2016 m. gruodžio 15 d., ketvirtadienis

Skaitmenizuota Karaliaučiaus srities baltiškų pavadinimų duomenų bazė

Kodėl skaitmenizuota Karaliaučiaus srities baltiškų pavadinimų duomenų bazė nebuvo padaryta iki šiol, nors mums tai labai svarbu?

Visa Karaliaučiaus baltiškų vietovardžių istorija prasidėjo, kai į mano rankas pakliuvo Europos institucijų reikmėms  skirta Europos vietovardžių domenų bazė STTL_PT_V3. Ji palaikoma Eurostat’o, na o Lietuvoje ją galima surasti per Statistikos departamento serverius. Dirbdamas su Europos vietovardžiais aptikau, kad juose visai nėra baltiškų pavadinimų už Lietuvos ir Latvijos ribų. Tada bandžiau ieškoti kitose duomenų bazėse šių pavadinimų. Viena iš tokių GeoNames duomenų bazė. Ji pradėta kurti JAV vyriausybės vieno iš departamentų iš karto po II pasaulinio karo. Ją galima rasti čia. Duomenys su visais geografiniais pavadinimais yra suskirstyti šalimis. Deja ir čia baltiškų pavadinimų už Lietuvos ir Latvijos ribų aptikti taip pat nepavyko.

Paliekant nuošalyje suskaitmenintus pavadinimus galima pasakyti, kad vienintelis bandymas nors kiek įpūsti oficialumo baltiškiems pavadinimams yra — „Tradicinių lietuviškų vietovardžių“ sąrašas, kurį parengė Marija Razmukaitė, ir 1997 m. gegužės 29 d. posėdžio protokoliniu nutarimu patvirtinto Valstybinė lietuvių kalbos komisija. Šiame sąraše yra apie 500 gyvenviečių, upių ir ežerų pavadinimų. Tačiau net ir čia yra klaidų, antai paminėti skirtingi vokiški Jurgaiten ir Jurgaitschen buvo transkribuoti į tokį patį vietovardį Jurgaičiai.

Pastebėjau kitų šalių vietovardžių skaitmeninėse duomenų bazėse Lietuvos teritorijoje drąsiai žymimi slavizuoti ir germanizuoti vietovardžiai, todėl kilo mintis pačiam sukurti Karaliaučiaus srities baltiškų pavadinimų buomenų bazę.

Vokiški Karaliaučiaus srities vietovardžiai kito, tad juos aprašant teko pasirinkti laiko ruožą. Išsirinkau patį seniausią XII-XIII a. klodą, nes jame baltiškumas geriausiai atsispindi. Nesant tokių senų istorinių šaltinių vis judėjau link vėlesnių pavadinimų, nes dar vėliau prasidėjo palaipsnis vietovių pervadinimas vokiškai. Pavyzdžiui XII-XIII a. dar galima aptikti negermanizuotus moteriškos lyties baltiškus pavadinimus: Pobeta, Palwe, Alkayne, Jodeschke, kurie vėliau virto į Pobetten, Palwen, Alkainen, Jodeschken. Vokietinimas ypač įsismarkavo 1938 metais, kai vienu mostu buvo panaikinti visi dar likę baltiškos kilmės vietovardžiai.

Žinyną sudaro ne tik lietuviški ir vokiški vietovardžiai, bet ir dabartiniai rusiški. Pastarieji neturi beveik jokio ryšio su buvusiaisiais pavadinimais, gal tik vienas pavadinimas yra išimtis. Tai dabartinis Vėluvos pavadinimas — Znamensk (Знаменск). Manoma, kad lietuviai išsiderėjo šią išimtį.

Duomenų bazėje gražiai atrodo Karaliaučiaus miesto kvartalų pavadinimai. Beveik visi jie yra baltiškos kilmės: Modityn, Gaudityn, Buben, Liepe, Palwnicken. Vėliau jie vokietėjo, virto Mauditen, Juditen, Huben ir kitais.

Džiaugiuosi, kad didžiulį darbą yra atlikę vokiečiai Rytų Prūsijos entuziastai. Jie Internete yra patalpinę beveik visus Rytų Prūsijos vietovardžius, kada nors paliudytus istoriniuose šaltiniuose.

Tai yra lobis baltiškumo paieškoms Karaliaučiaus srityje. Čia labai įdomiai atsispindi vietovardžių kaita laikų eigoje. Kaip antai vietovardis Krantas (Kranz):

Зеленоградск, Семноградск (nach 1945)
Cranz Kr. Samland, Ort (Feststellung der Schreibweise nach 1905)
Kranz (Namensänderung nach 1871)
Cranzkuhren (Feststellung der Schreibweise nach 1785)
Crantzkuhren (Namensänderung vor 1785)
Krantas (Namensänderung nach 1542)
Cranntz (Feststellung der Schreibweise nach 1540)
Crantz (Namensänderung um 1539)
Cranczen

Mano sukurtoje duomenų bazėje yra surinkti duomenys iš daugelio šaltinių: etnografų Vinco Vileišio, Povilo Kušnerio, Aleksandro Miuicelio, Manfredo Švarco, Viliaus Peteraičio, Marijos Razmukaitės, Valdemaro Šimėno, Rimanto Matulio, Rimanto Lazdyno, Grasildos Blažienės veikalų, bendradarbiaujant su Vokietijos organizacija GOV, OpenStreetMap lietuviška sekcija ir talka Lietuvai.lt.

Šiame atnaujintame rinkinyje dabar apie 4000 gyvenviečių ir 600 upių (atkurtuvių metu buvo 2873 vietovardžiai). Ketinu pridėti dar vandenvardžių, piliakalnių ir kitus išlikusius vietovardžius, taip pat plėstis į Lenkiją, Gudiją, bendradarbiaujant su kitų šalių geografais, etnografais, istorikais, kalbininkais. Yra nesuprantamas Lietuvos geografų ir istorikų šios duomenų bazės ignoravimas, čia norėčiau paminėti valstybės įmonės „GIS centras“ atsisakymą publikuoti šį skatimeninį žemėlapį Lietuvoje. Tad jį teko publikuoti Amerikoje (JAV).

Duomenų bazė pirmiausia buvo publikuota čia. Na, o dabar ją galima naršyti ir čia.


Rimantas Lamauskas

Autoriaus pastaba:

Dažniausiai šaltiniuose vietovardžiai yra aptinkamos sugermanintos vietovardžių formos, todėl daug teko padirbėti juos išgryninant ir ranskribuojant į lietuvių kalbą. Knygoje Baltų Onomastikos Tyrimai II; Lietuvių Kalbos Institutas; 2011; Vilnius, yra krupščiai aprašomi visi kitimo iš baltų į germanų kalbas dėsningumai. Šalia Daiva Deltuvienė pateikia 14-ka taisyklių kaip reikėtų atpažinti germanizuotą baltišką pavadinimą ir atversti jį į lietuvių kalbą. Pateiksiu vieną pavyzdį: Sudurtiniai žodžiai vokiečių kalboje dažnai jungiami interfiksais (tam tikrais jungiamaisiais elementais). Mažosios Lietuvos gyvenamųjų vietų varduose aptinkamas vokiškas jungiamasis elementas -er-: Bilderwethenn (1564) - Bildviečiai, Buderwietz (1615) - Budviečiai, Pisserkem (1557) - Pisakiemis.