2016 m. gruodžio 17 d., šeštadienis

Baltoji mirtis

Suomis Simas Hiauhė (Häyhä) – vienas žinomiausių Žiemos karo didvyrių ir vienas garsiausių snaiperių per visą karinių konfliktų istorija. Pateikiame ištrauką iš visai neseniai išleistos Petrio Sarjaneno knygos „Baltoji mirtis“.

"Simas Hiauhė greitai vėl užtaisė šautuvą. Palei petį ant ledinio sniego nukrito šilta gilzė. Valstybinės šovinių gamyklos pagamintoje gilzėje buvo paruošta kita kulka. Bet jos nereikėjo. Pirmoji buvo taikli.

Hiauhė buvo patenkintas šūviu, – juk taikinys už keturių šimtų penkiasdešimt metrų. Šaunant atviru taikikliu, tai didelis atstumas. Jis pastebėjo saulės blyksnį nuo ruso snaiperio šautuvo lęšio. Hiauhė buvo nusitaikęs kaip tik į tą vietą, iš kurios staiga neatsargiai pakilo rusas.


Baltoji mirtis – snaiperis Simas Hiauhė

Kilstelėjęs tiek, kiek buvo numatęs, iššovė taikliai. Tvirtai atremtas šautuvas beveik nesujudėdavo, jei netrūktelėdavo nuo šūvio. Netrūktelėjo.

Suomius jau seniai kamavo itin taiklus rusų snaiperis. Per trumpą laiką žuvo trys Jūtilaineno kuopos būrių vadai, galiausiai – būrio vadu paskirtas ryšininkas puskarininkis. Jaunuolis labai didžiavosi savo pareigomis, pagautas entuziazmo, nepaisė Jūtilaineno ir kitų karių įspėjimų ir tapo lengvu rusų snaiperio taikiniu.

Suomiai įtarė, kad visus tuos kovotojus nušovė vienas žmogus.

– Pamėgink pašalinti tą rusą, – paprašė Jūtilainenas rimtu veidu priešais stovinčio Simo Hiauhės.

– Pone leitenante, darysiu, ką galėsiu, – nedvejodamas atsakė nedidukas vyras.

– Sėkmės, – paspaudė ranką Jūtilainenas.

Pačiam kuopos vadui nepavyko savo šautuvu pagauti gudraus ruso.


Į apsuptį patekusi ir sunaikinta šarvuota sovietų technika

Ankstų kitos dienos rytą šiltai apsirengęs Hiauhė iššliaužė į gerai užmaskuotą šaudymo vietą. Buvo pavalgęs sočius pusryčius, kišenėje turėjo cukraus budrumui palaikyti.

Hiauhė mėgo naudotis šautuvu su įprastu atviru taikikliu, nes, šaudant tokiu ginklu, nereikia pakelti galvos, kaip šaudant su optiniu taikikliu. Mirtis dažnai prašvilpdavo už kelių centimetrų. Ir iš rusų atimti snaiperių šautuvai jam tiko.

Hiauhė įdėmiai stebėjo priešais atsiveriančią vietovę. Tarpais reikėjo pailsinti akį žvilgsniu į arčiau esančius objektus, nes, ilgai žiūrint į tolį, akys pavargdavo ir stovintys daiktai pradėdavo judėti. Vaizduotė kartais baisesnis priešas už tikrąjį.


Sušalę raudonarmiečių kūnai

Bėgo valandos, nieko nenutiko. Pasigirdo keli pavieniai šūviai, dažniau tratėjo Degteriovo kulkosvaidžių serijos. Tas ginklas veikė neįprastai lėtai. Jis turėjo juodą dėtuvę, panašią į tų laikų gramofono plokšteles. Šautuvą ir vadino Ema – pagal populiarią tų laikų dainą.

Hiauhė stebėjo trasuojančių šaudmenų žaidimą niekieno žemėje. Sykiais suomių pusėje sudrioksėdavo kulkosvaidis „Maksim“. Sniegas dulkėjo palei apkasų kraštą, savaip muzikavo rikošetai. Fone griaudė rusų sunkioji artilerija, laimei, – ne šiame fronto ruože. Vis dėlto kažkur virė pragaras.

Rusų snaiperis padarė lemtingą klaidą. Nuo ilgalaikės sėkmės jis pasidarė neapdairus. Hiauhė atsitraukė, ėmė atsargiai šliaužti atgal. Tada pradėjo griaudėti stambesni ginklai. Greitašaudžiai pabūklai apšaudė Hiauhės paliktą ugnies poziciją. Pasiekęs saugią vietą Hiauhė pasuko tiesiai į Jūtilaineno palapinę. (...)

Anksti iš ryto Hiauhė sočiai pavalgydavo, kad dieną nekamuotų alkis, prisidėdavo į kišenes sausų produktų ir cukraus, kuris palaikė atidumą ir cukraus pusiausvyrą kraujyje.


Atokvėpis tarp mūšių. Kalėdų giesmė. 

Kasdienę Hiauhės šaudmenų normą, kurią pasiimdavo, sudarė 50–60 šovinių. Be to, jis dažnai pasiimdavo granatų be rankenų, vadinamų partizanų kibirkštimis. Jas mėtyti Hiauhė gerai išmoko dar Apsaugos gvardijos ritmušos komandoje.

Gulima padėtis šaudant – pati stabiliausia. Esant plačiai atramai ir žemam svorio centrui, šautuvo vamzdį stabiliai išlaikyti lengviau. Tačiau kai kuriuos veiksmus tokia padėtis apsunkina. Tuos nepatogumus Hiauhė buvo perpratęs prieš karą, bet kovos lauke žiemą jam teko įveikti tokių iššūkių, kokių nebuvo patyręs per treniruotes stadione.

Hiauhė turėjo išmokti pats išlikti veiklus ir išlaikyti ginklo veiklumą per smarkius šalčius. Stori drabužiai ir gelbėjo, ir trukdė. Šiltai apsirengus pulsas beveik neturėjo įtakos ginklui, atradus tinkamą padėtį, nenutirpdavo spaudžiamos kūno vietos, pavyzdžiui, alkūnės ir keliai.

Vienas Hiauhės aprangos drabužių buvo kumštinės pirštinės, atsiųstos fronto ruožui vadovaujančio generolo. Manyta, kad jas numezgė generolo žmona. Hiauhė turėjo ir kišeninį laikrodį, kuriais buvo apdovanoti nusipelnę pulko kovotojai.


Sovietai bombarduoja Helsinkį

Per ilgas valandas pasalose kariai susidūrė ir su kitokiais iššūkiais. Įtampa palaikė budrumą, bet kūnas pavargdavo. Reikėjo išmokti atsipalaiduoti nekeičiant pasirinktosios šaudymo padėties. Juolab kad judesiai išduodavo šaulio buvimo vietą ir sutrikdydavo taiklumą paleidžiant kitą šūvį.

Hiauhė išmoko tarytum palengvinti ginklą ir nepakeisti tinkamos pozicijos. Ir akis reikėjo tarpais pailsinti. Vargino ir saulės atspindžiai nuo sniego. Bet per du mėnesius Hiauhė įveikė sunkumus.

Jis išmoko taip tolygiai kvėpuoti, kad, apėmus kautynių įtampai, kūnas nestokojo deguonies, o gaudavo jo užtektinai. Iš patirties žinojo, kad šūvį gulomis reikia paleisti iškvepiant. Viršutinė kūno dalis neįsitempia ir ginklo atatranką sulaiko tolygiai, truputį atsitraukdama atgal.


Simas Hiauhė po jaunesniojo leitenanto laipsnio suteikimo išimties tvarka. Matomos Žiemos kare patirto veido sužeidimo žymės. 


Užtaisyti šautuvą reikia taip, kad švininis kulkos galas nesusibraižytų. Kai šūvio trajektorija ilga, tai turi didelę reikšmę. Po šūvio reikia prisidengti, bet šito daryti paskubomis nevalia, paskesni judesiai turi būti ramūs. Kartais reikia šauti antrą šūvį, atkreipti dėmesį į vėjo pobūdį ir tik tada šauti.

Per stiprius šalčius sunkiau valdyti šautuvo gaiduką. Atšiauriomis sąlygomis nelengva išlaikyti piršto ir raumenų jautrumą. Šiuo požiūriu patyręs medžiotojas Hiauhė buvo gerokai pranašesnis už karius, pasitreniravusius tiktai šaudykloje. Palankiomis sąlygomis kai kurie jų šaudė geriau už Hiauhę, beveik tobulai, bet Hiauhės šūviai buvo taiklūs bet kokiu oru".

imta iš:
Petri Sarjanen. Baltoji mirtis. Suomis Simo Häyhä – žymiausias visų laikų snaiperis.
Leidykla „Briedis“, 208 p., iliustruota.




Sekite tag'ą istorijos skaitiniai.