2019 m. gruodžio 31 d., antradienis

Su 2020!


Savo ir „Istorijos įdomybių“ vardu sveikinu visus su Naujais. Jau ne pirmą kartą rašau tokias naujametines „ataskaitas“, bet jei kažkas skaito ir netingi paspausti „laiką“, tai gal jų reikia?
Šie metais „įdomybėms“ tikriausiai nebuvo kažkuo geresni už praeitus ar užpraeitus. Ypatingais laimėjimais negaliu pasigirti, ypatingų nesėkmių taip pat nebuvo, tai tikriausiai pasiektas kažkoks stabilumas, besitęsiantis jau kelinti metai iš eilės.



Ta prasme, „įdomybės“ pasiekė savo natūralų ritmą, įrašai publikuojami tokiu dažnumu, kokiu galiu publikuoti, nesiverčiant per galvą ir labai nepergyvenant, kad kažko šiandien neparašiau. O juk taip kažkada buvo, kai tik ėmiausi šio projekto... Po kelis įrašus kasdien... Nebūdavo medžiagos, bet norisi neprarasti tempo. Atsisėdęs kažko specialiai ieškai, peržiūri ilgiausias panašių užsienio projektų infojuostas... O dabar toks nusistovėjimas. Gal kas tai pavadins stabilia stagnacija po kurios seka neišvengiamas nuopuolis, bet aš taip nemanau, nes susidomėjimas projektu dar neužgeso. Laikausi principo: jei gali publikuoti po du įrašus kasdien, – publikuok, jei negali savaitę – nei tu, nei kas kitas dėl to nenumirs.

Konkretus tikslas, dėl kurio „įdomybės“ buvo sukurtos iš esmės ar bent jau didžiąją dalimi pasiektas, tad projektas liko grynai savo malonumui. Koks buvo tas tikslas? Aš norėjau dirbti su literatūra, o jei konkrečiau – su istorine literatūra, memuaristika susijusį darbą. Iš dalies „įdomybės“ lėmė, kad dirbu dabartinį darbą, verčiu knygas, bandau kažką pats rašyti. Aišku, dėl laiko trūkumo dingau iš portalų, konkrečiai iš Lryto, bet mano tipo žmogui sunkoka būti visur ir reguliariai :) Nepaisant to, esu dėkingas mūsų žiniasklaidai už parodytą susidomėjimą manimi ir mano rašiniais. Niekas niekada man nediktavo temų, niekas niekada nenurodinėjo kaip ir ką reikia rašyti, nebaksnojo pirštu: tu pataisyk tą ar aną... Jokių „užsakomųjų straipsnių“, pinigų iš Rusijos ar Amerikos ambasados, kuo mėgsta kaltinti vidutinis koks nors nuo žmonos koridoriuje su kompu pasislėpęs veikėjas, piktas ant viso pasaulio, bet „žinantis“ kaip kiti turi gyventi ir rašyti...

Kalbant apie „Istorijos įdomybes“, tai šiais metais buvau komentaruose kaltinamas ir „darbu jankiams“, ir „darbu rusams“, ir klausinėjama „kiek man moka“. Pastebėjau augantį kažkokį visuomenės nervingumo lygi. Jei per pirmuosius tris keturis „įdomybių“ egzistavimo metus buvo užbaninti kokie 3-4 veikėjai, tai per pastaruosius du – keliasdešimt. Jei anksčiau kildavo noras paaiškinti, kad konkretus komentatorius daro klaidingas išvadas ir yra neteisus, tai dabar aš jau dažniausiai metu jį velniop. Na, pagalvokite, jei panašiai vyktų realiame gyvenime. Stovite kur nors gatvėje, prie jūsų prieina visiškai nepažįstamas asmuo ir pradeda jums žerti savo pretenzijas, tarsi būtumėte jam įsipareigojęs, kažką žadėjęs, skolingas. Tai negi su juo diskutuosite, užuot tiesiog nenuėjęs? Bet aš patenkintas, kad „įdomybėse“ komentuoja ar man rašo iš esmės adekvati publika. Niekas nėra išmestas už tai, kad savaime vatnikas ar nemoka (nesistengia) taisyklingai rašyti, argumentuoti. Jis yra išmestas už tai, kad rašo idiotizmus. Beje, idiotiškas komentaras nebūtinai reiškia tam tikrų politinių nuostatų žmogų. Idiotišką komentarą gali parašyti bet kurios partijos ar pasaulėžiūros šalininkas.

Į kai kurių mane sudominusių komentatorių profilius aš užeinu ir įvertinu bendrą kontekstą. Pripažįstu... Nesiknaisioju asmeniškumuose, bet kai kurie istoriniai vertinimai bent jau man yra aksioma. Rašyti, kad „Stalinas buvo ne toks jau blogas, tiesiog mes visko nežinome“, neverta...

„Įdomybės“ po senovei stengiasi laikytis nešališkumo politikos, nors sutinku, kad autoriaus nuomonė, net netyčiomis, gali dažnai praslysti. Įrašų įvairovė šiaip ar taip atspindi mano interesų ir susidomėjimo sferą, todėl įrašų apie Pirmą pasaulinį bus daugiau, o apie Karaliaus Saulės laikų Prancūziją ar muškietininkų epochą – mažiau. Mane domina Vokietijos istorija nuo viduramžių, ypač jos virsmas Trečiuoju reichu, propagandos poveikis masėms, ir tuo pat metu aš beveik visiškai nesidomiu kokios Ispanijos istorija, ar Danijos. Šiaip ar taip, bet kuris projektas, jei jį daro vienas žmogus, yra labai susijęs su juo pačiu. „Kodėl neparašote apie... (tą ar aną)“ – klausimas geras, bet aš tuo dažnai nesidomiu, aš apie tai neskaitau, todėl neturiu ką parašyti, man tiesiog nepasitaiko informacijos. Kiekvienas gali kažką parašyti pats ir atsiųsti man. Jei atitiks bendrą turinį – publikuosiu. „Kodėl nepaminėjote... (to ar ano) – na, pirmiausia aš ne viską žinau, ne viskas telpa į glausto įrašo formatą. Tam yra komentarų sritis, kur kiekvienas gali kažką patikslinti, priminti, paneigti. Jei tai išdėstyta normalia, pagrįsta forma, – viskas bus palikta.

Taip, yra temų, kurių geriau neliesti. Kažkaip tuo anksčiau nelabai tikėjau, bet teko įsitikinti. Kai kurios visuomenės grupės ar techniniai algoritmai pernelyg jautriai reaguoja į visiškai nešališką faktų išdėstymą ar simboliką, grasina sankcijomis. Tai yra juokinga, bet tenka taikytis. Na, priversi pašalinti įrašą, bet nepriversi manęs nepapasakoti kitiems to kas nutiko. Ir kas durnius šioje vietoje? Ar turiu nuomonę „jautriais“ klausimais? Taip turiu, bet ją pasilieku savo uždarame profilyje ar pokalbiams su bičiuliais.

Viena iš pagrindinių naujovių šiais metais ta, kad pradėjo formuotis kažkoks interviu žanras. Pakalbinau savo bičiulį geologą dr. Joną Šečkų, perspektyvų rašytoją Romaną Judiną, parašiusi jau antrą grožinę knygą apie Mindaugo laikų Lietuvą, paprašiau komentaro apie vadinamąjį Mirties slėnį prie Nidos vieno iš geriausių (bent jau man žinomų) to krašto žinovų Deniso Nikitenkos. Tikiuosi, ateityje šie įdomūs žmonės dar turės ką papasakoti „įdomybėms“. Laukiu atsakymų iš „Senųjų amatų dirbtuvių“ amatininkių, yra planų panašų žanrą vystyti ir toliau. Mus supa daugybė įdomių žmonių, nuoširdžiai dirbančių savo darbą ir turinčių ką pasakyti. 

Dar vienas kelis kartus girdėtas klausimas „O kaip su tinklaraščiu istidom.lt, kodėl publikuojama tik FB?“.

Jau esu sakęs, kad taip nutiko dėl kai kurių techninių problemų ir nusivylimo, kad senos kelių metų iliustracijos tiesiog dingo. Galbūt viršijau kažkokį limitą... Atsirado žmonių, kurie man siūlė pasinaudoti jų serveriais, kažką padėti, bet aš dar svarstau ką daryti su tuo tinklaraščiu ir kaip geriau jį išnaudoti.

Dabar nuo sausio 1 d. nusprendžiau publikuoti įrašus tinklaraštyje „blokais“. Ta prasme, kasdieniai įrašai bus po senovei publikuojami FB, o paskui iškart visi savaitiniai – tinklaraštyje, kad nereiktų kasdien. Kiek laikysis toks formatas, – nežinau. Galbūt ateityje ką naujo sugalvosiu.

Taigi, ačiū visiems, kas netingėjo perskaityti. Aš iš tų žmonių, katro naujamečiai baliai su įvairaus stiprumo gėrimais vienu metu, laukiniais šokiais ir skandalais jau praeityje. Keldamas vyno taure linkiu visiems pasisekimo, džiaugsmo, meilės, materialinės ir dvasinės gėrovės, norų išsipildymo, kelionių, saikingos beprotybės, kūrybingumo, o ryt – blaivios galvos. Likite su „Istorijos įdomybėmis“.
**
foto aš pats. Kai pačioje gruodžio pradžioje Vilniuje turėjome kelias valandas skysto sniego.


2 komentarai:

  1. Ačiū už žinias. Ir ypač už gerą žinią sulaukti iš FB'o perpublikuotos medžiagos, kurios nėra tinklaraštyje. Jau maniau kad tinklaraštis beveik miręs (Nidos mirties slėnį ir Geologo kelionių interviu suskaičiau su įdomumu). Pasitaiko dar ir tokių žmonių, kurie FB'u nesinaudoja, tik kas kuris laikas patikrina RSS skaityklę.
    Sėkmės prasidėjusiais 2020-aisiais!

    AtsakytiPanaikinti
  2. Tiesiog smalsu-ką manote apie TAI?


    sunaikinta-tiesa.jimdofree.com/blog

    AtsakytiPanaikinti