2020 m. sausio 31 d., penktadienis

Įdomybių kaleidoskopas (2020 m. sausis / 2)


Sausio mėnesio antrasis įdomybių blokas. Šiame „numeryje“: Broseliando giria, „aludarystės popiežius“, mažametis magistras, niekur nedingęs „kryžiuočių ordinas“, Olandija Prūsijoje, Vilniaus pavadinimai, Drakonų tiltas, viduramžių medicina, Jėzaus Širdies ugnys, pirmosios 1863 m. sukilėlių kautynės, Didysis Benas, senoji Zapyškio bažnyčia, Kernavės piliakalniai XIX a. ir šiandien, o taip pat miestelio heraldika, varpų simbolika ir seniausi Vokietijos varpai, Childeriko ir Napoleono bitės, garsusis Bedlamo pacientas.

Vienas iš garsesnių Bedlamo (žr. vakar dienos įrašą) pacientų, ligoninėje praleidęs daugiau nei dvidešimt metų, buvo iš Škotijos kilęs medžio tekintojas Danielis M'Naghtenas (1813-1865).
Šio vyruko tėvas buvo gana pasiturintis medžio dirbtuvių savininkas, jis išmokė sūnų amato, verslo reikalų tvarkymo, bet netrukus abiejų keliai išsiskyrė. Danielis nusprendė atsidaryti savo dirbtuves.
Pradžioje sekėsi neblogai. Vyrukas daug dirbo, mokėjo taupyti, savarankiškai pramoko prancūzų kalbą ir svajojo tapti aktoriumi. Tačiau kažkuriuo metu pakrikus psichinei sveikatai Danielis tapo uždaras, įtarus, nusprendė, kad yra sekamas vyriausybės ir torių partijos narių, kurie nori jį nužudyti.
Siekdamas išvengti tariamo susidorojimo, 1843 m. sausį M'Naghtenas įsigijo pistoletą ir atvyko į Londoną. Jis manė, kad visos problemos išsispręs nužudžius Britanijos premjerą Robertą Peelą. Bet per klaidą vietoj Peelo kulką į nugarą gavo premjero sekretorius Edwardas Drummondas. Nusikaltėlis sulaikytas pasikėsinimo vietoje, o sužeistas Drummondas mirė po kelių dienų.
Teisme Danielis išdėstė neįtikėtinus savo poelgio motyvus. Įdomu, tai kad procese jam atstovavo tėvo nusamdyti puikūs tuometiniai advokatai. Taip pat yra prielaidų manyti, kad prityrę M'Naghteno gynėjai patys buvo suinteresuoti šiuo atveju, nes siekė kartą ir visiems laikams konkretizuoti iki tol gana abstrakčiai apibrėžtą teisinę nepakaltinamumo sąvoką.
Kaltinanti pusė sutiko, kad M'Naghtenas turi psichikos problemų, susijusių su persekiojimo manija, tačiau iškėlė klausimą: ar vykdydamas nusikaltimą jis suvokė ką daro? Gynybai iškvietus savo liudininkus ir ekspertus, tarp kurių buvo ir garsūs psichiatrai, teismas pripažino, kad įkyrios idėjos taip galėjusios taip užvaldyti M'Naghteno sąmonę, kad darydamas nusikaltimą savo veiksmų ir atsakomybės už juos jis nesuvokė. Taigi, Drummondo žudikas pripažintas nepakaltinamu iš atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės.
Šis atvejis gerokai pakoregavo britų baudžiamąją teisę ir buvo aprašytas užsienio šalių laikraščiuose.
Prisiekusiems paskelbus savo verdiktą, M'Naghtenas iš kalėjimo perkeltas į Londono Bedlamo ligoninės „nusikaltėlių sparną“. Čia jis ir toliau kalbėjo apie valdžios sąmokslą, nors kai kuriems prižiūrėtojams sudarė gana nuovokaus žmogaus įspūdį.
Tačiau ilgi metai. praleisti Bedlame, visiškai sugadino Drummondo žudiko sveikatą. Danielis M'Naghtenas mirė 1865 m., netrukus po to kai buvo perkeltas į Berkšyre esančią ligoninę.
**
Foto. Danielis M'Naghtenas psichiatrinėje ligoninėje. Apie 1856 m. H. Heringo nuotr. Imta iš wiki.



**
Apie seniausius varpus...
Bad Hersfeldo vienuolyno Kotrynos bokšte kabantis Lulo varpas (Lullusglocke) – pats seniausias lietas varpas Vokietijoje, o gal ir visoje Europoje, kurio skambesį galima išgirsti ir mūsų dienomis. Šio varpo nuliejimo metai – 1038-ieji, taigi po aštuoniolikos metų senolis švęs garbinga tūkstantmetį.
Nors sprendžiant iš sunkiai skaitomo užrašo, varpas buvo pašvęstas Mergelei Marijai, vėliau jis pavadintas iš Anglijos kilusio pirmojo Bad Hersfeldo vienuolyno abato ir Mainco vyskupo šv. Lulo garbei. Matyt todėl, kad savo gausmu skelbdavo Lulo šventės (Lullusfest) pradžia, per kurią miestelyje rengtos religinės eisenos, mugės. Ši regioninė šventė laikoma pačia seniausia Vokietijoje.
Kaip jau minėta, Lulo varpas – seniausias lietas varpas, tačiau Vokietijoje yra dar senesnių varpų, kurie ne lieti, o kniedyti, sudaryti iš kelių metalo lakštų. Vienas iš tokių – Saufangas, o tai reiškia Kiaulių laimikį. Anksčiau manyta, kad jis pagamintas VII a., bet dabar laikomasi nuomonės, kad IX a. Keistas pavadinimas – Kiaulių laimikis – susijęs su sena legenda.
Esą kartą po pelkyną šmirinėjusios kiaulės iškniso varpą. Jis tuojau pat buvo apvalytas ir pakabintas šalimais stūksojusioje Kelno Šv. Cecilijos bažnyčioje. Tačiau kad ir kaip stengėsi žmonės juo paskambinti, varpas ne tik neišleido nė garso, bet nutrūko ir vėl nusirito į klampynę. Nusprendę, kad varpas veikiausiai pagamintas pagonių, žmonės ji pašventino ir vėl pakabino bažnyčioje. Tik tada jis pradėjo gausti.
Lyginant su daugiau nei metro aukščio toną sveriančiu Lulo varpu, Saufangas nedidukas – vos 42 cm aukščio.
Šv. Cecilijos bažnyčioje Kiaulių laimikis kabėjo iki XIX a. pradžios ir visą laiką naudotas pagal paskirtį. Dabar jis saugomas Kelno miesto muziejuje.
**
Iliustracija iš wiki. Bad Hersfeldo Šv. Lulo varpas. Beje, atkreipkite dėmesį į formą. Ankstyvieji lieti varpai atrodė būtent taip. Apatinė foto – Saufangas. 




**
Mane visada žavi, kai Lietuvos miestai ir miesteliai skiria dėmesio savo heraldikai, kuri gali būti pateikta ne tik standartinio herbo pavidalu, bet ir kažkaip įdomiau.
Heraldika – tai savitumo, tam tikro išskirtinumo ir vietos dvasios simbolis, todėl būtų labai šaunu, jei miesteliai savo herbus pristatytų prie įvažiavimų į tuos miestelius, gatvėse, aikštėse. Kernavėje to yra, ir tai tikrai sveikintina.
Savo herbą – apgriautuose pilies vartuose stovintį karį, – Kernavė gavo iš Stanislovo Augusto 1792 m. Karys neabejotinai reiškia pasirengimą gintis ir karingą istoriją (apie ką liudija devizas „Verčiau gyvybę prarasiu negu laisvę“*), o apgriautos pilies sienos prasmė iki galo nenustatyta. Belieka pasiremti heraldikos specialistu E. Rimša: „Griūvantis miestas, irstantys vartai – tai tarsi [XVIII . pabaigoje] griūvanti valstybė. Ją galima išgelbėti reformavus krašto ūkį, miestiečiams suteiktus laisvę, už kurią verta paaukoti gyvybę“. Taigi, iš vienos pusės tai priminimas apie šlovingus laikus, o iš kitos – galimybė. Žodžiu, čia tokios gana laisvos interpretacijos.
Na, ir pabaigai mano užfiksuoti Kernavės heraldiniai vaizdiniai pačiame miestelyje.
**
* 1792 m. užrašas buvo lenkiškas, bet lietuviškas yra tikslus jo vertinys.



**
Dar kiek Kernavės. Napoleono Ordos piešinys (1875 m.) ir praeito šeštadienio foto.

  
**
V a. valdžiusio frankų karaliaus Childeriko I kapas buvo atrastas 1653 m. Turnės mieste, dabartinėje Belgijos teritorijoje. Tarp ginklų ir karališkų papuošalų aptikta apie 300 auksinių segių, vaizduojančių bites. Kadaise jos puošė karaliaus apsiaustą ir, matyt, buvo laikomos valdžios simboliu.
Aišku, nelabai žinoma, kokią prasmę į bites dėjo frankai, bet vertinant vėlesnę europietišką heraldinę tradiciją, dažnai kylančią iš kur kas archajiškesnės mitų ir alegorijų simbolikos, bitė išreiškė bendruomeniškumą, tai yra – vienybę, bendrą darbą, bendras pastangas, o taip pat mokėjimą apsiginti. Jų nešamas medus simbolizavo klestėjimą, turtus. Filosofine prasme – išmintį, „dieviškąjį nektarą“. Tiesa, ne visi mokslininkai laikosi nuomonės, kad Childeriko I segės vaizduoja bites, bet čia populiariausia versija.
Kadangi Prancūzijos karalių Burbonų herbe buvo vaizduojmas heraldinės lelijos, Napoleonas Bonapartas (1769-1821) vienu iš savo valdžios simbolių pasirinko bitę. Vėlgi manoma, kad nusižiūrėjęs į Merovingų simboliką, tarsi archajiškesnę, „tikresne“. Būtent todėl kai kuriuose portretuose Napoleonas vaizduojamas auksinėmis bitėmis išsiuvinėtais apdarais.
**
Paveiksliukas viršuje – Childeriko I „bitės“, apačioje – Napoleono.



**
Sakoma, kad varpų ir varpelių gimtinė – Azija, nors jie jau buvo gerai pažįstami tiek senovės graikams, tiek romėnams. Dar II a. graikų rašytojas Lukianas Samosatietis teigė esą vaiduokliai ir šmėklos baidosi geležies žvangesio. Šis prietaras buvo toks stiprus, kad krikščionys, pradžioje žvelgę į skambinimą varpais kaip į pagonybės apraišką, ilgainiui šią tradiciją perėmė patys.
Remiantis legenda, varpus lieti pradėjo ir bažnyčių bokštuose juos pakabino po mirties šventuoju paskelbtas Nolos vyskupas Paulinas (apie 355–431 m.), tačiau iš tiesų kviesti į pamaldas varpų gaudesiu pradėta kiek vėliau, tikriausiai popiežiaus Sabinijono (mirė 606 m.) laikais.
Tikėta, kad galingas gausmas apsaugo bažnyčia ir visą parapiją ne tik nuo piktųjų dvasių ir raganų, bet ir nuo žaibo, gaisro, potvynių. Britų religijotyrininkas J. Frazeris rašė, kad šiais laikais sunku įsivaizduoti, kokius jausmus viduramžiais gyvenantiems žmonės kėlė pašėlę varpų dūžiai, per didžiąsias religines šventes dažnai nenutrūkstamai aidėję nuo sutemų iki pat aušros. Negalima nepaminėti ir to fakto, kad ištisus amžius didelių varpų gausmas buvo pats galingiausias žmogaus sukurtas garsas.
Ilgainiui varpai pradėti lieti su religinio pobūdžio užrašais, šventųjų atvaizdais. Jiems, kaip gyvoms būtybės, teikti vardai, o skleidžiamas garsas pagarbiai vadintas balsu.
Bėgant amžiams, pirminis tikėjimas tuo, kad varpai nubaido piktąsias dvasias, gerokai užsimiršo. Bažnyčių bei rotušių varpai pradėjo skelbti mugių pradžią, įspėti gyventojus apie kilusį gaisrą, skambėti įvairiomis kitomis bendruomenės gyvenimo progomis.
**
iliustracija. Vienas iš Vilniaus katedros varpinės varpų. Mano foto.



**
XVI a. statyta Senoji Zapyškio šv. Jono Krikštytojo bažnyčia į žiniasklaidos akiratį pateko prasidėjus daug triukšmo sukėlusiems „aplinkos tvarkymo“ darbams. Vieni išbetonuotas prieigas pašaipiai vadino „aerodromu“ ir piktinosi sudarkytu įprastiniu vaizdu, kiti teigė, kad viskas čia gerai. Esą aplinka pagaliau bus geriau pritaikyta viešiems renginiams bei turizmui. Dabar ginčai kiek pritilo, bet ar ilgam – pamatysim. Taigi, keli įdomūs trumpi faktai apie bažnyčią ir patį Zapyškį.
– Zapyškis, – vietos gyventojų sutrumpintas, iškraipytas pavadinimas „Sapiegiškiai“ (arba „Sapiegiškis“). Taip, jis siejamas su Sapiegų gimine, mat XVI a. šią vietovę jiems padovanojo Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Žygimantas Senasis.
– Senoji Zapyškio bažnyčia turi savo „seserį“ Lenkijoje, dabartinėje Liublino vaivadijoje esančiame Kodenio kaime. Tai – Šv. Dvasios bažnytėlė. Zapyškio ir Kodenio bažnyčių statybą finansavo tas pats asmuo – Povilas Sapiega (mirė 1579 m.), Naugarduko ir Palenkės vaivada. Akivaizdu, kad abieji maldos namai statyti pagal panašų projektą, nors yra ir nemažai skirtumų.
– Senoji Zapyškio bažnyčia stūkso pakankamai nuošaliai nuo kitų miestelio statinių, nors taip buvo ne visada. Kadaise namai supo bažnyčią, bet dėl dažnų Nemuno potvynių žmonės persikėlė kiek toliau nuo kranto ir aukščiau.
**
Iliustracija. Patvinusio Nemuno apsemta Zapyškio bažnyčia. 1931 m. Imta iš Lietuvos literatūros ir meno archyvo FB puslapio.



**
Dažnas į Londoną atvykęs turistas yra šventai įsitikinęs, kad Didžiuoju Benu (Big Ben) vadinamas XIX a. viduryje pastatytas neogotikinis Vestminsterio rūmų laikrodžio bokštas, nors iš pradžių Didžiuoju Benu pramintas didžiausias beveik 14 tonų sveriantis varpas – vienas iš šešių bokšto varpų.
Didysis bokšto varpas galėjo būti dar sunkesnis ir didesnis, jei pirmasis 16-os tonų gaminys nebūtų skilęs bandant jį ant žemės. Taigi, dabartinis varpas – antrasis, išlietas 1858-aisiais, prabėgus dviem metais po pirmojo.
Įkeltas į bokštą naujasis gaminys taip pat skilo dėl pernelyg sunkaus daužančio kūjo, bet buvo pataisytas ir iki mūsų dienų muša valandas. Keliasdešimt metų šis varpas buvo pats didžiausias visoje Britanijoje, kol 1881 m. Londono Šv. Pauliaus katedroje nesuskambo 17 tonų sveriantis Didysis Polas (Great Paul).
Pradžioje varpą norėta pavadinti karalienės Viktorijos vardu, bet šis pasiūlymas atmestas parlamente. Dėl neoficialaus pavadinimo – Didysis Benas, kilmės, ginčai netyla iki šiol. Remiantis populiariausia versija, varpas pavadintas politiko ir inžinieriaus sero Benjamino Hullo (1802-1867) garbei, vadovavusio milžiniško gaminio įkėlimo į bokštą darbams.
Mūsų dienomis Didžiuoju Benu dažniausiai vadinamas ne tik varpas, bes ir visas bokštas, kuris nuo 2012 m. rudens oficialiai tapo karalienės Elžbietos II bokštu, siekiant paminėti Jos Didenybės valdymo 60-metį.
**
iliustracija. Didysis Benas gabenamas prie Vestminsterio rūmų. XIX a. prieš.



**
1863 m. pradžioje Lenkijoje ir dalyje buvusių LDK teritorijų prasidėjo sukilimas prieš carinės Rusijos valdžią. Nors sukilimas slapčia rengtas net kelis metus, vienas pirmųjų sukilėlių ginkluotų susidūrimų su rusų kariuomene įvyko sausio 22 d. prie Ciolkovo kaimo (dab. Mazovijos vaivadija, Vidurio Lenkija).
Gavęs žinių apie tai, kad Ciolkove būriuojasi dalgiais, kirviais ir šakėmis ginkluoti vyrai, Plocko komendantas nurodė pulkininkui Kozlianinovui su savimi pasiimti 80 kareivių ir "įvesti tvarką".
Rimto mūšio su „mužikų“ šimtine, užėmusia gynybines pozicijas vienoje iš sodybų, rusai nesitikėjo, todėl supdami pastatus net nepasirūpino užtaisyti ginklų. Kareiviai prislinko pernelyg arti, visiškai nenusiteikę kautis, būdami tikri, kad "mužikai" lengvai pasiduos, todėl sukilėliams vadovavęs buvęs Austrijos kariuomenės husarų karininkas Aleksandras Rogalinskis nusprendė rizikuoti.
Nepaisydamas to, kad jo vyrai teturėjo du šautuvus (prieš 80 rusų šautuvų), jis davė įsakymą žaibiškai pulti ir, pasinaudojant artimu atstumu, pabandyti įveikti priešą vyras prieš vyrą.
Sukilėlių puolimas buvo toks nuožmus ir netikėtas, kad rusai sumišo, jų gretos pabiro. Artimas atstumas neleido pasinaudoti šaunamaisiais ginklais. Žuvus pulkininkui Kozlianinovui, panika dar labiau sustiprėjo. Kareiviai puolė trauktis, o paskui ir bėgti. Žuvo 17 rusų karių, 43 sužeisti ar pateko į nelaisvę, 18 sugebėjo pasprukti. Nuostabu, bet sukilėlių tarpe nežuvo nieks.
Taigi, sukilėliai pasiekė vieną pirmųjų pergalių Lenkijoje. Lietuvoje ginkluotos kovos veiksmai prasidėjo vasarį.



**
Italijai ir Austrijai priklausančio Tirolio viršukalnes vasaros dienomis nušviečia šimtai liepsnų. Taip tiroliečiai švenčia Švč. Jėzaus Širdies šventę*, kuri čia vadinama Jėzaus Širdies ugnimis (Herz-Jesu-Feuer).
Šios tradicijos ištakų reikėtų ieškoti 1796 m., kai pergalingai žygiuojanti Napoleono Bonaparto kariuomenė pradėjo grasinti visam Tiroliui. Į pasitarimą Boceno (it. Bolcano) mieste susirinkę dvidešimt keturių Tirolio provincijų atstovai nusprendė įnirtingai gintis, o Štamso vienuolyno abatas Sebastianas Stöcklas kvietė pasikliauti Švč. Jėzaus Širdies malone.
Juokai juokais, bet labai religingame katalikiškame krašte toks pasiūlymas sulaukė visuotinio pritarimo. Į labai negausią Tirolio kariuomenę plūstelėjo savanoriai. Nepaisant to, kad prancūzai taip pat išpažįsta katalikų tikėjimą, tiroliečiai jautėsi kariaujantys vos ne šventąjį karą prieš „demoną Bonapartą ir jo legionus“.
Žinoma, esant nelygioms jėgoms Tirolis buvo vis tiek buvo okupuotas, nors vietos gyventojai atkakliai priešinosi ir pasiekė pergalių keliuose lokaliuose susirėmimuose. Teigiama, kad būtent po laimėtų mūšių atsirado paprotys kalnų viršūnėse deginti laužus, taip atsidėkojant Švč. Jėzaus Širdžiai.
Iš kitos pusės, kai kurie religijotyrininkai laikosi nuomonės kad Jėzaus Širdies Ugnys – ne visai savarankiška krikščioniška šventė, o tradicija, pamažu išsirutuliojusi iš pagoniškų Vasaros saulėgrįžos laužų. Dažnai sutampa net laikotarpis – birželio pabaiga.
Mūsų dienomis ugnys (laužai, deglai, pirotechnikos priemonės) ant kalnų neretai išdėstomos taip, kad sudarytų atskirus žodžius, užrašus ar krikščioniškus simbolius.
**
* šventė gali išpulti nuo gegužės 29 d. iki liepos 3 d.
Nuotrauka imta iš merano-suedtirol. it



**
Kolegos pasidalino įdomia žinute apie gana neįprastą Stokholmo istorijos muziejaus eksponatą. Tai – XII a. gyvenusio vyro rankos kaulas, stabilizuotas varine plokštele. Manoma, kad kaulas buvo sulaužytas kalavijo ar kirvio smūgio, tad jam pritaikytas štai toks įtvaras, padėjęs galūnei visiškai sugyti.
Siekiant išvengti galimos infekcijos, įtvarui pasirinktas beveik šimtaprocentinis varis.
Sumanus viduramžių gydytojas atvėrė audinius iki pat kaulo, pridėjo plokštelę ir užlenkė jos kraštus, sujungimą sutvirtindamas viela ir smulkiomis kniedytėmis. Aišku, paskui reikėjo susiūti ar kažkaip kitaip užfiksuoti audinius, ir žmogus išgyveno. Apie kažkokią anesteziją, jei tokia buvo, galima tik spėlioti. Savaime suprantama, viduramžių „chirurgas“ (nors, manau, galima drąsiai rašyti be kabučių) turėjo gerai išmanyti anatomijos ir fiziologijos pagrindus, žinoti apie galimas rizikas, komplikacijas.
Ši pakankamai sudėtinga operacija paneigia mitą, kad kažkokia profesionalesnė medicina egzistavo tik „labiau civilizuotose“ pietų kraštuose, o tolimojoje Šiaurėje gydytasi nebent žolelių nuovirais ir maukiant alų. Pasakytina, kad panašios traumos, dėl didelės kraujo užkrėtimo tikimybės, dar ilgus amžius buvo mirtinos, o čia XII a.!
**
Via Baltų Vikingai, via Comthurey Alpinum, via Historiska Museet.



**
Vienas iš Slovėnijos sostinės Liublianos simbolių yra drakonas, kuris vaizduojamas ir herbe. Pagal vieną iš legendų, Liublianą įkūręs mitinis graikų didvyris, narsiųjų argonautų vedlys Jasonas, po to kai šioje vietoje nugalėjo skraidančią pabaisą ir išgelbėjo gyventojus nuo amžino siaubo.
Vienas iš „drakoniškos“ Liublianos simbolikos liudytojų – inžinieriaus Jurijaus Zaninovićiaus projektuotas, 1901 m. pastatytas Drakonų tiltas per Liublianicos upę, kurį papuošė keturios varinės drakonų skulptūros. Jos buvo pagamintos Vienoje. Mažesniais drakonais papuošti ir apšvietimo stulpai.
Įdomu tai, kad didžioji dalis šio tilto konstrukcijų nulietos iš betono. Netgi turėklai, nes pradžioje planuotos bronzos detalės pasirodė per brangios. Vietoj drakonų turėjo būti sparnuoti liūtai, bet galiausiai apsistota ties mitiniu miesto simboliu.
Tiltas pavadintas Jubiliejiniu, nes ženklino Austrijos-Vengrijos imperatoriaus Franco Juozapo (1830-1916) valdymo keturiasdešimtmetį. Būtent todėl išorinėje tilto pusėje matyti data: 1848-1888. Kodėl 1901 m. atidarytas tiltas pašvęstas seniai praėjusiam valdymo keturiasdešimtmečiui, o ne penkiasdešimtmečiui (1898 m.) – man taip ir nepavyko išsiaiškinti.
Su tiltu susijusi viena pikantiška legenda. Slovėnai juokauja, kad tiltu žengiant suaugusiai, tačiau nekaltai merginai, drakonai pradeda vizginti uodegom. Žinoma, tokį vaizdą vargu ar kas yra užfiksavęs, bet šią istoriją gidai mielai pasakoja turistams.
**
foto imta iš statues.vanderkrogt. net



**
Žinoma, sausio 25 d. švenčiamas Vilniaus gimtadienis iš tiesų anoks gimtadienis, o pirmojo miesto paminėjimo data. 1323 m. sausio 25 d. Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas savo laiške kreipėsi į Vokietijos miestų gyventojus, kviesdamas juos atvykti į Vilnių.
Akivaizdu, kad buvo minimas jau esantis miestas, tad tikrąjį Vilniaus gimtadienį nustatyti gana problemiška, jei išvis įmanoma, mat miestai tampa miestais palaipsniui, dažniausiai kuriasi senųjų gyvenviečių ir piliaviečių vietoje, tai labai ilgalaikiai nenutrūkstami procesai, todėl 1323-ieji – grynai simbolinė Vilniaus įkūrimo data.
Beje, kalbininkas A. Vanagas savo knygelėje apie Lietuvos vietovardžius rašo, kad X a. anglosaksų šaltiniuose „kitų tautų sąraše“ minimi du vietovardžiai – Wiolena ir Vilna. Galbūt tai Veliuona ir Vilnius? Pats mokslininkas teigia, kad įrodymų nėra, bet jei atsiradus kažkokiems naujiems šaltiniams būtų nustatyta, kad tai iš tiesų Vilnius, tai pirmąjį paminėjimą tektų paankstinti trim šimtmečiais.
Daugmaž sutinkama, kad Vilniaus pavadinimas kilo iš Vilnios upės pavadinimo, kuri siejama su žodžiais „vilnyti“, „vilnis“. Pavadinimas „Vilnia“, pasak to paties A. Vanago, gali būti ankstyvesnis už „Vilnius“, ir visiškai ne slaviškas, kadangi rytų lietuvių tarmėse forma „Vilnia“ yra sutinkama. Iš tos formos „Vilnia“ iš atsirado vokiškas ar lotyniškas Vilna, lenkiškas Wilno.
1595 m. M. Daukšos „Katekizme“ nurodyta, kad jis spausdintas „Wilniuie“, tai yra – Vilniuje, mums įprasta pavadinimo forma. Visiškai tikėtina, kad tuo pačiu metu lietuviai vartojo dvi formas, – Vilnius ir Vilnia, tik pirmoji kažkuriuo metu išstūmė antrąją. Matyt, suveikė tie patys kalbiniai mechanizmai, kaip ir Alyta – Alytus atveju. Pastarojo miesto pavadinimas taip pat kilo iš upėvardžio.
Dar keli įdomūs faktai:
- Yra lietuviškas vyriškas vardas – Vilnius ir moteriška forma – Vilnė. Tiesa, ne ypač populiarūs. Remiantis statistika (vardai.vlkk.lt),1990-2018 m. Vilniaus vardas suteiktas šešiems berniukams. Vilnės – 39 mergaitėms.
- Kanadoje yra vietovė, pavadinimu Wilno. Šią gyvenvietę 1858 m. įkūrė imigrantai iš Lenkijos. Beje, tai seniausia lenkiška gyvenvietė ir parapija Kanadoje. Nors daugelis čia atsikėlusių buvo kašubai, jų viršaitis Ludwikas Dembskis buvo gimęs Vilniuje, todėl toks pavadinimas.
- Atšiauriame Špicbergeno salyne yra ledynas, taip pat pavadintas Wilno. Taip ji pakrikštijo čia 1934 m. išsilaipinusi lenkų mokslininkų ekspedicija.
Ši postą rašau visiškai nenorėdamas sukritikuoti „miesto gimtadienio“. Tegul jis būna sausio 25 d., o Vilniaus įkūrimo metai – 1323-ieji. Geriau jau šios, kad ir simbolinės datos, nei kad jų nebūtų visai.
Visus vilniečius ir sostinės svečius su švente!
**
foto mano. 2019 m. kovas.



**
Apie Olandiją... Prūsijoje.
Nedidelis Lenkijos miestelis Paslenkas, kuriame dabar gyvena kiek daugiau nei 12 tūkst. gyventojų, kadaise priklausė vokiečių valdomai Rytų Prūsijai. Jei tiksliau – vakarinei jos daliai. Ši prūsų gyvenama vietovė XIII a. šaltiniuose minima kaip Pazluchas, tačiau kryžiuočių ordino landmeisteriui Mainhardui Kvefurtiečiui iš Olandijos pasikvietus užtvankų statytojus ir pelkių sausintojus, gyvenvietė, o paskui ir išdygęs miestelis pradėtas vadinti Holandu (Hollandt). Dar vėliau pavadinimas transformavosi į Proisiš Holandą (Preußisch Holland), tai yra, – Prūsijos Olandiją.
Kiek olandų nusėdo šiose vietose – sunku pasakyti, bet per kelis amžius jie, matyt, visiškai apvokietėjo ir niekuo nesiskyrė nuo vokiečių. Antroji kalvinizmo tikėjimą išpažįstančių olandų ir fryzų bangą į Prūsijos Olandiją atsikėlė XVI a. Iš tolimosios tėvynės juos žmones išgynė religinių persekiojimų bangą. Sakoma, kad dar XX a. pirmojoje pusėje tarp Prūsijos Olandijos gyventojų buvo sutinkama olandų kilmės pavardžių, nors šie žmonės per asimiliaciją bei santuokas su vokiečiais taip pat suvokietėjo.
Per Antrąjį pasaulinį karą Proisiš Holande sugriauta apie 80 proc. pastatų. Absoliuti dauguma senųjų gyventojų pasitraukė į Vokietiją ar buvo priverstinai deportuoti, o į jų vietą atsikėlė lenkai. Netrukus miestelis pervadintas Paslenku, – slavizuota galimai prūsiško pavadinimo forma. Taigi, Prūsų Olandijos istorija pasibaigė.
Miestelio herbe pavaizduotas raitas riteris su pakeltu kalaviju. Pasak legendos, tai pats miesto įkūrėjas Meinhardas Kverfurtietis, nes herbo spalvų ir juostų išdėstymas atitinka fon Kverfurtų (von Querfurt) giminės spalvas.
**
iliustracija iš wiki. Proisiš Holando senieji vartai. Apie 1900 m.



**
Kur pradingo „kryžiuočių ordinas“... O gal ir nepradingo jis visai?
Kaip žinia, viduramžių Lietuvos istorijoje figūravęs amžinas priešas – „kryžiuočių ordinas“ (jį tiksliau vadinti Vokiečių ordinu (Deutscher Orden). Oficialus pavadinimas dar ilgesnis.) nebuvo sunaikintas ir egzistavo toliau. 1525 m. didysis magistras Albrechtas Branderburgietis perėjo į liuteronų tikėjimą, atsisakė vienuoliškų įžadų, po metų vedė, panaikino „kryžiuočių valstybę“ ir buvo paskelbtas pirmuoju Prūsijos hercogu. Beje, prieš žengdamas šį žingsnį magistras kreipėsi į brolius-riterius raštu ir žodžiu, aiškindamas, kad Ordino idėja „morališkai ir politiškai paseno“, kad aplinkui nėra ko krikštyti, kad tokiu pavidalu, kokiu egzistavo, valstybė daugiau negali egzistuoti. Tai ar ne geriau visiems priimti Liuterio mokymą ir dorovingai pasaulietiškai gyventi?
Didžioji dalis Ordino elito pasekė atsistatydinusio magistro pėdomis ir tapo Prūsijos hercogystės didžiūnais, bet buvo ir tokių kas laikėsi ištikimybės Ordinui ir katalikybei. Kadangi sekuliarizavus Ordino žemes ir pilis „broliai vienuoliai“ faktiškai liko be nieko, naujasis didysis magistras Waltheris von Cronbergas įsikūrė katalikiškame Mergentheimo mieste pietvakarių Vokietijoje.
Per kelis šimtus metų ir taip nustekentas, buvusią įtaką ir galybę praradęs Ordinas galiausiai virto vos ne nominalia organizacija. Magistrais tapdavo įvairūs Šv. Romos imperijos aristokratai, kai kurie iš jų buvo visiški pasauliečiai, turėjo žmonas ir vaikų.
Pačioje XIX a. pradžioje Napoleonas Bonapartas išgujo Ordiną iš Vakarų Vokietijos, bet 1838 m. gerokai pertvarkyta organizacija atsikūrė Vienoje ir grįžo „prie krikščioniškų šaknų“. Tai reiškė mažiau politikos ir ambicijų, daugiau religijos, rūpesčio ligoniais ir labdaros. Militarinė sudedamoji jau kadais buvo nunykusi, nors senieji „brolių-riterių“ titulai panaikinti tik 1929 m. Ordino sąlytis su karyba apsiribojo ligoninių sužeistiesiems steigimu Austrijos kariuomenės užnugaryje. Taip pat buvo įsteigta moteriška Vokiečių ordino vienuolių atšaka.
Po 1938 m. Austrijos prijungimo prie Trečiojo reicho, Ordino turtas vėl nusavintas, jo veikla uždrausta. Karingą viduramžių kryžiuočių valstybę Prūsijoje garbinę nacionalsocialistai XX a. „kryžiuočiuose“ neįžvelgė jokio tradicijos tęstinumo. Jiems tai buvo viena iš daugelio „klerikalinių“, pacifistinių Vatikano „kuruojamų“ organizacijų.
Vokiečių ordinas vėl atgaivintas pokariu ir tęsia savo veiklą iki šiol. Save jis kildina iš to paties viduramžių ordino, naudoja faktiškai tą pačią simboliką ir šiemet švęs savo 830-metį (įkurtas 1190 m. Palestinoje). Ordino būstinė įsikūrusi Vienoje, tačiau iš esmės tai yra eksteritorinė katalikiška organizaciją su skyriais Vokietijoje, Austrijoje, Čekijoje, kai kuriose kitose valstybėse. Mūsų dienomis jame daugiau moterų, nei vyrų.
Beje, 2018 m. išrinktas naujasis Vokiečių ordino magistras. Net aštuoniolika metų magistravusį senąjį Bruno Platterį (foto dešinėje) pakeitė dar penkiasdešimties nesulaukęs Frankas Bayardas (foto kairėje). Įdomu tai, kad prieš pasukdamas dvasininko keliu ir prieš pradėdamas kilti Vokiečių ordino hierarchijos laiptais, šis dvimetrinis vyrukas dirbo banke, buvo įgijęs verslo administratoriaus išsilavinimą.



**
Tęsiant „kryžiuočių ordino“ istoriją...
Šv. Romos imperatoriaus Ferdinando III sūnus – Karlas Jozefas Austras (arba Karlas Jozefas Habsburgas) žinomas kaip pats jauniausias Vokiečių ordino magistras. 1662 m., pradėjus eiti šias pareigas, jam tebuvo 13 metų. Kartu jis buvo tapęs Olomouco, Pasau ir Vroclavo vyskupu. Pastaruosius titulus įtakingo tėvo rūpesčiu nepilnamečiui suteikė popiežius Aleksandras VII.
Žinoma, tai buvo nominalios pareigos, nes berniukas negalėjo nei oficialiai įstoti į Ordiną, nei vyskupauti. Taigi, gavosi toks paradoksas, kad Ordino didysis magistras net nebuvo savo vadovaujamos organizacijos narys, todėl visus reikalus tvarkė speciali komtūrų kolegija. Jaunutį vyskupą pamaldose ir susitikimuose „laikinai pavadavo“ kiti vyskupai.
Kadangi didžiuoju magistru ir vyskupu Karlas Jozefas tapo be būtinųjų įšventinimo ceremonijų ir oficialaus dvasininko statuso suteikimo, daugelis tuometinių didžiūnų šių titulų nepripažino ir tyliai šaipėsi. Istorikų tarpe šis klausimas galutinai neišspręstas iki šiol. Vieni Karlą Jozefą įtraukia į „kryžiuočių ordino“ magistrų sąrašus, kiti iš jo braukia.
Karlas Jozefas Austras mirė 1664 m., būdamas vos penkiolikos. Kitu didžiuoju magistru tapo Johannas Casparas von Ampringenas – garbingos Silezijos giminės atstovas, Ordino brolis-riteris. Ilgus metus organizacijoje jis užėmė gana nereikšmingas pareigas, tačiau netrukus išgarsėjo kaip geras administratorius ir Trisdešimtmečiame kare pasižymėjęs vadas.
**
Iliustracija. Karlo Jozefo Austro piešinys. Čia jis nurodytas kaip Vokiečių ordino didysis magistras. Kaspar Schott, Organum mathematicum, 1668 (piešinys imtas iš history.didaktik.mathematik.uni-wuerzburg. de)



**
Aludarystės popiežius ir jo šaknys...
Michaelio Jacksono vardas žinomas visiems. Ir tiems kam patinka jo muzika, ir tiems kam nepatinka, ir tiems kas mano jį buvus vaikų tvirkintoju, ir tiems kas nemano. Tačiau pasaulyje žinomas dar vienas Michaelis Jacksonas, nieko bendro neturintis su garsiuoju atlikėju. Šis Michaelis Jacksonas (1942-2007), – prieš daugiau nei dešimtmetį miręs Didžiosios Britanijos rašytojas ir žurnalistas, visą savo gyvenimą pašventė alaus ir viskio istorijai bei vartojimo kultūrai.
1977 m. pasirodžiusi M. Jacksono knyga „Wolrd Guide to Beer“ išversta į daugybę kalbų, jos leidimai tiesiog išgraibstomi ir mūsų dienomis. Čia rašytojas pirmą kartą pasiūlęs savo alaus rūšių klasifikaciją, kuri tarp alaus žinovų populiari ir mūsų dienomis. Rašydamas spaudai apie alų ar viski, M. Jacksonas neapsiribodavo vien tik pačiu gėrimu, bet paliesdavo įvairių kraštų alkoholinių gėrimų gamybos tradicijas, kulinarinį paveldą.
Alaus pasaulyje M. Jacksono autoritetas buvo toks didelis, o nuomonė tokia svari, kad jis pramintas Alaus medžiotoju, net Aludarystės popiežiumi.
Nors M. Jacksonas gimė Anglijoje, jo tėvas Isaakas Jakovičius (1909-1984) dar prieškariu atvyko iš Kauno. Kadangi Didžiojoje Britanijoje Jakovičiaus pavardė skambėjo labai neįprastai, jis ją „anglizavo“ ir tapo Jacksonu.
**
Iliustracija. M. Jacksonas vertina alų. Imta iš cohops. se



**
Kur galėjo būti legendomis apipinta Broseliando giria?
Keltų kilmės viduramžių legendų cikle apie karalių Artūrą ir jo riterius figūruoja paslaptinga Broseliando giria. Čia veikė gerasis burtininkas Merlinas ir Fėja Morgana, čia klaidžiojo šaunusis riteris Lanselotas, čia augo stebuklingi medžiai, čia buvo suręsti paslaptingi tiltai, čia plytėjo fėjų ežerai, kurių dugnuose stūksojo jokiam mirtingajam neprieinamos pilys.
Girios pavadinimas – Broseliandas – veikiausiai keltų kilmės, tačiau aiškinamas skirtingai. Jis siejamas ir su žodžiu „kalva“, ir su žodžiu „šalis“, ir su žodžiu „sveikata“, iš su žodžiu „miškas“. Vieningos nuomonės tiesiog nėra.
Kur kas įdomesnis kitas klausimas: Broseliando giria – visiškai išgalvota pasakų vietovė, ar vis dėlto gali būti susieta su tikrovėje egzistuojančiu, ar bent kadaise egzistavusiu mišku?
Pirma kartą legendinė Broseliando giria susieta su Vidurio Bretanėje (Vakarų Prancūzija) plytėjusiu miškų masyvu dar viduramžiais. XII a. normanų poetas, vardu Wace (Vace, Vaise, kartais rašomas kaip Robert Wace) tvirtino, kad Broseliandas yra Bretanėje. XV a. tą patį pakartojo ir prancūzų kronikininkas Jean Cabaret d'Orville. Šiandien Broseliando „laurai“ neretai priskiriami Pempono miškui – iki mūsų dienų išlikusiai didžiulės senovės girios "liekanai". 2010 m. Pempono miško plotas užėmė 90 km² (palyginimui, Kaipėdos miesto savivaldybė užima 99 km²). Miške gausu didžiulių akmenų, šaltinių, kitų gamtos objektų, kuriems senovėje teikta mitologinė prasmė. Kai kurių pavadinimai „priderinti“ prie senųjų legendų. Pavyzdžiui, „Merlino kapas“, ir pan.
Pempono miško istorija liūdnoka. Kadaise buvusi milžiniška giria pradėta intensyviai kirsti dar viduramžiais. Labai daug medienos surydavo Reno miesto plėtimasis ir jo gyventojų poreikiai, atradus geležies rūdos išteklius čia įsikūrė daugybė kalvių, vyko medžio anglies gamyba. Po XVIII a. pabaigoje įvykusios Didžiosios prancūzų revoliucijos, kai buvo sulygintos piliečių teisės, mišką galėjo kirsti kas norėjo ir kiek norėjo. Miškas taip sumažėjo, kad jau XIX a. pradžioje tuo susirūpino vietos prefektūra. Galima sakyti, Pemponą išgelbėjo tik tai, kad jis vėl tapo vietos turtingųjų nuosavybe. Kirtimai gerokai pažaboti, tvarką pradėjo prižiūrėti gerai apmokami miškininkai.
Dar vieną smūgį Pemponui sudavė Pirmojo pasaulinio karo metais įsiplieskę didžiuliai gaisrai, kurių priežasties taip ir nepavyko nustatyti. Kalbėta net apie vokiečių diversijas, nors nuo Bretanės iki fronto linijos Šiaurės Prancūzijoje buvo beveik 500 km.
Šiandien Pempono miškas – daugybės turistų lankomas objektas. Vietos administracija puikiai išnaudoja mitinio Broseliando legendą. Be turistų ir smalsuolių mišką dažnai lanko visokie ezoterikos mėgėjai, neodruidizo išpažinėjai, keltiško paveldo tyrinėtojai.
**
iliustracija. Vadinamasis Merlino kapas Pempono miške. Imta iš Pinterest.



**
Taip pat siūlau pasiskaityti prieš kelias savaites publikuotą pokalbį su Senųjų amatų dirbtuviųatstovėmis.  

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą