
Lietuvoje
labai nedaug grožinės literatūros autorių, rašančių apie
viduramžių Lietuvą. Būtent todėl kiekvienas naujas kūrinys šia
tema – jau yra įvykis. Ypač, jei knyga susilaukia populiarumo.
Istorijos
mokslus baigęs Romanas Judinas – vienas iš tų perspektyviųjų,
daugybės gerų atsiliepimų susilaukusių Lietuvos autorių. Pernai
išleistas debiutas „Karūnos švytuoklė“ knygų lentynose
neužsigulėjo. Na, o visai neseniai pasirodė pirmosios dalies
tęsinys „Įtrūkęs plienas“. Taigi, „Istorijos įdomybės“
negalėjo nepakalbinti Romano, kuris sutiko atsakyti į klausimus.
Man atrodo,
kad Mindaugas – labiausiai neįvertintas Lietuvos valdovas. Taip –
žinome, kad jis tapo vieninteliu karūnuotu karaliumi. Taip –
turime Liepos 6-ąją. Tačiau ar suprantame Mindaugo nudirbtą
darbą? Pavyzdžiui Lenkijos ar Čekijos (tuo metu - Bohemijos)
valstybės karūnos siekė kelis dešimtmečius ar šimtmečius. Tai,
kaip jis tokiomis sąlygomis sužaidė tą savo valdžios įtvirtinimo
(t.y. valstybingumo) partiją, sugebėjo pasinaudoti aplinkybėmis
yra politinis ir diplomatinis šedevras. Dėl to verta būtų jį
pavadinti Išmintinguoju, ar net Didžiuoju. Šio valdovo vaidmuo
pasirodo kitomis spalvomis, kai pagalvoji, o jei jis ir jo
krikščioniškai karališka dinastija būtų išgyvenusi? Ar mūsų
civilizacinis vėlavimas sutrumpėtų, ir pvz. XV a. pasiektume
Lenkijos, o gal Bohemijos lygį?
Kuo
skiriasi Jūsų dvi knygos ir kuo jos panašios?
Tai tos
pačios istorijos dvi dalys. Pirmoje dalyje sąmokslas prieš
Mindaugą nepavyksta, o antroje karalius bando įtvirtinti savo
valdžią ir rengia žygį į Ordiną. Tai sukelia labai rimtas
pasėkmes, apie kurias sužinosite perskaitę knygą.
Knygos
panašios tuo, kad jose daug intrigų ir kovų, politikos ir
diplomatijos. Vietos atsiranda ir žmogiškiems santykiams –
šeimai, meilei. O skiriasi tuo, kad pirma dalis baigiasi gana
pakylėtai, net sakyčiau optimistiškai. To apie antros dalies
pabaigą pasakyti negaliu.
Esu
skaitęs, kad numatomas tęsinys. Apie ką jis bus, jei ne paslaptis?
Taip, po
truputį pradėjau trečiąją, ir turbūt paskutiniąją šios
serijos dalį. Sakau turbūt, nes kartais kyla paika mintis, kad dar
liko tiek papasakoti, tiek visko turi įvykti, kad į vieną knygą
galiu ir nesutalptinti. Kita vertus, visada stengiuosi galvoti apie
skaitytoją – žvelgiant iš jo perspektyvos turbūt šiais laikais
trilogija yra daugiausia, kas galėtų išlaikyti dėmesį ir
priversti gailėtis, kad knyga baigėsi. Tad dabar manau, kad reikės
susikoncentruoti į tris dalis. O atskleisti apie ką bus trečioji
dalis dar ankstoka – leiskime pirma skaitytojams perskaityti pirmas
dvi. Tik galiu pasakyti, kad kol kas darbinis trečios knygos
pavadinimas yra „Kraujas ir vaškas“. Skaičiusieji jau galės iš
pavadinimo pasidaryti tam tikras išvadas, o neskaičiusieji turi
progą viską sužinoti patys.
Kaip pats
vertinate karaliaus Mindaugo asmenybę? Kokius teigiamus ir
neigiamus, jei tokių yra, aspektus joje įžvelgiate?
Tai buvo
savo epochos žmogus. Dėl valdžios žudęs, plėšęs, rengęs
intrigas, grobęs svetimas moteris. Tuo jis neišsiskyrė iš kitų
mūsų regione tuo metu gyvenusiųjų. Tačiau jis skiriasi
sugebėjimu pažiūrėti toliau už kalavijo smaigalio, sugebėti
perprasti oponentą ir iš jo išpešti maksimalią naudą sau. Tuo
jis sugebėjo pakloti tokius tvirtus valstybingumo pamatus, kad nei
jo mirtis, nei po to prasidėjusi suirutė šių pamatų nesugriovė.
Tai tokia lietuviška Chlodvigo, pirmojo frankų karaliaus, versija.
Ar sunku
suderinti istorinį žanrą su alternatyvą?
Tai nėra
sunku, manau tai būtina. Markas Soloninas yra pasakęs, kad
alternatyvos istorijoje yra kaip eksperimentai fizikoje ar chemijoje
– be jų niekaip. Supratę, pavyzdžiui, kas būtų, jei būtume
pralaimėję Žalgirio ar Oršos mūšius, įsisąmonintume šių
įvykių ir procesų svarbą. Tuo pačiu svarstydami, kaip galėjo
būti, bet nebuvo, galime matyti, kur padarėme klaidas. Tik žinoma,
rašant istorinės alternatyvos romanus blogiausia, kas gali nutikti
– tai pereiti į fantastikos žanrą. Vytautas su tanku Vorsklos
mūšyje – tai ne istorinė alternatyva. Savo knygose tik keičiu
įvykius, žiūriu, kaip procesai keistųsi. Visa tai vyksta tikrame
istoriniame kontekste.
Tikriausiai
kiekvienam istorinėmis temomis rašančiam grožinės literatūros
kūrėjui iškyla klausimas: kaip tiksliau atkartoti „epochos
dvasią“? Juk imantis rašyti viduramžių tema vien tik noro
nepakanka. Reikia išmanyti tą laikotarpį, susigaudyti kontekste,
netgi tuometinėje buityje, galbūt net pabandyti suvokti anų laikų
žmonių mąstyseną. Kaip sprendėte šiuos klausimus?
Turbūt
vienintelė išeitis – skaityti, domėtis. Kita vertus, romane
pasakoju istoriją, o ne atpasakoju kroniką ar archeologinių tyrimų
duomenis. Skonio reikalas, bet labai nemėgstu romanų, kuriuose
norima labiau parodyti perskaitytas žinias, užaštrinti kažkokias
buitines detales, tačiau kartais dingsta pats pasakojimas, autoriaus
unikalus matymo kampas. Prof. E.Gudavičius yra pasakęs, kad
meniniame kūrinyje ne tiek svarbu, ar tikrai toks šalmas
pavaizduotas, ar taip laikomas kalavijas. Svarbu, kad yra pataikyta į
to laikotarpio dvasią ir aktualijas.
Kokie
autoriai ar istorikai Jus įkvėpė prieš sėdant rašyti knygas?
Nuo pat
vaikystės daug skaičiau. Bandžiau ir rašyti „knygas“ –
A.Diuma, Ž.Verno, K.Majaus romanų perkūrinius. Kai dabar pavartau
tuos sąsiuvinius, tai labai juokinga, tačiau tada atrodė, kad
darau labai rimtą darbą. Skaičiau daug istorinės literatūros,
ypač akademinės ir publicistinės. Parašyti kažką savo įkvėpė
trys žmonės. Pirma, tai G.R.R. Martin ir jo „Ledo ir ugnies
giesmė“. Ši fantasy saga privertė iš naujo pamilti viduramžius,
į juos įsijausti. Antra, tai profesroriai A.Bumblauskas ir
E.Gudavičius. Vienoje „Būtovės slėpinių“ laidoje, kalbėdami
apie chaosą po Mindaugo nužudymo ir V.Krėvės dramą „Šarūnas“,
vienas jų pasakė „tam istoriniam laikotarpyje tiek dramos, kad
net prigalvoti nieko nereikia. Imk ir rašyk“. Tada kaip mietu kas
trenkęs būtų. Pagalvojau: „Gerai pasakė – imk ir rašyk“.
Tai ir parašiau.
Kaip jau
minėjau, labai nedaugelis Lietuvos autorių griebiasi viduramžių
tematikos. Kaip manote, – kodėl? Juk nepasakysi, kad skaitytojas
būtų užverstas krūva grožinių kūrinių apie Mindaugo,
Gedimino, Vytauto laikus...
Čia turbūt
„kaltas“ mūsų santykis su istorija ir ypač Lietuvos
viduramžiais. Dar nuo romantizmo ir tarpukario laikų eina tas
teisingų, garbingų ir išmintingų valdovų mitas. Jei valdovas,
tai jis kaip iš XIX a. paveikslo – su kalaviju, šarvais ir akys
išmintingos. Todėl didžioji mūsų grožinių knygų apie LDK yra
sterilios – valdovas teisingas, lietuviai romūs ir dainingi, o
priešai baisūs nenaudėliai. O jei atsiverti kronikas, tai visokių
ten dalykų paskaityt gali. Gal skaitytojas (o gal net pats
rašytojas?) jaučia tą netikrumą, ir tada Lietuvoje
politinis istorinis romanas nėra toks platus reiškinys?
Kiekvienam
autoriui malonu, kad jo knyga yra skaitoma. Vieni rašytojai siekia,
kad skaitytojas tiesiog maloniai praleistų laisvalaikį, kiti norėtų
paskatinti susidomėti aprašoma tema. Koks jūsų tikslas?
Pirmiausia
noriu pasakyti, kad rašydamas šią trilogiją nuoširdžiai
kaifuoju. Nejaučiu jokių kūrybinių kančių, kurios neva gimsta
iš kažkokios tik man vienam suprantamos misijos. Man labai patinka
bėgti šalia tų eilučių. Kita vertus, norėčiau, kad perskaitę
knygą žmonės pamatytų Lietuvos istoriją tokią, kokią ją matau
aš – nepudruotą, bet nuo to nemažiau įtraukiančią ir didingą.
Kartais susidaro įspūdis, kad mūsų istorija, kaip vienišas
Gedimino bokštas, pūpsantis ant kalno. Mes labai juo grožimės,
džiaugiamės, trispalvę ant jo užkabiname. Tačiau nevisada
susimastome, kad tai tik nedidelė įspūdingo statinio dalis. O apie
ką mažiausiai galvojame – kaip iš tikro tas statinys atrodė,
kaip jis buvo statomas ir koks gyvenimas jame virė. Taip ir istorija
– žiūrime į ją trispalvę uždėję, bet iki galo nesuprantame,
kokio dydžio, gylio ir sudėtingumo tai yra reiškinys.
Ką
norėtumėte pasakyti skaitytojui, stovinčiam priešais knygų
lentyną ir svarstančiam, ar verta pirkti R. Judino „Įtrūkęs
plienas“?
Būsiu
subjektyvus, bet pasakysiu savo santykį tiek su „Karūnos
švytuokle“, tiek su „Įtrūkusiu plienu“. Esu buvęs tamsokoje
Vorutos menėje ir užgniaužęs kvapą klausiausi Mindaugo. Esu
permirkęs iki siūlo raginęs žirgą tamsiu it smala mišku, nes
nešiau svarbias žinias Didžiajam Ordino magistrui. Besisklaidant
ryto miglai esu šarvuotas ir ginkluotas, petis petin stovėjęs su
šimtais ginklo brolių ir burnoje jautęs žemės, plieno ir kraujo
skonį. Visa tai man nutiko rašant šiuos du romanus. Tikiuosi, kad
ir skaitytojas pajus kažką panašaus – skaitykite „Karūnos
švytuoklę“ ir „Įtrūkusį plieną“.
Dėkoju
už tai, kad radote laiko atsakyti į mano klausimus. Sėkmės
kūryboje ir darbuose.
**
Įsigyti antrąją R. Judino knygą "Įtrūkęs plienas" glite pagrindiniuose šalies knygynuose arba leidėjo puslapyje.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą