2017 m. balandžio 29 d., šeštadienis

Istorija nuotraukose (70)

Vasario ir dalies kovo mėnesio "Istorijos įdomybių" FB publikuotas nuotraukų blokas. Visko daug, viskas aprašyta. 




Rinkiminė (anti)agitacija. Ši skrajutė, matyt, bus išleista Laikinosios vyriausybės valdymo laikotarpiu (po to kai Nikolajus II išsižadėjo sosto, bet prieš bolševikų perversmą).
Tekstas skelbia: "Piliečiai! Nebalsuokite už nr. 5. Tai - bolševikai!!"
Beje, prieš pat vadinamąjį bolševikinį perversmą Lenino ir Co palaikymas visuomenėje silpnėjo, bet čia lemtingą vaidmenį suvaidino ryžtingas bolševikų naglumas ("dabar arba niekada") ir Laikinosios vyriausybės nesugebėjimas radikaliais metodais pažaboti visus tuos "revoliucionierius". O paskiau jau buvo vėlu... 


1917 m. Latvijos šauliai. 4-ojo Vidžemės pulko karys su vėliavoje, kurioje matomi įrašai „Tegyvuoja autonomiška Latvija!“, Šlovė Latvijai!“, „Laisvoji Rusija!“. Matoma ir pulko emblema - saulė ir kalavijas.
Istorinis kontekstas toks, kad visiškos Latvijos nepriklausomybės 1917-ųjų pradžioje nieks nesitikėjo, siekta platesnės autonomijos demokratiškos, pocarinės Rusijos sudėtyje. Įsigalėjus bolševikas 4-asis Vidžemės pulkas demobilizuotas, vėliau daugelis jo karininkų padėjo kurti Nepriklausomos Latvijos kariuomenę. Leniną saugojusiais raudonaisiais latvių šauliais jie netapo.
Beje, įdomu, kad užrašuose irgi naudota „w“...
Nuotraukos autorius nežinomas.

  
1940 m. vasario 16 d.Vilniuje. Ko gero, visuomenę ir šalies valdžią buvo apėmę prieštaringi jausmai. Iš vienos pusės šventė po ilgu mėtų vėl surengta Vilniuje, iš kitos - atgautoje sostinėje jau buvo dislokuota sovietų kariuomenė. Nuotraukoje, karių apsuptyje, įamžintas tuometinis ministras pirmininkas Antanas Merkys.
Pilies gatvės pradžia nuo Katedros aikštės.
LCVA saugoma nuotrauka.

  
1915 m., Pirmasis pasaulinis. Galicijos pabėgėlės.


Marinus van der Lubbe – komunistinėms pažiūroms simpatizavęs nelabai sveiko proto olandų kilmės jaunuolis. Teigiama, kad buvo vienišius, galbūt su polinkiu į piromaniją. Pagarsėjo tuo, kad 1933 m. vasario 27 d. „protestuodamas prieš nacius valdžioje“ padegė Reichstagą. Kaltę pripažino, tikėtina, veikė vienas ir savo asmenine iniciatyva, nors pasitaiko įvairių sąmokslo teorijų.
Teisiant M. van der Lubbę nutiko įdomus precedentas. Reikalas tas, pagal to meto Vokietijos įstatymus padegėjai negalėjo būti baudžiami mirtimi, o tik ilgiems įkalinimo metams. Bet išeitis buvo rasta. Priimtas mirtį už padegimą numatantis įstatymas, kuris M. van der Lubbei pritaikytas atbuline tvarka. Netrukus vyrukas giljotinuotas.
Beje, gimtajame N. van der Lubbes mieste, Leidene (Nyderlandai), jo vardu 1980 m. pavadinta gatvė.  


Pirmojo pasaulinio karo laikų vokiečių kavaleristas.



Nors bolševikai kovojo prieš religiją, iškart po perversmo pradėjo kurti savus pseudoreliginius ritualus. Kūdikių krikštą pakeitė "žvaigždinimas", pirmosios bolševikų vėliavos priminė liturgines cerkvės vėliavas, tapytos "ikonos" su Trockiu šv. Jurgio stiliuje, nekalbant jau apie kone religinį balzamuoto lavono kultą granitiniame zikurate. 
O čia medalionas nešiojimui ant kaklo, kuriame pavaizduota bolševikinė trejybė Leninas, Marksas ir Trockis. 1917-ųjų spalio perversmo garbei.  


Po 1864 m. įsiplieskusio danų-prūsų karo valstybių siena pasislinko gerokai į šiaurę. Vokiečiai prisijungė ne tik etniškai vokišką Holšteiną, bet ir iš esmės danišką Šlėzvigą. Tiesa, vokiečių pusėje kariavo ir austrai, tad visa abiejų šių valstybių sausumos kariuomenė buvo lygi Danijos vyriškos lyties gyventojų skaičiui. Po Pirmojo pasaulinio karo danų gyvenamos Šlėzvigo sritys vėl grįžo į Danijos sudėtį.
Šioje 1914 m. nuotraukoje įamžinta siena tarp Vokietijos ir Danijos. Fotografuota iš daniškos pusės.


Pragarą vaizduojanti freska Juodkalnijos sostinės Podgoricos cerkvėje. Virš pabaisos liepsnose matomi Marksas, Englesas ir Jugoslavijos komunistų lyderis Josipas B. Titas. Beje, nuo 1952 iki 1992 m. Podgorica vadinta Titogradu. Tai yra, Tito miestu.

   
Prasidėjus Antrajam pasauliniui karui daugelyje kariaujančių šalių įvestos kortelės maisto ir nemaisto produktams įsigyti. Didžiojoje Britanijoje kortelės kurui panaikintos 1950 m., cukrui bei saldumynams - 1953 m., mėsai – 1954.
Šioje nuotraukoje įamžinta diena, kai buvo panaikinti ribojimai saldumynų pirkimui. Mažieji smaližiai atakuoja Londono parduotuvę.

  
Vokiškas prieškario atvirukas. Kuršių nerija, apie 1920 m. Po audros nuslinkusi smėlio kopa atvėrė senas kapavietes.

   
1924 m. vasario 16 d. laikraščio "Trudovoj Don" (Darbo Donas) numeris. 
"Visiems "Darbo Dono" kovo mėnesio prenumeratoriams NEMOKAMAI bus išduota meniškai atlikta nuotrauka LENINAS KARSTE".  



1938 m. rugsėjis. Nacių eitynės Niurnbergo Fürtho rajone (Bavarija). Antisemitinis užrašas ant skydelio: "Žydai yra mūsų nelaimė".
šaltinis: bundesarchiv.de  


Sakoma, kad bausmė špicprutenais sugalvota XVII a. Švedijoje, tačiau netrukus paplito visoje Europoje ir praktikuota iki pat XIX a. pabaigos. Špicprutenu vadinamas ilgas metalinis virbas, kartais - gana masyvus senovinių šautuvų šampalas. 
Bausmė atrodė taip: kariai su špicprutenais rankose išsirikiuoja į dvi ilgas eiles viena prieš kitą. Siauru "koridoriumi" tarp jų paleisdavo iki pusės išsirengusį prasižengėlį. Na, o toliau prasižengėlio greičio ir baudžiančiųjų technikos reikalas...  


Bucharos emyras Mohammedas Alim Khanas 1911 m. S. Prokudino-Gorskio nuotrauka.
Mohammedas Alim Khanas – paskutinis Bucharos emyrato valdovas prieš užgrobiant šias teritorijas bolševikams. Tik pradėjęs valdyti savo kraštą paskelbė nuožmią kovą korupcijai, tačiau netrukus pažadus pamiršo ir perėjo prie tradicinės rytietiškos despotijos.
Laikytas vienu turtingiausių Vidurinės Azijos valdovų, tačiau visus jo turtus pasisavino bolševikai. Mohammedas Alim Khanas spėjo pabėgti į Afganistaną, kur vertėsi veisliniu avių prekyba. Mirė 1944-aisiais, būdamas 64 metų amžiaus. Vienas jo sūnų išsižadėjo tėvo, tarnavo Raudonojoje armijoje ir tapo generolu majoru.
Ant savo antkapio Mohammedas Alim Khanas liepė užrašyti „Emyras be tėvynės apgailėtinas ir menkas“.

  
Elitinis Itono koledžas įkurtas Anglijoje XV a. viduryje Henrio VI iniciatyva. Daugelį amžių ši mokykla buvo aukščiausio britų elito kalvė, kurioje egzistavo gana griežtos tradicijos bei taisyklės. Čia mokėsi aristokratai ir itin pasiturinčių tėvų atžalos.
Viename iš mano matytu dok. filmų pasakota, kad baigusieji Itoną pasižymėdavo net ypatingu kalbėsenos stiliumi: nevartoti bereikalingų žodžių, formuluoti mintį tiksliai, aiškiai ir trumpai. Nežinia kaip dabar, bet kažkada Itone taip pat ugdytas „aristokratiškas šaltumas“, bet kokių emocijų laikymas giliai savyje. Juk britų valdininkas, karininkas, o ir šiaip džentelmenas, ypač būdamas kolonijose, turėjo visa savo esybe čiabuviams demonstruoti, kad yra tikrasis pasaulio šeimininkas.
Nuotraukoje šešiolikmetis Glosterio hercogas Henris (1900-1974) su Itono koledžo uniforma. Kas jis toks? Ogi karaliaus Jurgio V sūnus, būsimasis feldmaršalas, Australijos generalgubernatorius.

  
Žiemos karo metu virš sovietinių aerodromų suomių pilotai mėtė štai tokius lapelius:
„RAUDONASIS LAKŪNE!
Dabar tau suteikiama galimybė, kuri lyg bomba sunaikins visus trukdžius tau siekti savo troškimų.
PASIŪLYMAS
Kadangi mes žinome, kad tu ne savo noru bombarduoji negalinčias apsiginti moteris bei vaikus ir griauni varganus darbininkų būstus, mes siūlome tau 10 000 dolerių ir LAISVĄ IŠVYKIMĄ Į UŽSIENĮ, į bet kurią šalį su sąlyga, KAD TU ATSARGIAI NUTŪPSI SUOMIJOJE IR KARTU SU SAVO LĖKTUVU PASIDUOSI Į NELAISVĘ.
NUMESK BOMBAS Į JŪRĄ, nusileisk ant vieno iš mūsų ežerų ledo maždaug 1 km atstumu nuo kranto, ateik ir pasirodyk kam nors iš mūsų valdžios.
Taip nerūpestingai ir puikiai leidžia laiką užsienio lakūnai, todėl, kad jų pajamos jiems tai leidžia. Kodėl gi tau, raudonasis lakūne, neišbandžius to taip pat“.  


Žiemos kare suomiams atitekęs sovietų ugniasvaidis ROKS-2 (Kuprininis Kliujevo-Sergejevo ugniasvaidis). Ugniasvaidį sudarė degaus mišinio rezervuaras, suslėgto oro balionas, lanksti "rankovė"-žarna ir "šautuvas". Efektyvaus panaudojimo spindulys apie 30 metrų. Naudotas įtvirtintų ugnies taškų šturmui, kovai prieš šarvuočius, gyvąją priešo jėgą.


Bucharos (Uzbekistanas) nusikaltėliai zindane.
Zindanas – sudurtinis persiškos kilmės žodis, reiškiantis kalinimo vietą („nusikaltimas“ + „patalpa“, „vieta“). Juos saugo Rusijos pasienio kariuomenės sargybinis. Iki XIX a. pabaigos šie, paribių apsaugos daliniai vadinti „linijiniais“.
1915 m. rusų fotografo Sergejaus Prokudino-Gorskio nuotrauka.  


1941-1944 m. suomių-sovietų karas. Žuvusiųjų kūnų paruošimas laidojimui. Vienas kūnas jau guli karste, kitas, matyt nuo žaizdų miręs karys, apiplaunamas, nuimami tvarsčiai. Beje, suomiai dažnai laidojo savo karius be uniformų, kūnus karstuose pridengdami balta medžiaga. Tai aiškiai matoma kai kuriose nuotraukose (žr. foto žemiau).


Sunku pasakyti, kas tai sąlygojo. Galbūt uniformų trūkumas?


1935 m., Roma. Fašistinės Italijos lyderis Benito Mussolinis sveikina priešais tribūną žygiuojančius „mažųjų jūreivių“ būrius Piazza di Siena hipodrome.

 
Po Pirmojo pasaulinio ir Pilietinio karo Rusijoje atsirado daugybė beglobių vaikų, kurių tėvai žuvo ar dėl kažkokių priežasčių negalėjo pasirūpinti tinkamu savo atžalų auklėjimu. Vaikų elgetavimas ir nusikalstamumas tapo lig šiol neregėta problema. Miestuose siautėjo ištisos mažųjų prašinėtojų, vagišių, netgi paauglių plėšikų ir žudikų gaujos.
Šioje 1920-1923 m. nuotraukoje įamžintos mažųjų skarmalių peštynės. 


Antrojoje XII a. pusėje Norvegijos Sognės ir Fjurdanės regione buvo pastatyta ištaiginga medinė bažnyčia. 1883 m. ji išrinkta ir vietos prekybininko Georgo Gadės iniciatyvą perkelta į Fantofto vietovę netoli Bergeno miesto. Tiesa, naujasis pastatas kiek skyrėsi nuo pirminio, jo išorė labiau dekoruota „vikingų meno motyvais“ senovinės Borguno bažnyčios pavyzdžiu.
1992 m. birželio 6 d. bažnyčia visiškai sudegė. Įtarimai krito ant tam tikruose rateliuose garsaus muzikanto Vargo Vikerneso („Burzum“), bet jo kaltė taip ir nebuvo įrodyta. Taigi, Fantofto bažnyčia teko statyti ši naujo.
Nuotraukoje Fantofto bažnyčia 1883 m.

 
Pradžios knygoje apie Nojaus laivo kelionę Pasaulinio tvano metu rašoma: „Praslinkus šimtui penkiasdešimčiai dienų, vandenys buvo taip nusekę, kad septintą mėnesį, septynioliktą mėnesio dieną, arka sustojo Ararato kalnuose“. 
Būtent šis aprašymas lėmė vėlesnius Nojaus arkos ieškojimus ant Didžiojo ir Mažojo Ararato kalnų dabartinės Turkijos pasienyje su Armėnija. Tačiau šioje istorijoje yra vienas „bet“. Ararato pavadinimas šiems kalnams suteiktas kur kas vėliau, nei sudaryti Biblijos tekstai. Senieji vietos gyventojai Ararato niekuomet nevadino Araratu. Pavyzdžiui, armėnai jį vadino Masis. Pirmą karta kalnai susieti su Nojaus arka X-XI a. armėnų bei persų šventraščiuose, nors iš tiesų manoma, kad Biblijos kūrėjai, rašydami apie Nojaus kelionę, turėjo omeny kalnus istorinėje Mesopotamijoje.
Beje, pats kopimas į Araratą ilgą laiką senųjų vietos gyventojų laikytas šventvagišku.
Šioje 1889 m. nuotraukoje įamžintas Didysis Araratas ir Rusijos imperijos kazokų pulkas (iš dab. Turkijos pusės).


Viena iš tų nuotraukų, kuri tikrai sukrečia. Kartais labiau nei krūvos žuvusiųjų kokiam mūšio lauke. Suomė motina ir jos vaikai sovietų antskrydžio metu. 1939-1940 m. Žiemos karas.

  
Žymus vokiečių rašytojas Karlas Majus (May, 1842-1912), garsiojo Vinetu ir Old Šeterhendo kūrėjas, bendroje sumoje kalėjime praleido apie 12 metų. Tai buvo vagis-recidyvistas, kalėjęs ir už vagystes, ir už sukčiavimą, ir už valkatavimą. Slapstėsi nuo teisėsaugos, gyveno po svetima pavarde. Kažkuriuo metu, po eilinio ilgo įkalinimo, K. Majus grįžo į doros kelią, išgarsėjo kaip talentingas rašytojas. Tačiau pikti liežuviai bei kritikai jam nuolad prikišdavo kriminalinę praeitį.

 
Po karo W. Churchillis prisiminė, kad kai vokiečiai užpuolė sovietus, Josifas Stalinas nekart ragino britus, o po to ir JAV, kuo greičiau pradėti Vakarų frontą. Sero Winstono žodžiais, "neretai tie raginimai buvo įžūlūs, pilni pagiežingų priekaištų". Esą kol sovietų karys sunkiai kovoja, britai poilsiauja savo salose.
Galiausiai Churchilliui pabodo teisintis, kad tik pradėta didinti britų sausumos kariuomenė dar nepasiruošusi masiniam išsilaipinimui priešo kontroliuojamoje teritorijoje, ir jis tarė:
"Kai mes nuo 1939 iki 1941 m. kovojom prieš vokiečius vieni, jūs, ponas Stalinai, žarstėte naciams reveransus. Buvome atsidūrę kone beviltiškoje padėtyje, bet jokios pagalbos iš jūsų neprašėm".

 
Tiesiog Suomijos kariuomenės seržantas. Apie 1940-1941 m.

 
1916 m. sausio 13-14 d. Nyderlandus užgriuvo milžinišką potvynį sukėlusi audra. Daugybė vidinės Zuiderzee įlankos pakrantėje esančių namų buvo tiesiog nuplauti. Šioje nuotraukoje įamžintas vienas iš tokių namų. Jame buvusi keturių asmenų šeima (moteris, vyras ir du vaikai) žuvo. Dabar vidinės Nyderlandų marios nuo Šiaurės jūros atskirtos pylimais.
Foto originalas saugomas Zuiderzeemuseum, Enkhuizen, Nyderlandai.

 
Tarpukario Latvijos karinių oro pajėgų bombonešis Letov Š. 16. Šio tipo lėktuvai pradėti gaminti Čekoslovakijoje nuo 1926 m. Raudona pakreipta svastika buvo Latvijos karinių oro pajėgų emblema nuo 1919 iki 1940 m. Įdomu tai, kad iki 1921 m. svastikos galai buvo nukreipti prieš laikrodžio rodyklę, po to ji pasukta į kitą pusę. Svastikos pasirinkimas latvių aviacijoje aiškinamas dėmesiu tautinei simbolikai. O štai suomių oro pajėgų simboliu mėlyna svastika tapo todėl, kad pirmąjį būtent tokiu simbolių ženklintą lėktuvą besiformuojančioms KOP padovanojo Švedijos didikas Ericas von Rosenas. Bet apie jį kaip nors kita kartą. 


Amerikiečių kariuomenės kapralas Fredas McIntyre'as iš 369-ojo pėstininkų pulko visuomet su savimi nešiojosi įrėmintą Vokietijos kaizerio Vilhelmo II nuotrauką. Tai buvo jo sėkmės talismanas. Pats kapralas gavo Velniažmogio (Devil's man) pravardę, na o 369-asis pulkas įdomus tuo, jame tarnavo beveik vien juodaodžiai. Beje, nuo 1918 m. pulkas laikinai perduotas Prancūzijos kariuomenės žinion, todėl jam vadovavo prancūzų karininkai.


Kaip žinia, jidiš kalba, kuri susiformavo Europoje iš vokiečių kalbos, priskiriama germanų kalbų grupei, tačiau ji pasižymi ir daugybe slavizmu. Įdomu tai, kad priešrevoliucinėje Rusijoje jidiš kartais vadinta žydų–vokiečių kalba. Štai toks tekstas:
Yra dvi vokiečių kalbos. Viena įprasta vokiečių, kuria kalba bei rašo vokiečiai, o kita tai ta, kuria kalba Lenkijos ir Rusijos žydai. Pastaroji kalba, be sugadintų paprastos vokiečių kalbos garsų, turi keletą žydiškų, ispaniškų, portugališkų, totoriškų, rusiškų žodžių. Tai yra, po truputį žodžių iš visų tų kalbų, tarp kurių gyveno žydai. Iš tokio mišinio susiformavo tarmė, kuri vadinama žydų-vokiečių kalba. Skaitytojų įdomumui štai keletas frazių šia žydų tarme lyginant su paprasta vokiečių kalba“. 


Kadangi sovietinė liaudis buvo pratusi prie "Pravdos", tai okupacinė vokiečių valdžia išleido savo "Pravdą" tokiu pat šriftu. Komunistinis "Visų šalių proletarai – vienykitės!" kiek pakeistas į "Visų šalių darbininkai vienykitės kovai prieš bolševizmą!"
1942 m. vasario numeris. 


Liaudies priešų“ vaikų nuotrauka. Ketvirtasis XX a. dešimtmetis. Iš Švietimo liaudies komisariato specialiųjų vaikų namų archyvo.
1937 m. Politbiuro sprendimu nuteistų „tėvynės išdavikų“ ir „trockistų“ žmonos būdavo taip pat nuteisiamos nuo 5 iki 8 metų lagerio. Tame pačiame dokumente rašoma: „Visus likusius po nuteisimo našlaičius iki 15 metų amžiaus perduoti valstybės globai. Kalbant apie vyresnius nei 15 metų vaikus, tai kiekvienas atvejis turi būti sprendžiamas individualiai“.

 
1939 m., pačioje Žiemos karo pradžioje, sovietų aviacija bombardavo Suomijos sostinę Helsinkį. Nuotraukoje matyti liepsnojantis universiteto pastatas. Tačiau šiuo atveju įdomesnis ne pats gaisras, o Senato aikštėje stūksantis, 1894 m. atidengtas Suomijos skulptorių paminklas Rusijos carui Aleksandrui II. Vietinių gyventojų pagarbos caras nusipelnė todėl, kad suteikė suomiams gana plačią savivaldą Rusijos imperijos sudėtyje, leido veikti parlamentui. Suomiai nenugriovė caro paminklo net tada kai sukūrė nepriklausomą valstybę ir kai šalyje vyravo ne tik antibolševikinės, bet apskritai, – antirusiškos nuotaikos. Taigi, gavosi gana simbolinė nuotrauka.


Tai – 1915 m. prancūzų fotografo Alberto Kahno Mongolijoje daryta nuotrauka. Joje įamžinta mirčiai iš bado pasmerkta moteris. Nuteistieji šiai baisiai bausmei būdavo įkalinami medinėje dėžėje ir išvelkami į dykumą. Pas retus praeivius kenčiantysis galėjo prašyti gerti ir valgyti. Tam ant žemės būdavo tyčia paliekami tušti dubenėliai. Tačiau tai tik pailgindavo kančias. Nusikaltėliams aukota nenoriai.
Pirmą kartą šią nuotrauka 1922 m. publikavo „National Geographic“. Tuoj pat pasklido legenda, kad moteris nubausta už neištikimybę. Iš tiesų bausmės priežastis nėra žinoma, nors nuotraukos autentiškumas neabejotinas. 


Povandeninis vokiečių laivas SM U-118 pradėtas eksploatuoti 1918 m. gegužės 8 d. Nuo gegužės iki lapkričio jis spėjo torpeduoti du britų laivus – garlaivį „Wellington“ ir tanklaivį „Arca“. 
Pagal taikos sutartį povandeninis laivas turėjo atitekti Prancūzijai. 1919 m. balandžio 15 d., buksiruojant SM U-118 Lamanšo sąsiauriu, trūko trosai. Stichija didžiulį vandenų monstrą išmetė Britanijos pakrantėje, netoli Hastingso. Nutempti laivą nuo seklumos niekaip nepavyko, tad SM U-118 greitai tapo vietos įžymybe. Tik tų pačių metų rudens pabaigoje – žiemos pradžioje povandeninis laivas supjaustytas dalimis, o metalas išvežtas perdirbti. 


Po Pirmojo pasaulinio karo, pagal Versalio taikos sutartį, Vokietijai buvo uždrausta turėti tankus, tačiau ruoštis galimoms kovoms prieš šią perspektyvią techniką reikėjo, kadangi vokiečiai nelabai tikėjo, jog šie suvaržymai truks labai ilgai. Mokymo tikslams tankus kartais imituodavo sunkvežimiai, o neretai tiesiog stumdomi maketai ant kelių ratų.

 
Haka – tradicinis Naujosios Zelandijos maorių šokis. Pats žodis ir reiškia tiesiog „šokį“. Šiam apeiginiam, europiečių akiai keistokam ritualui būdingi neįprasti judesiai, grimasos, riksmai. Tačiau haka turi savo ritmą ir tam tikrą atlikimo tvarka. Priešingai paplitusiai nuomonei, haka nėra tik vyrams būdingas kovos šokis, kadangi jį atlikdavo ir moterys.
Dabar jau haka tapusi savotiška NaujosiosZelandijos vizitine kortele. Haką atlieka regbio žaidėjai (beje, ne tik maoriai, ir ne tik Naujosios Zelandijos sportininkai), haką galima pamatyti etnografiniuose N. Zelandijos kaimeliuose.
Nuotraukoje haką atliekantys Naujosios Zelandijos dalinių maoriai Šiaurės Afrikoje. Laikotarpis – Antrasis pasaulinis karas, 1941 m. liepos mėnuo. Priminsiu, kad N. Zelandijos kariai kovojo britų pusėje kaip Sandraugos šalis.

**
Sekite tag'ą istorija nuotraukose.