2017 m. gegužės 1 d., pirmadienis

Pasienio bažnytkaimis Buivydžiai

Šiandien užklydau į Buivydžių bažnytkaimį, esantį palyginti netoli Vilniaus, 17 kilometrų ryčiau Nemenčinės, keli kilometrai nuo Gudijos sienos. Iš tiesų važiavau iš Nemenčinės į Lavoriškes ir pasukti turėjau prieš Buivydžius, na bet, galvoju, ne kasdien pasitaiko užsukti į tokį užkampį.



Taigi, pasukau į Buivydžius, kur keliautojus pasitinka didelis pakelės kryžius. Matos, kad gyventojai jo nepamiršta. 


Pirmą kartą apie Buivydžius užsimenama pirmojoje XVI a. pusėje, LDK kanclerio Jono Hlebavičiaus rašte šios vietovės valdytojui Dluskiui, kuriam Buivydžius dovanojo Žygimantas Augustas. 

XVII a. pradžioje kaimelis buvo parduotas Bieleckiams, po valdytojai vėl keitėsi, kurį laiką priklausė net vienuoliams, o nuo XVIII a. pradėtas vadinti miesteliu.


Buivydžiai 1915 m. žemėlapyje.


Buivydžiai mūsų dienų žemėlapyje (iš maps.lt)

Beje, pavadinau šį bažnytkaimį užkampiu visai ne blogąja prasme. Buivydžiai iš tiesų yra geografiniame užkampyje. Iš vienos pusės Gudija, iš kitos – kelias Nemenčinė-Lavoriškės. Jei nereikėtų važiuoti šiuo tikrai ne pačios svarbiausios valstybinės reikšmės keliu, vargu ar kada būčiau užsukęs į Buivydžius. 


"Centrinė aikštė" ir "stotis"

Iš kitos pusės Buivydžiai – labai tvarkingas ir švarus užkampis. Galbūt būtent nutolimas nuo pagrindinių kelių ir leidžia geriau tvarkytis. Nemanau, kad čia užklysta dideli lankytojų srautai.

Tiesą sakant, Buivydžiuose neradau nė vienos besimėtančios šiukšlės. Šaligatviai iššluoti, vejos neišvažinėtos, viskas kultūringa, kaip ir turi būti. Išvažiavęs iš Buivydžių lankiausi dar Lavoriškėse ir Mickūnuose, tai kaip diena ir naktis. Palyginimui štai jums Mickūnai...


Tam tikra prasme Lavoriškėms ir Mickūnams nepasisekė. Nuolatinis krovininių automobilių eismas, ir pan. Bet gal problema ne vien eisme?


Vėl Buivydžiai. Kaip koks Birštonas...


Palei šventoriaus sieną...


Aikštelė vaikams. Jei tai ir užkampis, tai duokdie Lietuvoje daugiau tokių tvarkingų užkampių...


Visi gatvių pavadinimai lietuviškai. Bet jau ten, kur mačiau. Jokių "separatizmo" apraiškų nepastebėjau. 


Valstybinės vėliavos. Parduotuvė "Koop"


Ir mokykla (?). Mokykla, kaip suprantu, lenkiška. 


Bažnytkaimio WC. Ne kokia plastmasinė būda. 

Žymiausias Buivydžių objektas – Šv. Jurgio bažnyčia. Tiesa, pastatyta ji 1987 m., mat senoji, XVIII a. pabaigos statybos, – sudegė. Gaisro priežasčių nesitikslinau.


Buivydžių bažnyčia.


Buivydžiai nuo bažnyčios laiptų. 


Šventoriuje. Kairėje - varpinė. 


Kunigo Teofiliaus Buroko kapas ir kitų garbių vietos gyventojų kapai. Pasidomėjus T. Buroku paaiškėjo, kad šis 1900 m. Mielagėnuose (Švenčionių aps.) gimęs dvasininkas savo pamokslais priešinosi sovietų valdžiai, ragino melstis už tremtinius, kalėjo lageriuose. Paskutinį savo gyvenimo dešimtmetį praleido Buivydžiuose, kur ir mirė. 

Išėjus iš bažnyčios šventoriaus į mane kreipėsi vietos mužikas. Metų jam buvo kokių 60, buvo jis taip lengvai įkaušęs ir, matyt, pasaulinės Darbo dienos progą linkęs pabendrauti.

Kaip ir galima spėti, kreipėsi jis daugmaž lenkiškai (su Vilnijai būdingais gudizmais). Beje, kalba jo tikrai daugiau lenkų, nei baltarusių. Pastarąją su lenkiško priemaišom teko girdėti Šalčininkų rajone. Tarp mūsų užsimezgė maždaug toks pokalbis:

– Matau bažnyčią fotografuojat?
– Taip. Pirmą kartą čia atvykau. Graži bažnyčia.
– Graži, bet statyta dar „prie sovieto“. Senoji sudegė.
– Kaip sudegė? (tada dar nežinojau, nes Buivydžiais nesidomėjau).
– Na, taip ir sudegė. Statybose dalyvavo visas kaimas. Aš irgi dalyvavau.
– Nepasakysi, kad neseniai pastatyta. Maniau sena.
– Ne, sovietmečių statyta. O žinai, inžinierius buvo nužudytas. Vežė pinigus, buvo užpultas ir nužudytas. Daug pinigų vežė, daug rublių.

Nelabai supratau, darbininkams tas inžinierius atlyginimus vežė ar kaimo žmonių surinktus pinigus statyboms (rašoma, kad visas kaimas aukojo), bet neklausiau. Nukreipiau pokalbį.

– Švarus jūsų kaimelis.
– Taip. Mūsų seniūnas labai rūpinasi tvarka. Vaikšto, baksnoja pirštu kur šiukšlė kokia. Žinoma, ne visiems jis patinka, bet tai ką? O iš kur pats būsi?
– Iš Vilniaus.

Supratęs, kad vyriokas linkęs kad ir 5 valandas kalbėtis, o pas mane laiko ne per daugiausiai, skubiai atsisveikinau.


Lenkiškas užrašas virš bažnyčios durų skelbia, kad maldos namai pastatyti 1987 m. Iš trijų plakatų - du lenkų kalba, vienas - lietuvių. Informacija apie kažkokius religinius renginius, jei gerai supratau. 

Tiesa, prie bažnyčios stūkso dar vienas įdomus statinys – Šv. Florijono koplyčia. Jos viršūnėje – trimituojančio angelo figurėlė. 



Ši koplyčia dar vadinama Radziševskių koplyčia pagal bažnyčios fundatoriaus Mykolo Radziševskio pavardę. Joje stovėjo ir Radziševskių šeimos karstai. Rašoma, kad seniau koplyčia dar vadinosi šv. Mykolo Arkangelo koplyčia (matyt, todėl ir angelas viršuje), o šv. Florijono pervadinta dėl čia saugotų šventojo relikvijų.


Tiesa, koplyčios sienos atrodo gana varganai, kas Buivydžiams nebūdinga. 


Buivydžiuose užtrukau kokių 40 min. Nustebino tai, kad gatvėse visiškai tuščia. Mačiau maksimum 4-5 žmones, pravažiavo kokie 3 automobiliai ir šis (žr. foto aukščiau) traktorius.

**

Dar keli įdomūs faktai apie Buivydžius:

– Neabejojama, kad bažnytkaimio pavadinimas kilo nuo baltiško asmenvardžio.

–Absoliučia daugumą gyventojų sudaro lenkakalbiai tuteišiai. Vietos šnektą Lenkijos kalbininkai priskiria „šiaurinių kresų tarmei“ (dialekt północnokresowy). Jos arealą apibrėžia taip (žalia spalva):


Tiesa, baltarusiai linkę tvirtinti, kad tai yra baltarusių kalba su lenkų kalbos įtaka, bet man pačiam, kaip jau sakau, Vilnijos tuteišiai kalba gana skirtingai. Sakyčiau, šiauriau Vilniaus dominuoja lenkiški elementai, o piečiau - galbūt gudiški.

- Lenkai teigia, kad Buivydžiuose lietuviškai nekalbėta jau nuo XVII a. Pasak lietuvių tyrinėtojų, Buivydžiuose dar XIX a. puikiausiai kalbėta lietuviškai. Kas teisesnis dėl tų amžių - sunku pasakyti, bet faktas, kad polonizacija vyko.

- Pirmojoje XIX a. pusėje Buivydžiuose įkurta viena pirmųjų Lietuvoje, jei ne pati pirmoji, ligoninė baudžiauninkams.  

- Buivydžiai turi savo herbą. Jis patvirtintas 2012 m. 


Apie herbą Vilniaus rajono savivaldybės puslapyje (vrsa.lt) radau tokią info:
"Herbo sidabriniame lauke pavaizduotas piestu stovintis raudonas elnias, priekine dešine koja atsirėmęs į raudoną skydo šoną su sidabriniu heraldiniu, kitaip šv. Jurgio kryžiumi. Šv. Jurgio kryžius simbolizuoja Buivydžių žmonių pamaldumą, ten esančią to paties titulo bažnyčią. Sidabrinis laukas – vietovės lokalizaciją prie gražių ir valstybės saugomų vandens telkinių. Elnias – daugiau kaip pusę Buivydžių teritorijos apimančių turtingų miškų, puikaus kraštovaizdžio simbolis. Jo raudona spalva, kuri heraldikoje reiškia meilę, narsą ir drąsą, yra aliuzija į šio krašto žmonių dalyvavimą kovose bei sovietų valdžios vykdytus religinius persekiojimus. Buivydžių herbo etaloną sukūrė dailininkas Rolandas Rimkūnas".

- Daugiausia gyventojų Buivydžiuose gyveno 1989 m. (304 žmonės). 2001 m - 261 žmogus, o 2011 m. - 272.

Pabaigai pasakysiu dar vieną dalyką. Buivydžiuose yra medinis tiltas per Nerį, apie kurį atvažiavęs tiesiog nežinojau, todėl ir nepamačiau. Be jei lankysitės Buivydžiuose, žinokite, kad toks yra. 


Medinio tilto nuotrauką pasiskolinau iš miestai.net forumo. Tiesa, čia jis atrodo nelabai patikimai, bet sako, kad dabar sutvarkytas


Vitalijus M., "Istorijos įdomybės"
**
sekite mūsų tag'ą kelionės po Lietuvą.