2016 m. gruodžio 19 d., pirmadienis

Bespalvė kola raudonajam maršalui

Paprašyti nurodyti patį amerikietiškiausią prekės ženklą, daugelis nedvejodami paminėtų Coca – Colą. Sovietmečiu tai buvo savotiškas laisvojo pasaulio simbolis – kaip ir iš ant palangės stovinčio VEF‘o sklindantis Amerikos balsas, džinsai ar dolerio kupiūros. Tačiau ką daryti, jeigu esi Tarybų Sąjungos didvyris, kuriam viešumoje šiukštu pasirodyti vartojant tokį imperializmą simbolizuojantį gėrimą, pamėgtą gerti antrojo pasaulinio karo metu?  

Džono Pembertono 1886 metais sugalvota kokakola netruko tapti vienu populiariausių JAV prekės ženklų. Antrojo pasaulinio karo metais, siekiant palaikyti kovinę kareivių dvasią ir bent šiek tiek apmalšinti nostalgiją už Atlanto likusiems namams, The Coca Cola company Europoje atidarė keliasdešimt kolos išpilstymo gamyklų. Tokiu būdu gėrimo tiekimas į frontą buvo gerokai patikimesnis (ir pigesnis), negu plukdant jį tiesiai iš Valstijų. Kartu su Willys džipu ir kramtomąja guma figūringas kolos buteliukas tapo jaunos ir veržlios amerikiečių kariuomenės simboliu, beje, karių gausiai dovanotu tiek okupuotų kraštų gyventojams, tiek europiečiams sąjungininkams. Tokių dovanų ir mainų dėka kola pradėjo skalauti ir darbo žmonių gynėjos bei kovotojos su pasauliniu imperializmu – Raudonosios armijos - kareivių gerkles.


Natūralu, kad skysčiai saldžios kapitalizmo dalelės pasiekė ir aukščiausiąją raudonąją karinę vadovybę. Vieno susitikimo metu vyriausiasis sąjungininkų karinių pajėgų Europoje vadas – Dvaitas Eizenhaueris, draugiškai pasiūlė buteliuką kolos maršalui Georgijui Žukovui. Tai buvo meilė iš pirmo gurkšnio – kaip tikriausiai nuskambėtų nemąslus šiuolaikinis reklaminis šūkis. Žukovui patiko tamsios karamelės spalvos skystis ir šis nevengė jo gurkšnoti kiekviena pasitaikiusia proga. Bet karas netruko baigtis ir šis Žukovo pomėgis tapo rimtu išbandymo jo ideologiniam kompasui – kaip gerti tokį gėrimą tarybinėje valstybėje, o dar ir paties Kremliaus kalniečio – Stalino - akivaizdoje? Už tokį veiksmą grėstų ne tik ištrynimas iš raudonosios istorijos, tačiau ir keletas metų Sibiro lageriuose.


1945 m. birželio 5 d. susitikimas Berlyne. Iš kairės į dešinę sėdi: Eizenhaueris, Žukovas, Tasinjis ir Montgomeris.

Tačiau pilvo šauksmas pasirodė svarbesnis už ideologijos, ir išeitis iš šios problemos buvo rasta. Teigiama, kad Žukovas kartą užsiminęs už sąjungininkų okupuotą Austriją atsakingam amerikiečių generolui Markui W. Klarkui, ar nebūtų įmanoma kolos pagaminti ir supakuoti taip, kad ši primintų daug priimtinesnį sovietinei akiai gėrimą – degtinę. Pastarasis pranešė apie tai tuometiniam JAV prezidentui Hariui Trumanui. Prezidento administracija susisiekė su The Coca Company vadovybe, kuri ėmėsi šio opaus klausimo sprendimo. Kompanija rado chemiką, sugebėjusį pakeisti kolos struktūrą taip, kad ši išlaikytų savo skonį, tačiau taptų skaidri it sibirietės ašara. Ir iš išorės neatskiriama nuo degtinės.


Bet egzistavo dar vieną problema – kolos butelis. Visiems žinoma rubensiškų formų talpa, kurios taip paprastai neišsitrauksi sėdėdamas partinio suvažiavimo tribūnoje. Buvo pagaminta 50 butelių, į kuriuos Austrijos Lambacho mieste esantis išpilstymo fabrikas suliejo baltąją kolą raudonajam maršalui. Buteliai buvo paprastos formos, nepažymėti jokiu prekės ženklu ir nė iš tolo neprimenantys tradicinių pūstų ir išraitytų. Ant butelio kamštelio raudoną apskritimą laikinai pakeitė raudona penkiakampė sovietinė žvaigždė. Pažymėtina tai, kad iš išpilstymo gamyklos į sovietų okupacinę zoną ši partija buvo praleista be jokių patikrinimų. Bet koks kitas ten siunčiamas krovinys dėl nuodugniausių patikrų ir biurokratinių procedūrų ten nukeliaudavo per savaitę, o kartais ir dvi.


Manoma, kad taip galėjo atrodyti specialios bespalvės kolos kamštelis.

Nežinia, ar buvo išpilstyta daugiau bespalvės kolos partijų. Kadangi tai liudijančių duomenų nėra arba jie neišlikę, teigtina, kad tie 50 butelių, papuošti raudonos žvaigždės kamšteliu, buvo vieninteliai. Georgijus Žukovas sėkmingai nuslėpė savo polinkį kolai nuo partinės viršūnėlės, tačiau vėliau neišvengė politinio pažeminimo, Centro komitetui siekiant nusikratyti per daug valdžios įsigeidusio maršalo. Išsiųstas į pensiją maršalas mirė 1974-aisias. Praėjus metams po to, kai Tarybų Sąjungoje buvo legaliai pradėta prekiauti panašaus į kokakolą skonio gėrimu (ir didžiausiu The Coca Cola company konkurentu) – Pepsi kola.

įdomybę parengė

Aurimas Grinys

Taip pat skaitykite: