2016 m. gruodžio 5 d., pirmadienis

"Mirę nuo ligos", kurie buvo sušaudyti

Stalino laikais sužinoti, kad tavo giminaitis gavo 10 metų lagerio iš tiesų nereiškė, kad jis gavo 10 metų lagerio. Dalinuosi viena aptikta istorija.





Ivanas Mininas

Ivanas Antonovičius Mininas gimė 1879 m. Maskvos srityje, sentikis, 1918 m. tarnavo baltųjų žandarmerijoje. Sovietų laikais įsidarbino gamyklos sargu, ten „skleidė antisovietinę agitaciją“. Suimtas 1937-aisiais. Tų pačių metų rugsėjo 23 d. trojka „nustatė“, kad:

Mininas Ivanas Antonovičius kaltas, nes „sistemingai, prisidengęs religiniais pamokslais, vykdė aktyvią kontrrevoliucinę agitaciją, skiepijo vagims kontrrevoliucinę dvasią“.


Vagims? Taip. Matyt, kažkokius tikrus ar tariamus trūkumus gamykloje nuspręsta nurašyti „kenkėjiškai liaudies priešų veiklai“.

Trojka nusprendė I. A. Mininą sušaudyti, kas ir buvo padaryta. Žr. dokumentą žemiau. 


Šeimai pranešta, kad žmogus nuteistas 10 metų nelaisvės.

Bėgo metai, nuosprendis kaip ir turėjo pasibaigti, bet apie I. Mininą – jokių žinių. Stalino laikais „varginti“ saugumo struktūras „bereikalingais klausimais“, ko gero, nebuvo labai saugu, bet po diktatoriaus mirties žmonės kiek įsidrąsino, pradėjo ieškoti saviškių.

Taigi, 1957 m. Ivano Minino duktė Tatjana kreipėsi į KGB su užklausimu dėl tėvo likimo. Ir tų pačių metų rugpjūčio 12 d. gavo atsakymą, kad jos tėvas mirė 1941 m. lageryje nuo širdies sklerozės.


Ir pabaigai dar įdomus 1954 m. dokumentas. Ištisai jo neversiu, bet jis rašytas SSSR Aukščiausios tarybos prezidiumo pirmininkui K. Vorošilovui. Pasirašė vidaus reikalų ministras Kruglovas, generalinis prokuroras Rudenka, kiti aukšti sovietų valdžiažmogiai.

Dokumente sakoma, kad ilgą laiką sušaudytų asmenų giminaičiams buvo skelbiama, kad jų artimieji nuteisti „10 metų laisvės atėmimo be teisės į susirašinėjamą“. Bet 10 metų seniausiai praėjo, todėl tokie atsakymai giminių jau netenkina. Tačiau pripažįstama, kad be konkrečių dokumentų apie savo giminaičių likimą žmonės negali išspręsti teisinių klausimų: palikimo įforminimo, turto dalybų, pensijos gavimo, ir tt.



Taigi, kas siūloma? Siūloma neskelbti tikros mirties priežasties, o artimiausiems giminaičiams tiesiog žodžiu pranešti, kad jų artimieji mirė įkalinimo vietoje. Iškilus teisiniams bei turtiniams klausimams išduoti pažymą dėl mirties.

Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad daugybė neva mirusių lageriuose juose net nebuvo, o sušaudyti netrukus po suėmimo kur nors vietos čekistų rūsiuose. Tuo tarpu giminėms ilgus metus skelbta, kad nelaimingieji „atlieka pelnytą bausmę“, o po to „netikėtai numirdavo“ nuo kurios nors ligos.