2017 m. vasario 19 d., sekmadienis

Istorija nuotraukose (69)

Didžiulis sausio mėnesį „Istorijos įdomybių“ FB publikuotų nuotraukų bei paveiksliukų blokas. Nugriuvęs Zigmantas III vaza, Rusijos imperatoriaus leibgvardijos kariai, berniukas su klumpėmis, sūrių mugė Alkmare, bolševikai ir palmės, ataka fosforiniais sprogmenimis, plušantis Hamburgo dramblys, karingieji būrai, skarelės Dzūkijoje, vyžota raudonoji kariuomenė, kitkas. 





1643–1644 m. Lenkijos karaliaus ir Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vladislovo IV iniciatyva Varšuvoje pastatyta kolona jo tėvo, Zigmanto III Vazos, garbei. Ant kolonos užkelta bronzinė karaliaus skulptūra. 1944 m. rugsėjo 2 d., Varšuvos sukilimo metu, dėl vokiečių artilerijos apšaudymo kolona nugriuvo. Būtent tai matome nuotraukoje. Nauja kolona pastatyta 1949 m. 


Mano tėtis nešioja viena iš jų“. Pirmojo pasaulinio karo metais buvęs Sanderlando (Didžioji Britanija) muziejaus kuratorius organizuodavo „lytėjimo ekskursijas“ vietos aklųjų mokyklos auklėtiniams. Vaikai priimdavo šį kvietimą su džiaugsmu. Nuotraukoje užfiksuoti du aklieji: mokytojas Jamesas Smithas ir jo mokinė. 


1917 m. karikatūra Rusijos spaudoje carui Nikolajui II atsisakius sosto: "Pažiūrėsime, kaip jie apsieis be erelio..." 


1945 m. Winstonas Churchillis turėjo priimti Saudo Arabijos karalių: „Man buvo pasakyta, kad karaliaus akivaizdoje nedera nei rūkyti, nei gerti. Pasakiau Jo Didenybei, kad negaliu atimti iš savęs malonumo rūkyti cigarą ir gerti alkoholį. Tai mano gyvenimo taisyklė ir šventas ritualas. Norėčiau pasilikti sau teisę rūkyti ir gerti, kai tik panorėsiu. Karalius maloningai sutiko“.
Nuotrauka 1927 m. W. Churchillis medžioklėje. 


Carinės Rusijos Rūmų grenadierių kuopos kariai. XIX a. pabaigos nuotrauka.
Tai buvo specialus, 1827 m. sukurtas reprezentacinis Imperatoriaus leibgvardijos padalinys, dėl spalvingų uniformų liaudyje pramintas „Aukso kuopa“. Vykdė ne tik garbės sargybos, bet ir dvaro apsaugos funkcijas. Kuopa formuota ne iš žalių, stuomeningų jaunuolių, o atvirkščiai, – iš kovose pasižymėjusių rūstokų veteranų. Po to kai caras išsižadėjo sosto, padalinys pervadintas, o netrukus bolševikų visai išformuotas. 


Dvigubi Geležies amžiaus sfinksai – kolonų pagrindai, atrasti 1888–1902 m. vokiečių archeologų Felixo von Luschano ir Roberto Koldewey‘aus ekspedicijų metu. Radybų vietą – senoji Sam‘alo gyvenvietė, dabartinė Pietų Turkija.
Nuotraukos šaltinis: zincirli.uchicago.edu 


Iliustracija iš XIV a. pabaigos Guillaume de Lorris’o ir Juen de Meun’o rankraščio „Roman de la Rose“. Vienuolė raško nuo medžio... patys matot ką. Manuskriptas saugomas Nacionalinėje Prancūzijos bibliotekoje. Tekste yra paaiškinimas: „Neverta priešintis gamtos geismui! Net vienuolės drabužiai nepadės! Tad pasirink gyvenimo džiaugsmus!“
imta iš: gallica.bnf.fr 



Žiema. Daug sniego. Pilki tankai baltame fone, ko gero, – nesunkiai pastebimas taikinys. Štai todėl šie Vermachto kariai dažo savo tanką baltais dažais. Dideliais šepečiais, mirkydami juos į šalimais stovintį kibirą. 1943–1944 m. nuotrauka. Šaltinis: bundesarchiv.de 



Apie 1948-1955 m. Vokiškas Holtwicko miestelis pasienyje su Nyderlandais. Berniukas keliauja į mokyklą. Šiame regione nuo seno populiarios klumpės buvo kasdienis daugelio gyventojų apavas. Klumpės čia, ir greta esančioje Olandijoje, gamintos masiškai. Tai buvo pigi, bet praktiškai nesunešiojama, bet kokiomis oro sąlygomis, įskaitant žiemą, tinkanti avalynė. Šaltesniu metu klumpės nešiotos ant storos vilnonės kojinės. Vasara – dažnai tiesiog ant basos kojos.
Nuotr. šaltinis: bundesarchiv.de 


Žiemos demonų – "krampusų" šventė Bad Mitterndorfe (Štirija, Austrija). XX a. vidurio nuotrauka. 


1848–1849 m. Jungtinei Karalystei priklausančią Airiją siaubė baisus badas. Kraštą užgriuvo keli iš eilės nederliaus metai, pagrindinę salos žemės ūkio kultūrą – bulves, pūdė fitoftorozė – grėsminga augalų liga. Derliaus nebuvo, o žemę nuomojantys britų landlordai, patys atsidūrę minuse, airių valstiečiams pakėlė nuomos mokesčius. Daugybė airių emigravo, daugybė mirė, kai kurie regionai tik per kelis metus prarado trečdalį gyventojų. Nors nederlių išprovokavo tikrai ne Londonas, nemažai airių dar ir šiandien kaltina anglus visišku neveiksnumu ir nusispjovimu į jų problemas.
Nuotraukoje grafitis Belfasto gatvėse. Badmetis įvardijamas britų organizuotu airių holokaustu, kurio metu mirė daugiau nei pusantro milijono žmonių. 
Nuotr. šalt: wikipedia 


1910–1920 m. nuotrauka. Sūrių mugė Alkmare (Olandija). Sūrių mugės šiame mieste vyksta nuo pat viduramžių iki mūsų dienų. Sūriai čia nešiojami specialiais neštuvais (žr. foto), ant kurių galima sudėti virš 100 kg šio gardaus produkto. Taigi, juos nešti reikėjo tvirtų vyrukų. Tokios formos neštuvai padaryti tam, kad visas svoris kryptų į neštuvų vidurį. Beje, Alkmaras yra toje tikrojoje Olandijoje. Tai yra, provincijoje, kuri yra Nyderlandų, kaip valstybės, sudėtyje. Tiesa, lietuvių, ir ne tik lietuvių kalboje, provincijos vardu dažniausiai vadinama visa šalis. 


Kiek senųjų čekų tradicijų su žiemiškais persirenginėjimais. „Kresino, Zvikoveco, Prahos, Zbirogo apylinkėse pasakojama, kad šv. Liucijos dienos išvakarėse vaikšto baltai apsirėdžiusi moteris su dideliu peiliu ir ieško vaikų, kuriems perskrodžia jam pilvą, jei vaikas Advento metu nepasninkavo“. 
Tekstas iš 1910 m. knygos „Masopust Držime“, paveiksliukas iš ten pat. 



Nežinia, iš kur pirmųjų bolševikų širdyse liepsnojo tokia meilė palmėms. Kažkur rusiškuose puslapiuose radau tvirtinant, kad palmės raudoniesiems simbolizavo gedulą. Kai 1924 m. sausio pabaigoje Leninas buvo pašarvotas Sovietų rūmų Kolonų salėje, prie jo karsto stūksojo palmės. Palmės pastatytos ir prie skubotai suręsto pirmojo, medinio mauzoliejaus, bet dėl stingdančio šalčio kaip mat nušalo. Na, o šita nuotrauka prie antro, taip pat medinio mauzoliejaus. Kaip matome, palmės ir čia. 


1952 m. gruodžio pradžioje Londoną apgaubė Didysis smogas. Jis susidarė dėl kelių priežasčių. Miestą užgriuvo šaltis, tačiau vėjo nebuvo, kūrendami namus gyventojai masiškai naudojo pigias, bet labai nekokybiškas anglis. Plius daugybės gamyklų bei šiluminių elektrinių kaminai, išmetamosios transporto dujos. 
Taigi, gruodžio 5–9 d. Londone užklojo toks tirštas dulkių debesis, kad, liudininku tvirtinimu, sunkiai begalėjai įžvelgti už kelių metrų esančius daiktus. Ligoninėse tomis dienomis numirė daugybė kūdikių, o taip pat nemažai daug plaučių ligomis sirgusių pagyvenusių žmonių. Manoma, kad nuo Didžiojo smogo nukentėjo apie 12 000 londoniečių. Beje, yra tokia legenda, kad miesto autobusus bei pašto dėžutes raudonai pradėta dažyti būtent po Didžiojo smogo. Miesto valdžia rimtai susirūpino ekologija.
Nuotraukoje Didysis 1952 m. Londono smogas.
Nuotr. šaltinis: huffingtonpost.co.uk 



Į Pirmąjį pasaulinį karą vokiečių pėstininkai stojo su vadinamaisiais smaiginiais šalmais (Pickelhaube). Jie buvo odiniai, todėl visiškai negelbėjo nei nuo kulkų, nei nuo skeveldrų. Iškilo būtinybė geriau apsaugoti karių galvas, tad po ilgų eksperimentų pristatytas žymusis vokiškas plieno šalmas (Stahlhelm). Jo autoriumi laikomas dr. Friedrichas Schwerdas, kuris daug laiko skyrė nagrinėdamas įvairaus pobūdžio galvos sužeidimus ir remdamasis jais siekė užtikrinti kuo geresnę galvos apsaugą.
Pirmieji plieno šalmai kai kuriuos vokiečių fronto dalinius pasiekė 1915 m., o 1916 m. pamažu jais aprūpinta kone visa sausumos kariuomenė. 
Šiose XX a. pirmos pusės nuotraukose įamžinti šalmo gamybos etapai. 



Vilniuje, Trakų ir Pylimo gatvių sankirtoje, Umiastovskių rūmų sienos nišoje galima pamatyti 1973 m. pastatytą St. Kuzmos skulptūrą „Miesto sargybinis“. O štai seniau ten buvo Vilniaus globėjas šv. Kristoforas su Kūdikiu Jėzumi ant rankų. Bet po Antrojo pasaulinio karo senoji skulptūra pašalinta dėl pernelyg „religinio turinio“
XX a. 4-ojo dešimtmečio Jano Bulhako nuotr.



1897 m. rugpjūčio 4 d. privačioje valdoje netoli Elčės miesto (Ispanija) aptiktas 56 cm aukščio akmeninis moters biustas, kuris buvo tučtuojau parduotas prancūzų kolekcininkui. Paryžiaus specialistai nustatė, kad biustas pagamintas Iberijoje maždaug IV a. prie Kr., ką, nepaisant nuolat skambėjusių tvirtinimų, kad tai – klastotė, patvirtino ir vėlesni tyrimai.
Prancūzijoje Elčės moteris eksponuota iki 1941 m., vėliau perduota ispanams. Kadangi užpakalinėje biusto dalyje iškirsta ertmė, spėjama, kad tai galėjusi būti ritualinė (laidojimo?) urna.
XIX a. pabaigos nuotr. iš radybų vietos.  


Ant virvės pakibęs vokiečių alpinisto Tonio Kurzo kūnas šiaurinėje Eigerio kalno (Austrija) pusėje.
1936 m. liepos mėnesį T. Kurzo grupė pabandė įveikti Eigerį pačiu pavojingiausiu, beveik tokiu pat statmenu, kaip siena, maršrutu. Dėl sužeidimą patyrusio kolegos grupė nusprendė leistis žemyn, bet nusileisti pasirodė sunkiau nei užlipti. Oras visiškai sugedo. Sniego ir akmenų lavina pražudė T. Kurzo draugus, o pats jis liko kaboti ant virvės. Kitos dienos ryte atskubėję gelbėtojai suprato, kad bėjėgio alpinisto jiems nepavyks pasiekti, nors darė viską, ką galėjo. Dar po kiek laiko mirtinai sušalusio T. Kurzo gyvybė užgeso jų akyse.  


1915 m. Londonas. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui britai ir taip žvelgė į vokiečius priešiškai, tačiau kai padangėse pasirodę dirižabliai pradėjo mėtyti bombas ant nieko neįtariančių miestiečių galvų, to jau pasirodė per daug.
Taigi, per Londoną bei kitus Anglijos miestus nusirito prieš čia gyvenusius vokiečius nukreiptų pogromų banga. Matyt, po karšta ranka pakliūdavo ir sąjungininkų tautybių atstovai. Kaip matome, rusai pasiskubino užrašu pranešti, kad jie rusai, nors aukščiau įrašyta pavardė A. Eliashow galėjusi priklausyti ir į Britaniją atvykusiems Rusijos žydams. 
Foto: Topical Press Agency/Getty and Karen Robinson/The Guardian  



Palyginti retai publikuojama Adolfo Hitlerio nuotrauka. Čia fiureris įamžintas su fraku, ant kurio puikuojasi Pirmajame pasauliniame kare gautas Geležinis kryžius ir erelio su svastika ženklelis atlape. Fiureris ne itin mėgo taip puoštis, mieliau pasirinkdamas kariško sukirpimo drabužius. Nuotraukos data: 1933 m. kovas.


Prieš religiją nukreipta agitacija. Sovietinio žurnalo "Krokodil" numeris. 1929 m. balandis: "Priešvelykinė treniruotė"



1966 m. Jungtinių Valstijų oro pajėgų lėktuvas Douglas A-1 Skyraider atakuoja Vietkongo pozicijas fosforiniais sprogmenimis. 
Šių sprogmenų pagrindas – baltasis fosforas. Tai – labai degi, nuodingus dūmus skleidžianti medžiaga. Patekusi ant žmogaus odos ji palieka baisias, sunkiai gyjančias žaizdas. Be to, degantis fosforas veikia kaip cheminis, vėmimą, viduriavimą, ar net konvulsijas sukeliantis ginklas. Sakoma, kad „fosforinės atakos“ veikė ir psichologiškai. 
Nuotr. originalas saugomas JAV Nacionaliniame karinių oro pajėgų muziejuje.  



Karališkoji Rusijos imperatoriaus Nikolajaus II Romanovo ir Vokietijos kaizerio Vilhelmo II Hohencolerno medžioklė. 1910 m. lapkritis. Tikėtina, Rytų Prūsijos girios. Po ketverių metų šių dviejų kolegų kariuomenės susikaus tarpusavyje Pirmajame pasauliniame kare.
Nuotr. šaltinis: bundesarchiv.de  


Atšiaurus vilkų kraštas. Šitaip vokiškoje atvirutėje pavaizduota žiemiška Lietuvos naktis. Pagal lenkų tapytojo Alfredo Wieruszo Kowalskio paveikslą. Tikėtina, 1915-1918 m. "prie ciesoriaus Viliaus".


Totalinė mobilizacija. 1915 m. Vokiečiai panaudojo dramblį iš Hamburgo zoologijos sodo kaip rąstų kilnojimo kraną. Beje, nusivežė jį net į Prancūziją. 
Foto iš: Nationaal Archief  



Neduokdie nukrist. 1960 m., Charkovo sritis, Ukrainos SSR.  



Yra žinoma, kad SSSR gensekas N. Chruščiovas vakariečiams mėgdavo įrodinėti sovietinės sistemos privalumus, bet jo paties memuaruose sutinkamas vienas įdomus momentas. Iš pradžių maniau, kad feikas, bet ne, ne feikas – yra tokia citata:
„Tuomet vardan naujo gyvenimo mes ne tik klojome savo gyvybes, bet kartais prisiimdavom nuodėmę ir sakėme, neva senais laikais gyventi buvo blogiau. Nuodėmė todėl, kad nors ir ne visi, bet aukštos kvalifikacijos darbininkai tame Donbaso rajone, kuriame aš dirbau, prieš revoliuciją gyveno geriau, netgi žymiai geriau. Pavyzdžiui, 1913 m. aš buvau geriau materialiai apsirūpinęs, nei 1932 m., kai dirbau antruoju Maskvos partijos komiteto sekretoriumi. Galima pasakyti: „Užtat kiti darbininkai gyveno blogiau“. Tikriausiai blogiau... Juk ne visi gyveno vienodai...“ (šaltinis: Н.С.Хрущев, Время. Люди. Власть). 
N. Chruščiovas prieš bolševikinį perversmą buvo visai neblogas šaltkalvis ir gaudavo, kaip jis pats pripažino, padorų atlyginimą. Šioje 1916 m. nuotraukoje jis įamžintas su pirmąja žmona.  



Elgetų porelė Kuršėnuose. Yra vokiškas prierašas: „Prie Kuršėnų bažnyčios šventoriaus sienos“ (an der Kirchhofsmauer von Kurszany). Sprendžiant iš vokiško įrašo, Pirmojo pasaulinio karo metai.
Čia, kaip suprantu, prie senosios Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios ir senosios jos tvoros, nes toji bažnyčia sugriauta per karą, o naujoji pastatyta tarpukariu.  


Pasiturintys Žemutinio Naugardo gubernijos valstiečiai. 1870-1880 m. Etnografinė I. Raulio nuotrauka.  



Būrai – Pietų Afrikoje gyvenantys olandų palikuonys su kai kuriomis prancūziškomis ir vokiškomis priemaišomis. Žymus amerikiečių rašytojas Markas Tvenas apie būrus rašė: „Būrai labai dievobaimingi, stačiokiški, buki, užsispyrę, nepakantūs, nešvarūs, vaišingi, sąžiningi baltųjų atžvilgiu, žiaurūs elgesyje su savo juodais tarnais... Jiems visiškai tas pats, kas vyksta pasaulyje“.
Būrai pasižymėjo dideliu individualizmu ir labiau už viską vertino asmeninę nepriklausomybę. Būrų valstybės Pietų Afrikoje - tai nepriklausomų, ginkluotų ūkininkų sąjunga. Jų papročiai buvo griežtai patriarchaliniai, o šeimos – daugiavaikės. Bemaž kiekvienas suaugęs būras buvo ne tik valstietis, bet ir karys. Kariaudama prieš anglus ši tauta parodė didžiulę narsą ir karišką išmonę. Būrams priskiriamas daugelio šiuolaikiško partizaninio karo elementų išradimas bei ištobulinimas.
Nuotraukoje būrų partizanai Antrajame britų - būrų kare (1899-1902).  


1915 m. Duonos riekę laikantis turkas pozuoja prieš badaujančius armėnus. 
Iš: Armėnijos šv. Lozoriaus kongregacijos kolekcijos.  



Vokiškas 1934 m. atvirukas. Kuršmarių vėtrungių gamintojas.


Pirmojo pasaulinio karo laikų plakatas, raginantis paremti karius rūkalais: "Karių tabakui aukokite gegužės 20-21 d." Dūmas sudaro žodį: "Ačiū".
Cenzūros patvirtinimas: "Spausdinti leista", 1914 m. Išleido Maskvoje esanti K. Kartaševo spaustuvė.
Šaltinis: Бабурина Н. И. Русский плакат первой мировой войны. М., 1992.  



Amerikiečių kariai apžiūrinėja nutraukta vidutinio tanko M4 Sherman vikšrą. Tačiau įdomiau yra tai, kad prie tanko šonų pritvirtintos storos, tarpusavyje sukaltos lentos. Tai buvo apsauga nuo magnetinių, prie metalo "klijuojamų" priešo minų.  


Karas be romantikos. Sunkus veido sužalojimas Pirmajame pasauliniame kare. Persodinta oda ir raumenys nuo galvos. Nuotrauka eksponuojama Danijos Sonderjyllando muziejuje.

Radau: denstorekrig1914-1918.dk  


„XX a. pačioje pradžioje jos [skarelės] baigė išstumti visus kitus galvos apdangalus, ir skarelėmis ėmė ryšėti ne tik moterys, bet ir merginos. Įdomus faktas, kad pietrytinėje Lietuvos dalyje labai mėgstamos, net ir gedului išreikšti, baltos skarelės“ (M. Mastonytė, „Dzūkijos moterų drabužiai XIX a. antrojoje pusėje - XX a. pradžioje“, 1961 m.
1909 m. A. Seržputovskio nuotrauka, kurioje jis įamžintas su Marcinkonių kaimo (dab. Varėnos raj.) moterimis ir mergaitėmis.  


1915 m. piešinys, vaizduojantys kaip britų ir prancūzų laivai ardė minų užtvarus Dardanelų sąsiauryje.  


Vokiškas Naujametinis atvirukas. Pirmojo pasaulinio karo metai. 


Pirmoji JAV prezidento inauguracijos foto. 1857 m. iškilimingai prisiekia Jamesas Buchananas. Nuotraukos autorius - Johnas Woodas. Šiam istoriniam kadrui įamžinti buvo pastatyta speciali pakyla.  


Klaidos atitaisymas 1914 m. spalio 4 d. laikraščio „Viltis“ numeryje, kuris skelbėsi „visuomenės, politikos ir literatūros dienraščiu“. Leistas „Zničo“ spaustuvėje Vilniuje, adresu Šv. Jono g-vė 19.
šaltinis: epaveldas.lt  


Apie 1900 m., Baltoji Karelija. Nuotraukoje įamžintas senovinis vietos paprotys - nuotakos nusilenkimas tėvui, motinai, broliams ir seserims prieš išeinant į vyro namus. Savotiškas simbolinio atsisveikinimo aktas.
I.K. Inhos nuotrauka, pirmą kartą publikuota Londone išleistame "Customs of the World"  


„Nemanau, kad ant šieno gulintis šuo turi kažkokią teisę į tą šieną, netgi jei ilgai ant jo gulėjo. Nepripažįstu jam tokios teisės. Nepripažįstu, pavyzdžiui, kad raudonųjų Amerikos indėnų ir juodųjų Australijos aborigenų atžvilgiu įvykdyta kažkokia neteisybė. Nepripažįstu, kad su jais buvo pasielgta neteisingai, todėl kad stipresnė rasė, labiau išsivysčiusi rasė, išmintingesnė rasė atėjo ir užėmė jų vietą“ (Winstonas Churchillis, 1937 kovo 12 d.)
Foto: W. Churchillis su savo sūnumi Randolphu ir anūku Winstonu, apie 1950 m.  


Apie vyžas avinčius raudonarmiečius dabar retai beužsimenama. O juk dar prieš Antrąjį pasaulinį karą jas avėjo ištisi daliniai. Žinoma, dislokuoti toliau nuo didesnių miestų, kad „negadintų vaizdo“.
Vyžas Raudonajai armijai milijonais užsakinėjo unikali sovietinė įstaiga – Čekvolapas (rus. Ypatingoji kariuomenės aprūpinimo veltiniais ir vyžomis komisija), jas pynė tūkstančiai pynėjų. Kodėl milijonais? Ogi todėl, kad ši valstietiška avalynė paprastai būdavo sunešiojama per kelias dienas ir tekdavo išduoti naujas poras. Galutinai išguiti vyžas iš kariuomenės pavyko tik po Antrojo pasaulinio...  


Vakar vienas iš skaitytojų pasidalino įdomia nuotrauka, kurioje įamžintas garsus knygnešys Vincas Juška. Kaip žinia, po 1863-1864 m Sukilimo įsigaliojo lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis (o ne visos lietuviškos spaudos (!!!), nes pasitaiko ir taip manančių) draudimas. Atsirado toks reiškinys, kaip knygnešystė.
Iš pradžių pagautus knygnešius baudė 25 rublių bauda, po to ji padidėjo iki 250 rublių. Galiausiai knygnešius pradėjo sodinti į kalėjimus, tremti į Sibirą, šiaurines Rusijos gubernijas. Iš viso dėl savo veiklos nukentėjo virš tūkstančio knygnešių.  


Teismo proceso liudininkų tvirtinimu teisėjas Rolandas Freisleris švystelėjo baudžiamąjį kodeksą per visą teismo salę, garsiai pareikšdamas: "Mums nusispjaut ant visų tų kodeksų, mes teisime pagal savo sąžinės kodeksą". Ir daugelį kaltinamųjų organizavus pasikėsinimą į A. Hitlerį pakabino ant fortepijono stygų, nors kodeksas tokios bausmės nenumatė.  


1905 m. Eskimų vaikų maudynės Beringo jūroje netoli Šiaurės poliaračio.  


XVIII a. Prancūzijoje ypač išpopuliarėjo vadinamieji siluetai. Dažniausia tai buvo karpiniai iš juodo popieriaus, atkartojantys žmogaus profilį ir net ištisas figūras. Nors siluetus dažnai užsakinėjo tie, kas negalėjo sau leisti sumokėti už portretą, būta ir išties brangių, pripažintų meistrų kūriniu.
Na, o šiame XVIII a. piešinyje matome, kaip buvo paruošiamas silueto ruošinys.  


Senojoje gerojoje Anglijoje ir karas skelbtas senoviškai. 1939 m. rugsėjo 4 d. Londono šauklys W. T. Bostonas (tokia ceremoninė pareigybė) miestiečiams skelbia karaliaus Jurgio VI proklamaciją.  


1955 m. Vokiečių karo belaisvių sugrįžimas iš Sovietų Sąjungos. Geležinkelio stotyje laukiantys giminaičiai laiko jaunų karių nuotraukas, tikėdamiesi, kas kas nors atpažins save. Manoma, kad sovietų nelaisvėje pabūvojo virš 3 milijonų vokiečių. Oficialus, sovietų pripažintas mirtingumas - 14,9 %, nors faktiškai buvo kur kas didesnis. Ypač karo ir pirmaisiais pokario metais.  


Lietuvos - Vokietijos siena Kuršiu nerijoje, netoli Nidos. 1936 m. foto. O kelias, kurį matome nuotraukoje, buvo vadinamas Pašto keliu ir vedė iš Karaliaučiaus į Klaipėdą. 
šaltinis: bildarchiv-ostpreussen.de  

**
sekite tag'ą istorija nuotraukose.