2016 m. gruodžio 10 d., šeštadienis

Kaip panieka gynybai virto katastrofa

Iki pat „klastingo vokiečių užpuolimo“ Raudonoji armija mokyta tik atakuoti, o ne gintis. Mokymai įsirengti gynybines pozicijas laikyti tuščiu laiko gaišimu. Visa tai sovietų strategams virto 1941–1942 m. katastrofą. Pateikiame ištrauką iš visai neseniai išleistos Vladimiro Bešanovo knygos „1942-ųjų mėsmalė“.


"Raudonoji armija neturėjo ir lauko gynybinių ruožų įrengimo instrukcijos. Tiksliau, instrukcija buvo. Ją dar 1940 m. gruodį parengė trijų akademijų – karo inžinerijos akademijos, Frunzės karo akademijos ir artilerijos akademijos – specialistai. Tada instrukcija buvo išnagrinėta, pripažinta tinkama ir net išspausdinta spaustuvėje. O štai jos patvirtinti nežinia kodėl nespėta, nes, ko gera, nelabai ką domino. Niekam nereikalinga instrukcija glūdėjo karo inžinerijos vyriausiosios valdybos gelmėse beveik pusę metų, nors joje buvo „itin vertingos informacijos apie tai, kaip taktiškai sumaniai įrengti gynybinius ruožus“.


Žuvęs raudonarmietis

Jau karo pirmąją dieną vyriausiosios karo inžinerijos valdybos viršininkui šovė mintis, kad tokio dokumento veikiančiajai armijai vis dėlto reikia, ir jo pavaduotojas per penkias minutes atliko „patvirtinimo“ procedūrą: instrukciją pasirašė ir įsakė išsiųsti kariuomenei. Bet ir ten ji ilgai buvo nereikalinga, nes, nepaisant didingų socializmo statybų, stigo kastuvų bei laužtuvų. Ir svarbiausia tai, kad Raudonoji armija iki 1942 m. rudens, patirdama didžiulių nuostolių, be pertraukų puolė ir kontratakavo, nesivargino įrengti gynybinius ruožus (apskritai užnugaryje šimtai tūkstančių civilių gyventojų, daugiausia moterų, kažką kasė ir kažką statė, bet sovietų kariuomenė tų pozicijų neužimdavo ir paskui jomis naudojosi vokiečiai).

Teisybę sakant, ir priimta naudoti instrukcija buvo parašyta pagal „pačią pažangiausią“ karo teoriją, kuri griežtai atmesdavo „apkasų karą“. Tupėti apkasuose nesirengė, todėl tranšėjų nekasė, o išrado individualią šaulio akutę – „duobelę“ vienam kariui. Paprasta ir ekonomiška, jokių susisiekimo tranšėjų, atsarginių pozicijų ir kitokio laiko gaišimo. Mokslinčiai matematikai įrodė, kad tiesioginio pataikymo į tokią akutę tikimybė yra maža, taigi bus mažiau nuostolių nuo priešo ugnies. Be to, primenu, apsikasinėti buvo ketinama „epizodiškai“ atskiruose ruožuose visuotinio puolimo siekiant išvaduoti užsienio proletarus nuo jų užsienio išnaudotojų priespaudos, ribose.


Civiliai kasa apkasus

O iš tikrųjų paaiškėjo, kad mokėti pulti į ataką paskui ugnies bangą nepakanka, dar reikia mokėti atmušinėti priešo atakas, sukurti gynybą ir įsitvirtinti užimtuose ruožuose. Paaiškėjo, kad karys akutėje nesusiliečia su kaimynais ir gynyboje yra neatsparus. Pristatyti šaudmenis ir maistą į priešakinę liniją, evakuoti sužeistuosius, manevruoti ugnies priemonėmis ir padaliniais – viską tenka atlikti atviroje vietovėje, priešo, kuris atidengdavo ugnį į bet kokį judantį taikinį, akyse. Bet jei „gamtiniam reikalui“ buvo galima iššliaužti naktį, kaip kuopos vadui reikėjo mūšyje permesti automatininkų grandį ar kulkosvaidžio tarnybą į grėsmingiausią ruožą? Dėl to kariuomenė patyrė beprasmiškų, niekuo nepateisinamų nuostolių. Apie buities sąlygas duobutėse nė nekalbu.

Taigi jau minėto puolimo antrąją dieną Vakarų fronto inžinerinės kariuomenės viršininkas drauge su 16-osios armijos tokiu pačiu viršininku nusprendė apžiūrėti iš vokiečių atkovotą jų gynybos priešakinę liniją. Smalsiems žvilgsniams atsivėrė ištisos tranšėjos su įrengtomis kulkosvaidžių ir šaulių aikštelėmis, susisiekimo tranšėjos, vedančios į karių poilsio žemines su, kaip įprasta fronto sąlygomis, minimaliais, bet vis dėlto „patogumais“.

Ir štai armijos vyriausiasis inžinierius „balsu pasamprotavo“: „Nesuprantu, kodėl vokiečiai taip prisirišę prie tranšėjų.“

Fronto vyriausiajam inžinieriui jo jaunesnysis kolega turėjo aiškinti, kad tranšėjos „leidžia slaptai judėti, patikimai maskuoti kovos rikiuotę, manevruoti padaliniais ir ugnies priemonėmis fronte ir į užnugarį, nuolat saugoti besiginančiuosius nuo priešo ugnies, suteikia plačių galimybių parengti atsarginių aikštelių šaudyti iš visų rūšių ginklų. Be to, tai priverčia priešą išsklaidyti ugnį per visą tranšėjos ilgį, dėl ko smarkiai sumažėja jos tankis ir efektyvumas“, taip pat leidžia padalinio kariams ilsėtis normaliomis sąlygomis, palikus pozicijose budinčius stebėtojus ir kulkosvaidininkus. Apskritai vokiečiai, nors ir rengė „žaibo karą“, neignoravo ankstesnio karo patirties ir neišradinėjo „priešakinio mokslo“ remdamiesi nacistiniu metodu.


Vokiečiai įrenginėja gynybos pozicijas

Į visus tuos argumentus armijos inžinerinės kariuomenės viršininkas atsakė fraze, kuri verta patekti į sovietų karinės minties lobyną:

– Tranšėja galbūt geras dalykas. Bet pamėgink ją iškasti! Kiek dirbti reikia!
Štai ji, slėpiningoji rusiška siela! Broliškuosius kapus kasti, žinoma, paprasčiau. Štai raktas į mįslės įminimą: kodėl sovietinė divizija negalėjo pralaužti vokiečių bataliono, o armija – divizijos gynybos. Ir atvirkščiai: kodėl vokiečiai taip lengvai įveikdavo sovietų pozicijas bet kokiame jų pasirinktame ruože.

Šviesusis kunigaikštis Menšikovas prieš Narvos šturmą ramino dvejojantį Petrą: „Nesikrimsk, valdove. Žmonelių pakaks.“ Stalino karvedžiai mąstė analogiškai. Raudonoji armija 1942 metais kiekvieną parą netekdavo apie 20 tūkst. nukautųjų ir sužeistųjų – po dvi divizijas. Kiekvieną dieną. Ir 1943, ir 1944 metais, ir iki pačios pergalės. Ir „išvaduoti“ Europą sovietams kainavo nė kiek ne pigiau, negu Stalingrado ir Kaukazo gynyba".

imta iš:
Vladimir Bešanov. 1942-ųjų mėsmalė. 
   Vilnius: Leidykla „Briedis“, 2016. 528 p.: iliustr.

Knyga leidyklos kaina!


Sekite tag'ą istorijos skaitiniai.