2017 m. balandžio 16 d., sekmadienis

Velykos rusų fronte 1915-1917 m.

1915 m. Velykos. Kaip pranešė Maskvos laikraštis „Utro Rossiji“, šventės išvakarėse vokiečių lėktuvai virš rusų apkasų išmėtė lapelius su prašymu per Velykas nešaudyti. Šis pasiūlymas iš pradžių sutiktas labai atsargiai. „Apgaus vokiečiai“, – sakydavo karininkai. Manyta, kad vos tik rusai pradės ruoštis Velykoms, priešas užgrius artilerijos ugnimi ar puls į ataką. Bet taip nenutiko.



Velykos fronte. Iš artilerijos sviedinių rusų karys išdėliojo raides Х.В. (Христос Воскресе! - Kristus prisikėlė!).

Tomis dienomis fronto suvestinėse rašyta: „Daugelyje vietų Velykų naktis praėjo visiškai ramiai. Priešas neiššovė nė vieno sviedinio, net prožektorių šviesos prislopo. Nei iš mūsų, nei iš vokiečių pusės Velykų rytą niekas žvalgų nesiuntinėjo, nieks viens kito neprovokavo“.

Tai leido kiek atsipalaiduoti ir laikyti pamaldas pačiose pozicijose.


Pasiruošimas Velykoms. Kiaušinių marginimas.


Velykinių dovanėlių dalijimas. 

Kai kur per 1915 m. Velykas vykdavo „broliavimasis“ su priešu. Rusai pakildavo iš apkasų, susitikdavo su vokiečiais, sveikino su Kristaus prisikėlimu, vienas kitą vaišino papirosais, keitėsi sagomis ir užkandžiais. Viename kovos ruože „broliautis“ išėjo ir karininkai. Viskas pasibaigė karių chorų konkursu dėl gražiausios Velykų giesmės ir bendrais šokiais grojant vokiečių gitarai.


Atvirukas. Caras Nikolajus II sveikina karį su Velykomis.

1916 m. balandžio 11 d. po Velykų liturgijos į frontą atvykęs imperatorius Nikolajus II sveikino karininkus, praporščikus ir eilinius karius su švente, įteikė kiekvienam po velykinį kiaušinį su savo monograma.


Atvirukas. Nevalia užmiršti ir besigydančių sužeistųjų. 

Užnugaryje, ypač Maskvoje ir Peterburge, rinktos dovanos kariams. Šioje akcijoje dalyvavo visi be išimties visuomenės sluoksniai. Kai kas aukojo maistą, kai kas – drabužius. Tie, kas nieko neturėjo, tiesiog parašydavo atviruką kovojančiam giminaičiui ar net visiškai nepažįstamam kariui, kuriame sveikino su Kristaus Prisikėlimu ir linkėjo kuo greičiau sugrįžti namo.

Kiekvienas karys garsiai skaitė šiuos sveikinimus kovos draugams, kartu džiaugėsi ir liūdėjo. Velykas ir Kalėdas fronte vėliau šiltai prisiminė daugelis veteranų. Maža šviesos akimirka siaubo, purvo, už kiekvieno kampo tykančios mirties atmosferoje.


Velykinės linksmybės.

1917 m. stačiatikių ir katalikų Velykos nesutapo. Priešakinėse austrų fronto pozicijose karius laiminęs rusų popas prisiminė:

„Man jau daugiau nei 70 metų, tačiau nepamenu tokios nakties. Visą naktį tranšėjose stengiausi drąsinti karius, sveikinti juos su šviesia švente. Priešas kaip tyčia nesiliovė šaudęs. Jis puikiai žino, kad pas mus šventė, todėl dėjo visas pastangas jai sutrukdyti. Po Peremyšlio užėmimo kovos Karpatuose labai žiaurios. Mūsų kareiviai, žinoma, laukė būtent tokios šventės ir iš tiesų Velykų išvakarėse austrai pradėjo didelį puolimą. Naktį, trumpo poilsio akimirkomis, kariai sveikino vienas kitą. Apie pamaldas, žinoma, teko pamiršti. Kai kur visgi pavyko surengti trumpas, bent 3-4 min. trukusias religines ceremonijas“.


Besirengiant pamaldoms. Improvizuota cerkvė pulko štabe. 

Beje, ieškodamas medžiagos šiam įrašui radau dar vieną įdomų faktą iš rusų-japonų karo (1904-1905). Vienas rusų karys prisiminė, kad japonai, patys nebūdami krikščionys, leido rusams ramiai atšvęsti Velykas: „Per Velykas japonai nešaudė. Iš savo pozicijų jie matė, kad mes rengiamės melstis Dievui“.


Ši foto su Velykomis tiesiogiai nesusijusi, bet joje įamžintos karių pamaldos rusų-japonų fronte.

**
Taip pat skaitykite:

O taip pat sekite tag'ą Pirmasis pasaulinis.