2019 m. rugsėjo 5 d., ketvirtadienis

Apie tai kas vienija istorijos ir geologijos mokslus


Su dr. Jonu Šečkumi, „Geologo kelionių“ įkūrėju ir siela esame pažįstami. Šis mokslininkas ne tik dėsto Klaipėdos ir Vytauto Didžiojo universitetuose, bet ir rengia didelio pasisekimo sulaukiančias geologines ekskursijas po gimtąjį kraštą bei užsienio šalis. Ko gero, daugelis mano, kad geologija su istorija, jei ir siejasi, tai labai netiesiogiai. Pabandykime išsiaiškinti.


Labas, Jonai. Istorikai dažnai nagrinėja atskirų bendruomenių, genčių, valstybių istoriją per tarpusavio santykių ir raidos, tam tikrų įvykių prizmę. Dažnai minimos geografinės sąlygos, bet geologija tarsi lieka nuošalėje. Kokią vietą, tavo manymu, žmonijos bei atskirų tautų istorijoje galėtų užimti geologija?

Sveikas, Vitalijau.

Labai džiaugiuosi, kad uždavei šį klausimą. Nuo šitos temos pradedu savo kursus ar ekskursijas. Visi žino du „istorinius“ mokslus – Istoriją ir Archeologiją. Istorijos mokslas nagrinėja civilizacijų istoriją pagal atpasakojimus, dažniausiai pagal raštiškai užfiksuotus įvykius, bandant surinkti kuo daugiau skirtingų autorių šaltinių, juos lyginant, interpretuojant, koreliuojant. Archeologija yra savotiška istorijos tarnaitė, padedanti atkurti civilizacijų istoriją, kuomet rašytinių šaltinių nėra arba juos galima papildyti ir jos tyrimų objektas – žmonijos palikti veiklos pėdsakai – įrankiai, ginklai, gyvenamoji aplinka (laužavietės, pelenai), pastatų likučiai, netgi naudoto maisto pėdsakai, gyvulių, žuvų kaulai. Šie du mokslai siekia išsiaiškinti Žmonijos raidą.

Geologija, kaip sako Enciklopedinis geologijos terminų žodynas, yra mokslas, tiriantis visus procesus vykusius, vykstančius ir vyksiančius, turinčius reikšmės Žemės, kaip planetos, raidai. Taigi, nors daugelis žmonių įsivaizduoja, kad geologija yra naudingųjų iškasenų, galbūt į inžinerinius klausimus atsakantis ar žmonių poreikius tenkinantis mokslas, tačiau pirmiausiai tai yra Žemės istorija. Tik suprantant procesus galima pereiti prie tų žinių praktinio panaudojimo. Taigi, visi trys mokslai turi bendrą tikslą – išsiaiškinti įvykių seką ir chronologiją. Skirtumas tik toks, kad Žemės amžius yra labai ilgas – apie 4,6 milijardų metų, o pirmieji hominidai atsirado tik prieš maždaug 5 milijonus metų. Todėl geologinių ir istorinių įvykių persidengimas yra labai trumpas geologine prasme. Iš kitos pusės, visi žmonės kūrėsi, vystėsi, gyveno veikiami gamtinės aplinkos, o vėliausiais istoriniais laikais netgi lemia kai kuriuos gamtinius procesus, todėl šių mokslų persidengimas, bendradarbiavimas yra neišvengiamas. Apskritai, geologija yra nepaprastai platus mokslas. Kai aš mokiausi universitete, buvo laikoma, kad geologija turi 360 krypčių. Atsiradus naujoms technologijoms geologija dar labiau išsiplėtė. Dabar jau nieko nestebina geologų bendri darbai su medikais, sociologais, filologais, ekologais, mitologais, netgi teisėsauga ar sporto mokslais.


Kaip geologija veikia žmonių bendruomenes? Ar tavo manymu ji atsispindi išvaizdoje, mitybos ypatumuose, papročiuose, kituose dalykuose. Kartą esi minėjęs, kad kai kurios ypač senos legendos gali turėti „geologinį pagrindą“. Ar yra kokių pavyzdžių?

Tai labai platus ir prasmingas klausimas. Geologinis poveikis žmonių bendruomenėms gali būti dvejopas – tiesioginis ir netiesioginis. Taip pat jis gali būti ilgalaikis ir laikinas. Tiesioginis skaitytojui bus lengvai suprantamas, jis dažniausiai susijęs su katastrofiniais įvykiais – ugnikalnių išsiveržimais, žemės drebėjimais, potvyniais, smegduobėmis, nuošliaužomis, smėlio audromis ir panašiai. Žmonės tuomet patiria didelių materialinių nuostolių, netenka gyvybių, gali būti suluošinti. Tačiau būtent šis poveikis, nors yra labai skaudus tuo metu gyvenusiems žmonėms, nepalieka beveik jokių liekaninių požymių vėliau gyvenančioms kartoms. Tačiau šie įvykiai lieka žmonių legendose, pasakojimuose, toponimuose ir hidronimuose (vietovių ir vandens telkinių pavadinimuose), kurie perduodami iš kartos į kartą išlieka šimtmečiais ir tūkstantmečiais, gali kartu keliauti su migruojančia žmonija ir nukeliauti toli nuo vietos, kurioje užgimė. Kuo senesnės tautosakos tauta turi, tuo senesnių gamtinių įvykių atspindžių galima rasti jos pasakojimuose.

Kuomet mes kalbame apie ilgalaikį poveikį, jau mes kalbame apie žmonių gyvenimo trukmės prasme ilgai vykstančius pasikeitimus. Pirmiausiai susijusius su klimato kaita. Žemėje klimatas nuolat kinta. Jis kinta tiek dėl astronominių reiškinių (saulės aktyvumo, Žemės skriejimo orbitos ir polinkio ašies krypties pasikeitimų, priartėjimo prie kitų astronominių objektų ar susidūrimo su jais ir pan.), tiek ir dėl Žemėje vykstančių procesų, kuriuos nulemia gamtiniai faktoriai. Šiuos „žemiškus“ klimato pokyčius gali nulemti tektoninių plokščių padėties pasikeitimas erdvėje, reljefo pasikeitimai (dėl tektoninių reiškinių arba ledynų veiklos), žemynų krantų konfigūracijos pokyčių, dėl to jūrose ir vandenynuose pakitusių hidrodinaminių sąlygų (šiltųjų-šaltųjų srovių atsiradimo, jų tekėjimo krypties pasikeitimo ir kt.), aktyvaus (tęstinio) vulkanizmo ir dar daug gamtinių veiksnių. Dėl klimato pokyčių keičiasi ir gyvųjų organizmų kiekis ir sudėtis, tačiau tuo pačiu šie pasikeitimai lemia ir patį klimatą (augalijos kiekis lemia CO2 kiekį atmosferoje). Biomasės mažėjimas ar didėjimas lemia dūlėjimo intensyvumą, skirtingų nuosėdų suklostymą. Dėl klimato keičiasi pasaulinio vandenyno vandens lygis, paviršinių vandens telkinių veikla, keičiasi upių tinklo tankumas. Klimatą lemiančių faktorių yra labai daug (jie būna trumpalaikiai bei ilgalaikiai) ir šiuo metu tai yra vienas iš sudėtingiausių žmonijos mokslinių uždavinių. Šiuolaikiniai mokslai (klimatologija, geologija, meteorologija, ekologija, astronomija, hidrologija ir kt.) stengiasi kiekybiškai paaiškinti klimato pokyčius. Labai svarbu, kad šie tyrimai nebūtų politizuojami, kad skirtingų pažiūrų mokslininkai būtų lygiavertiškai finansuojami, nebūtų išankstinių nuostatų. Visgi, mano nuomone, tiksliai įvertinti klimato pokyčių priežasčių ir įvertinti juos kiekybiškai niekada nepavyks, nes Žemė, kaip Visatos dalis, yra niekada nenutraukianti veiklos laboratorija, kurioje procesai nors ir vyksta pagal tam tikrus dėsningumus, tačiau tai yra chaotinė sistema, kurią sudaro gausybė neprognozuojamų atsitiktinumų.

Pasikeitusi gamtinė aplinka lemia kitokių nuosėdų ar nuogulų (o vėliau – uolienų) susiformavimą. Nuo to kokia yra geologinio pagrindo cheminė sudėtis priklauso vandens cheminė sudėtis, gyvūnija ir augalija. Pats žmogus taip pat yra cheminių elementų rinkinys, kuris nuolat vartoja maistui ir gėrimui kitus cheminių elementų rinkinius, kurie be abejonės lemia jo sveikatą, būdą, papročius, tradicijas. Tačiau nors ir matomos tendencijos, kad geologinė aplinka keičia žmogų, tačiau biocheminiai ir biofizikiniai priežastiniai ryšiai vis dar nėra išaiškinti. Tuo naudojasi įvairūs šarlatanai, ekstrasensai, žiniuonys. Manau, kad tai bus ateities geologijos uždavinys.


Kadangi viso pasaulio geologinės istorijos šiame pokalbyje neaprėpsime, papasakok žmonėms, ne ypač išmanantiems geologinę terminiją, kaip formavosi Lietuvos geologinis paveikslas. Kodėl kalvas keičia lygumos, o lygumas kalvos? Juk net mažytėje Lietuvoje tas pasikeitimas būna gana akivaizdus. Ant kokio „geologinio pamato“ gyvena vilniečiai ir, sakykime, kauniečiai, klaipėdiečiai?

Hehe, platesnį klausimą sudėtinga užduoti, bet pasistengsiu labai apibendrintai atsakyti. Visoje Žemėje vyksta tam tikri apytakos ratai. Visi nuo mokyklos suolo atsimename vandens apytakos ratą, taip pat yra anglies, azoto apytakos ratai. Tačiau egzistuoja ir uolienų apytakos ratas. Tam, kad skaitytojai suprastų koks tai platus klausimas, pabandysiu paaiškinti kaip galima paprasčiau.

Visos mūsų Žemės istorija yra „užrašyta“ uolienose, pagal kurias geologai ją ir išskaito. Uolienos Žemėje būna trijų tipų – magminės, nuosėdinės ir metamorfinės. Magminės – susidarančios tiesiogiai iš magmos. Jos gali išsiveržti per ugnikalnius į Žemės paviršių (tuomet jos vadinamos efuzinėmis magminėmis uolienomis), tačiau didžioji dalis magminių uolienų susiformuoja Žemės gelmėse, nepasiekusios Žemės paviršiaus (jos tada vadinamos – intruzinėmis magminėmis uolienomis). Nuosėdinės uolienos susidaro iš kitų uolienų ardymo produktų. Juk visi žinome, kad jauni kalnai būna aukšti, o seni kalnai – žemi. Tai jie „žemėja“ dėl proceso vadinamo denudacija, kuomet pirminės uolienos dūla, tada išdūlėjusi medžiaga veikiama įvairiausių jėgų (gravitacinių, vėjo, ledynų, o labiausiai upių ir kt.) yra pernešama, nusodinama jūrose ir vandenynuose. Taip sluoksnis po sluoksnio formuojasi nuosėdinė danga. Mažiausiai žmonėms pažįstamos yra metamorfinės uolienos. Tai tokios uolienos, kurios dėl geologinių procesų atsiduria giliai Žemės gelmėse, savotiškame „pragare“, kur pirminės uolienos veikiamos didžiulės temperatūros ir beprotiškai didelio slėgio pradedamos keisti. Maža to, jas keičia ir taip vadinami fliuidai, tai yra takios medžiagos. Jeigu žemės paviršiuje skysčius mes puikiai suprantame – tai vanduo, nafta, pienas, alus, degtinė ir pan., tai „pragare“ fliuidais tampa tos medžiagos, kurios Žemės paviršiuje gali būti kietos – gipsas, anhidritas, klintis, kreida ir kt. Pats vanduo pavirsta į taip vadinamą virškritinės būklės vandenį, kurio savybės iki galo žmogaus nėra suprastos, nes tokių sąlygų laboratorijose neįmanoma sukurti. Tačiau žinoma, kad jo tankis išlieka toks pats, o lakumas pasidaro dujinis. Tai štai tie fliuidai dalį cheminių elementų iš pirminių uolienų gali išnešti, o dalį atnešti. Ir priklausomai nuo to koks tas „pragaras“ (pasirodo, jis taip pat būna labai įvairus) uolienos būna pakeičiamos. Štai dabar kai žinome, kokios būna uolienos, galima suprasti ir uolienų apytakos ratą. Pirminis nuosėdinių uolienų sluoksnis, ant jo kaupiantis vėlesnėms nuosėdoms, būna nugramzdinamas, kol pradeda keistis „metamorfizuotis“, tačiau iš viršaus vis besiklojant naujiems sluoksniams jis patenka į tokį gylį, kur būna perlydomas ir vėl tampa magma, o vėliau vėl virsta magmine uoliena. Štai šio „rato“ trukmė yra apie 700 milijonų metų. Ir visi objektai, kurie yra senesni nei 700 milijonų metų yra savotiškai laimėję „Aukso puodą“, nes jie nepateko į šitą perdirbimo mašiną.

Lietuvos seniausioms uolienoms yra apie 1,9-1,7 milijardus metų, tiek trunka mūsų teritorijos geologinė istorija. Šios seniausios uolienos vadinamos kristaliniu pamatu ir jos susiformavo Pietų pusrutulyje, maždaug dabartinės Australijos platumose. Visą šį laiką mūsų plokštė, vadinama Baltikos kontinentu, nuolat „keliavo“ į šiaurę, kol maždaug prieš 100 milijonų metų pasiekė dabartinę platumą Šiaurės pusrutulyje. Per šį laiką Baltika perkeliavo per įvairias klimato zonas, susidurdavo su kitais žemynais, formuodama kalnų grandines, o galiausiai visai neseniai, prieš 700 tūkst. metų, mus pasiekė pirmieji ledynai, kurių Lietuvos geologijos tarnybos duomenimis turėjo būti penki (paskutinis nutirpo prieš 16-11 tūkst. metų). Tai štai šie ledynai, ardydami anksčiau susiformavusias uolienas, jas gremždami ir trupindami sunešė į mūsų teritoriją ir suformavo mūsų paviršių. Jis yra be proto įvairus, todėl kad ledyninėje aplinkoje vyksta labai intensyvūs geologiniai procesai. Taigi vienu atsakymu atsakyti, kokia yra Vilniaus, Kauno ar Klaipėdos geologinė sąranga yra labai sudėtinga. Ji labai skirtinga, tačiau bendra tai, kad jų paviršius yra suformuotas ledynų, o vėliau performuotas poledynmečiu vykstančių procesų: Klaipėdoje – jūrinių, Kaune ir Vilniuje – upių veiklos.

Papasakok apie tuos jūrinius ir „upinius“ procesus. Ar galima teigti, kad Nemunas, Neris, Vilnia (Vilnelė) – savotiški Vilniaus ir Kauno landšafto „tėvai“, o Klaipėdos – jūra?

Gal kaip tik reikėtų sakyti „vaikai“. Kaip sakėme, mūsų teritorijos amžius yra apie 2 mlrd. metų, todėl veikusių procesų visų trijų miestų vietose būta labai įvairių. Tame tarpe ir „jūrinių“ ar „upinių“. Tačiau kalbant apie dabartines jėgas, formuojančias dabartinį paviršių, mes turime omenyje procesus, vykusius po paskutiniojo ledynmečio. Ledynai visuose trijuose miestuose atsitraukė nevienodu metu, todėl įžvelgsime labai skirtingą teritorijų raidą. Kol rašau šį atsakymą geologiniai procesai, prasidėję poledynmečiu, tebeveikia.

Per pastaruosius 700 tūkst. metų Lietuvos teritorija patyrė labai žymius klimato pokyčius, nulėmusius teritorijos apledėjimus arba nuledėjimus. Remiantis dabartiniais moksliniais tyrimais ir jūrinių nuosėdų izotopiniais klimato tyrimais, mūsų teritorija per šį laikotarpį apie 550 tūkst. metų buvo padengta ledynais. Ilgiausiai trukęs ledynmetis – Dainavos, Europoje vadinamas Salio (angl. Saalian) (truko apie 170 tūkst. metų), todėl šio ledynmečio nuogulomis buvo padengta didžioji dalis Šiaurės pusrutulio. Nors Lietuvoje nustatyti ledynmečiai truko vidutiniškai po 110 tūkst. metų, tačiau juos vieną nuo kito skyrė tarpledynmečiai, kurių metu teritorija nuledėdavo (neturėdavo nuolatinės ledyno dangos), o jų metu jos paviršių veikdavo intensyvūs geologiniai procesai – upių ir vėjo veikla, teritorijoje susidarė ežerai, kurie vėliau užpelkėdavo, pajūrio regione veikdavo bangos, formavosi įlankos ir užutekiai. Pagrindiniai tarpledynmečių liudininkai yra paviršiniuose vandens telkiniuose (jūroje, upėse, ežeruose, pelkėse) suklostytos nuosėdos. Šiuo metu mes kaip tik gyvename tarpledynmetyje. Įdomu tai, kad Vilniaus teritorijos ledo danga nedengia jau 30-40 tūkst. metų, tuo tarpu iš dabartinio Kauno teritorijos ledynai pasitraukė tik prieš 16 tūkst. metų, Klaipėdos – prieš 11 tūkst. metų. Dabartinių miestų teritorijose, pasitraukus ledynams, prasidėjo poledyniniai procesai, kurie yra labai sudėtingi – iš pradžių pasitraukia „amžinasis“ įšąlas, teritoriją pradeda veikti didžiuliai kiekiai vandens, atsiradę tirpstant dešimtis tūkstančių metų besiformavusiems ledynams. Iš pradžių tie vandenys veikia kaip išsklaidyti srautai, tačiau po truputį pradeda formuotis upių vagos. Formuojantis upėms vyksta upes lydintys procesai – slėnio gilinimas, nuosėdų ardymas ir išnešimas, griovų, raguvų tinklo formavimasis, salpinių terasų ir senvaginių ežerų susidarymas. O juk visą šį darbą nuveikia ne viena upė! Pavyzdžiui, Vilniuje žmonės žino Nerį, Vilnią, Vokę, tačiau be šių pagrindinių upių teritorijoje veikė praeityje arba vis tebeveikia dar 12 upių. O vanduo yra didžiausia Žemėje jėga, kuri sugeba reljefą keisti per ganėtinai trumpą laiką. Štai Vilniuje upės teka jau keliasdešimt tūkstančių metų, o Kaune keliolika, todėl ir rezultatai yra skirtingi. Maža to, ties Kaunu susidarė didžiulės prieledyninės marios, kuriose susiklojo molis, kurį kasė ir naudojo Rokų plytinė. Neries ir Vilnios slėniai yra gilesni už Nemuno, daugiau salpinių terasų, brandesnis raguvų ir griovų tinklas. Tai lėmė ne tik ilgesnis veikimo laikas, bet ir tai, kad Vilniaus upėms reikėjo graužtis per lengviau ardomas nuosėdas. Tačiau bendra tai, kad abejų miestų poledyniniai procesai prasidėjo reljefe suformuotame ilgiau užsistovėjusiame ledyno pakraštyje, o tai reiškia, kad dar tebeesant ledynams reljefas buvo jau labai raižytas. Klaipėdoje veikė dar kiti procesai. Tirpstant ledynams prasidėjo Baltijos jūros gimimas. Baltijos jūra formavosi labai sudėtingai (beje, tai ir mano disertacijos tema), per kelias stadijas. Jūra kartais netekdavo susisiekimo su Pasauliniu vandenynu, todėl virsdavo gėlu vandens telkiniu, kitaip tariant milžinišku ežeru. Beje, geriausia apie tai yra kalbėtis gamtoje, kur visų tų procesų liudininkus mes galime pamatyti savomis akimis ir suprasti, kaip greitai keičiasi mūsų gamtinė aplinka. Ne veltui, berods, Ciceronas sakė, kad antrą kartą į tą pačią upę įbristi neįmanoma. Ir geologiniu požiūriu dviejų identiškai susiformavusių vietų nebūna. Tai vėlgi patvirtina mūsų planetos chaotiškumą.


O kaip dėl žmonių dabartinės Lietuvos teritorijoje? Ką šiuo klausimu gali pasakyti ne tik antropologai ir archeologai, bet ir geologai?

Šiuo klausimu geologai ir archeologai dirba labai glaudžiai jau kelis dešimtmečius. Pirmiausia reikėtų išskirti palinologinius tyrimus. Palinologija – mokslas, tiriantis augalų sporas ir žiedadulkes, kurios fosilizuojasi ir išlieka jūrų, ežerų, pelkių, net upių dugno nuosėdose. Pagal šių sporų ir žiedadulkių spektrus galima nustatyti, kokia tuo metu teritorijoje augo augalija, kokie medžiai ar žolės buvo išplitę. Tuo pačiu, pagal šių augalų asociacijas galima nustatyti koks buvo klimatas (temperatūra, drėgnumas ir kt.), o tai reiškia, kad archeologai žino kokioje aplinkoje gyveno žmogus tame laikmetyje palikęs savo veiklos pėdsakus. Vykdant palinologinius tyrimus išsiaiškinta kokios grūdinės kultūros buvo auginamos žmonių, kurie pradėjo verstis žemdirbyste.

Tačiau ne tik geologai padeda archeologams, bet ir atvirkščiai. Pagal archeologinius radinius mes galime nustatyti vandens lygio svyravimus (tiek ežeruose, tiek ir jūroje), juk jeigu žmogus kūrėsi savo gyvenvietę, tai ji tikrai turėjo būti prie vandens. Tokiu būdu, pagal archeologinius radinius galima patikslinti nulinę paleoizohipsę, reiškiančia tuometinę kranto linijos padėtį. Reikia išskirti puikų Klaipėdos universiteto archeologų ir geologų bendradarbiavimą, kai tiriant Baltijos jūros raidą yra pasitelkiami povandeniniai archeologai, kurie padeda ištirti šiuo metu po vandeniu esančių miškų liekanas. Būna nustatomas medžių absoliutusis amžius ir tokiu būdu geologai žino, kad tuo metu tai tikrai buvo krantas.

Geologiniu požiūriu žmogus yra tik dar viena rūšis evoliucijos eigoje, kuri neabejotinai po savęs paliks geologinius ženklus. Panašiai, kaip koraliniai rifai, planktonas, fosilijos tik gal dar didesniu mąstu. Todėl jau dabar geologų bendruomenėje yra svarstomas naujo stratigrafinio padalinio – antropoceno išskyrimas. Apie tai rašiau Geologijos akiračių žurnale bei savo Geologo kelionių puslapyje.

Geologiniai procesai trunka tūkstančius, milijonus metų, todėl tikriausiai galima spėti kas laukia dabartinės Lietuvos teritorijos ilgalaikėje perspektyvoje geologijos požiūriu? Kiek šie spėjimai būtų teisingi?

Pabandysiu pafantazuoti, nes prognoziniai klausimai Lietuvos mokslo literatūroje yra labai mažai gvildenti. Jeigu apžvelgtume Lietuvos geologų darbus, tai prognozių rastume labai mažai. Visgi pagal turimus mūsiškių ir užsienio specialistų tyrimus galima ateitį paspėlioti ir kai kurios žinios žmones tikrai nustebins.

Pirmiausiai, kaip ir minėjau, žvelgiant į kvartero metu (geologinis periodas prasidėjęs prieš 2,588 milijonus metų ir kuriame mes tebegyvename) vykusius procesus esu tikras, kad mūsų šiltasis tarpledynmetis pasibaigs. Kada? Į šį klausimą neįmanoma atsakyti, todėl, kad klimato prognozuoti negalime, tačiau bendros tendencijos rodo, kad mes gyvename pačiame šiltmečio viduryje (optimume), kada ir turi būti šilčiausias klimatas. Nors prieš 5-6 tūkst. metų klimatas buvo dar šiltesnis. Taigi, jis dar kelis tūkstančius metų su pertraukomis šils, tačiau vėliau vėl Skandinavijoje pradės formuotis ledyninė dangą, kuri po keliolikos tūkstančių metų pasieks ir mus. Tai rodo ankstesnių ledynmečių ir tarpledynmečių tyrimai ir nėra priežasties galvoti, kad tai nepasikartos.

Jeigu kalbėti apie ne tokią tolimą ateitį, tai galime būti tikri, kad Lietuva atsikovos sau sausumos. Visi apsidžiaugė... Bet per anksti. Sausuma pataps dabartinės Kuršių marios. Taip atsitiks dėl dviejų priežasčių – dėl labai spartaus nuosėdų kaupimosi, kurias prineša Nemunas, o taip pat dėl vyraujančių vakarų-pietvakarių vėjų, kurie smėlį iš Kuršių nerijos pusto į marias. Dėl šio nuosėdų prinešimo mūsų Kuršių marių gylis nuolat ir labai sparčiai mažėja. Nekalbant apie dirbtinai žmogaus gilinamą Klaipėdos uosto farvaterį, Kuršių marių maksimalus gylis sumažėjo nuo 6 m (prieš kelias dešimtis metų) iki 3,5 m gylio. Manau, kad po kelių šimtmečių marios pradės pelkėti, o po tūkstančio metų tai jau bus sausuma. Aišku, jeigu neįsikiš žmogus.

Dar vienas labai įdomus prognozinis dalykas yra susijęs su mūsų požeminiu vandeniu. Bet tai jau apie tolimąją ateitį, kuri siekia kelis šimtus milijonų metų. Vakarų Lietuvoje, maždaug 1,5-2 km gylyje turime geoterminio vandens, kurio temperatūra siekia 40-95°C. Ši geoterminė anomalija yra siejama su ankstyvuoju rifto procesu. Riftas yra procesas, kuomet dėl pakilusių iš mantijos magmos plumų, litosferos plokštė suplonėja ir yra skeliama į dvi dalis. Savotškai perlaužiama. Pasaulyje geriausiai žinomi riftai – Baikalo ežeras, Raudonoji jūra, Nilo slėnis iki Viktorijos krioklio, Reino slėnis. Čia senosios plokštės skyla į dvi dalis, tai yra formuojasi dvi savarankiškos plokštės. Kažkada su kolegomis juokavau, kad blogiausia, kad net ir skilus plokštei, mes vis tiek liksime Rusijos pusėje, o Skandinavija su Vakarų Europa numigruos savais keliais. Geologiniu požiūriu, taip būtų suskaldytas vienas iš seniausių Žemėje egzistuojančių kontinentų – Baltikos kontinentas.


Ar galėtum išskirti tavo manymu įdomiausius geologinius Lietuvos objektus. Ir kuo jie įdomūs?

Gal kažkiek subjektyviai tai skambės, tačiau geologija yra labai įdomi, nes ji visur skirtinga. Man labai patiko kažkada facebook'e pamatytas paveiksliukas, kuris buvo iš dviejų dalių, pirmame – gražus kalnų vaizdas, upė, tekantis krioklys, snieguota viršūnė, žodžiu nuostabus gamtos peizažas, o antrame – skaičiai, formulės, blokdiagramos, pjūviai, schemos, ir ties pirmąja dalimi parašyta – „taip mato paprastas žmogus“, o ties antrąja – „taip mato geologas“. Tai štai geologams įdomu yra net ten, kur iš pažiūros gali pasirodyti nuobodus kraštovaizdis. Juk Žemės gelmėse gali būti paslėpti tikri gamtiniai stebuklai. Iš kitos pusės, kuomet bendrauji su žmonėmis mažai girdėjusiais apie geologiją, gražūs kraštovaizdžiai yra būtini. Jie daro įspūdį, verčia žmogų susidomėti, kaip toks grožis susiformavo. Lietuvoje kiekvienas rajonas turi savus gamtinius stebuklus, tačiau jeigu man reiktų rinktis vieną įspūdingiausią rajoną, rinkčiausi Anykščių rajoną. Tai įvairiapusiškiausias Lietuvos gamtos kampelis, kur rasime ir nuostabias upes, ir atodangas, kuriose atsiveria tiek seniausios Lietuvos uolienos, tiek ir jauniausi dariniai. Ne veltui Anykščių rajonas yra įkvėpęs tokią galybę mūsų intelektualų, rašytojų, menininkų. Čia aptiksime ir Lietuvos pasididžiavimą Puntuką ir Šventąją. Iš viso Anykščių rajone teka apie 30 upių.

Dirbi mokslinį darbą, dėstai. Bet dar sugalvojai be galo įdomų dalyką – geologines ekskursijas visiems norintiems. Lietuvoje ne tiek ir mažai žmonių, galinčių pavedžioti po istorinius objektus, senamiesčių gatves, papasakoti apie prieš keletą amžių nutikusius įvykius, bet geologinės ekskursijos – tai kažkas originalaus, naujo ir, bent jau man, – negirdėto. Kaip gimė „Geologo kelionės“ ir tokia šauni idėja?

Šiuo metu tiesioginio mokslinio darbo nebedirbu. Lietuvoje mokslas yra labai nuvertintas, užmirštas. Mokslininkai yra įsprausti į baisius rėmus, formalius reikalavimus. Jiems palikta labai mažai veiksmų laisvės ir erdvės kūrybai. Viskas suvedama į straipsnių skaičiavimą, o turinys seniai prapuolęs. Nenorėjau gyventi tokiu ritmu, todėl pasilikau sau tik dėstymą universitetuose, nors tai irgi sunkiai pavadinčiau apmokamu darbu. Pagrindinė mano veikla – Geologo kelionės, kurios gimė būtent iš noro pabėgti nuo rutinos ir bet kokio veiklos reglamentavimo. Kitaip tariant, siekiau laisvės ir ją gavau. Geologija man yra be galo brangus dalykas, nes aš užaugau su ja, todėl manęs niekada niekas iš šitos srities nepašalins. Labai tikiuosi, kad būtent Geologo kelionių veikla mane vėl grąžins prie mokslo, tik finansuosiuosi jau aš jį pats, iš savų resursų arba tiksliau padedant žmonėms, kuriems geologija taip pat yra įdomi ir jie lankosi mūsų renginiuose. O idėja taip ir gimė – tiesiog sujungiau savo mėgstamą dėstymą, praktikas, keliones, laužą, gamtą, žmones, romantiką į vieną. Tai ir yra pagrindinės Geologo kelionių dedamosios.

Ačiū, Jonai, už labai įdomų pokalbį.

**




3 komentarai:

  1. Na kur jau archeologija istorijos tarnaitė :) Labai jau žeminančiai skamba, o taip tikrai nėra.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Dėkui, labai įdomu. Tik po upę braidė ne Ciceronas, taip kalbėjo Heraklitas. Ir klausimas geologui: kodėl ledynmetis pavadintas Dainavos? Gal ir kiti ledynmečiai gavo gražius vardus?

    AtsakytiPanaikinti
  3. Visų ledynmečių pavadinimus suteikė juos aprašę autoriai. Jie susiję su geografiniais pavadinimais, nurodančiais išplitimo regioną, maksimalią išplitimo ribą arba tiesiog stratotipines (etalonines) vietoves. Kiekviena šalis turi ledynmečiui savą vardą, tačiau jie koreliuojami su kitose šalyse buvusiais ledynais. Pavyzdžiui, paskutinysis ledynmetis Lietuvoje vadinamas Nemuno vardu, jis dalomas į dvi fazes (stadijas) - ankstesnioji vadinam Grūdos stadija, vėlesnioji Baltijos stadija. Bendras tarptautinis Nemuno ledynmečio pavadinimas yra Weichselian. Griežtų taisyklių ledynmečių ir tarpledynmečių pavadinimams nėra, todėl jie susiformavo per ilgą tyrimų istoriją.

    AtsakytiPanaikinti