2016 m. gruodžio 14 d., trečiadienis

Apie Opelį Pilies gatvėje

1989-ieji. Jau sunkiai sergančioje, tačiau dar nemirštančiojoje sovietinėje imperijoje eilės tapusios tokiu pat įprastu vaizdeliu, kaip ir nuo kiekvieno kampo žvelgiantys rūstūs Lenino profiliai. Eilės prie maisto produktų, eilės prie kioskų, pardavinėjančių štai jau laisvai prabilusią spaudą, eilės prie stadionų, kuriuose vyksta Sąjūdžio mitingai. Tad, keistai neatrodė ir eilė, nutįsusi Pilies (tuometinėje Gorkio) gatvėje. Tačiau, šios eilės atsiradimą lėmęs objektas buvo išskirtinis sovietinėje nykumoje.

Pasakojimas pradėtinas nuo istorinio konteksto. Į valdžią atėjęs Michailas Gorbačiovas pamatė, kad užkalkėjusiai ir it pelkė liurliančiai sovietinei ekonomikai išgelbėti tėra vienintelis kelias. Tokiu būdu pirmą kartą nuo NEP‘o (Naujosios ekonominės politikos) laikų XX a. 3 deš. paprastam sovietiniam piliečiui buvo suteikta galimybė savarankiškai užsidirbti pragyvenimui, be galimybės praleisti už tai keletą metų Pravienškėse arba Lukiškėse. Privataus verslo subjektai, tuomet vadinti kooperatyvais, greitai tapo įprasta sovietinio miesto peizažo dalimi. Baltijos valstybės, nuo pat okupacijos pradžios iš kitų respublikų išsiskyrusios versliais gyventojais, nebuvo išimtis.

Lietuvoje, tada dar tarybų socialistinėje, it žibutės ant pavasarėjančio šlaito iškilo gausybė kooperatyvinių šašlykinių, rūbų parduotuvėlių ir autoservisų, o gatvėse vis dažniau zuidavo purvini aplankstyti Žiguliai su mažu plafonėliu ant stogo „taksi“. Tačiau, tarp šių kuklių sovietinių versliukų vienas buvo ypatingas. Po Vilnių greitai pradėjo sklisti naujiena – Gorkio gatvėje atsidarė JI. JOJE galėjai nusipirkti viską, ką lyg tol galėjai matyti tik nelegalioje kasetėje su per nosį kalbančio vyriškio įgarsinimu arba jūreivio parvežtame parduotuvės kataloge. Tiek vokišką skalbimo mašiną, tiek amerikietišką mikrobangę, tiek prancūzišką spausdinimo mašinėlę. JI – pirmoji tokia privati įstaiga Lietuvoje – valiutinė parduotuvė Vilbara. Buvo vienintelis, tačiau esminis kriterijus, daugumai sovietinių piliečių daręs šį prekių rojų neprieinamu – norint ką nors įsigyti reikėjo turėti užsienio valiutos. Tos pačios, už kurios laikymą arba platinimą formaliai dar grėsė baudžiamoji atsakomybė.


Tačiau, žmonės vis tiek stojo eilėn. Ir stojo net ne dėl mikrobangių ar skalbimo mašinų. Vilniaus senamiestyje kapitalizmo dvasios atnešė vakarietiško gyvenimo inkliuzą – šviežutėlį, ką tik VFR esančio konvejerio pagimdytą, Opel Kadett. Vakariečio akimis - paprastas, ekonominės klasės hečbekas, skirtas jaunai šeimai ar tik į pensiją išėjusiai moteriškei iš taško A patekti į tašką B. Tačiau, Vilniuje jis sukėlė furorą. Tokių eilių galėjo pavydėti net ir tarybinio maisto raciono karalius, tik epizodiškai pasirodantis prekystaliuose – bananas. Daug kas buvo pasiruošę praleisti keturias ar penkias valandas žiemos šaltyje, kad galėtų paspoksoti į keturratį vakarietišką mažalitražį stebuklą.

Tačiau, Opelis taip ir liko verčiau muziejiniu eksponatu, nei kad tikra preke. Net patys turtingiausi tuomet neturėjo kosminės keletos tūkstančių dolerių sumos lašui (tokia pravarde buvo pakrikštytas Kadett, greitai atėjusios nepriklausomybės metu) įpirkti. Parduotuvė galiausiai bankrutavo, o Opelis iškeliavo nežinomais keliais. Galbūt buvo išmainytas į dviejų kambarių butą ankstyvosios nepriklausomybės laikotarpiu. Sėkmingi barteriniai mainai – taip tuo metu buvo įvardinamas toks, pakankamai dažnai vykęs sandoris.


O dabar įsivaizduokite – minios žmonių, mūsų dienomis pasiruošusių šalti dėl paprasčiausios Opel Astros, laikomos parduotuvėje, kurioje gali nusipirkti visko, o kartu ir nieko. Gal šiandien tai ir atrodytų kvailai. Tačiau, tai tik dar labiau padeda suprasti, kokia nyki ir skurdi buvo sovietinė imperija – minios, aukojančios savo laiką ir sveikatą dėl galimybės paspoksoti į mažą keturdurį hečbeką. Reginys, kurio niekada nepamatytum laisvame pasaulyje.  

įdomybę parengė
Aurimas Grinys