2019 m. gruodžio 1 d., sekmadienis

Pokalbis su autoriumi R. Judinu


Lietuvoje labai nedaug grožinės literatūros autorių, rašančių apie viduramžių Lietuvą. Būtent todėl kiekvienas naujas kūrinys šia tema – jau yra įvykis. Ypač, jei knyga susilaukia populiarumo.
Istorijos mokslus baigęs Romanas Judinas – vienas iš tų perspektyviųjų, daugybės gerų atsiliepimų susilaukusių Lietuvos autorių. Pernai išleistas debiutas „Karūnos švytuoklė“ knygų lentynose neužsigulėjo. Na, o visai neseniai pasirodė pirmosios dalies tęsinys „Įtrūkęs plienas“. Taigi, „Istorijos įdomybės“ negalėjo nepakalbinti Romano, kuris sutiko atsakyti į klausimus.

Esate vienas iš nedaugelio autorių, atsigręžęs į žilą Lietuvos praeitį. Pirmoji Jūsų knyga „Karūnos švytuoklė“ pasirodė 2018 m., o antroji, – „Įtrūkęs plienas“ – šiais metais. Abi skirtos Mindaugo laikų Lietuvai? Kodėl būtent Mindaugo? 

Man atrodo, kad Mindaugas – labiausiai neįvertintas Lietuvos valdovas. Taip – žinome, kad jis tapo vieninteliu karūnuotu karaliumi. Taip – turime Liepos 6-ąją. Tačiau ar suprantame Mindaugo nudirbtą darbą? Pavyzdžiui Lenkijos ar Čekijos (tuo metu - Bohemijos) valstybės karūnos siekė kelis dešimtmečius ar šimtmečius. Tai, kaip jis tokiomis sąlygomis sužaidė tą savo valdžios įtvirtinimo (t.y. valstybingumo) partiją, sugebėjo pasinaudoti aplinkybėmis yra politinis ir diplomatinis šedevras. Dėl to verta būtų jį pavadinti Išmintinguoju, ar net Didžiuoju. Šio valdovo vaidmuo pasirodo kitomis spalvomis, kai pagalvoji, o jei jis ir jo krikščioniškai karališka dinastija būtų išgyvenusi? Ar mūsų civilizacinis vėlavimas sutrumpėtų, ir pvz. XV a. pasiektume Lenkijos, o gal Bohemijos lygį? 

Kuo skiriasi Jūsų dvi knygos ir kuo jos panašios?

Tai tos pačios istorijos dvi dalys. Pirmoje dalyje sąmokslas prieš Mindaugą nepavyksta, o antroje karalius bando įtvirtinti savo valdžią ir rengia žygį į Ordiną. Tai sukelia labai rimtas pasėkmes, apie kurias sužinosite perskaitę knygą. 
Knygos panašios tuo, kad jose daug intrigų ir kovų, politikos ir diplomatijos. Vietos atsiranda ir žmogiškiems santykiams – šeimai, meilei. O skiriasi tuo, kad pirma dalis baigiasi gana pakylėtai, net sakyčiau optimistiškai. To apie antros dalies pabaigą pasakyti negaliu.

Esu skaitęs, kad numatomas tęsinys. Apie ką jis bus, jei ne paslaptis?

Taip, po truputį pradėjau trečiąją, ir turbūt paskutiniąją šios serijos dalį. Sakau turbūt, nes kartais kyla paika mintis, kad dar liko tiek papasakoti, tiek visko turi įvykti, kad į vieną knygą galiu ir nesutalptinti. Kita vertus, visada stengiuosi galvoti apie skaitytoją – žvelgiant iš jo perspektyvos turbūt šiais laikais trilogija yra daugiausia, kas galėtų išlaikyti dėmesį ir priversti gailėtis, kad knyga baigėsi. Tad dabar manau, kad reikės susikoncentruoti į tris dalis. O atskleisti apie ką bus trečioji dalis dar ankstoka – leiskime pirma skaitytojams perskaityti pirmas dvi. Tik galiu pasakyti, kad kol kas darbinis trečios knygos pavadinimas yra „Kraujas ir vaškas“. Skaičiusieji jau galės iš pavadinimo pasidaryti tam tikras išvadas, o neskaičiusieji turi progą viską sužinoti patys. 

Kaip pats vertinate karaliaus Mindaugo asmenybę? Kokius teigiamus ir neigiamus, jei tokių yra, aspektus joje įžvelgiate?

Tai buvo savo epochos žmogus. Dėl valdžios žudęs, plėšęs, rengęs intrigas, grobęs svetimas moteris. Tuo jis neišsiskyrė iš kitų mūsų regione tuo metu gyvenusiųjų. Tačiau jis skiriasi sugebėjimu pažiūrėti toliau už kalavijo smaigalio, sugebėti perprasti oponentą ir iš jo išpešti maksimalią naudą sau. Tuo jis sugebėjo pakloti tokius tvirtus valstybingumo pamatus, kad nei jo mirtis, nei po to prasidėjusi suirutė šių pamatų nesugriovė. Tai tokia lietuviška Chlodvigo, pirmojo frankų karaliaus, versija. 

Ar sunku suderinti istorinį žanrą su alternatyvą?

Tai nėra sunku, manau tai būtina. Markas Soloninas yra pasakęs, kad alternatyvos istorijoje yra kaip eksperimentai fizikoje ar chemijoje – be jų niekaip. Supratę, pavyzdžiui, kas būtų, jei būtume pralaimėję Žalgirio ar Oršos mūšius, įsisąmonintume šių įvykių ir procesų svarbą. Tuo pačiu svarstydami, kaip galėjo būti, bet nebuvo, galime matyti, kur padarėme klaidas. Tik žinoma, rašant istorinės alternatyvos romanus blogiausia, kas gali nutikti – tai pereiti į fantastikos žanrą. Vytautas su tanku Vorsklos mūšyje – tai ne istorinė alternatyva. Savo knygose tik keičiu įvykius, žiūriu, kaip procesai keistųsi. Visa tai vyksta tikrame istoriniame kontekste. 

Tikriausiai kiekvienam istorinėmis temomis rašančiam grožinės literatūros kūrėjui iškyla klausimas: kaip tiksliau atkartoti „epochos dvasią“? Juk imantis rašyti viduramžių tema vien tik noro nepakanka. Reikia išmanyti tą laikotarpį, susigaudyti kontekste,  netgi tuometinėje buityje, galbūt net pabandyti suvokti anų laikų žmonių mąstyseną. Kaip sprendėte šiuos klausimus? 

Turbūt vienintelė išeitis – skaityti, domėtis. Kita vertus, romane pasakoju istoriją, o ne atpasakoju kroniką ar archeologinių tyrimų duomenis. Skonio reikalas, bet labai nemėgstu romanų, kuriuose norima labiau parodyti perskaitytas žinias, užaštrinti kažkokias buitines detales, tačiau kartais dingsta pats pasakojimas, autoriaus unikalus matymo kampas. Prof. E.Gudavičius yra pasakęs, kad meniniame kūrinyje ne tiek svarbu, ar tikrai toks šalmas pavaizduotas, ar taip laikomas kalavijas. Svarbu, kad yra pataikyta į to laikotarpio dvasią ir aktualijas.


Kokie autoriai ar istorikai Jus įkvėpė prieš sėdant rašyti knygas?

Nuo pat vaikystės daug skaičiau. Bandžiau ir rašyti „knygas“ – A.Diuma, Ž.Verno, K.Majaus romanų perkūrinius. Kai dabar pavartau tuos sąsiuvinius, tai labai juokinga, tačiau tada atrodė, kad darau labai rimtą darbą. Skaičiau daug istorinės literatūros, ypač akademinės ir publicistinės. Parašyti kažką savo įkvėpė trys žmonės. Pirma, tai G.R.R. Martin ir jo „Ledo ir ugnies giesmė“. Ši fantasy saga privertė iš naujo pamilti viduramžius, į juos įsijausti. Antra, tai profesroriai A.Bumblauskas ir E.Gudavičius. Vienoje „Būtovės slėpinių“ laidoje, kalbėdami apie chaosą po Mindaugo nužudymo ir V.Krėvės dramą „Šarūnas“, vienas jų pasakė „tam istoriniam laikotarpyje tiek dramos, kad net prigalvoti nieko nereikia. Imk ir rašyk“. Tada kaip mietu kas trenkęs būtų. Pagalvojau: „Gerai pasakė – imk ir rašyk“. Tai ir parašiau. 

Kaip jau minėjau, labai nedaugelis Lietuvos autorių griebiasi viduramžių tematikos. Kaip manote, – kodėl? Juk nepasakysi, kad skaitytojas būtų užverstas krūva grožinių kūrinių apie Mindaugo, Gedimino, Vytauto laikus...

Čia turbūt „kaltas“ mūsų santykis su istorija ir ypač Lietuvos viduramžiais. Dar nuo romantizmo ir tarpukario laikų eina tas teisingų, garbingų ir išmintingų valdovų mitas. Jei valdovas, tai jis kaip iš XIX a. paveikslo – su kalaviju, šarvais ir akys išmintingos. Todėl didžioji mūsų grožinių knygų apie LDK yra sterilios – valdovas teisingas, lietuviai romūs ir dainingi, o priešai baisūs nenaudėliai. O jei atsiverti kronikas, tai visokių ten dalykų paskaityt gali. Gal skaitytojas (o gal net pats rašytojas?)  jaučia tą netikrumą, ir tada Lietuvoje politinis istorinis romanas nėra toks platus reiškinys? 

Kiekvienam autoriui malonu, kad jo knyga yra skaitoma. Vieni rašytojai siekia, kad skaitytojas tiesiog maloniai praleistų laisvalaikį, kiti norėtų paskatinti susidomėti aprašoma tema. Koks jūsų tikslas?

Pirmiausia noriu pasakyti, kad rašydamas šią trilogiją nuoširdžiai kaifuoju. Nejaučiu jokių kūrybinių kančių, kurios neva gimsta iš kažkokios tik man vienam suprantamos misijos. Man labai patinka bėgti šalia tų eilučių. Kita vertus, norėčiau, kad perskaitę knygą žmonės pamatytų Lietuvos istoriją tokią, kokią ją matau aš – nepudruotą, bet nuo to nemažiau įtraukiančią ir didingą. Kartais susidaro įspūdis, kad mūsų istorija, kaip vienišas Gedimino bokštas, pūpsantis ant kalno. Mes labai juo grožimės, džiaugiamės, trispalvę ant jo užkabiname. Tačiau nevisada susimastome, kad tai tik nedidelė įspūdingo statinio dalis. O apie ką mažiausiai galvojame – kaip iš tikro tas statinys atrodė, kaip jis buvo statomas ir koks gyvenimas jame virė. Taip ir istorija – žiūrime į ją trispalvę uždėję, bet iki galo nesuprantame, kokio dydžio, gylio ir sudėtingumo tai yra reiškinys.

Ką norėtumėte pasakyti skaitytojui, stovinčiam priešais knygų lentyną ir svarstančiam, ar verta pirkti R. Judino „Įtrūkęs plienas“?

Būsiu subjektyvus, bet pasakysiu savo santykį tiek su „Karūnos švytuokle“, tiek su „Įtrūkusiu plienu“. Esu buvęs tamsokoje Vorutos menėje ir užgniaužęs kvapą klausiausi Mindaugo. Esu permirkęs iki siūlo raginęs žirgą tamsiu it smala mišku, nes nešiau svarbias žinias Didžiajam Ordino magistrui. Besisklaidant ryto miglai esu šarvuotas ir ginkluotas, petis petin stovėjęs su šimtais ginklo brolių ir burnoje jautęs žemės, plieno ir kraujo skonį. Visa tai man nutiko rašant šiuos du romanus. Tikiuosi, kad ir skaitytojas pajus kažką panašaus – skaitykite „Karūnos švytuoklę“ ir „Įtrūkusį plieną“. 

Dėkoju už tai, kad radote laiko atsakyti į mano klausimus. Sėkmės kūryboje ir darbuose. 

**
Įsigyti antrąją R. Judino knygą "Įtrūkęs plienas" glite pagrindiniuose šalies knygynuose arba leidėjo puslapyje

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą