2017 m. sausio 28 d., šeštadienis

Repatriacija prieš okupaciją (II dalis)

Prieš sovietinę Latvijos bei Estijos okupaciją A. Hitlerio nurodymu iš šių šalių pasitraukė dešimtys tūkstančių etninių vokiečių. Mūsuose šis faktas minimas nedažnai, tad pateikiame ištrauką iš leidyklos „Briedis“ išleistos knygos „Svajonių laivas Wilhelm Gustloff“. Antroji dalis.

Po karo, kalbėdamas apie perkraustymo organizavimą, Adamas Engelhardtas yra taip pasakęs: „Iš įvairių atsiliepimų teko girdėti, kad tai buvo pirmasis ir galbūt vienintelis taip greit ir taip gerai pavykęs visos tautinės grupės perkėlimas gyventi kitur“. Daugelis baltvokiečių, prisimindami persikraustymo akciją, kalba, kad po pirmojo išgyvento šoko, tarp jų suvešėjęs solidarumas. Verneris fon Glazenapas (Werner von Glasenapp), gydytojas iš Tartu, prisimena, kad tada, pavyzdžiui, išnyko konfliktai tarp baltvokiečių studentų draugijų, kurios nesutarė dar nuo 1933 metų: „Visi suprato – kraustomės mes visi ir dabar nesvarbu, kas kokiam judėjimui priklauso“. Tikra tiesa, kad praktinis išvažiavimo pasirengimas, kurį vietose organizavo patys baltvokiečiai, stiprino bendrumo jausmą, tačiau ironiška tai, jog persikėlimas kartu reiškė Latvijos ir Estijos vokiečių bendrystės pabaigą. Siekdama išsklaidyti baltvokiečių „pabaigos“ ar „išnykimo“ nuotaikas, nacistų propaganda nuolat kartojo, kad jie įsilieja į naują, „aukštesnio lygio“ Trečiojo reicho bendruomenę. Todėl neatsitiktinai perkraustymui, be kitų, buvo paskirta nemažai buvusių KdF organizacijos laivų, kurie prieš karą buvo laikomi pavyzdiniais tokios „aukštesnio lygio“ nacionalsocialistinės bendruomenės simboliais.


Pasitinkami laivu von Steuben atvykusieji į Ščecino uostą. 1939 m.

Tai buvo „Sierra Cordoba“, „Der Deutsche“ ir „Oceana“. 1939 m. gegužę šiais KdF laivyno laivais, kaip ir „Vilhelmu Gustlofu“, iš Ispanijos į Vokietiją buvo pargabenti „Condor“ legiono kovotojai. „Sierra Cordoba“ ir „Der Deutsche“ su Estijos ir Latvijos vokiečiais į Baltijos jūrą leidosi mažiausiai aštuonis kartus, „Oceana“ – bent penkis kartus. Ar „Wilhelm Gustloff“ taip pat gabeno vokiečius į Reichą? Haincas Šionas vienoje savo knygų aprašo, kaip „Gustloff“ kapitonas Heinrichas Bertramas (Heinrich Bertram) gauna užduotį pargabenti „grįžtančiuosius“.

H. Šionas rašo, kad perkraustomų baltvokiečių skaičius pasirodė didesnis, nei tikėtasi, todėl lapkričio 5 d. į rytinius Baltijos jūros uostus „dalyvauti grįžtančiųjų transportavimo akcijoje“ buvę pasiųsti penki KdF laivai: „Robert Ley“, „Wilhelm Gustloff“, „Stuttgart“, „Der Deutsche“ ir „Oceana“. Tačiau iš tikro „Der Deutsche“ ir „Oceana“ šią užduotį vykdė dar prieš lapkričio 5-ąją, o kituose šaltiniuose ir dokumentuose nepavyko rasti įrodymų, kad laivai „Stuttgart“, „Wilhelm Gustloff“ ar „Robert Ley“ būtų dalyvavę perkraustymo akcijoje. Iš turimų duomenų labiau aiškėja, kad „Robert Ley“ tuo metu veikiausiai stovėjo Gdynėje ir jame buvo teikiama medicinos pagalba tiems iš Baltijos šalių atvykusiems vokiečiams, kuriems jos reikėjo. Gali būti, kad taip pat buvo naudojamas ir „Wilhelm Gustloff“, išmetęs inkarą Gdynėje.


Laivu Oceana atvykę į Ščeciną persikėlėliai - Baltijos šalių vokiečiai. 1939 m. lapkričio 2 d.

Prasidėjus karui, buvę KdF organizacijos laivai buvo perduoti kariniam jūrų laivynui pagalbinėms užduotims atlikti, pertvarkyti į plaukiojančias ligonines ar gyvenamąsias patalpas. Kaip tik todėl „Der Deutsche“ ir „Oceana“ puikiausiai tiko iš Latvijos ir Estijos gabenti ligonius ir senelius. Tačiau talpūs ir gerai įrengti buvę KdF laivai į perkraustymo akciją buvo įtraukti ne vien dėl praktinių priežasčių, bet, kaip jau minėta, ir propagandiniais sumetimais. Šie impozantiški laineriai ir atplaukę kruiziniai laivai „Potsdam“ bei „Steuben“ persikėlėliams turėjo sudaryti įspūdį, kad Trečiasis reichas – tai valstybė, kurioje visi piliečiai yra privilegijuoti. Latvijoje, siekiant įtikinti dar dvejojančius baltvokiečius ir paskatinti juos pasiryžti kelionei, buvo platinamas atsišaukimas su tokiu tekstu: „Ar jau girdėjai apie tai, kaip įrengti didžiausi laivai „Der Deutsche“, „Sierra Cordoba“ ir „Oceana“, skirti grįžtantiesiems į tėvynę? Jie pastatyti ne liukso klasės keleiviams, o Vokietijos darbo žmonėms, darbininkams ir tarnautojams. Tautieti, jei dar abejoji, pažiūrėk, kokia tėvynė laukia tavęs“ (paryškintas šriftas ir atsišaukimo originale). Latvijos ir Estijos vokiečių spauda springdama gyrė atplaukusių laivų vidaus įrangą, paprastai neužsimindama, kad, tiesą sakant, tai buvę KdF organizacijos laivai. Vienas laikraščio „Rigasche Post“ korespondentas, apsilankęs garlaivyje „Der Deutsche“ prieš pat jam išplaukiant, rašė: „Kyla nuostaba ir beveik pavydas. Šitaip keliauti norėčiau ir aš. Pamatėme nuostabiai gražias bendrąsias patalpas, apžiūrėjome keletą šiltai ir jaukiai įrengtų kajučių“. Ne menkiau susižavėjęs rašė ir laikraštis „Rigasche Rundschau“ apie tai, ką teko pamatyti laive „Oceana“: „Viskas blizga švara, didelės išpuoselėtos erdvės ir bendrosios patalpos“.

Kaip matyti iš baltvokiečių laiškų ir pasakojimų, pasirinkę tokį propagandos būdą, nacistai neapsiriko. Pavyzdžiui, viena ponia savo laiške susijaudinusi pasakoja apie „milžinišką KdF garlaivį“, kuriuo ji 1939 m. lapkritį išvyko iš Rygos. Laive ji sutikusi pažįstamų, su kuriais apsikeitusi keletu „pasitikėjimo ir dėkingumo fiureriui“ žodžių. Vakare jaunimas susirinkęs „pasivaikščiojimų denyje šokti ir dainuoti“. Jaunuoliai rašė savo tėvams apie „puikią kelionę“ kruiziniu laivu „Potsdam“, kuriuo jie plaukė taip pat 1939 m. lapkritį. Vidaus įrengimas buvęs toks prabangus, kad jie pasijutę „lyg danguje“.


Baltijos vokiečiai, persikėlėliai į Vokietiją Rygos uoste. Keleivių laukia keturi garlaiviai. Latvija. 1939 m.

Kiti gyrė „jaudinančiai rūpestingą globą“, kuria juos, sulipusius į laivą „Der Deutsche“, apsupo nacionalsocialistinės visuomeninės labdaros organizacija, ir pasakojo, jog džiaugėsi sužinoję, kad kelionė užtruks ilgiau, nei numatyta, nes jiems teko plaukti į Ščeciną, o ten partija ir miestas juos sutiko ir priėmė „kaip kunigaikščius“ (NSDAP uostuose įkūrė specialius komitetus, kurie buvo atsakingi už atvykstančių tautiečių priėmimą; prisišvartavus laivui, buvo sakomos kalbos, giedamas Vokietijos himnas). Viena šešiolikmetė, apimta euforijos, rašė apie tai, kaip jai 1939 m. lapkritį teko būti perkraustomai laivu „Sierra Cordoba“: „Nuostabus laivas“, „jis kaip mažas miestas su kirpyklomis, pirtimis, siuvykla, fotografo salonu. Yra net mažų parduotuvių“. O pasitikimas Ščecine buvęs „tiesiog pritrenkiamas“: „Kaip mus sveikino! Visur kabėjo raudoni plakatai su užrašais: Sveiki atvykę į Reichą! Didžioji Vokietija sveikina savo baltvokiečius! Orkestras grojo maršus, o žmonės susižavėję šaukė ir taip džiūgavo, kad akyse nevalingai tvenkėsi ašaros“.

Atsiminimuose giriami laivai ir liaupsinamas Hitleris, pasakojama, kad net vaikai jį gyrę. Viena moteris rašo: „Ar tai Adolfo Hitlerio laivas? O jis turi daug laivų? Adolfo Hitlerio laivas labai gražus. Aš labai myliu Adolfą Hitlerį už tai, kad jis mums atsiuntė tokį gražų laivą, – taip čiauška didesnieji vaikai ir, tiesą sakant, jie kalba tai, kas skamba visų mūsų širdyse“. Aišku, kad ir anksčiau, prieš didįjį persikraustymą, dauguma Baltijos šalių vokiečių simpatizavo Hitleriui ir Trečiajam reichui, o juos pamaloninęs, pompastiškas gabenimo į Didįjį reichą spektaklis, suorganizuotas taip, lyg tai būtų prabangus pasiplaukiojimas jūra, tik pastiprino tuos jausmus. Ideologiniai šūkiai, kuriais nacistai mėgino pozityviai pavaizduoti baltvokiečių perkėlimą, jiems patiko: savo laiškuose ir atsiminimuose jie kartoja propagandines frazes apie savo „naująją misiją“ Vokietijoje arba teigia priėmę „fiurerio kvietimą“.

Dauguma atsiminimų ir laiškų čia cituojami iš 1940 ir 1941 m. išleistų knygų „Baltenbriefe zur Rückkehr ins Reich“ ir „Der Führer ruft“. Aišku, kad laiškai į šias knygas buvo parinkti tendencingai, juk jomis siekta pademonstruoti perkėlimo akcijos sėkmę ir baltvokiečių susižavėjimą. Iš tiesų persikraustymas ne visiems kėlė džiaugsmą, pavyzdžiui, tikrai ne tiems, kurie 1939 m. gruodžio 9 dieną Rygoje turėjo vėl lipti lauk iš laivo „Sierra Cordoba“, kai jame buvo aptikta bomba. Be to, perkraustoma buvo ir mažesniais, ne tokiais patogiais laivais. Daugeliui teko miegoti ne prabangiose kajutėse, o bendrosiose patalpose, kai kuriems dingo bagažas. Patiklūs persikėlėliai neretai prie lagaminų palikdavo kaboti jų raktelius, tad dirbantiesiems bagažo skyriuose nieko nereiškė juos apiplėšti. „Kai kuriose vietose buvo taip vagiama, kad sunku įsivaizduoti“.


Baltvokiečių perkėlimo kryptys.

Atvykusių į Gdynę ar Ščeciną keliautojų dažniausiai dar laukė ilga nepatogi kelionė traukiniais per visą Pomeraniją. Vokietijos pasiuntinybė Rygoje informavo, kad į „labai apgailėtiną situaciją pateko“ jaunos motinos ir nėščiosios, kurias į Reichą atgabeno laivas „Gneisenau“. Po kelionės jūra joms dar „teko ištverti 16 ar 18 valandų kelionę beveik nešildomuose vagonuose traukiniu“. Kelionėje keturios moterys pradėjusios gimdyti, „vienas kūdikėlis mirė“. Kai kurios šeimos krante buvo išskirtos. Atplaukus daugeliui iš pradžių teko gyventi greitosiomis suręstose, prastai aprūpintose stovyklose, kartais – net antisanitarinėmis sąlygomis. Taigi Hitlerio pažadai dažnai pasirodė esanti tik iliuzija. Vietoj pažadėtosios draugiškos tautinės bendruomenės Warthegau apskrityje atsirado žemesnės rūšies baltvokiečių bendruomenė, kuri buvo mažiau gerbiama nei senieji Reicho gyventojai, bet geriau vertinama nei persikėlėliai iš kitų kraštų ir, žinoma, geresnėje padėtyje nei lenkai ar žydai. Perkėlimo akcija neįtvirtino taikos. Po pusantrų metų Hitlerio kareiviai patraukė į Sovietų Sąjungą ir okupavo Baltijos šalis. Baltvokiečiai buvo pašaukti į tarnybą vermachte arba SS struktūrose.

Vis dėlto negalima sakyti, kad baltvokiečiai – bent jau jaunoji karta – persikėlimą į Reichą būtų vertinę neigiamai. Didžioji baltvokiečių dalis sėkmingai integravosi į senojo Reicho visuomenę. „Iš Baltijos šalių atsikėlę vokiečiai beveik neatskiriamai įsiliejo į senosios tėvynės gyvenimą“. Apie trys ketvirtadaliai jų vėl įsikūrė miestuose: 29 000 – Poznanėje, 8500 – Lodzėje, 2800 – Gdynėje91. Prekybininkai, amatininkai, akademikai ir tarnautojai nesunkiai rado darbą92. Ūkininkams Warthegau apskrityje buvo pasiūlyti didesni žemės plotai už tuos, kuriuos jie valdė Latvijoje ar Estijoje (baltvokiečių dirbama žemė sudarė 5 % visų Warthegau apskrities žemės naudmenų). Žemės ūkio darbininkai gavo visateisių valstiečių statusą. Tačiau ši integracija buvo vykdoma deportavus lenkus ir žydus, iš kurių buvo nusavintas turtas, kurie prarado ne tik butus ir namus, bet ir savo prekybos ar amatų įmones.

Tik atvykę į Poznanę naujakuriai sužinojo, kad jų perkėlimas buvo dalis brutalaus rasine politika pagrįsto pertvarkymo, kuriame jiems teko vartotojų vaidmuo. Daugeliui jis visai tiko, o daugelis net ir nenorėjo gilintis į tai, nes „reiškėsi keisto jausmų atbukimo fenomenas, kurį sukėlė dvigubas šokas, patirtas dėl prasidėjusio karo ir prarastos tėviškės išgyvenimų“. Be to, nemažai baltvokiečių ir šiaip save laikė pranašesniais už lenkus ir žydus, o nacistinė rasių ideologija dar sustiprino tokias nuostatas. Aišku, kad taip nusiteikus vargu ar buvo mąstoma apie užuojautą tiems, iš kurių viskas buvo atimta. Dažniau piktinasi, kad gautas turtas ne tokios kokybės, kokios tikėtasi. Pavyzdžiui, vienas persikėlėlis, gavęs „valdišką ūkį“ netoli Poznanės, nepatenkintas rašė: „Matyt, kad tai turtingas ūkis, bet jame viskas kažkaip lenkiškai apleista ir netvarkinga“. Yra keletas laiškų, kuriuose pasakojama apie „lenkišką ūkininkavimo būdą“ ar „negirdėtai siaubingą netvarką“ gautame bute. Tačiau jau minėtoje 1941 metais išleistoje knygoje „Der Führer ruft“ neatsispindi, kad buvo ir kitokių vokiečių, kuriuos šokiravo vykdomas nusavinimas ir kurie nenorėjo užgrobto, svetimo turto. Viename dienoraštyje yra įrašas: „Kodėl čia, (Vartegau) apskrityje, vyksta dalykai, kurių mes, padorūs žmonės, negalime suprasti? Kaip reikėtų tai sutrukdyti?“

Pagaliau naujakurių gyvenimas ten truko neilgai. Maždaug po penkerių metų, kai artėjo Raudonoji armija, iš Vartegau apskrities ir iš visos Vakarų Prūsijos teko bėgti ne tik baltvokiečiams, bet ir visiems vokiečiams. Daug žmonių buvo evakuota per operaciją „Hannibal“, jiems vėl teko sėsti į laivus ir plaukti Baltijos jūra. Operacijoje „Hannibal“ dalyvavo ir tie laivai, kuriais anksčiau buvo perkraustomi baltvokiečiai, t.y. laivai „Berlin“, „Nordenham“, „Frigga“, „Urundi“. Reikia pridėti ir kruizinius laivus: „Steuben“, kurį su pabėgėliais ir sužeistais kareiviais 1945 m. vasario 10 d. paskandino sovietų povandeninis laivas S-13102, bei „Potsdam“, kuriuo buvo „išgabenta daugiau nei 50 tūkstančių žmonių“.

Pavyzdžiui, 1945 m. kovo 9 d. laivas „Potsdam“ iš Gdynės į Kopenhagą išvežė 750 koncentracijos stovyklų kalinių, 3750 sužeistų kareivius, 4000 civilių pabėgėlių ir 240 kareivių, kuriems tikriausiai buvo skirta saugoti kalinių. Priešpaskutinį karo mėnesį iš prabangaus kruizinio laivo buvo likę tai, ką galima pavadinti tuometinės nacionalsocialistinės tikrovės atspindžiu. Pabėgėlių gelbėjimo operacijoje dalyvavo ir tie buvę KdF laivyno laivai, kuriais 1939 m. iš Baltijos šalių į Reichą buvo perkraustomi vokiečiai, pavyzdžiui, „Oceana“ ar „Der Deutsche“. Nors ir nepavyko rasti įrodymų, kad baltvokiečių perkėlimo akcijoje tuomet dalyvavo ir „Wilhelm Gustloff“, aišku viena – 1945 m. sausio 30 d. kartu su juo nuskendo nemažai anksčiau iš Baltijos šalių į Reichą perkeltų vokiečių. Apie tai kalbama ir knygoje „Deutsch-Baltisches Gedenkbuch“, apie tai rašo ir istorikas Michaelis Garlefas (Michael Garleff): „Ši tautiečių grupė patyrė ypač didelių nuostolių tada, kai paskendo „Wilhelm Gustloff“, ir tada, kai buvo bombarduojamas Drezdenas“. Taigi perkėlimas į Reichą daugeliui Baltijos šalių vokiečių reiškė perkėlimą į aną pasaulį.


Bil Niven. Svajonių laivas Wilhelm Gustloff
352 p., 16,9 cm x 23,8 cm, kietas viršelis, 2015 m