2016 m. gruodžio 6 d., antradienis

Molotovo ir Hitlerio pokalbis Suomijos klausimu

Po taikos sutarties pasirašymo Žiemos kare Sovietų Sąjunga netrukus planavo pradėti antrą, dabar jau garantuota pergale bei visiška šalies okupacija turėjusį pasibaigti Suomijos puolimą. Komunistai rėmėsi 1939 m. Ribentropo – Molotovo paktu, pagal kurį Suomija apibrėžta kaip sovietų įtakos zona. Bet čia juos kiek pristabdė Hitleris, kuris per Suomijos teritorija pradėjo karinį tranzitą ir buvo suinteresuotas žaliavų tiekimu. 
Pateikiame ištraukas iš Marko Solonino knygos „Birželio 25-oji . Kvailystė ar agresija prieš Suomiją“.

"Galima spėti, kad gavęs Stalino pritarimą savo veiksmams Molotovas dvigubai energingiau skubėjo susitikti su Hitleriu, kad priverstų jį „prabilti apie Suomiją“. Ir ši užduotis buvo įvykdyta net su kaupu – didžioji dalis antrojo (ir paskutinio istorijoje) Molotovo pokalbio su Hitleriu buvo skirta taip labai Maskvą nervinančiai Suomijai.

Šis pokalbis vyko „dviejų kurčiųjų dialogo“ stiliumi. Monotoniškai it užsikirtusi gramofono plokštelė Molotovas vis kartojo dvi tezes: Suomija priklauso sovietinei „interesų sferai“, tad SSRS turi teisę nedelsdama „spręsti Suomijos problemą“. Hitleris vis labiau suirzęs atsakydavo, kad vokiečių kariuomenės Suomijoje nėra, tranzitas greit baigsis, bet naujo karo Baltijos jūros rajone Vokietija nepakęs. Viena iš šio įkyraus barnio „vijų“ atrodė taip:


V. Molotovo ir A. Hitlerio pokalbis

„... Molotovas kalba toliau, kad dėl Suomijos jis mano, jog išsiaiškinti šį klausimą yra jo pirmoji pareiga; tam nereikia naujo susitarimo, o reikia tik laikytis to, kas buvo nustatyta, t.y. kad Suomija turi būti Sovietų Sąjungos interesų sritis. Tai turi ypatingą reikšmę dabar, kai vyksta karas. Nors Sovietų Sąjunga nedalyvavo dideliame kare, vis dėlto kariavo prieš Lenkiją, prieš Suomiją ir buvo visiškai pasirengusi, jei būtų prireikę, karui dėl Besarabijos. Jei Vokietijos požiūris į tai pasikeitė, jis nori, kad šiuo klausimu viskas būtų aišku.

Hitleris pareiškia, kad Vokietijos požiūris į šį klausimą nepasikeitė, bet jis tik nenori karo Baltijos jūroje. Be to, Suomija Vokietiją domina tik kaip medienos ir nikelio tiekėja. Vokietija dabar negali pakęsti ten karo, bet mano, kad tai yra Rusijos interesų sritis. Tas pat pasakytina ir apie Rumuniją, iš kurios Vokietija gauna naftos. Ten taip pat karas neleistinas. Jei mes prieisime prie svarbesnių reikalų, sako Hitleris, tai šis klausimas bus neesminis. O Suomija nepabėgs nuo Sovietų Sąjungos. Paskui Hitleris klausia, ar Sovietų Sąjunga ketina kariauti Suomijoje?

Molotovas atsako, kad jei Suomijos vyriausybė atsisakys dvejopos politikos ir nuo masių nuteikimo prieš SSRS, tai viskas vyks normaliai...“

Hitleris nemokėjo rusų kalbos, bet gana gerai suprato sovietinę „naujakalbę“. Molotovo atsakymo prasmę jis puikiai suprato, tad lyg ir mėgino išgąsdinti Molotovą naujo Suomijos karo sunkumais:

„... Hitleris sako, jog reikia atsižvelgti į tas aplinkybes, kurių gal nebūtų kituose rajonuose. Galima turėti karinių galimybių, bet vietos sąlygos tokios, kad karas baigsis negreit. Jei pasipriešinimas truks ilgai, tai gali padėti anglams sukurti atsparos bazes. Tada Vokietijai pačiai teks įsikišti į šį reikalą, o to ji nenorėtų. Jis taip nekalbėtų, jei Rusija iš tikrųjų turėtų dingstį pykti ant Vokietijos. Karui pasibaigus, Rusija gaus visa, ko pageidauja...


V. Molotovas ir J. fon Ribentropas

Molotovas pastebi, jog žodžiai ne visada atitinka darbus. Abiem šalims rūpi, kad Baltijos jūroje būtų taika, ir jei Suomijos klausimas bus išspręstas pagal praėjusių metų susitarimą, viskas bus labai gerai. O jei darysime išlygą, kad šis klausimas būtų atidėtas iki karo pabaigos, tai reikš, jog pažeidžiamas ar keičiamas praėjusių metų susitarimas...

Hitleris tikina, kad tai nebus susitarimo pažeidimas, nes Vokietija tik nenori karo Baltijos jūroje. Jei ten bus karas, tai apsunkins Vokietijos ir Sovietų Sąjungos santykius, taip pat bus apsunkintas tolesnis didelis bendras darbas...

Molotovas teigia, kad kalbama ne apie karą Baltijos jūroje, o apie Suomijos klausimą, kuris turi būti išspręstas remiantis praėjusių metų susitarimu.

Hitleris pastebi, kad šiame susitarime buvo nustatyta, jog Suomija priskirtina Rusijos interesų sferai.

Molotovas klausia: „Tokioje pačioje padėtyje, kaip, pavyzdžiui, Estija ir Besarabija?“ Vokiškame pokalbio protokolo variante šis fragmentas užfiksuotas taip:

„... Molotovas atsakė, kad kalbama ne apie klausimą dėl karo Baltijoje, o apie Suomijos problemos sprendimą pagal pernykštį susitarimą. Atsakydamas į Fiurerio klausimą jis pareiškė, kad įsivaizduoja, jog bus sureguliuota taip pat, kaip ir Besarabijoje bei kaimyninėse šalyse“

Įsidėmėtina, kad nei Hitleris, nei Molotovas net nematė reikalinga paminėti SSRS ir Suomijos taikos sutartį, sudarytą 1940 m. kovo 12 d. Nors ko čia stebėtis? Autoritetingi šulai susiėjo tvarkyti konkrečių reikalų ir dėl nieko vertų, mulkių pasirašytų popiergalių tokiuose aukščiausio lygio susitikimuose kalbėtis net nesolidu...

1940 m. lapkričio 14 d. antrą valandą nakties į Maskvą nuskriejo telegrama:

„Stalinui. Šiandien, lapkričio 13 d., pusketvirtos valandos vyko pokalbis su Hitleriu ir po pietų, be programoje numatytų pokalbių, trijų valandų pokalbis su Ribentropu... Abu pokalbiai buvo be pageidaujamų rezultatų. Su Hitleriu daugiausia kalbėta Suomijos klausimu. Hitleris pareiškė, kad patvirtina praėjusių metų susitarimą, bet Vokietija pareiškia, kad ji suinteresuota išsaugoti taiką Baltijos jūroje. Mano priminimas, kad praėjusiais metais šiuo klausimu nedaryta jokių išlygų, nebuvo paneigtas, bet ir neturėjo poveikio... Tokie svarbiausi rezultatai. Pasigirti nėra kuo, tačiau bent jau išsiaiškinau dabartines Hitlerio nuotaikas, į kurias teks atsižvelgti“.

Tai, kaip būtent Kremlius nusprendė „atsižvelgti į Hitlerio nuomonę“, liudija tie du 1940 m. lapkričio 25 d. dokumentai, apie kuriuos kalbėta anksčiau. Mainais į karinę bazę prie Dardanelų, „tarpusavio pagalbos“ sutartį su Bulgarija ir Persų įlankos regiono pripažinimą „SSRS teritorinių siekių centru“ Maskva žadėjo „užtikrinti taikų požiūrį į Suomiją“.


Tą pačią dieną, lapkričio 25-ąją, Leningrado karinės apygardos vadovybė gavo SSRS gynybos liaudies komisariato direktyvą su įsakymu pradėti rengti Suomijos kariuomenės sutriuškinimo ir visos šalies okupacijos „45-ąją operacijos dieną“ karinės operacijos operatyvinį planą. Be to, parengti planą reikėjo iki aiškiai nustatyto laiko – 1941 m. vasario 15 d."

 ištrauka imta iš:
Mark Solonin. Birželio 25-oji: kvailystė ar agresija prieš Suomiją? 
Vilnius: Leidykla „Briedis“, 2011. – 520 p.: iliustr.



**
Taip pat skaitykite:

**
Sekite tag'ą istorijos skaitiniai