2017 m. sausio 18 d., trečiadienis

Ar sutiktumėte pirkti kelionę į Mėnulį?..

Ar įsivaizduojate tokią kampaniją, kurios įvaizdžiu žmonės taip pasitikėtų, kad ji galėtų siūlyti ne materialų produktą, ne paslaugą, o svajonę? Pažadą, kad vieną dieną galėsi keliauti ten, kur dabar patenka tik išrinktieji, akinančia šypsena džiuginantys iš laikraščių ir (tada dažniausiai nespalvotų) ekranų? Ir kad į tai siūlančią kompaniją ne tik niekas nespjautų, o dar ir su entuziazmu pultų rikiuotis į ilgiausią eilę, kad galėtų tą svajonę vieną dieną įgyvendinti?


Jeigu visgi nelabai įsivaizduojate, tai panaršę atmintyje tikrai prisiminsite tokią kompaniją kaip Pan American – dar žinomą kaip Pan Am. Didžiausios pasaulio avialinijos šaltojo karo metu, neoficialios JAV avialinijos – flagmanės - pati tobuliausia ir amerikietiškiausia kompanija – net Apple vargu ar galėtų jai prilygti, teatleidžia man obuolio fanai. 7-ajame ir 8-jame dešimtmečiuose ši kompanija savyje įkūnijo viską, kas yra geriausio Valstijose – veržlumą, pasitikėjimą savimi ir inovacijas. Ir, savaime suprantama, klasikinę amerikietišką šypseną – ji net ir buvo taip vadinama – Pan Am šypsena, kadangi pirmosios, kurios buvo išmokytos taip šypsotis, buvo Pan American reisų stiuardesės.


Taigi, kokia buvo ta svajonė, dėl kurios rikiavosi eilės? 1968-ųjų gruodį Mėnulį apskriejo ir į Žemę grįžo eilinis Apollo ekipažas. Išsilaipinimu kvepėjo aiškiau, negu ant palangės garuojančiu obuolių pyragu. Ir tuo pat metu Pan Am pasiūlė svajonę – rašytis į eilę pirmiesiems komerciniams skrydžiams į Mėnulį. Gal idėja dabar ir atrodo kvaila, tačiau nepamirškite – tai buvo kosmoso amžius, kai tai, kas vakar atrodė ateitimi, šiandien jau buvo beviltiškai pasenę. Tik keturi metai skyrė pirmajį primityvų palydovą nuo žmogaus orbitoje – dešimtmečio pabaigoje jau ir iki Mėnulio buvo ranka pasiekti. Todėl visiškai logiška, kad žmonės tikėjo, kad dar po 15 metų skris į Žemės palydovą taip pat, kaip 68-ųjų vasarą skrido atostogauti į Havajus.

Ir eilė netruko ištįsti. Per du dešimtmečius Mėnulio keliautojų klubą papildę 93 tūkstančiai naujų narių. Kievienas, įsirašęs į eilę, gaudavo blizgančią nario kortelę, pasirašytą Pan Am viceprezidento, atsakingo už pardavimus, ir tokio turinio laišką – tiksli paslaugų teikimo pradžios data dar nežinoma, darome viską, kad galėtume tai pradėti kuo greičiau.



Tačiau, toji data taip niekada ir neatėjo. Amerikietiškoji svajonė – Pan American – bankrutavo 1991-aisiais – taip ir nesulaukusi to technologijos proveržio, kuris leistų į Mėnulį skristi taip pat paprastai, kaip šiandien pigios avialinijos skraidina į Londoną arba Turkiją. Tarsi Sekundės bankas nusinešdama beveik 100 tūkstančių žmonių svajonę kada nors pakartoti Armstrongo lengvą it pūkas straksėjimą Mėnulio paviršiumi. Pan Am –kompanija, materializavusi savyje amerikietiškumo dvasią, liko egzistuoti tik atmintyse ir tose pačiose svajonėse – svajonėse, kad viena diena būsi toks pat, kaip Armstrongas arba Oldrinas. Tačiau, kosmoso turizmas nemirė – Virgin Galactic už niekingus 250 tūkstančių dolerių gali leisti jums pajusti nesvarumo buklę, pasidaryti beveik niekeno neturimų asmenukių ir pasigrožėti savo miestu iš aukštai. Labai labai aukštai. Kas žino – jeigu šaltojo karo metu technologijų evoliucija būtų pasisukusi kitaip, negu kad nutiko – gal šiandien Mėnulyje įsikūrusiame kurorte skaitytume apie pirmuosius, užsirašiusius į eilę čia atskristi.  

įdomybę parengė 
Aurimas Grinys

Daugiau šio autoriaus tekstų skaitykite čia