2017 m. vasario 19 d., sekmadienis

Vieno "vilko vaiko" istorija...

Leidykla „Briedis“ pristato Ingeborgos Jacobs knygą „Vilko vaikas. Neįtikėtina Rytprūsių mergaitės Liesabeth Otto gyvenimo istorija“. Nuo 2011 iki 2015 metų Vokietijoje išėjo 13 šios knygos leidimų. Tad apie pačią knygą, o taip pat pateikiame ištrauką iš jos. 


I. Jacobs gimė 1957 metais Zolingene. Nuo 1995 metų – laisvai samdoma ZDF žurnalistė. Daugelio dokumentinių filmų autorė. Yra pelniusi ne vieną apdovanojimą, tarp jų Vokietijos premiją už filmą ekonomikos temomis (Deutscher Wirtschaftsfilmpreis) ir Bavarijos televizijos premiją (Bayerischer Fernsehpreis).

1994 metais, sulaukusi penkiasdešimt septynerių, Lyzabetė Oto (Liesabeth Otto) apie savo gyvenimą papasakojo ZDF žurnalistei Ingeborgai Jacobs. Apie ją, „vilko vaiką“, buvo sukurtas dokumentinis filmas, kurį rodė ZDF ir ARTE televizijos. Jis sulaukė didžiulio susidomėjimo ir gavo World Television Awards apdovanojimą. Paskui pasirodė knyga – sukrečianti vaiko, kuris atsispiria visoms gyvenimo negandoms, istorija.

Rytų Prūsijoje pokario sumaištyje tūkstančiai vaikų netenka tėvų ir lieka vienui vieni. Lyzabetė – viena iš jų.

Su vaikais bėgdama nuo sovietų armijos, badu miršta septynmetės Lyzabetės mama. Lyg to būtų maža, ieškodama maisto mergaitė pasimeta nuo vyresniųjų brolio ir sesers ir vienui viena atsiduria Lietuvoje. Čia metų metus klajoja, nakvoja daržinėse, tvartuose arba po tiltais, elgetauja, vagiliauja, stengdamasi išgyventi. Jos niekam nereikia, ji niekam nerūpi. Ją pjudo šunimis, vietiniai vaikai žaisdami bando mergaitę pakarti, aštuonerių ji išžaginama ir vos nepaskandinama.

Penkiolikmetė už vagiliavimą atsiduria nepilnamečių kolonijoje. Po kelių laisvės savaičių – vėl lageris, o paskui prasideda klajonės po Sovietų Sąjungą. Tačiau Lyzabetė niekada nepraranda vilties vieną dieną rasti savo šeimą ir su neįtikėtina ištverme pakelia visus likimo siunčiamus išbandymus.

Ilgą laiką Lietuvoje menkai kas domėjosi „vilko vaikų“ tema. Apie tai mažai kalbėjo ir patys „vilko vaikai“, kurių kiekvieno gyvenimo istorija yra sukrečianti ir tragiška. Nemažai šią dalią patyrusių žmonių tebegyvena Lietuvoje ir laiko ją savo tėvyne.

Ištrauka iš knygos:

**
Nežinau, kiek laiko miegojau. Laikas man tuomet neturėjo jokios reikšmės. Pažadino keistas garsas, dzin dzin, dzin dzin. Ir dar tylus moters balsas, bet kalbėjo ne vokiškai. Man tai pasirodė įdomu.

Tačiau atsistoti nevaliojau, tad atsisėdau, praskyriau šakas ir ėmiau spoksoti. Vos už kelių metrų nuo manęs stovėjo nepaprastai graži karvė. Pasirodo, išgirdau melžimo garsą, taip skamba, kai pirmosios pieno čiurkšlės bėga į tuščią kibirą, dzin dzin, dzin dzin. Moteris melžė karvę, ji manęs nematė, tačiau karvė pastebėjo, kaip praskiriu šakas. Ji pasibaidė ir pasitraukė kelis žingsnius į šoną. Tad moteriai su suoleliu ir kibiru teko eiti paskui gyvulį ir jį raminti.

Moteris pasisuko ir išvydo mane. Neįstengiau pabėgti ir jai žengiant prie manęs apmiriau iš baimės. Jauna moteris su šviesia skarele ant galvos. Ji tyliai ir raminamai kreipėsi į mane, rankų mostais rodydama, kad nebijočiau. Pirmieji lietuviški žodžiai, kuriuos tąsyk išgirdau, buvo „vajėzau, vajėzau“. Tada moteris grįžo prie karvės ir primelžė pilną kibirą pieno. Su sklidinu kibiru priėjo prie manęs. Per kraštą bėgo putos.

Moteris norėjo duoti man pieno, atkišo man kibirą, bet aš nesupratau, kaip gerti. Ji nusirišo nuo galvos skarelę ir įmerkė į pieną. Kilstelėjo mano galvą ir ėmė gręžti skarelę, kad pienas tekėtų man į burną. Ėjosi lėtai. Ji vis mirkė ir mirkė skarelę, kol pagaliau nusprendė, kad jau atsigėriau. Tada nuėjo.


Lyzabetė Frydlande (Romuvoje), Rytų Prūsijoje, 1940 m. 


Netrukus užmigau, bet mane vėl pažadino keisti garsai, šįkart girgždėjimas ir cypimas. Pakėliau galvą ir pamačiau kinkinį: šieno prikrautą vežimą, ant pasostės vyrą ir dar vieną žmogystą – didelę mergaitę. Vežimas sustojo prie pat manęs. Spraudžiausi į krūmus kaip baikštus žvėrelis. Vyras ėmė mane raminti, pakėlė, paguldė ant šieno ir šienu užklojo. Vežimas pajudėjo, o netrukus sustojo prie sodybos netoliese. Mane iš karto nunešė į daržinę, kur ant šiaudų jau buvo padėta antklodė ir pagalvė. Į tokią laikiną lovą mane, svetimą vaiką, tie žmonės ir paguldė.

Paskui atėjo moteris, girdžiusi mane pienu, ir vėl atnešė gerti – metalinį puoduką su kažkokiu šiltu skysčiu, gal arbata. Parodė pirštu į save ir tarė:

Marija, Marytė, Marija.


Tada parodė į mane. Iškart suvokiau, kad teiraujasi vardo. Ir pasakiau:

Lyzabetė.
Lyzabetė, vajėzau, vajėzau! – tepasakė moteris ir išėjo.

Vėliau į daržinę atėjo tų žmonių vaikai, atnešė bulvių su pienu. Paskui dar gavau duonos su spausta varške, kuri tais laikais Lietuvoje buvo valgoma kaip sūris. Prie daržinės durų stovėjo kibiras gamtiniams reikalams. Kaskart, kai prie jo eidavau, pro plyšiuką spoksodavau į šalia daržinės augančias obelis, apkibusias raudonai auksiniais obuoliais. Kažkas, matyt, pastebėjo, kad vis spoksau į obelis, nes netrukus gavau krepšelį obuolių. Po kelių dienų vėl galėjau vaikščioti. Tai, kad buvau rasta ir priglausta šitų lietuvių, mane ir išgelbėjo. Kas žino, kas man būtų nutikę, jeigu ne jie.


Mane dažnai aplankydavo sodyboje gyvenantys vaikai. Tuoj išmokė pirmųjų lietuviškų žodžių. Parodys, būdavo, į ką nors ir sako: „duona“, „pienas“. Taip prasidėjo mano lietuvių kalbos pamokos. Pastebėję, kad įsimenu gana greitai, ėmė mokyti vis daugiau žodžių ir trumpučių sakinių, pavyzdžiui, „noriu gerti!“ Ir aš netrukus vis dažniau sugebėdavau pasakyti, ko noriu.

Vienas iš pirmųjų išmoktų žodžių buvo „stribai“, o stribai reiškė pavojų. Tuo metu dažnai girdėdavau tą žodį, ir kaskart, kai kas nors jį ištardavo, išdygdavo uniformuoti vyrai, kurie visur kaišiojo nosį – ir po namus, ir po tvartus. Jie būdavo ginkluoti ir dažniausiai ką nors atimdavo. Marija ir jos vyras man liepė gerai apsidairyti, ar nematyti stribų. Tik tada galėdavau išeiti į kiemą. Bet jeigu jie kur nors pasirodydavo, turėdavau slėptis šiene. Vėliau sužinojau, kad stribai – tai sovietų saugumiečiai Lietuvoje. Jie ieškojo vokiečių. O slėpti vokiečius lietuviams buvo draudžiama. Už tokį dalyką valstiečiai galėjo būti ištremti į Sibirą.

Porą sykių Marijos vaikai netgi užkėlė mane ant arklio. Jau buvau pasveikusi. Buvo nuostabu jausti šiltą arklio nugarą, minkštą lygų kailį, ritmingus judesius – ir iš aukštai viskas visai kitaip atrodė. Tačiau netrukus valstiečiai man pranešė, kad negaliu pas juos likti. Parodė į Rytprūsius ir paaiškino, kad visąlaik eičiau ton pusėn, kur leidžiasi saulė. Jie labai bijojo, kad gali grįžti stribai.

Tu – vokietukė, – pasakė, – todėl negali pas mus pasilikti.


Prieš man išeinant jie pasiuvo lininį maišelį užsikabinti per petį. Ten pridėjo daug maisto. Iškart užmiršau, kurion pusėn turiu eiti. Paprasčiausiai klajojau nuo sodybos prie sodybos, mat netrukus ėmiau prašinėti maisto, norėjau grįžti į Klein Veisenzėję (dab. Malyje Gorki, Kaliningrado sr.) pas brolį ir seserį su pilnu maišeliu. Kai pabelsdavau į duris, pirmiausia manęs paklausdavo:

Kaip tavo vardas?


O kai atsakydavau „Lyzabetė“, į mane žiūrėdavo ne nepatikliai, bet kažkaip keistai. Galiausiai pasiryžau ir pasakiau „Marytė“. Iš karto pajutau, kad sulaukiu daugiau prielankumo. Tad netrukus nusprendžiau prisistatinėti kaip Marytė. Iš pagarbos moteriai, pagirdžiusiai mane pienu ir taip išgelbėjusiai man gyvybę. Kai pasakydavau: „Mano vardas Marytė“, – lietuviai iš pradžių purtydavo galvą. Suprasdavo, kad aš vokietukė. Kol išmokau lietuviškai – tada jau tikėjo, kad esu Marytė.


<...>

Kartais, kai lietuviai suprasdavo, jog aš vokietukė, būdavo netgi pavojinga; pasitaikydavo ir tokių, kurie norėdami mane nuvyti piktai užpjudydavo šunimis. Laimė, taip nutikdavo retai, ir šunys man dažniausiai nieko nedarydavo. Tačiau sykį piktą išdaigą iškrėtė vaikai. Tada man pirmą kartą iškilo mirtina grėsmė.


Mane, vienui vieną miegančią kažkur po medžiais, aptiko trys vyresnio amžiaus berniūkščiai. Buvau užsikūrusi laužą – degtukais, kuriuos kažkur pavogiau. Po karo degtukai buvo labai brangūs, deficitas – iki pat dešimtojo dešimtmečio Rusijoje taip vadintas prekių trūkumas. Tad jų nelabai galėjai nusipirkti. Turėdama degtukų užsikurdavau laužą, pasmeigusi ant šakelės pasikepindavau riekelę duonos. Būdavo labai skanu, man patikdavo taip pasilepinti. Nesinorėjo visą laiką vargti, norėjau turėti šiltą kąsnį ir puodelyje pasišildyti šlakelį vandens. Juk žmogui reikia ir švenčių, ne vien eilinių dienų.



Pietų pertrauka prie plytinės Kalvarijoje, 1961. Lyzabetė (viduryje) su dviem bendradarbėmis, taip pat buvusiomis kalinėmis.

Per tą laužą trijulė mane ir pastebėjo. Žinojo, kad aš vokietukė, ir sumanė papramogauti. Pajutę, kad nebaudžiami gali skriausti už save silpnesnį, vaikai gali būti labai žiaurūs; kaip tik tai tąsyk patyriau savo kailiu. Jie gali būti žiauresni už suaugusiuosius – katei, šuniui, vaikui. Ilgai nesvarstę berniūkščiai padarė iš manęs „Hitlerį“: pripaišė man ūsus ir nutempę prie laužo nusvilino plaukus. Maža turėjau gražias tamsiai rudas garbanas, bet dabar plaukai buvo susivėlę ir purvini, karojo kaip raganos. Nusvilinę plaukus berniūkščiai susimąstė, ką čia dar iškrėtus, ir vienas pasiūlė:

Pakarkime Hitlerį.


Kaip tarė, taip padarė. Iš kažin kur ištraukė virvę, užnėrė man ant kaklo, vienas mane pakėlė, o kitas užsikorė ant storos šakos ir virvę pririšo. Mane pakėlęs berniūkštis paleido, ir trijulė pasipustė padus. Nepasiekiau rankomis šakos ir netrukus pristigau kvapo. Akyse aptemo. Tačiau pro šalį jojo kažkoks vyras ir pamatė mane kadaruojančią. Puolė ir nukabino. Dėkui Dievui, dar buvo ne per vėlu. O gal reikėtų sakyti – deja, dar buvo ne per vėlu. Vėliau dažnai apie tai galvodavau, gal būtų buvę geriau, jei tąsyk būčiau atsisveikinusi su gyvenimu. Tos mintys nuolat neduodavo ramybės.

1945 metų spalio pradžioje man suėjo aštuoneri, tačiau jokio gimtadienio nešvenčiau, apskritai neskaičiavau laiko. Visos dienos buvo vienodos – elgetauji ir ieškaisi užuoglaudos nakčiai. Iki pat vėlyvo rudens, kol valstiečiai nebuvo suvežę iš laukų šiaudų ir šieno, mes, klajojantys vokietukai, visada turėdavome šiltą guolį. Porą savaičių (saulė dar šildė) laikiausi išvien su dar dviem vaikais, berniuku ir mergaite. Mažylė turėjo labai šviesius plaukus, jai buvo kokie treji ar ketveri. Ji sirgo, kažkas buvo negerai skrandžiui ar žarnynui. Dabar manau, kad dizenterija. Iš užpakaliuko jai be perstojo tekėjo skystos, dvokiančios, su krauju sumišusios išmatos. Stengiausi nuo tos mažylės pabėgti, norėjau jos atsikratyti.

Vieną naktį trise miegojome šieno kaugėje. Kaip visada, mažylė gulėjo per vidurį – ten šilčiausia. Tą rudens rytą, tekant saulei, pabudau pirmoji. Mažylė – nebepamenu, kuo ji vardu, – buvo šaltut šaltutėlė. Ketinau užkloti ją šienu, kad trupučiuką sušiltų, bet pastebėjau, kad jos didelės mėlynos akys nebemirksi. Ji buvo mirusi. Tučtuojau pažadinau berniuką. Tikrai žinau, kad su juo šnekėjau vokiškai, pasakiau, kad mažylė sustingusi.

Netrukus vežimu atvažiavo valstietis surinkti paskutinio šieno. Mus, mažuosius klajūnus, radę šieno kaugėse valstiečiai visada prilupdavo. Todėl man ir mano draugužiui labai knietėjo pasipustyti padus – taip visada darydavome, kai pasirodydavo valstiečiai. Bet tąsyk likome ir jo palaukėme. Kai vyras privažiavo, tyliai pasakiau:

Čia negyvas vaikas.


Valstietis praskleidė šieną ir pamatė mirusią mažylę. Berniukas laikė ją apkabinęs. Netaręs nė žodžio, vyras įmetė į vežimą glėbį šieno ir paguldė lavonėlį. Dar mėgino užspausti jai akis, bet jau buvo per vėlu. Mudu su berniuku irgi įsisodino ir nusivežė į sodybą, ten pasiėmė kastuvą ir atraižą balto lininio audeklo, į ją atsargiai suvyniojo mažylę. Tada važiavome toliau. Kažkur pakelėj jis po medžiu iškasė didelę duobę, paguldė negyvėlę ir toje vietoje pastatė paprastą medinį kryžių, sukaltą iš dviejų šakų. Dar ir maldelę sukalbėjo.

Šiandien dažnai pagalvoju, kokia buvau kvaila, kad neįsidėmėjau mažylės vardo. Tėvas daugybę metų manęs ieškojo ir, laimė, surado. O juk šitos mergaitės irgi kažkas ieškojo. Gal ir šiandien tebeieško. Tačiau nors neprisimenu jos vardo, esu beveik tikra, kad paausy ji turėjo savotišką apskritą dėmę – tokią prigimtinę žymę.

1945 metų rudenį ne sykį mėginau parsigauti į Klein Veisenzėję, bet niekaip nepavyko. Tiesa, nuolatos sutikdavau kitų vokiečių vaikų ir net suaugusių moterų, tačiau kaskart, kai paklausdavau, ar galiu traukti su jais į Rytprūsius, man atsakydavo, jog jie, deja, keliauja į priešingą pusę. Per tą laiką smarkiai atšalo, buvo pats laikas ieškotis vietos peržiemoti.

Kai kuriems vokietukams pasisekė kur kas labiau nei man: jiems gana greitai pavyko rasti gailestingų valstiečių, kurie visai žiemai priėmė juos į savo šeimą. Kai kuriuos lietuviai netgi įsivaikino. Tokie gaudavo lietuvišką vardą, pamiršdavo savo gimtąją kalbą ir vokišką vardą, ypač mažiukai. Jie ir šiandien gyvena kaip lietuviai, kai kurie – kaip rusai; tik keli šimtai šitų elgetavusių vaikų po ilgų paieškos metų Vokietijoje surado savo artimuosius, kuriems kažkaip pavyko pabėgti į Vakarus.

Nežinau kodėl, bet man tekdavo belsti į ne vienas duris, kol kas nors teikdavosi įleisti į trobą, į tvartą pas gyvulius ar į daržinę. Sliūkindama patamsiais dažnai nė neįžiūrėdavau artimiausios sodybos. Žmonės kaime dar neturėjo elektros, tik žibalines lempas ir žvakes. Kai niekas nepriimdavo trobon, be leidimo įsmukdavau į daržinę, nes daržinių niekas nerakino. Bet iškritus pirmajam sniegui ir ten pasidarė per šalta. Jei prie namų durų išgirsdavau „ne!“, neturėdavau kitos išeities, kaip miegoti tvarte su gyvuliais. Tvarte būdavo šilta, ten buvo laikomi arkliai, karvės, avys ir kiaulės. Visada ta pačia tvarka: avys šalia arklių, tada karvės, o už karvių – kiaulės.

Vis dėlto išaušdavo ir sėkmingų dienų, juk buvau dar mažutė. Ne visos durys užsitrenkdavo man prieš nosį. Kai pabelsdavau, dažniausiai atidarydavo moterys. Tarp jų pasitaikydavo ir gailestingų; pamačius, kaip atrodau, – be batų, ant kojų tik skudurai, priraišioti virvagaliais, – joms širdis neleisdavo manęs pavaryti.

Lietuviškai jau mokėjau pasakyti, kad esu alkana, ir: „Gal galėčiau pas jus pernakvoti?“ Ir kartais jos mane priimdavo. Tačiau mano būklė kasdien vis prastėjo, sirgau niežais ir turėjau utėlių, buvau nešvari ir smirdėjau. Juk dažniausiai nakvodavau arklidėse, o ten niekur nerasi nė lopinėlio švaraus šieno ar šiaudų. Kai tekdavo miegoti pas arklius, sutryptame mėšle rankomis išsirausdavau duobutę. Ten pasitiesdavau glėbelį švaraus šieno, atsinešto iš lovio su pašaru. Užsiklodavau šiltu mėšlu. Kitą dieną belsdama į kieno nors duris siaubingai dvokdavau. Taip praėjo pirmoji žiema.

Dabar jau vilkėjau vien skarmalais. Vasarinius drabužius, su kuriais pabėgau iš Klein Veisenzėjės, seniai išaugau. Kartais valstiečiai man atiduodavo kokią nunešiotą drapaną ar apavą. Pavyzdžiui, gavau didžiulius klumbokus, tai ne tikros klumpės, o paprasti medpadžiai odiniu viršum. Viena senutė davė suadytas vilnones kojines, kita – storą nutrintą sijoną. Palto neturėjau, tik sudriskusią kareivišką striukę. Apatinių jau kadai kadės nedėvėjau. Kadangi vaikščiojau be kelnaičių, kaimuose berniūkščiai iš manęs tyčiodavosi. Pribėgdavo iš užpakalio ir pakeldavo sijoną. Tiesa, tik vyresni, nuo kurių dar nepajėgiau apsiginti.

Gal kad nedėvėjau apatinių, per miegus vis dažniau apsišlapindavau. Pirmą kartą taip nutiko 1945–1946 metų žiemą. Tais laikais lietuviai neturėjo įprastinių medinių lovų, miegodavo palei krosnį, ant savotiškų ilgų gultų iš plytų ir lentų. Retsykiais mane paguldydavo ant maišo su rugiais, toks maišas dažnai stovėdavo prie krosnies, kad grūdai būtų sausi, mat duonai kepti lietuviai girnomis šviežiai susimaldavo reikiamą jų kiekį. Vieną rytą maišas po manimi buvo šlapias. Šeimininkai supyko, barėsi, nes rugiai smirdėjo, juos reikėjo perplauti ir iš naujo džiovinti, kitaip būtų tikę tik kiaulėms šerti. Netrukus tie žmonės mane išvarė, ir tai suprantama.


Niekur nepavyko apsistoti ilgėliau: dvokiau ir buvau vokietukė, o žmonės bijojo. Kai tik nuskambėdavo žodžiai „stribai“ arba „rusai“, tai reikšdavo, kad vėl turiu leistis į kelią. Valstiečiai mostelėdavo į gretimą sodybą ir duodavo suprasti, kad nakvynės prašyčiausi tenai. O kartais pamokydavo artimiausius kaimynus aplenkti ir belstis pas tolimesnius.


Ypač pirmais metais po karo sutikdavau daug elgetaujančių vokiečių, jie duodavo vertingų patarimų. Pavyzdžiui, sužinojau, ką daryti prie valstiečių trobos durų radus maisto produktų. Dėl daugybės klajojančių elgetų tūla šeima pastatydavo prie durų maišą bulvių, maišą žirnių ir dubenį su duonos riekėmis. Vokietės moterys man paaiškino:

Jei nieko nėra namie, gali pasisemti saują žirnių, paimti porą bulvių ir riekę duonos, bet ne daugiau.


Iš pradžių elgiausi sąžiningai ir tikrai imdavau tik tiek, kiek nurodyta. Bet juk norėjau parnešti maisto broliui ir seseriai, todėl tekdavo paimti ir daugiau. Be to, rūpėjo sukaupti šiokių tokių atsargų, juk niekada nežinai, ar turėsi ką valgyti rytoj.


Ingeborg Jacobs. Vilko vaikas. Neįtikėtina Rytprūsių mergaitės Liesabeth Otto gyvenimo istorija.
Iš vokiečių kalbos vertė Dalia Kižlienė. – Vilnius: Briedis [2017]. – 328 p.: iliustr.



**
sekite mūsų tag'ą istorijos skaitiniai.