2017 m. balandžio 14 d., penktadienis

Apie sovietinę "liaudies draugovę"

1959 m. Sovietų Sąjungoje įkurta „Savanoriškoji liaudies draugovė“. Panašių „milicijos rėmėjų“ SSRS būta ir seniau, bet šįkart organizacija patvirtinta įstatymiškai, o jos veikla bei teisės reglamentuotos visasąjunginiu mastu.





"Liaudies draugovės" aktyvistai prie savo štabo. 

Draugovininkais galėjo tapti studentai-komjaunuoliai, gamyklų bei fabrikų darbininkai, žodžiu, visi kas netingėjo palaikyti viešąją tvarką. Žinoma, neretai tas „netingėjimas“ buvo pasiekiamas priverstinio „savanoriškumo“ būdu. Budėta laisvu nuo darbo metu, dažniausiai patruliuojant grupėmis. Kartais keli draugovininkai būdavo priskiriami prie milicininko. Jauni, fiziškai stiprūs komjaunuoliai sudarydavo „operatyvinius skrajojančius būrius“.


"Apylinkės inspektoriau! Dirbdamas visuomet remkis visuomenės pagalba!"
Šiu draugovininkų raištis išmargintas užrašu "Sąveikos milicijai brigada"

Draugovininkų brigados buvo suskirstytos rajonais, turėjo pažymėjimus, nešiojo raudonus raiščius ir už savo darbą galėjo tikėtis keleto papildomų išeiginių, nuotraukų gamyklos garbės lentoje ar kitokių paskatinimų. Na, ir šiaip pliusiukas prieš valdžią. Teigiama, kad 1972 m. SSRS buvo apie 7 milijonai draugovininkų, 1982 m. jų skaičius išaugo iki 13 milijonų. Tai yra, faktiškai draugovininku Sovietų Sąjungoje buvo maždaug kas 15-as gyventojas.


Instruktažas prieš patruliavimą. Darbo vietoje, milicijos skyriuje arba "liaudies draugovės" štabe.


Su milicininku. 

Dažniausiai draugovininkai sulaikydavo smulkius chuliganėlius, besivoliojančius girtuoklėlius, gatvių skandalistus, kuriuos turėdavo perduoti atvykusiai milicijai. Jokių ginklų ar spec.priemonių pažeidėjų sulaikymui draugovininkai neturėjo (na, bent jau oficialiai jiems neleidžiama buvo tokias turėti). Nors iš kitos pusės vedamas šuo (žr. žemiau nuotraukoje) irgi yra savotiška spec.priemonė. 


Į miliciją skambindavo iš šalimais esančio telefono aparato ar tiesiog vesdavo niekadėją už pakarpos į rajono poskyrį. Sovietinės „Savanoriškosios liaudies draugovės“ veikla pasibaigė 1991 m., nors dabar Rusijoje bei kai kuriose kitose postsovietinėse šalyse visokios organizacijos kuria savas draugoves.


Naujametis neblaivaus piliečio (?) sulaikymas.

Kyla klausimas, ar ši organizacija buvo efektyvi? Atsakymas dvejopas. Jei kalbėti apie kovą su chuliganizmu, kitais smulkiais nusikaltimais, tai draugovės pasiteisino. Būta žuvusių draugovininkų, būta garbės raštų už kovą su tikrais (o ne tariamais) nusikaltėliais, valstybinio lygio apdovanojimų.


Motorizuotas "liaudies draugovės" būrys


Draugovininko raištis. Rištas ant kairės rankos aukščiau alkūnės. Priklausomai nuo SSRS regiono užrašas galėjo skirtis, bet raištis visuomet būdavo raudonas. 


Pažymėjimas ir ženklelis. Raiščius pamenu iš vaikystės, bet ženklelio niekuomet nemačiau.

Iš kitos pusės „liaudies draugovės“ neišvengdavo begalinio piktnaudžiavimo, įgaliojimų viršijimo, savivaliavimo atvejų. Būta draugovininkų, kuriuos pačius teisė už įvairiausius nusikaltimus, viešosios tvarkos pažeidimus. Kaip ir kiekviena komunistų sukurta organizacija, neretai „liaudies draugovė“ vykdė atviriausias represijas visų „kitokių“ atžvilgiu. Į jos akiratį nuolat patekdavo visokie neformalai, „neteisingai gyvenantys“, „neteisingai atrodantys“ asmenys, kas ir pavaizduota paskutiniame paveiksliuke.


Neformalas = asocialas.

**
Uždrausta totalitarinė simbolika šiame įraše pateikiama pažintiniais ir šviečiamaisiais, o ne propagandos tikslais!