Istorijos įdomybės: Ar Mirties slėnyje prie Nidos iš tiesų siautė mirtis?

Apie vadinamąjį Mirties slėnį, esantį tarp Nidos ir Rusijos sienos, išgirdau prieš kelis metus. Ieškodamas informacijos apie šį keistą ir bauginantį pavadinimą sužinojau, kad kažkur čia, smėlynuose, kalinti į vokiečių nelaisvę patekę prancūzų kariai. Esą jie dirbo nepakeliamomis sąlygomis, tvirtino slenkančias kopas, daug nelaimingųjų išsękinti mirė. 2018 m. ant garsiosios Parnidžio kopos buvo atidengtas paminklas Kuršių nerijoje ne savo valia plušusiems prancūzams atminti. Atrodytų, karo belaisvių stovyklos egzistavimas Parnidžio pašonėje – neabejotinas faktas.

Prieš kelias savaites klaidžiodamas Mirties slėniu aptikau ten kelis savadarbius medinius kryželius. Bandžiau įsivaizduoti, kur konkrečiai galėjo būti toji stovykla, – „vokiečių kerštas prancūzams už Šiaurės Afrikos dykumose besikankinusius į nelaisvę patekusius tėvynainius“. Tačiau grįžęs namo ir pradėjęs domėtis susidūriau su gana prieštaringa informacija. Vienur teigiama, kad Mirties slėnyje belaisvių stovykla įrengta per 1870-1871 m. vykusį Prūsijos-Prancūzijos karą, kitur, – kad per Pirmąjį pasaulinį. O gal stovykla veikė per abu karus? Ar tikrai ji buvo Mirties slėnyje, o jei ne, tai kodėl ji lokalizuojama būtent ten? Pagaliau iš kur ir kodėl atsirado toks pavadinimas?

Vaizdas į "Mirties slėnį"

Mediniai kryželiai

2018 m. atidengtas paminklas prancūzų belaisviams atminti.

Ieškodamas atsakymų į šiuos klausimus, kreipiausi į Kuršių nerijos istorija bei paveldu besidomintį žurnalistą Denisą Nikitenką. Jo kraštotyrai skirtus tekstus skaitau su didžiausiu malonumu. Manau, skaitytojams bus įdomu išgirsti jo komentarą.

D.N.: Mirties slėnio legenda išties yra labai paini ir sunkiai pagrindžiama istoriniais, archeologiniais tyrimais, nes... jų tiesiog nebuvo. Tai tapo vienu iš daugelio Kuršių nerijos mitų. Galime tik surankioti informacines skeveldras, kurios išsitaškė po visą Parnidžio kopos aplinką. Į abi puses. Ką mes žinome? Šaltiniai? Turbūt seniausias - 1918 metais išleistas žymaus Klaipėdos istoriko Johanneso Sembritzkio veikalas “Klaipėdos apskrities istorija. III tomas” (“Geschichte des Kreises Memel”. Memel, 1918). Jis vienu sakiniu užsimena, kad tvirtinant nerijos krantus „dirbo prancūzų belaisviai iš Nidos atsakomosios karo belaisvių stovyklos“. Toliau istorikas trumpai paaiškina, kad ta keršto prancūzams stovykla buvo įrengta „smėlynuose prie Nidos, kaip „atsakymas“ prancūzams, kurie vokiečių belaisvių stovyklas kūrė ir Alžyre“. Nei vieta tiksli, nei aplinkybės, kiek tų prancūzų buvo įkalinta, neminima. Ir štai čia prasideda „raganų medžioklė“…

Knygą apie Kuršių neriją 2001 metais išleidęs Jurgis Bučas dėsto savo istoriją: esą Mirties slėnyje buvo pastatytas ištisas barakų miestelis, kuriame „būta 12 tūkst. belaisvių“. Mokslininko teigimu, nuo epidemijų, karščio ir sunkaus darbo (tvirtino nerijos krantus, apželdino kopas ir kt.) belaisviai esą mirdavo dešimtimis ir buvo užkasami čia pat smėlyje. 12 tūkstančių belaisvių? Šalia Nidos? Jau vien aprūpinimo klausimas yra vertas loginių išvadų, kad smėlynuose išlaikyti tokį kiekį žmonių būtų itin didelis vargas. Be to, kur dingo kūnai, lavonai, kurių pėdsakai vis viena (smėlio pustymas) būtų išlikę istorinėje vietinių žmonių atmintyje? Žiūrime toliau…

Man galbūt pavyko rasti ištakas to 12 tūkstančių mito. Tarpukario spauda, o konkrečiai – 1936 m. liepos 3 d. laikraščio „Vakarai“ numeris. Jame patalpintas (be autorystės) straipsnelis, pavadinimu „Pilkųjų dulkių istorija“. Sukurpta graudulinga ir galimai išgalvota istorija apie vaiką Liudviką ir pulkininką. Mūšyje ties Verdenu pulkininkas sužeidžiamas, o vaikas, ištikimas jo draugas, nesitraukia nuo savo patrono. Ir taip abu patenka… cituoju: „Galų gale atsiunčia į Nidą. Į Tylos slėnį (nebe Mirties slėnį! – D.N.), kur prasideda pragaro kančios. Čia randa apie 10 000 belaisvių. Daugiausia karininkų“. Tai štai... 10 tūkst. virto 12 tūkst., kai XX a. pirmosios pusės istorikas net nenurodo jokių skaičių (kas skaičiavo?). Žiūrime į tarpukarinę spaudos specifiką: straipsnis – be autorystės, 1936 metais, yra kuriama prieš vokiečius nuteikianti propaganda. Ir dar... Tylos slėnis. Jis yra Nidoje Parnidžio kopos šiaurėje. Gražutis, kūpoliais, šaukščiais ir kitomis žolėmis apžėlęs slėnis. Jokiu būdu ne pragariškas smėlio katilas... Dabartinio Mirties slėnio „lokacija“ (priešingoje pusėje, nei nurodoma tarpukario spaudoje – pietuose, už Parnidžio kopos) yra, švelniai tariant, hipotetinė. Kažkas kažkada sugalvojo, kad ten ir būta belaisvių stovyklos. Ir pastatė medinius kryžiukus pilkosiose kopose. Tvorelę surentė. Kuo remiantis būtent ten? Žino tik statytojas... Dar kita vertus (štai, jau kiek mes turime šios legendos sluoksnių!), Mirties slėnio pavadinimas negalėjo atsirasti šiaip sau. Galbūt tai susiję su netoliese buvusiais (dabar viskas apžėlę mišku ir nieko nebėra vizualiai išlikę) markapiais. Kurie yra fiksuojami senuose žemėlapiuose.

Reziumė: tai yra istorinis voratinklis. Taip, prancūzų belaisvių Kuršių nerijoje būta ir to neneigia ir istorikai. Taip, jie dirbo tuos kopų apželdinimo darbus. Yra duomenų, kad jie ir Purvynės kopą nukasė. Tačiau ar tai galima sieti su XIX a. karu, ar su Pirmuoju pasauliniu? Manau, kad atsakymo nebus. Su Pirmuoju – gal labiau logikos. O kur buvo ta belaisvių stovykla? Klausimas – retorinis...