2017 m. gegužės 24 d., trečiadienis

Kaip planuota kariauti dviem frontais

Nepaisant to, kad apie karo dviem frontais pragaištingumą Vokietijoje prabilta dar Otto von Bismarcko laikais, būtent tokiam galimam scenarijui pradėta ruoštis dar XIX a. pabaigoje. Kaip realiausias priešas įvardinta Prancūzijos–Rusijos koalicija. Per toli esančiai Britanijai, jei ta sugalvotų kištis, teiktas antraeilis vaidmuo.


Kaipgi nugalėti tokiomis sąlygomis? Vyriausi štabai kūrė tokius planus:

1. Jei politinėmis priemonėmis nepavyktų išvengti karo paskelbimo iš abiejų pusių, Vokietijai dera smogti pirmai.

2. Karo veiksmai turi prasidėti žaibiškai ir greitai pasibaigti. Ilgai užsitęsusiame kare Vokietijos pramonė nesugebės atsilaikyti prieš kelių didelių šalių pramonę.


XIX a. pabaigos (kairėje) ir XX a. pradžios Prūsijos karių uniformos.

3. Svarbiausia užduotis – sutelkus pagrindines, galingiausias pajėgas greitu smūgiu išmušti iš balno vieną priešą (greičiausiai prancūzus, nes rusų mobilizacija ir kariuomenės skleidimas paprastai trunka ilgai). 

4. Priešingame fronte turėjo būti palikta tiek pajėgų, kad bent minimaliai atsilaikyti. Stipresnio spaudimo atveju neatmetamas tvarkingas atsitraukimas laikinai paliekant Rytų Prūsiją (jei iš pradžių puolami prancūzai) ar Elzasą ir Lotaringiją (jei iš pradžių puolami rusai).


Prūsijos kariuomenė kare prieš prancūzus (1870-1871)

5. Žaibiškai sutriuškinus pirmąjį priešą visa kovos mašina geležinkeliais permetama į priešingą frontą, kur sudorojamas antrasis. Tokiu būdu karas dviem frontais būtų paverstas į du karus atskiruose frontuose.

Deja, nelabai pavyko.  


Vokiečių karys Pirmojo pasaulinio karo metais.