Ar Mirties slėnyje prie Nidos iš tiesų siautė mirtis?

Apie vadinamąjį Mirties slėnį, esantį tarp Nidos ir Rusijos sienos, išgirdau prieš kelis metus. Ieškodamas informacijos apie šį keistą ir bauginantį pavadinimą sužinojau, kad kažkur čia, smėlynuose, kalinti į vokiečių nelaisvę patekę prancūzų kariai. Esą jie dirbo nepakeliamomis sąlygomis, tvirtino slenkančias kopas, daug nelaimingųjų išsękinti mirė. 2018 m. ant garsiosios Parnidžio kopos buvo atidengtas paminklas Kuršių nerijoje ne savo valia plušusiems prancūzams atminti. Atrodytų, karo belaisvių stovyklos egzistavimas Parnidžio pašonėje – neabejotinas faktas.  

Prieš kelias savaites klaidžiodamas Mirties slėniu aptikau ten kelis savadarbius medinius kryželius. Bandžiau įsivaizduoti, kur konkrečiai galėjo būti toji stovykla, – „vokiečių kerštas prancūzams už Šiaurės Afrikos dykumose besikankinusius į nelaisvę patekusius tėvynainius“. Tačiau grįžęs namo ir pradėjęs domėtis susidūriau su gana prieštaringa informacija. Vienur teigiama, kad Mirties slėnyje belaisvių stovykla įrengta per 1870-1871 m. vykusį Prūsijos-Prancūzijos karą, kitur, – kad per Pirmąjį pasaulinį. O gal stovykla veikė per abu karus? Ar tikrai ji buvo Mirties slėnyje, o jei ne, tai kodėl ji lokalizuojama būtent ten? Pagaliau iš kur ir kodėl atsirado toks pavadinimas?

 Vaizdas į "Mirties slėnį"

Mediniai kryželiai 

2018 m. atidengtas paminklas prancūzų belaisviams atminti.

Ieškodamas atsakymų į šiuos klausimus, kreipiausi į Kuršių nerijos istorija bei paveldu besidomintį žurnalistą Denisą Nikitenką. Jo kraštotyrai skirtus tekstus skaitau su didžiausiu malonumu. Manau, skaitytojams bus įdomu išgirsti jo komentarą.

D.N.: Mirties slėnio legenda išties yra labai paini ir sunkiai pagrindžiama istoriniais, archeologiniais tyrimais, nes... jų tiesiog nebuvo. Tai tapo vienu iš daugelio Kuršių nerijos mitų. Galime tik surankioti informacines skeveldras, kurios išsitaškė po visą Parnidžio kopos aplinką. Į abi puses. Ką mes žinome? Šaltiniai? Turbūt seniausias - 1918 me­tais iš­leis­ta­s žy­maus Klai­pė­dos is­to­ri­ko Jo­han­ne­so Semb­ritz­kio veikalas “Klaipėdos apskrities istorija. III tomas” (“Geschichte des Kreises Memel”. Memel, 1918).  Jis vie­nu sa­ki­niu už­si­me­na, kad tvir­ti­nant ne­ri­jos kran­tus „dir­bo pra­ncū­zų be­lais­viai iš Ni­dos at­sa­ko­mo­sios ka­ro be­lais­vių sto­vyk­los“. To­liau is­to­ri­kas trum­pai pa­aiš­ki­na, kad ta kerš­to pra­ncū­zams sto­vyk­la bu­vo įreng­ta „smė­ly­nuo­se prie Ni­dos, kaip „at­sa­ky­mas“ pra­ncū­zams, ku­rie vo­kie­čių be­lais­vių sto­vyk­las kū­rė ir Al­žy­re“. Nei vieta tiksli, nei aplinkybės, kiek tų prancūzų buvo įkalinta, neminima. Ir štai čia prasideda „raganų medžioklė“… 

Kny­gą apie Kur­šių ne­ri­ją 2001 me­tais iš­lei­dęs Jur­gis Bu­čas dėsto savo istoriją: esą Mir­ties slė­ny­je bu­vo pa­sta­ty­tas iš­ti­sas ba­ra­kų mies­te­lis, ku­ria­me „bū­ta 12 tūkst. be­lais­vių“. Moks­li­nin­ko tei­gi­mu, nuo epi­de­mi­jų, karš­čio ir su­nkaus dar­bo (tvir­ti­no ne­ri­jos kran­tus, ap­žel­di­no ko­pas ir kt.) be­lais­viai esą mir­da­vo de­šim­ti­mis ir bu­vo už­ka­sa­mi čia pat smė­ly­je. 12 tūkstančių belaisvių? Šalia Nidos? Jau vien aprūpinimo klausimas yra vertas loginių išvadų, kad smėlynuose išlaikyti tokį kiekį žmonių būtų itin didelis vargas. Be to, kur dingo kūnai, lavonai, kurių pėdsakai vis viena (smėlio pustymas) būtų išlikę istorinėje vietinių žmonių atmintyje? Žiūrime toliau… 

Man galbūt pavyko rasti ištakas to 12 tūkstančių mito. Tarpukario spauda, o konkrečiai – 1936 m. liepos 3 d. laikraščio „Vakarai“ numeris. Jame patalpintas (be autorystės) straipsnelis, pavadinimu „Pilkųjų dulkių istorija“. Sukurpta graudulinga ir galimai išgalvota istorija apie vaiką Liudviką ir pulkininką. Mūšyje ties Verdenu pulkininkas sužeidžiamas, o vaikas, ištikimas jo draugas, nesitraukia nuo savo patrono. Ir taip abu patenka… cituoju: „Galų gale atsiunčia į Nidą. Į Tylos slėnį (nebe Mirties slėnį! – D.N.), kur prasideda pragaro kančios. Čia randa apie 10 000 belaisvių. Daugiausia karininkų“. Tai štai... 10 tūkst. virto 12 tūkst., kai XX a. pirmosios pusės istorikas net nenurodo jokių skaičių (kas skaičiavo?). Žiūrime į tarpukarinę spaudos specifiką: straipsnis – be autorystės, 1936 metais, yra kuriama prieš vokiečius nuteikianti propaganda. Ir dar... Tylos slėnis. Jis yra Nidoje Parnidžio kopos šiaurėje. Gražutis, kūpoliais, šaukščiais ir kitomis žolėmis apžėlęs slėnis. Jokiu būdu ne pragariškas smėlio katilas... Dabartinio Mirties slėnio „lokacija“ (priešingoje pusėje, nei nurodoma tarpukario spaudoje – pietuose, už Parnidžio kopos) yra, švelniai tariant, hipotetinė. Kažkas kažkada sugalvojo, kad ten ir būta belaisvių stovyklos. Ir pastatė medinius kryžiukus pilkosiose kopose. Tvorelę surentė. Kuo remiantis būtent ten? Žino tik statytojas... Dar kita vertus (štai, jau kiek mes turime šios legendos sluoksnių!), Mirties slėnio pavadinimas negalėjo atsirasti šiaip sau. Galbūt tai susiję su netoliese buvusiais (dabar viskas apžėlę mišku ir nieko nebėra vizualiai išlikę) markapiais. Kurie yra fiksuojami senuose žemėlapiuose. 

Reziumė: tai yra istorinis voratinklis. Taip, prancūzų belaisvių Kuršių nerijoje būta ir to neneigia ir istorikai. Taip, jie dirbo tuos kopų apželdinimo darbus. Yra duomenų, kad jie ir Purvynės kopą nukasė. Tačiau ar tai galima sieti su XIX a. karu, ar su Pirmuoju pasauliniu? Manau, kad atsakymo nebus. Su Pirmuoju – gal labiau logikos. O kur buvo ta belaisvių stovykla? Klausimas – retorinis...

Prancūzų delegacija Mirties slėnyje. D. Nikitenkos nuotr. 

 Tai pat siūlau paskaityti šį tekstą.