2017 m. sausio 21 d., šeštadienis

Repatriacija prieš okupaciją (I dalis)

Prieš sovietinę Latvijos bei Estijos okupaciją A. Hitlerio nurodymu iš šių šalių pasitraukė dešimtys tūkstančių etninių vokiečių. Mūsuose šis faktas minimas nedažnai, tad pateikiame ištrauką iš leidyklos „Briedis“ išleistos knygos „Svajonių laivas Wilhelm Gustloff“.


Kai vokiečiai okupavo Vakarų Lenkiją, o rusai - Rytų Lenkijos teritorijas, 1939 m. rugsėjo 28 d. Vokietija ir SSRS pasirašė „sienos ir draugystės“ sutartį, pagal kurią iš teritorijų, atitekusių Sovietų Sąjungos įtakos sferai, turėjo būti iškeldinti vokiečių tautybės gyventojai. Slaptu šios sutarties protokolu buvo numatyta iškeldinti vokiečius ne tik iš Baltijos šalių, bet ir iš Rytų Lenkijos bei Besarabijos.

Apie numatytą vokiečių iškeldinimą visuomenei Hitleris pranešė tik 1939 m. spalio 6 d., sakydamas kalbą reichstage. Šių žingsnių, pasak jo, reikia, kad „būtų pašalinta bent dalis priežasčių kilti konfliktams Europoje“. Hitleris sakė, jog „Europos Rytuose ir Pietryčiuose vis dar pilna nepatvarių vokiečių tautos atplaišų“, o kaip tik tai tariamai ir yra „priežastis ir pagrindas vis tebesitęsiantiems tarpvalstybiniams nesutarimams“. Jis kalbėjo apie „naują etnografinių santykių tvarką“, o planuojamą gyventojų perkėlimą pavaizdavo kaip taikos ir etninio konsolidavimo siekį. Netrukus, panašiai pagrindžiant, apie iškeldinimą iš Latvijos ir Estijos pranešta ir baltvokiečiams, kurie apie juos užgriūsiančią pertvarką sužinojo tik spalio 9 dieną.


Baltijos vokiečių iškėlimo kryptys

Pasibaigus iš pradžių kilusiai nežiniai dėl to, kur teks kraustytis, dauguma baltvokiečių (76 786 žmonės) atsikėlė gyventi į okupuotą Lenkiją. Danzig-Westpreussen apskrities gauleiteris Albertas Forsteris (Albert Forster) priešinosi naujų žmonių antplūdžiui, tačiau Warthegau apskričiai vadovavęs gauleiteris Arturas Greiseris (Arthur Greiser) atsikėlėlius mielai priėmė.

Kai 1939 m. spalio mėnesį A. Greiseris buvo paskirtas Posen (Poznanės) (vėliau vadinta „Warthegau“) apskrities vyriausybės vietininku ir gauleiteriu, jo administruojamoje apskrityje vokiečiais save laikė tik 6,6% gyventojų. A. Greiseris suprato, kad jo užduotis — germanizuoti apskritį. Visi okupuotų teritorijų etniniai „pertvarkymai“ buvo pavesti reichskomisariatui, atsakingam už vokiečių tautos stiprinimą (Reichskommissariat fur die Festigung deutschen Volkstums), kuriam vadovavo H. Himleris.

„Pertvarkymu“ ir „vokiečių grąžinimu į Reichą“, pavyzdžiui, iš Baltijos šalių ar Besarabijos, rūpinosi ne tik ši institucija, bet ir Reicho saugumo vyriausioji valdyba (Reichssicherheitshauptamt, sutr. RSHA), brutaliai vykdžiusi lenkų ir žydų deportacijas bei trėmimus, „ištuštindama“ jų namus ir butus, kad atvykstantiems vokiečių persikėlėliams būtų kur gyventi. Istorikas Markas Lenigeris (Markus Leniger) rašo: „rasistinio valymo siekis, susietas su objektyvia būsto parūpinimo būtinybe, tapo pagrindiniu viso šio perkėlimo projekto veiksniu“. Siekiant pozityviai nuteikti baltvokiečius ir paskatinti juos persikraustyti, oficialiuose pranešimuose ir spaudoje buvo kalbama apie tai, kad jie priimami į didelę draugišką tautinę bendruomenę.


Okupuotoje Lenkijoje statomi namai iš Estijos ir Latvijos turintiems atvykti vokiečiams.

Reichsleiteris Alfredas Rozenbergas (Alfred Rosenberg), pats kilęs iš Talino, o nuo 1941 m. tapęs okupuotų rytų teritorijų reichsministru, laikraštyje „Voekischer Beobachter“ rašė: „Baltai praranda savo tėviškę, bet laimi visą tėvynę“. Nuolat buvo kartojama, kad juos „kviečia“ fiureris, ir taip jiems suteikiama garbė bei pareiga pasinaudoti šiuo kvietimu.

Spalio pabaigoje laikraštyje „Rigaer Rundschau“ buvo išspausdintas Latvijos vokiečių tautinės bendruomenės prezidento Alfredo Intelmano (Alfred Intelmann) ir Latvijos vokiečių tautinio judėjimo vadovo Erhardo Kregerio (Erhard Kroeger) bendras atsišaukimas: „Esame šio didingo meto liudininkai. Tai darbų, o ne kalbų metas. Fiureris mus pakvietė. Mes ateiname“. Beje, nors 1934 m. baltvokiečiams teko nukentėti nuo autoritarinio režimo Baltijos šalyse, patirti politinių ir ekonominių nuostolių valdant Konstantinui Petsui Estijoje ir Karliui Ulmaniui Latvijoje, jiems, išskyrus keletą išimčių, šis persikėlimo planas buvo netikėtas. Stiprėjant nacistų įtakai Vokietijoje ir reaguojant į estų ir latvių nacionalistines apraiškas, Baltijos šalyse taip pat kilo ir vokiečių tautinis judėjimas. Latvijoje šio „judėjimo“ struktūra „griežtai laikėsi Vokietijos NSDAP pavyzdžio“. Tačiau baltvokiečiai jokiu būdu nesitikėjo, kad Hitleris juos „pakvies namo, į Reichą“. Veikiau jie manė, kad, galbūt augant Trečiojo reicho ekonominei ir politinei galiai, jie galės ja pasinaudoti ir sustiprinti savo pozicijas Estijoje ir Latvijoje. Baltijos šalių vokiečiai per daug nemurmėjo ir sutiko kraustytis ne todėl (arba ne tik todėl), kad būtų troškę gyventi Trečiojo reicho Vokietijoje, o todėl, kad bijojo Stalino. Hitleriui ir vokiečių perkėlimo organizatoriams buvo labai aišku, kokių baisių padarinių jiems gali turėti sovietų įvykdyta Baltijos šalių okupacija. Heinrichas Bosė (Heinrich Bosse), vykdęs aktyvią propagandos kampaniją ir mėginęs baltvokiečiams teigiamai pavaizduoti persikėlimo pranašumus, kalbėjo, kad kiekvienam vokiečiui, sumaniusiam likti tėviškėje, gresia „fizinis sunaikinimas“. Po karo jis sakė, kad, siekiant apsaugoti baltvokiečius nuo tokio likimo, buvusios geros bet kokios propagandos priemonės“.

Vokiečių perkraustymas iš Baltijos šalių, kurį iš dalies galima laikyti bėgimu nuo sovietų, daugiausia buvo vykdomas jūra, laivais. Pirmieji laivai atplaukė Rygos uostą dar tada, kai dauguma baltvokiečių net nenujautė apie suplanuotą jų perkėlimą. Anuo metu Rygoje gyvenęs Folkeris Reichardtas (Volker Reichardt) prisimena, kaip 1 939 m. spalio 8 d. sekmadieninę miesto tylą staiga perskrodė ūkiančios laivų sirenos, ir jis pamatė didžiulius juodus garlaivius. „Tiek daug ir tokių didelių laivų vienu metu Rygos uostas dar nebuvo matęs. Ko gi čia reikėjo šitiems milžinams?“ Spalio pradžioje laivai staiga pasirodė ir Talino uoste, ir, kaip pasakoja Valteris fon Heršelmanas (Walther von Hoerschelmann), vadovavęs baltvokiečių perkėlimo transportui iš Estijos, „buvo visiškai nesuprantama, ką tai reiškia“. Bet Piarnu miesto moterų tarybos narė ponia Stela Tomson (Stella Thomson) pamėgino išsiaiškinti. Kai 1939 m. spalio 6 d. į kambarį įpuolęs jos sūnus pranešė, kad į Piarnu uostą atplaukė didžiulis laivas ir kad šnekama, jog tuo laivu galėsią išplaukti „1000 pabėgėlių“, ponia pasikvietė laivo kapitoną vakarienės. Laivo „Bremen“ kapitonas Heinrichas Lorencas (Heinrich Lorenz) papasakojo jai gavęs netikėtą įsakymą „paimti 1200 vokiečių ir pargabenti į Vokietiją“. Tik jam buvo neaišku, kam to reikia: „Man nesuprantama, kodėl reikia tai daryti, kai čia viskas taip taiku, o aš sėdžiu pas Jus prie židinio ir geriu kavą su likeriu“.


Mažoji Baltijos vokietė ruošiasi išplaukti į Reichą

Laivų kapitonai pradžioje iš tikro nedaug ką žinojo apie numatytą vokiečių perkėlimo akciją. Tai patvirtina ir kapitonas H. Kaizeris (H. Kaiser), vadovavęs į Latviją plaukiančiai transporto flotilei. H. Kaizeris pasakoja, kad dar naktį į spalio 6-ąją, taigi, kai Hitleris reichstage dar nebuvo pasakęs savo kalbos, jis gavo įsakymą su pirmaisiais dvylika laivų išplaukti į Latviją gabenti vokiečių persikėlėlių. Taigi jis žinojo tikrąjį tikslą, tačiau buvo įpareigotas tylėti, kol apie tai bus oficialiai paskelbta per radiją. Rygoje ir Taline netikėtai pasirodę laivai buvo pirmieji „perkėlimo akcijos pranašai“, bet apie tą akciją dauguma baltvokiečių dar nieko nežinojo.

Teigiama, kad iki Hitlerio kalbos reichstage apie suplanuotą vokiečių perkėlimą nežinojusi ir centrinė valdyba tautiečiams remti (vok. Zentrale der Volksdeutschen Mittelstelle, sutr. VoMi), kuri rūpinosi už Reicho ribų gyvenančiais vokiečiais. Vėliau šios valdybos referentas, atsakingas už Baltijos šalis, Hansjochenas Kubicas (Hansjochen Kubitz) pasakojo, kad spalio 7 d. Hitleris išsikvietė abu jo viršininkus — Vernerį Lorencą (Werner Lorenz) ir Hermaną Berendsą (Hermann Behrends). Centrinės valdybos tautiečiams remti (VoMi) vadovas Verneris Lorencas gavo užduotį organizuoti perkraustymą. Be abejo, iš pradžių visa ši akcija vyko kiek skubotai, vokiečiai bijojo, kad Estijoje ir Latvijoje dėl stiprėjančios Sovietų Sąjungos įtakos gali prasidėti pilietinis karas ir kad jau spalį sovietai gali okupuoti šias dvi šalis (tačiau Baltijos šalys okupuotos tik 1940 m. vasarą).

Taigi H. Kubicas susisiekė su gerokai nustebusia Reicho transporto ministerija ir pareikalavo pateikti perkraustymui reikalingą laivų skaičių, o pats, kaip Reicho vyriausybės įgaliotinis, gavęs specialiems atvejams skirtą Hitlerio lėktuvą, skubiai išskrido į Taliną. Vos spėjusį nusileisti lėktuvą estai konfiskavo, nes Estija buvo neutrali valstybė, o šis nudažytas karo spalvomis, H. Kubicui ir kitiems keleiviams iš pradžių buvo neleidžiama iš jo išlipti. Kai atskridusieji pagaliau pasiekė Vokietijos pasiuntinybę Estijoje, jiems buvo paaiškinta, kad pasiuntinys Hansas Froveinas (Hans Frohwein) žinojo apie atvykstančius į Estiją laivus, tačiau apie suplanuotą vokiečių perkėlimą į Reichą nebuvo informuotas. Dėl įvairių priežasčių perkraustymo akcija užtruko, pirmiausia todėl, kad iš pradžių turėjo būti pasirašytos atitinkamos dvišalės sutartys. Su Estija Vokietija tokią sutartį pasirašė spalio 15 d., o su Latvija — tik spalio 30 d. Pirmasis laivas („Utlandshoern“) su perkraustomais vokiečiais iš Talino išplaukė spalio 15 d., o iki lapkričio 6-osios iš Estijos į Reichą buvo pargabenta 11 500 vokiečių. Iš Latvijos pirmasis laivas su baltvokiečiais išplaukė tik lapkričio 7d., o gruodžio 15-ąją iš Latvijos jau buvo išvykę 52 000 vokiečių tautybės žmonių.


Atvykimas į naująją gimtinę...

Taigi 1939 m. pabaigoje didžioji dalis baltvokiečių jau buvo perkraustyta, iš jų — ir seneliai bei ligoniai. Viena šioje akcijoje dalyvavusi medicinos sesuo laiške rašė: „Pirmąjį kartą buvau gavusi kajutę kartu su tais, kuriems ši kelionė buvo jau paskutinė, jie ilsisi dabar čia, Miendzyzdrojėje (netoli Ščecino), miške naujai įkurtose baltvokiečių kapinėse. Daugeliui tų, kurie čia guli, buvo turbūt jau daugiau kaip šešiasdešimt metų. Beveik visi jie buvo seni, labai seni“. Buvo numatytas specialus transportas net besilaukiančioms ir kūdikius maitinančioms motinoms. O 1939 m. gruodį „Į Rygą iš visos šalies (Latvijos)“ buvo surinkti psichikos ligoniai ir pergabenti Reichą.

„Neramiems pamišėliams“, kaip jie buvo vadinami tarnybine kalba, reikėjo įrengti specialias izoliuotas kajutes. Abejotina, ar tie vargšai išgyveno šią žmonių paniekinimo, eutanazijos kampaniją. Gruodžio 14d. į Reichą buvo perkelti ir vokiečių tautybės kaliniai. Daugiausia transporto ėjo iš Rygos ir Talino, bet vokiečiai buvo laipinami į laivus ir Liepojoje, Ventspilyje, Piarnu. Laivai plaukė į Ščeciną, Gdanską, Gdynę ar į Svinouiscę.

Dauguma perkėlimo akcijai paskirtų laivų po keletą kartų plaukė į įvairius Latvijos ir Estijos uostus. Pavyzdžiui, laivas „Bremerhaven“, anksčiau bananus vežiojęs garlaivis, ne tik šešis kartus plaukė Rygą, bet dar ir į Liepoją, ir į Ventspilį. Buvo gabenami ne tik žmonės, bet ir visas jų kilnojamasis turtas, prekiniais laivais buvo vežami net gyvuliai. Vėliau kapitonas H. Kaizeris pasakojo, kad Adamui Engelhardtui (Adam Engelhardt), atsakingam už visą transportavimą iš Latvijos, jis pažadėjo, jog „bus paimta viskas, nuo virtuvinės kėdės iki rūmų interjero“ ir „nuo bičių avilio iki įmitusio jaučio“. „Traukiniais į uostus buvo atgabenta 1600 arklių, 4000 jaučių, 580 kiaulių, 370 avių, 950 dėžių su naminiais paukščiais uostuose jie buvo pašerti ir pakrauti į laivus“

(bus daugiau)

Bil Niven. Svajonių laivas Wilhelm Gustloff

352 p., 16,9 cm x 23,8 cm, kietas viršelis, 2015 m



Sekite tag'ą istorijos skaitiniai.