Su dr. Jonu Šečkumi, „Geologo kelionių“ įkūrėju ir
siela esame pažįstami. Šis mokslininkas ne tik dėsto Klaipėdos ir Vytauto
Didžiojo universitetuose, bet ir rengia didelio pasisekimo sulaukiančias
geologines ekskursijas po gimtąjį kraštą bei užsienio šalis. Ko gero, daugelis
mano, kad geologija su istorija, jei ir siejasi, tai labai netiesiogiai.
Pabandykime išsiaiškinti.
Labas, Jonai. Istorikai dažnai nagrinėja atskirų
bendruomenių, genčių, valstybių istoriją per tarpusavio santykių ir raidos, tam
tikrų įvykių prizmę. Dažnai minimos geografinės sąlygos, bet geologija tarsi
lieka nuošalėje. Kokią vietą, tavo manymu, žmonijos bei atskirų tautų
istorijoje galėtų užimti geologija?
Sveikas, Vitalijau.
Labai džiaugiuosi, kad uždavei šį klausimą. Nuo
šitos temos pradedu savo kursus ar ekskursijas. Visi žino du „istorinius“
mokslus – Istoriją ir Archeologiją. Istorijos mokslas nagrinėja civilizacijų
istoriją pagal atpasakojimus, dažniausiai pagal raštiškai užfiksuotus įvykius,
bandant surinkti kuo daugiau skirtingų autorių šaltinių, juos lyginant,
interpretuojant, koreliuojant. Archeologija yra savotiška istorijos tarnaitė,
padedanti atkurti civilizacijų istoriją, kuomet rašytinių šaltinių nėra arba
juos galima papildyti ir jos tyrimų objektas – žmonijos palikti veiklos
pėdsakai – įrankiai, ginklai, gyvenamoji aplinka (laužavietės, pelenai),
pastatų likučiai, netgi naudoto maisto pėdsakai, gyvulių, žuvų kaulai. Šie du
mokslai siekia išsiaiškinti Žmonijos raidą.
Geologija, kaip sako Enciklopedinis geologijos terminų
žodynas, yra mokslas, tiriantis visus procesus vykusius, vykstančius ir
vyksiančius, turinčius reikšmės Žemės, kaip planetos, raidai. Taigi, nors
daugelis žmonių įsivaizduoja, kad geologija yra naudingųjų iškasenų, galbūt į
inžinerinius klausimus atsakantis ar žmonių poreikius tenkinantis mokslas,
tačiau pirmiausiai tai yra Žemės istorija. Tik suprantant procesus galima
pereiti prie tų žinių praktinio panaudojimo. Taigi, visi trys mokslai turi
bendrą tikslą – išsiaiškinti įvykių seką ir chronologiją. Skirtumas tik toks,
kad Žemės amžius yra labai ilgas – apie 4,6 milijardų metų, o pirmieji
hominidai atsirado tik prieš maždaug 5 milijonus metų. Todėl geologinių ir
istorinių įvykių persidengimas yra labai trumpas geologine prasme. Iš kitos
pusės, visi žmonės kūrėsi, vystėsi, gyveno veikiami gamtinės aplinkos, o
vėliausiais istoriniais laikais netgi lemia kai kuriuos gamtinius procesus,
todėl šių mokslų persidengimas, bendradarbiavimas yra neišvengiamas. Apskritai,
geologija yra nepaprastai platus mokslas. Kai aš mokiausi universitete, buvo
laikoma, kad geologija turi 360 krypčių. Atsiradus naujoms technologijoms
geologija dar labiau išsiplėtė. Dabar jau nieko nestebina geologų bendri darbai
su medikais, sociologais, filologais, ekologais, mitologais, netgi teisėsauga
ar sporto mokslais.
Kaip geologija veikia žmonių bendruomenes? Ar tavo
manymu ji atsispindi išvaizdoje, mitybos ypatumuose, papročiuose, kituose
dalykuose. Kartą esi minėjęs, kad kai kurios ypač senos legendos gali turėti
„geologinį pagrindą“. Ar yra kokių pavyzdžių?
Tai labai platus ir prasmingas klausimas.
Geologinis poveikis žmonių bendruomenėms gali būti dvejopas – tiesioginis ir
netiesioginis. Taip pat jis gali būti ilgalaikis ir laikinas. Tiesioginis
skaitytojui bus lengvai suprantamas, jis dažniausiai susijęs su katastrofiniais
įvykiais – ugnikalnių išsiveržimais, žemės drebėjimais, potvyniais,
smegduobėmis, nuošliaužomis, smėlio audromis ir panašiai. Žmonės tuomet patiria
didelių materialinių nuostolių, netenka gyvybių, gali būti suluošinti. Tačiau
būtent šis poveikis, nors yra labai skaudus tuo metu gyvenusiems žmonėms,
nepalieka beveik jokių liekaninių požymių vėliau gyvenančioms kartoms. Tačiau
šie įvykiai lieka žmonių legendose, pasakojimuose, toponimuose ir hidronimuose
(vietovių ir vandens telkinių pavadinimuose), kurie perduodami iš kartos į
kartą išlieka šimtmečiais ir tūkstantmečiais, gali kartu keliauti su
migruojančia žmonija ir nukeliauti toli nuo vietos, kurioje užgimė. Kuo
senesnės tautosakos tauta turi, tuo senesnių gamtinių įvykių atspindžių galima
rasti jos pasakojimuose.
Kuomet mes kalbame apie ilgalaikį poveikį, jau mes
kalbame apie žmonių gyvenimo trukmės prasme ilgai vykstančius pasikeitimus.
Pirmiausiai susijusius su klimato kaita. Žemėje klimatas nuolat kinta. Jis kinta
tiek dėl astronominių reiškinių (saulės aktyvumo, Žemės skriejimo orbitos ir
polinkio ašies krypties pasikeitimų, priartėjimo prie kitų astronominių objektų
ar susidūrimo su jais ir pan.), tiek ir dėl Žemėje vykstančių procesų, kuriuos
nulemia gamtiniai faktoriai. Šiuos „žemiškus“ klimato pokyčius gali nulemti
tektoninių plokščių padėties pasikeitimas erdvėje, reljefo pasikeitimai (dėl
tektoninių reiškinių arba ledynų veiklos), žemynų krantų konfigūracijos
pokyčių, dėl to jūrose ir vandenynuose pakitusių hidrodinaminių sąlygų
(šiltųjų-šaltųjų srovių atsiradimo, jų tekėjimo krypties pasikeitimo ir kt.),
aktyvaus (tęstinio) vulkanizmo ir dar daug gamtinių veiksnių. Dėl klimato
pokyčių keičiasi ir gyvųjų organizmų kiekis ir sudėtis, tačiau tuo pačiu šie pasikeitimai
lemia ir patį klimatą (augalijos kiekis lemia CO2 kiekį atmosferoje). Biomasės
mažėjimas ar didėjimas lemia dūlėjimo intensyvumą, skirtingų nuosėdų
suklostymą. Dėl klimato keičiasi pasaulinio vandenyno vandens lygis, paviršinių
vandens telkinių veikla, keičiasi upių tinklo tankumas. Klimatą lemiančių
faktorių yra labai daug (jie būna trumpalaikiai bei ilgalaikiai) ir šiuo metu
tai yra vienas iš sudėtingiausių žmonijos mokslinių uždavinių. Šiuolaikiniai
mokslai (klimatologija, geologija, meteorologija, ekologija, astronomija,
hidrologija ir kt.) stengiasi kiekybiškai paaiškinti klimato pokyčius. Labai
svarbu, kad šie tyrimai nebūtų politizuojami, kad skirtingų pažiūrų
mokslininkai būtų lygiavertiškai finansuojami, nebūtų išankstinių nuostatų. Visgi,
mano nuomone, tiksliai įvertinti klimato pokyčių priežasčių ir įvertinti juos
kiekybiškai niekada nepavyks, nes Žemė, kaip Visatos dalis, yra niekada
nenutraukianti veiklos laboratorija, kurioje procesai nors ir vyksta pagal tam
tikrus dėsningumus, tačiau tai yra chaotinė sistema, kurią sudaro gausybė
neprognozuojamų atsitiktinumų.
Pasikeitusi gamtinė aplinka lemia kitokių nuosėdų
ar nuogulų (o vėliau – uolienų) susiformavimą. Nuo to kokia yra geologinio
pagrindo cheminė sudėtis priklauso vandens cheminė sudėtis, gyvūnija ir
augalija. Pats žmogus taip pat yra cheminių elementų rinkinys, kuris nuolat
vartoja maistui ir gėrimui kitus cheminių elementų rinkinius, kurie be abejonės
lemia jo sveikatą, būdą, papročius, tradicijas. Tačiau nors ir matomos tendencijos,
kad geologinė aplinka keičia žmogų, tačiau biocheminiai ir biofizikiniai
priežastiniai ryšiai vis dar nėra išaiškinti. Tuo naudojasi įvairūs šarlatanai,
ekstrasensai, žiniuonys. Manau, kad tai bus ateities geologijos uždavinys.
Kadangi viso pasaulio geologinės istorijos šiame
pokalbyje neaprėpsime, papasakok žmonėms, ne ypač išmanantiems geologinę
terminiją, kaip formavosi Lietuvos geologinis paveikslas. Kodėl kalvas keičia
lygumos, o lygumas kalvos? Juk net mažytėje Lietuvoje tas pasikeitimas būna gana
akivaizdus. Ant kokio „geologinio pamato“ gyvena vilniečiai ir, sakykime,
kauniečiai, klaipėdiečiai?
Hehe, platesnį klausimą sudėtinga užduoti, bet
pasistengsiu labai apibendrintai atsakyti. Visoje Žemėje vyksta tam tikri
apytakos ratai. Visi nuo mokyklos suolo atsimename vandens apytakos ratą, taip
pat yra anglies, azoto apytakos ratai. Tačiau egzistuoja ir uolienų apytakos
ratas. Tam, kad skaitytojai suprastų koks tai platus klausimas, pabandysiu
paaiškinti kaip galima paprasčiau.
Visos mūsų Žemės istorija yra „užrašyta“ uolienose,
pagal kurias geologai ją ir išskaito. Uolienos Žemėje būna trijų tipų –
magminės, nuosėdinės ir metamorfinės. Magminės – susidarančios tiesiogiai iš
magmos. Jos gali išsiveržti per ugnikalnius į Žemės paviršių (tuomet jos vadinamos
efuzinėmis magminėmis uolienomis), tačiau didžioji dalis magminių uolienų
susiformuoja Žemės gelmėse, nepasiekusios Žemės paviršiaus (jos tada vadinamos
– intruzinėmis magminėmis uolienomis). Nuosėdinės uolienos susidaro iš kitų
uolienų ardymo produktų. Juk visi žinome, kad jauni kalnai būna aukšti, o seni
kalnai – žemi. Tai jie „žemėja“ dėl proceso vadinamo denudacija, kuomet
pirminės uolienos dūla, tada išdūlėjusi medžiaga veikiama įvairiausių jėgų
(gravitacinių, vėjo, ledynų, o labiausiai upių ir kt.) yra pernešama,
nusodinama jūrose ir vandenynuose. Taip sluoksnis po sluoksnio formuojasi
nuosėdinė danga. Mažiausiai žmonėms pažįstamos yra metamorfinės uolienos. Tai
tokios uolienos, kurios dėl geologinių procesų atsiduria giliai Žemės gelmėse, savotiškame
„pragare“, kur pirminės uolienos veikiamos didžiulės temperatūros ir
beprotiškai didelio slėgio pradedamos keisti. Maža to, jas keičia ir taip
vadinami fliuidai, tai yra takios medžiagos. Jeigu žemės paviršiuje skysčius
mes puikiai suprantame – tai vanduo, nafta, pienas, alus, degtinė ir pan., tai „pragare“
fliuidais tampa tos medžiagos, kurios Žemės paviršiuje gali būti kietos –
gipsas, anhidritas, klintis, kreida ir kt. Pats vanduo pavirsta į taip vadinamą
virškritinės būklės vandenį, kurio savybės iki galo žmogaus nėra suprastos, nes
tokių sąlygų laboratorijose neįmanoma sukurti. Tačiau žinoma, kad jo tankis
išlieka toks pats, o lakumas pasidaro dujinis. Tai štai tie fliuidai dalį
cheminių elementų iš pirminių uolienų gali išnešti, o dalį atnešti. Ir
priklausomai nuo to koks tas „pragaras“ (pasirodo, jis taip pat būna labai
įvairus) uolienos būna pakeičiamos. Štai dabar kai žinome, kokios būna
uolienos, galima suprasti ir uolienų apytakos ratą. Pirminis nuosėdinių uolienų
sluoksnis, ant jo kaupiantis vėlesnėms nuosėdoms, būna nugramzdinamas, kol
pradeda keistis „metamorfizuotis“, tačiau iš viršaus vis besiklojant naujiems
sluoksniams jis patenka į tokį gylį, kur būna perlydomas ir vėl tampa magma, o
vėliau vėl virsta magmine uoliena. Štai šio „rato“ trukmė yra apie 700 milijonų
metų. Ir visi objektai, kurie yra senesni nei 700 milijonų metų yra savotiškai
laimėję „Aukso puodą“, nes jie nepateko į šitą perdirbimo mašiną.
Lietuvos seniausioms uolienoms yra apie 1,9-1,7
milijardus metų, tiek trunka mūsų teritorijos geologinė istorija. Šios
seniausios uolienos vadinamos kristaliniu pamatu ir jos susiformavo Pietų
pusrutulyje, maždaug dabartinės Australijos platumose. Visą šį laiką mūsų
plokštė, vadinama Baltikos kontinentu, nuolat „keliavo“ į šiaurę, kol maždaug
prieš 100 milijonų metų pasiekė dabartinę platumą Šiaurės pusrutulyje. Per šį
laiką Baltika perkeliavo per įvairias klimato zonas, susidurdavo su kitais
žemynais, formuodama kalnų grandines, o galiausiai visai neseniai, prieš 700
tūkst. metų, mus pasiekė pirmieji ledynai, kurių Lietuvos geologijos tarnybos
duomenimis turėjo būti penki (paskutinis nutirpo prieš 16-11 tūkst. metų). Tai
štai šie ledynai, ardydami anksčiau susiformavusias uolienas, jas gremždami ir
trupindami sunešė į mūsų teritoriją ir suformavo mūsų paviršių. Jis yra be
proto įvairus, todėl kad ledyninėje aplinkoje vyksta labai intensyvūs
geologiniai procesai. Taigi vienu atsakymu atsakyti, kokia yra Vilniaus, Kauno
ar Klaipėdos geologinė sąranga yra labai sudėtinga. Ji labai skirtinga, tačiau
bendra tai, kad jų paviršius yra suformuotas ledynų, o vėliau performuotas
poledynmečiu vykstančių procesų: Klaipėdoje – jūrinių, Kaune ir Vilniuje – upių
veiklos.
Papasakok apie tuos jūrinius ir „upinius“ procesus.
Ar galima teigti, kad Nemunas, Neris, Vilnia (Vilnelė) – savotiški Vilniaus ir
Kauno landšafto „tėvai“, o Klaipėdos – jūra?
Gal kaip tik reikėtų sakyti „vaikai“. Kaip sakėme,
mūsų teritorijos amžius yra apie 2 mlrd. metų, todėl veikusių procesų visų
trijų miestų vietose būta labai įvairių. Tame tarpe ir „jūrinių“ ar „upinių“.
Tačiau kalbant apie dabartines jėgas, formuojančias dabartinį paviršių, mes
turime omenyje procesus, vykusius po paskutiniojo ledynmečio. Ledynai visuose
trijuose miestuose atsitraukė nevienodu metu, todėl įžvelgsime labai skirtingą
teritorijų raidą. Kol rašau šį atsakymą geologiniai procesai, prasidėję
poledynmečiu, tebeveikia.
Per pastaruosius 700 tūkst. metų Lietuvos
teritorija patyrė labai žymius klimato pokyčius, nulėmusius teritorijos
apledėjimus arba nuledėjimus. Remiantis dabartiniais moksliniais tyrimais ir
jūrinių nuosėdų izotopiniais klimato tyrimais, mūsų teritorija per šį
laikotarpį apie 550 tūkst. metų buvo padengta ledynais. Ilgiausiai trukęs
ledynmetis – Dainavos, Europoje vadinamas Salio (angl. Saalian) (truko apie 170
tūkst. metų), todėl šio ledynmečio nuogulomis buvo padengta didžioji dalis
Šiaurės pusrutulio. Nors Lietuvoje nustatyti ledynmečiai truko vidutiniškai po
110 tūkst. metų, tačiau juos vieną nuo kito skyrė tarpledynmečiai, kurių metu
teritorija nuledėdavo (neturėdavo nuolatinės ledyno dangos), o jų metu jos
paviršių veikdavo intensyvūs geologiniai procesai – upių ir vėjo veikla,
teritorijoje susidarė ežerai, kurie vėliau užpelkėdavo, pajūrio regione
veikdavo bangos, formavosi įlankos ir užutekiai. Pagrindiniai tarpledynmečių
liudininkai yra paviršiniuose vandens telkiniuose (jūroje, upėse, ežeruose, pelkėse)
suklostytos nuosėdos. Šiuo metu mes kaip tik gyvename tarpledynmetyje. Įdomu
tai, kad Vilniaus teritorijos ledo danga nedengia jau 30-40 tūkst. metų, tuo
tarpu iš dabartinio Kauno teritorijos ledynai
pasitraukė tik prieš 16 tūkst. metų, Klaipėdos – prieš 11 tūkst. metų.
Dabartinių miestų teritorijose, pasitraukus ledynams, prasidėjo poledyniniai
procesai, kurie yra labai sudėtingi – iš pradžių pasitraukia „amžinasis“
įšąlas, teritoriją pradeda veikti didžiuliai kiekiai vandens, atsiradę
tirpstant dešimtis tūkstančių metų besiformavusiems ledynams. Iš pradžių tie
vandenys veikia kaip išsklaidyti srautai, tačiau po truputį pradeda formuotis
upių vagos. Formuojantis upėms vyksta upes lydintys procesai – slėnio
gilinimas, nuosėdų ardymas ir išnešimas, griovų, raguvų tinklo formavimasis,
salpinių terasų ir senvaginių ežerų susidarymas. O juk visą šį darbą nuveikia
ne viena upė! Pavyzdžiui, Vilniuje žmonės žino Nerį, Vilnią, Vokę, tačiau be
šių pagrindinių upių teritorijoje veikė praeityje arba vis tebeveikia dar 12
upių. O vanduo yra didžiausia Žemėje jėga, kuri sugeba reljefą keisti per
ganėtinai trumpą laiką. Štai Vilniuje upės teka jau keliasdešimt tūkstančių
metų, o Kaune keliolika, todėl ir rezultatai yra skirtingi. Maža to, ties Kaunu
susidarė didžiulės prieledyninės marios, kuriose susiklojo molis, kurį kasė ir
naudojo Rokų plytinė. Neries ir Vilnios slėniai yra gilesni už Nemuno, daugiau
salpinių terasų, brandesnis raguvų ir griovų tinklas. Tai lėmė ne tik ilgesnis
veikimo laikas, bet ir tai, kad Vilniaus upėms reikėjo graužtis per lengviau
ardomas nuosėdas. Tačiau bendra tai, kad abejų miestų poledyniniai procesai
prasidėjo reljefe suformuotame ilgiau užsistovėjusiame ledyno pakraštyje, o tai
reiškia, kad dar tebeesant ledynams reljefas buvo jau labai raižytas.
Klaipėdoje veikė dar kiti procesai. Tirpstant ledynams prasidėjo Baltijos jūros
gimimas. Baltijos jūra formavosi labai sudėtingai (beje, tai ir mano
disertacijos tema), per kelias stadijas. Jūra kartais netekdavo susisiekimo su
Pasauliniu vandenynu, todėl virsdavo gėlu vandens telkiniu, kitaip tariant
milžinišku ežeru. Beje, geriausia apie tai yra kalbėtis gamtoje, kur visų tų
procesų liudininkus mes galime pamatyti savomis akimis ir suprasti, kaip
greitai keičiasi mūsų gamtinė aplinka. Ne veltui, berods, Ciceronas sakė, kad
antrą kartą į tą pačią upę įbristi neįmanoma. Ir geologiniu požiūriu dviejų
identiškai susiformavusių vietų nebūna. Tai vėlgi patvirtina mūsų planetos
chaotiškumą.
O kaip dėl žmonių dabartinės Lietuvos teritorijoje?
Ką šiuo klausimu gali pasakyti ne tik antropologai ir archeologai, bet ir
geologai?
Šiuo klausimu geologai ir archeologai dirba labai
glaudžiai jau kelis dešimtmečius. Pirmiausia reikėtų išskirti palinologinius
tyrimus. Palinologija – mokslas, tiriantis augalų sporas ir žiedadulkes, kurios
fosilizuojasi ir išlieka jūrų, ežerų, pelkių, net upių dugno nuosėdose. Pagal
šių sporų ir žiedadulkių spektrus galima nustatyti, kokia tuo metu teritorijoje
augo augalija, kokie medžiai ar žolės buvo išplitę. Tuo pačiu, pagal šių augalų
asociacijas galima nustatyti koks buvo klimatas (temperatūra, drėgnumas ir
kt.), o tai reiškia, kad archeologai žino kokioje aplinkoje gyveno žmogus tame
laikmetyje palikęs savo veiklos pėdsakus. Vykdant palinologinius tyrimus
išsiaiškinta kokios grūdinės kultūros buvo auginamos žmonių, kurie pradėjo
verstis žemdirbyste.
Tačiau ne tik geologai padeda archeologams, bet ir
atvirkščiai. Pagal archeologinius radinius mes galime nustatyti vandens lygio
svyravimus (tiek ežeruose, tiek ir jūroje), juk jeigu žmogus kūrėsi savo
gyvenvietę, tai ji tikrai turėjo būti prie vandens. Tokiu būdu, pagal
archeologinius radinius galima patikslinti nulinę paleoizohipsę, reiškiančia
tuometinę kranto linijos padėtį. Reikia išskirti puikų Klaipėdos universiteto
archeologų ir geologų bendradarbiavimą, kai tiriant Baltijos jūros raidą yra
pasitelkiami povandeniniai archeologai, kurie padeda ištirti šiuo metu po
vandeniu esančių miškų liekanas. Būna nustatomas medžių absoliutusis amžius ir
tokiu būdu geologai žino, kad tuo metu tai tikrai buvo krantas.
Geologiniu požiūriu žmogus yra tik dar viena rūšis
evoliucijos eigoje, kuri neabejotinai po savęs paliks geologinius ženklus.
Panašiai, kaip koraliniai rifai, planktonas, fosilijos tik gal dar didesniu
mąstu. Todėl jau dabar geologų bendruomenėje yra svarstomas naujo
stratigrafinio padalinio – antropoceno išskyrimas. Apie tai rašiau Geologijos
akiračių žurnale bei savo Geologo kelionių puslapyje.
Geologiniai procesai trunka tūkstančius, milijonus
metų, todėl tikriausiai galima spėti kas laukia dabartinės Lietuvos teritorijos
ilgalaikėje perspektyvoje geologijos požiūriu? Kiek šie spėjimai būtų teisingi?
Pabandysiu pafantazuoti, nes prognoziniai klausimai
Lietuvos mokslo literatūroje yra labai mažai gvildenti. Jeigu apžvelgtume
Lietuvos geologų darbus, tai prognozių rastume labai mažai. Visgi pagal turimus
mūsiškių ir užsienio specialistų tyrimus galima ateitį paspėlioti ir kai kurios
žinios žmones tikrai nustebins.
Pirmiausiai, kaip ir minėjau, žvelgiant į kvartero
metu (geologinis periodas prasidėjęs prieš 2,588 milijonus metų ir kuriame mes
tebegyvename) vykusius procesus esu tikras, kad mūsų šiltasis tarpledynmetis
pasibaigs. Kada? Į šį klausimą neįmanoma atsakyti, todėl, kad klimato
prognozuoti negalime, tačiau bendros tendencijos rodo, kad mes gyvename pačiame
šiltmečio viduryje (optimume), kada ir turi būti šilčiausias klimatas. Nors
prieš 5-6 tūkst. metų klimatas buvo dar šiltesnis. Taigi, jis dar kelis
tūkstančius metų su pertraukomis šils, tačiau vėliau vėl Skandinavijoje pradės
formuotis ledyninė dangą, kuri po keliolikos tūkstančių metų pasieks ir mus.
Tai rodo ankstesnių ledynmečių ir tarpledynmečių tyrimai ir nėra priežasties
galvoti, kad tai nepasikartos.
Jeigu kalbėti apie ne tokią tolimą ateitį, tai
galime būti tikri, kad Lietuva atsikovos sau sausumos. Visi apsidžiaugė... Bet
per anksti. Sausuma pataps dabartinės Kuršių marios. Taip atsitiks dėl dviejų
priežasčių – dėl labai spartaus nuosėdų kaupimosi, kurias prineša Nemunas, o
taip pat dėl vyraujančių vakarų-pietvakarių vėjų, kurie smėlį iš Kuršių nerijos
pusto į marias. Dėl šio nuosėdų prinešimo mūsų Kuršių marių gylis nuolat ir
labai sparčiai mažėja. Nekalbant apie dirbtinai žmogaus gilinamą Klaipėdos
uosto farvaterį, Kuršių marių maksimalus gylis sumažėjo nuo 6 m (prieš kelias
dešimtis metų) iki 3,5 m gylio. Manau, kad po kelių šimtmečių marios pradės
pelkėti, o po tūkstančio metų tai jau bus sausuma. Aišku, jeigu neįsikiš
žmogus.
Dar vienas labai įdomus prognozinis dalykas yra
susijęs su mūsų požeminiu vandeniu. Bet tai jau apie tolimąją ateitį, kuri
siekia kelis šimtus milijonų metų. Vakarų Lietuvoje, maždaug 1,5-2 km gylyje
turime geoterminio vandens, kurio temperatūra siekia 40-95°C. Ši geoterminė
anomalija yra siejama su ankstyvuoju rifto procesu. Riftas yra procesas, kuomet
dėl pakilusių iš mantijos magmos plumų, litosferos plokštė suplonėja ir yra
skeliama į dvi dalis. Savotškai perlaužiama. Pasaulyje geriausiai žinomi riftai
– Baikalo ežeras, Raudonoji jūra, Nilo slėnis iki Viktorijos krioklio, Reino
slėnis. Čia senosios plokštės skyla į dvi dalis, tai yra formuojasi dvi
savarankiškos plokštės. Kažkada su kolegomis juokavau, kad blogiausia, kad net
ir skilus plokštei, mes vis tiek liksime Rusijos pusėje, o Skandinavija su
Vakarų Europa numigruos savais keliais. Geologiniu požiūriu, taip būtų
suskaldytas vienas iš seniausių Žemėje egzistuojančių kontinentų – Baltikos
kontinentas.
Ar galėtum išskirti tavo manymu įdomiausius
geologinius Lietuvos objektus. Ir kuo jie įdomūs?
Gal kažkiek subjektyviai tai skambės, tačiau
geologija yra labai įdomi, nes ji visur skirtinga. Man labai patiko kažkada
facebook'e pamatytas paveiksliukas, kuris buvo iš dviejų dalių, pirmame –
gražus kalnų vaizdas, upė, tekantis krioklys, snieguota viršūnė, žodžiu
nuostabus gamtos peizažas, o antrame – skaičiai, formulės, blokdiagramos,
pjūviai, schemos, ir ties pirmąja dalimi parašyta – „taip mato paprastas
žmogus“, o ties antrąja – „taip mato geologas“. Tai štai geologams įdomu yra
net ten, kur iš pažiūros gali pasirodyti nuobodus kraštovaizdis. Juk Žemės
gelmėse gali būti paslėpti tikri gamtiniai stebuklai. Iš kitos pusės, kuomet
bendrauji su žmonėmis mažai girdėjusiais apie geologiją, gražūs kraštovaizdžiai
yra būtini. Jie daro įspūdį, verčia žmogų susidomėti, kaip toks grožis susiformavo.
Lietuvoje kiekvienas rajonas turi savus gamtinius stebuklus, tačiau jeigu man
reiktų rinktis vieną įspūdingiausią rajoną, rinkčiausi Anykščių rajoną. Tai
įvairiapusiškiausias Lietuvos gamtos kampelis, kur rasime ir nuostabias upes,
ir atodangas, kuriose atsiveria tiek seniausios Lietuvos uolienos, tiek ir
jauniausi dariniai. Ne veltui Anykščių rajonas yra įkvėpęs tokią galybę mūsų
intelektualų, rašytojų, menininkų. Čia aptiksime ir Lietuvos pasididžiavimą
Puntuką ir Šventąją. Iš viso Anykščių rajone teka apie 30 upių.
Dirbi mokslinį darbą, dėstai. Bet dar sugalvojai be
galo įdomų dalyką – geologines ekskursijas visiems norintiems. Lietuvoje ne
tiek ir mažai žmonių, galinčių pavedžioti po istorinius objektus, senamiesčių
gatves, papasakoti apie prieš keletą amžių nutikusius įvykius, bet geologinės
ekskursijos – tai kažkas originalaus, naujo ir, bent jau man, – negirdėto. Kaip
gimė „Geologo kelionės“ ir tokia šauni idėja?
Šiuo metu tiesioginio mokslinio darbo nebedirbu.
Lietuvoje mokslas yra labai nuvertintas, užmirštas. Mokslininkai yra įsprausti
į baisius rėmus, formalius reikalavimus. Jiems palikta labai mažai veiksmų
laisvės ir erdvės kūrybai. Viskas suvedama į straipsnių skaičiavimą, o turinys
seniai prapuolęs. Nenorėjau gyventi tokiu ritmu, todėl pasilikau sau tik
dėstymą universitetuose, nors tai irgi sunkiai pavadinčiau apmokamu darbu.
Pagrindinė mano veikla – Geologo kelionės, kurios gimė būtent iš noro pabėgti
nuo rutinos ir bet kokio veiklos reglamentavimo. Kitaip tariant, siekiau laisvės
ir ją gavau. Geologija man yra be galo brangus dalykas, nes aš užaugau su ja,
todėl manęs niekada niekas iš šitos srities nepašalins. Labai tikiuosi, kad
būtent Geologo kelionių veikla mane vėl grąžins prie mokslo, tik finansuosiuosi
jau aš jį pats, iš savų resursų arba tiksliau padedant žmonėms, kuriems
geologija taip pat yra įdomi ir jie lankosi mūsų renginiuose. O idėja taip ir
gimė – tiesiog sujungiau savo mėgstamą dėstymą, praktikas, keliones, laužą,
gamtą, žmones, romantiką į vieną. Tai ir yra pagrindinės
Geologo kelionių dedamosios.
Ačiū, Jonai, už labai įdomų pokalbį.
**
Na kur jau archeologija istorijos tarnaitė :) Labai jau žeminančiai skamba, o taip tikrai nėra.
AtsakytiPanaikintiDėkui, labai įdomu. Tik po upę braidė ne Ciceronas, taip kalbėjo Heraklitas. Ir klausimas geologui: kodėl ledynmetis pavadintas Dainavos? Gal ir kiti ledynmečiai gavo gražius vardus?
AtsakytiPanaikintiVisų ledynmečių pavadinimus suteikė juos aprašę autoriai. Jie susiję su geografiniais pavadinimais, nurodančiais išplitimo regioną, maksimalią išplitimo ribą arba tiesiog stratotipines (etalonines) vietoves. Kiekviena šalis turi ledynmečiui savą vardą, tačiau jie koreliuojami su kitose šalyse buvusiais ledynais. Pavyzdžiui, paskutinysis ledynmetis Lietuvoje vadinamas Nemuno vardu, jis dalomas į dvi fazes (stadijas) - ankstesnioji vadinam Grūdos stadija, vėlesnioji Baltijos stadija. Bendras tarptautinis Nemuno ledynmečio pavadinimas yra Weichselian. Griežtų taisyklių ledynmečių ir tarpledynmečių pavadinimams nėra, todėl jie susiformavo per ilgą tyrimų istoriją.
AtsakytiPanaikintiAčiū. Ir kodėl įsivaizdavau, kad ledynmečius reiktų vadinti pagal laiką?
AtsakytiPanaikinti