridursiu, kad Irane vartota kultūrinė-kalbinė sąvoka „arijas“ ne visai sutampa su Trečiajame reiche šiai sampratai teiktomis prasmėmis.
**
Iliustracija. „Pereinamojo laikotarpio“ pašto ženklas. „Persijos paštas“ papildytas spaudu „Iranas“. Na, ir šacho Reza Pehlavi atvaizdas.

  
**
Napoleono Ordos (1807-1883) pavardė galbūt kažkam girdėta. Šis Pinsko bajorų giminės atstovas paliko nemažai piešinių, kuriuose užfiksuoti buvusių LDK teritorijų peizažai, dvarai, bažnyčios. Dalis jų nupiešta dabartinėje Rytų Lietuvoje.
Taigi, šiandien su bičiuliais nusprendžiau pasekti Ordos pėdomis. Pirmasis sustojimas buvo Sudervėje. Bandėme nustatyti vietą, iš kurios tapytojas atvaizdavo mūsų kraštui unikalią rotondą – Švč. Trejybės bažnyčią (piešinyje kairėje) ir Sudervės dvaro pastatą (piešinyje dešinėje). Tą vietą radom.
Piešta nuo mažyčio Prūdelio ežero pakrantės. Dabar toji pakrantė beveik ištisai apaugusi krūmais bei stagarais, tad fotografavimo rakursas nuo Ordos rakurso gali skirtis keliomis dešimtimis metrų. Fotkinti iš kitos vietos pasirodė tiesiog neįmanoma. Radau atviresne vietą prie labai vargano žvejų lieptelio, bet ir tai teko stovėti klampynėje, balansuojant ant senos lentos.
Kaip matome, bažnyčia savo vietoje, o štai dvaro nesimato dėl medžių. Bet dvaras yra, ir dabar jame veikia lenkiška mokykla.
Gali būti, kad Orda savo piešinyje kiek paaukštino kalvą, ant kurios stūkso dvaras, tad jis iškilęs virš medžių. Mėgo jis kiek meniškai pasavivaliauti, skaičiau apie tai.
Pastato, kurį Orda atvaizdavo priešais ežerą, mūsų dienomis tiesiog nėra.
Taigi, prieš jus XIX ir XXI a. Sudervė.  


**
Baskų gyvenamose teritorijose nuo senų senovės žinoma sueigų medžių tradicija. Prie seniausių medžių, dažniausiai ilgaamžių ąžuolų, vykdavo bendruomenių vyrų pasitarimai, čia buvo priimamos svarbios nutartys. Baskams tvirtas medis simbolizavo laisvę, išmintį, galią ir klestėjimą. Be jokios abejonės, šios tradicijos ištakų reikėtų ieškoti pagonybėje.
Ypač garbintas Gernikos miestelio medis, prie kurio viduramžiais prisiekdavo vietos valdovai – Biskajos senjorai, o taip pat Kastilijos karaliai. Pirmą kartą Gernikos medis paminėtas XIV a. šaltiniuose. Iki mūsų dienų išlikusi tik apatinė Tėvu pavadinto ąžuolo kamieno dalis.
Įdomu tai, kad Gernikos medžio „titulas“ yra tarsi paveldimas. Kai ąžuolas pripažįstamas pakankamai senu, Gernikos medžio vardas suteikiamas jaunesniam ąžuoliukui, užaugusiam iš senojo medžio ūglio. Remiantis baskų tradicijomis, krašto medis Nr. 1 turi būti sveikas ir stiprus, kad savo jėgą perduotų tautai.
Nukaršus „Tėvui“, Gernikos medžiu tapo „Senolis“ (1742-1860), o paskui „Sūnus“ (1860-2004). Dabartinis Gernikos medis labai jaunas, pasodintas 1986 m. Garbingas titulas jam perėjo tik 2004- aisiais.
Beje, jo pirmtakas pergyveno Ispanijos pilietinio karo metais 1937 m. balandžio 26 d. Gernikos bombardavimą. Pasklidus kalboms, kad generolo Francisco Franco vadovaujami kariai rengiasi nukirsti baskų laisvės simbolį, Gernikos medžiui ginti buvo suburtas specialus ginkluotų savanorių būrys.
Žinoma Gernikos medis įamžintas miesto herbe, prie jo ir mūsų laikais vyksta įvairiausios baskų ceremonijos.
**
foto Gernikos medis. Iš wiki.  



**
Taigi, prieš jus dvi foto. Yra bažnyčia, ir nėra bažnyčios, o vietoje jos šiandien akmenų pamatai. Fotografavimo rakursas lygiai tas pats, nes dešinėje matome medinės koplyčios fragmentą. Tos koplyčios, virš kurios puikuojasi taip visų mėgstamas fotografuoti kryžius su trimituojančiais angelais.
Kad ir kaip būtų keista, bet senoji Kernavės bažnyčia nesugriuvo ir nesudegė. Dar keisčiau, kad ji yra iki šiol, bent jau pagrindinės dalys. Tiesiog kai buvo pastatyta naujoji mūrinė bažnyčia, senoji pasirodė nelabai reikalinga. Taigi, išrinkta ir... išvežta į kitą vietą. Tai įvyko 1933 m.
Bažnyčios „dalys“ pervežtos į Krivonių kaimą Kaišiadorių rajone. Jei būsite Krivonyse ir matysite tą bažnyčią, galima sakyti, tai yra senoji Kernavės bažnyčia, nors ir ne visai vienas prie vieno. Gūglėje yra jos dabartinių vaizdų.
Domėdamasis radau info, kad tarpukario Lietuvoje su materialaus paveldo saugojimu buvo prastoka. Situacija, nepalyginamai prastesnė nei dabar. Anot istorikės Rasos Čepaitienės, tuometinės „Lietuvos paminklosaugą iš tiesų galima vadinti vargana". Esą tuo laikotarpiu nekilnojamųjų kultūros vertybių konservavimo-restauravimo metodika ir praktika dar tik mezgėsi.  



**
XVI a. gyvenę Johnas Dee ir Edwardas Kelly – vienos iš pačių mįslingiausių asmenybių Britanijos istorijoje, bet jei pirmasis vertintas kaip intelektualas ir mokslininkas: matematikas, astronomas, užsienio kalbų žinovas, karalienės Elžbietos I politinis patarėjas, tai antrasis buvo pats tikriausiais šarlatanas.
Ko gero, šiuos išsilavinimu ir socialine padėtimi labai skirtingus vyrus suvedė polinkis į įvairiausias keistenybes, tokias kaip alchemija, kitos okultinės praktikos, nors anais laikais riba tarp mokslo ir pseudomokslo buvo labai neapibrėžta.
Teigiama, kad J. Dee iš tiesų tikėjo magišku pasauliu, kurį galima pažinti per mokslą, ypač per matematiką, o E. Kelly uždarbiavo pažadais paversti metalus auksu. Tenka pripažinti, jis rasdavo labai turtingų savo „tyrimų“ finansuotojų. Tiesa, galutinio rezultato niekada parodyti nepavykdavo, todėl „magas“ įgijo daugybę priešų ir net pabuvojo šaltojoje.
1582 m. susipažinę Dee ir Kelly išgarsėjo „bendravimu su angelais“ per krištolinį rutulį ar veidrodį. Per šiuos seansus Kelly atliko mediumo vaidmenį, o Dee, pasitelkęs pačių sukurtą „angelų kalbą“ ir „angelų raidyną“, užsirašinėjo „aukštesniųjų jėgų“ pranešimus bei įvairiausius nurodymus. Visa tai fiksuota asmeniniuose užrašuose.
Remdamiesi „angelų“ paliepimais, abu vyrai kartu su savo žmonomis keliavo po Europą ir į mistiką linkusiems aukštuomenės atstovams aiškindavo „iš aukščiau apreikštąjį mokymą“. Dee buvo įsitikinęs, kad sekimas šiuo mokymu padės įveikti prieštaravimus tarp religijų ir pakels žmoniją į naują vystymosi etapą, na o „aiškiaregys“ Kelly tiesiog naudojosi turtingo globėjo pinigais.
Dee ir Kelly keliai išsiskyrė 1588 m. Matyt, tai įvyko Kelly iniciatyva, kuriam tiesiog pabodo kalbėtis su krištoliniu rutuliu užuot po senovei neblogai uždarbiaujant iš alchemijos..
Grįžusio į Angliją, didžiąją dalį pinigų išleidusio Dee laukė daugybė karčių nusivylimų. Jis rado išplėštą savo retų knygų biblioteka, bergždžiai ieškojosi tinkamo darbo, bet niekas su „burtininku“ nenorėjo susidėti. Mirė 1609 m. skurde, prieš tai palaidojęs nuo maro mirusią žmoną ir keletą vaikų.
E. Kelly likimas po 1595 m. nežinomas. Remiantis vienais šaltiniais jis mirė sava mirtimi, remiantis kitais – buvo įkalintas taip pat į mistiką linkusio Šv. Romos imperatoriaus Rudolfo II įsakymu ir kalėjime nužudytas.
Krištolinio rutulio angelai šiems dviem vyrams nebuvo palankūs.
**
iliustracija iš wiki: J. Dee ir E. Kelly kviečiasi mirusios moters vėlę. Apie 1790 m. raižinys.


**
Jei jau užsiminiau apie J. Dee ir E. Kelly (žr. vakarykštį postą), tai negalima nepaminėti imperatoriaus Rudolfo II (1552-1612), pas kurį šiedu vyrai lankėsi ir skelbė savo keistokas „tiesas“.
Šis Hansburgų dinastijos atstovas, Vokietijos, Bohemijos, Austrijos karalius ir Šv. Romos imperatorius istorijoje žinomas kaip valdovas-keistuolis, valdovas-mistikas.
Įgijęs puikų išsilavinimą ir pasižymėjęs subtiliu meniniu skoniu, Rudolfas buvo uždaroka, į vienatvę, tikrovės neigimą ir depresiją linkusi asmenybę, peno savo vidiniam pasauliui ieškojusi okultiniuose „moksluose“.
Imperatorius maloniai priimdavo ir išklausydavo pačius įvairiausius „stebukladarius“, pradedant alchemikais, astrologais ir baigiant Kabalos aiškintojais. Sudominusieji monarchą galėjo tikėtis jo globos ir dosnaus finansavimo. Žinoma, daugelis siekė pasinaudoti puikia proga. Stebėtina, bet savo potraukį okultizmui imperatorius puikiai derino su oficialiai išpažįstama katalikybe ir nuolat stengėsi varžyti protestantų teises.
Savo dvare Prahoje Rudolfas II sukaupė didžiulę retų knygų ir paslaptingų daiktų kolekciją, kuriuos rankiojo visoje Europoje, jis rėmė dailininkus ir literatus, tačiau iš kitos pusės kuo toliau to labiau ryškėjo neigiamos, pažeistos psichikos sąlygoti būdo bruožai. Įpykęs Rudolfas II tapdavo nevaldomu ir galėjo ryžtis baisiausiems poelgiams. Jį užvaldydavo įkyrios idėjos, dažnai neįgyvendinamos ir netgi beprotiškos, politiniai reikalai galutinai užleido vietą vidinėms aistroms, baimėms ir svajonėms.
Įsivėlęs į konfliktus su protestantais, imperatorius prieš save nuteikė net artimiausius blaiviau mąstančius giminaičius, puikiai suvokusius, kad įsiplieskę sukilimai Čekijoje ir Vengrijoje gali pasibaigti imperijos griūtimi. Galiausiai Rudolfas buvo priverstas vis daugiau valdžios perleisti savo broliui Matijui. Mirė 1612 m., faktiškai būdamas tik butaforiniu imperatoriumi.
Rudolfas II niekada nebuvo vedęs ir neturėjo santuokinių vaikų, tačiau iš daugybės santykių susilaukė šešių nesantuokinių atžalų. Sakoma, jis tikėjęs pranašystę, kad teisėtas palikuonis į sostą jį nuvers, tačiau tuo paveldėtoju tapo brolis.
**
Iliustracija iš wiki. Rudolfas II, pavaizduotas kaip romėnų Vertumnas – metų laikų, brandos, augimo, derlingumo, sodininkystės ir daržininkystės dievybė. Giuseppe Arcimboldo, apie 1590 m. Beje už šį portretą tapytojui suteiktas pfalcgrafo titulas.  


**
Senbernarai – daugelio mėgstami keturkojai milžinai. Šio šuns dydis ir masė, o taip pat ori, savimi pasitikinti išvaizda kelia patį tikriausia susižavėjimą, kaip ir pasakojimai apie šios veislės istoriją.
Senbernarų veislė išvesta Alpių regione. Teigiama, kad jo protėviai buvo masyvūs Azijos šunys, į Europą atgabenti dar romėnų laikais, ir kai kurios vietinės veislės, iš kurių kilo ir dabartiniai šveicarų aviganiai – zenenhundai. Tiesa, ankstyvieji senbernarai gerokai skyrėsi nuo dabartinių ilgesniu snukiu, mažesniu dydžiu ir mase, trumpesniu plauku.
Senbernarų pavadinimas siejamas su šv. Bernardu iš Aostos, kuris prie senojo, dar romėnų laikus menančio kelio per Alpes XI a. įkūrė vienuolyną (dabartiniame Italijos - Šveicarijos pasienyje). Užgriuvus baisioms sniego audroms ir nuošliaužoms, šiame be galo pavojingame kelyje pražūdavo daugybė keliautojų. Taigi, žmonių gelbėjimas tapo nuolatiniu vienuolyno brolių darbu ir savotišku pašaukimu.
Norėdami palengvinti paklydusių ir užpustytų nelaimingųjų paieškas, vienuoliai pradėjo veisti specialius šunis, ilgainiui pavadintus senbernarais arba šv. Bernardo šunimis. Kada šie šunys atsirado vienuolyne – nežinia, bet pirmą kartą jų piešiniai ir aprašymai fiksuojami XVII a. pabaigos – XVIII a. pradžios šaltiniuose.
Nutilus rūsčioms kalnų audroms, senbernarai ieškodavo gyvųjų ir savo lojimu prisišaukdavo vienuolius, nors sutinkami pasakojimai apie atkapstytus, į sniego paviršių išvilktus ar net iki vienuolyno vartų partemptus žmones. Žinoma, daugelį neįtikėtinų pasakojimų sunku patikrinti.
Teigiama, kad daugiausia gyvybių išgelbėjęs 1800-1814 m. gyvenęs senbernaras, vardu Baris, kuriam Paryžiaus šunų kapinėse pastatytas paminklas. Esą šis atkaklus šuo ant nugaros parnešęs sniegynuose aptikta sušalusį berniuką. Bariui priskiriamų išgelbėtų gyvybių skaičius, skirtingais šaltiniais, varijuoja nuo 40 iki 100. Ir net jei šio senbernaro nuopelnai gerokai perdėti, kilnus Bario – gelbėtojo darbas nekelia abejonių.
1816–1818 m. Europą užgriuvo ypač šaltos ir audringos žiemos. Tais metais dėl šalčio kalnuose pražuvo daugybė senbernarų. Netekčių buvo tiek, kad iškilo veislės išlikimo klausimas, todėl netrukus trumpaplaukius senbernarus nuspręsta „paįvairinti“ ilgaplaukių niufaudlendų krauju. Taip atsirado stambus, ilgaplaukiai, šalčiui dar atsparesni šunys, tačiau kartais tvirtinama, kad tai pakenkė pirminiam senbernarų greičiui bei ištvermei.
**
Iliustracija iš wiki. Šv. Bernardo vienuolyno vienuolis ir trumpaplaukiai senbernarai. 1929 m.  


**
Londone įsikūrusi Bedlamo psichiatrinė ligoninė, seniau vadinta Šv. Marijos Betliejėtės ligoninė – seniausia šio tipo įstaiga visame pasaulyje, savo istoriją skaičiuojanti nuo XIII a. vidurio, kai Bišofsgeite, šiaurės rytiniame Londono priemiestyje, buvo įkurta prieglauda psichinėmis ligomis sergantiems žmonėms. Kadangi prieglaudą prižiūrėjo Šv. Marijos Betlejietės ordino vienuoliai, vietovė ir pati prieglauda pavadinta Bedlamu (iškraipytas Bethlehem – Betliejus).
Pradžioje Bedlamas buvo nedidelis statinys, bet XVII a. netoliese iškilo tikri rūmai, kurių vartus bemaž pusantro šimto metų puošė danų skulptoriaus Caiuso Gabrielio Cibberio kūriniai: Melancholija ir Manija. Tada manyta, kad melancholija ir manija – du psichinės patologijos kraštutinumai. Viena skulptūra vaizduoja ramų ligonį, apatiškai žvelgiantį į tolį, kita – surakintą grandinėmis. Abiejų veiduose atsispindi tai kas anais laikais būdavo įvardijama pamišimu. Dabar originalios skulptūros saugomos viename iš Londono muziejų.
Nepaisant prašmatnios pastato išorės, Bedlamas buvo pats tikriausias, niūriausias kalėjimas, tik vadinamas ligonine. Kai kurie pacientai ištisas dienas leido prirakinti grandinėmis prie sienos, ramesni gulėjo pakampėse ar slankiojo tarsi vaiduokliai. Nešvara, netvarka, žiaurus administracijos elgesys su ligoniais privedė prie to, kad šnekamojoje anglų kalboje žodis „bedlam“ pradėjo reikšti visiška sumaištį, chaosą. Apie rimtesnį pacientų gydymą negalėjo būti nė kalbos, nes psichiatrija pirmuosius netvirtus žingsnius pradėjo žengti tik XIX a. O kartu su mokslu – ir kiek humaniškesnis požiūris į ligonius, nors iki normalesnių sąlygų dar buvo toli.
Ilgus amžius manyta, kad psichikos ligoniai tokiais tapo dėl savo nuodėmių, aistrų bei ydų, todėl tik retais atvejais nusipelno kažkokios užuojautos. Į Bedlamą už pinigus rengtos „pamokomos“ smalsuolių ekskursijos, virtusios pačia tikriausia pramoga liaudžiai. Ypač žioplius domino „ypatingi atvejai“. Beje, Bedlame kalinti ne tik tikrieji psichikos ligoniai, bet ir valdžiai neįtikę asmenys.
1815 m. ligoninė perkelta į Sautarką. Atsirandant vis daugiau profesionalių gydytojų, pacientų sąlygos pamažu gerėjo. Mūsų dienomis Betlemo Karališkoji ligoninė veikia pietiniame Londono priemiestyje.
**
Iliustracija. XVII-XIX m. Bedlamo vartų skulptūros: Melancholija ir Manija.  


**
Tarpukariu demarkacinė linija, skirianti Lietuvos Respubliką nuo Lenkijos sudėtyje atsidūrusio Vilniaus, driekėsi faktiškai iškart už Kernavės. Tiksliau, už Klišabalės kaimo, esančio keli kilometrai nuo Kernavės.
Anais laikais daugelyje Lietuvos miestų ir miestelių švenčių, minėjimų bei kitų renginių proga iškildavo mažyčiai Vilniaus Gedimino pilies bokšto maketai.
Lenkų istorikas K. Buchowskis, nagrinėjęs mūsų šalių santykius tarpukariu, pripažįsta, kad Lietuvoje buvo sukurtas savotiškas Vilniaus kultas, romantinis Gedimino miesto idealas, stebuklingas vaizdinys, tapęs tautos siekiamybe, „pažadėtąja žeme“ netgi tiems, kurie Vilniaus niekad nebuvo regėję ir silpnai įsivaizdavo kaip tas miestas atrodo iš tiesų. Vilniaus klausimas tapo vienu iš stipriausių tautą vienijančiu faktorių. Tuo, kad senoji LDK sostinė turi priklausyti Lietuvai, mažai kas drįsdavo suabejoti, nepriklausomai nuo politinių pažiūrų.
Prie demarkacinės linijos tautinės organizacijos, šauliai ir skautai nuolat rengė manifestacijas, kuriose gedulas dėl prarastos sostinės maišėsi su optimizmu ją atgauti. Lenkus, turinčius ir Krokuvą, ir Varšuvą, ir valstybingumo lopšį Gniezną, kiek glumino tokia, anot jų, „masinė psichozė“, nors pačioje Lenkijoje taip pat būta organizacijų, garsiai skelbiančių apie „klastingų teutonų“ užgrobtas senąsias lenkų žemes ir miestus.
Na, bet nukrypau. Štai dvi Kernavės foto. Tarpukario ir mūsų dienų. Tarpukario foto įamžintas 1929 m. statybos pradžios mokyklos pastatas, kairiau – miniatiūrinis Gedimino pilies bokštas. Mūsų dienomis šiame pastate taip pat veikia mokykla. Iš toliau fotografuoti nepavyko, nes į nugarą remiasi tinklinio aikštelės tvora.  


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą