2016 m. lapkričio 25 d., penktadienis

Vokiečių generolas apie paramą Leninui ir bolševikams

Ko gero, besidomintiems istorija žmonėms nėra paslaptis, kad Pirmojo pasaulinio karo metu vokiečiai dosniai šelpė daugelį radikalių politinių Rusijos grupes, įskaitant bolševikus su Leninu priešakyje, organizavo jiems saugią kelionę per savo šalies teritoriją į Rusiją. Tikslas – kurstyti neramumus, priversti Rusiją kuo greičiau kapituliuoti, kad Vokietiją galėtų nukreipti visą savo jėgą į Vakarų frontą. Štai ką šiuo klausimu po karo rašė vokiečių generolas, Rytų fronto štabo viršininkas Maxas Hoffmannas.




Maxas Hoffmannas (1869–1927)

„Mūsų tėvynėje buvo žmogus, palaikęs santykius su Šveicarijoje gyvenančiais (bolševikų – mano past.) emigrantais. Jis nusprendė kai kuriuos jų pritraukti šiam reikalui, kad dar greičiau užnuodytų ir susilpnintų moralines rusų karių nuotaikas. Jis kreipėsi į deputatą Ercbergerį, o Ercbergeris – į Užsienio reikalų ministeriją. Tokiu būdu reikalai pakrypo link žymiosios Lenino kelionės į Peterburgą per Vokietiją.

Nežinau, ar vyriausioji karinė vadovybė buvo informuota apie šias priemones. Rytų fronto vadas apie tai nieko nežinojo. Sužinojome tik po kelių mėnesių, kai užsienio laikraščiai ėmė smerkti Vokietiją ir vadinti mus rusiškos revoliucijos tėvais.

Neturiu žodžių, kad galėčiau pakankamai energingai atsikirsti į šį melagingą kaltinimą. Kaip ir į kitus priešiškos propagandos kaltinimus. Kaip jau minėjau, Rusijos revoliuciją organizavo Anglija. Bet mes, vokiečiai, kariaudami su Rusija, turėjome neabejotiną teisę stiprinti revoliucinę betvarkę toje šalyje ir jos kariuomenėje. Tačiau revoliucija, priešingai nei tikėjomės, neatnešė taikos.

Panašiai kaip į priešo apkasus aš mėtau granatas, kaip purškiu nuodingas dujas, lygiai taip pat turiu teisę naudoti prieš jį visas propagandos priemones. Tačiau reikia atminti ir tai, kad be Lenino į Rusiją prasiskverbė daugybė bolševikų, iki tol gyvenusių Londone ir Švedijoje.

Kaip jau sakiau, asmeniškai apie Lenino kelionę nieko nežinojau. Bet jei manęs paklaustų, vargu ar imčiau tam prieštarauti todėl, kad tuo metu nė vienas žmogus negalėjo numatyti, kokias nelemtas pasekmes Rusijai ir visai Europai atneš šių žmonių kelionė“.


Rytų fronto vadas E. Liudendorffas (kairėje) ir Rytų fronto štabo viršininkas M. Hoffmannas

**

Žinomas ir kitas jo pasisakymas. 1920 m. interviu rusiškam Berlyno laikraščiui „Rul“.

KLAUSIMAS: Ar žinote, kad daugelis rusų patriotų kaltina Jus tuo, kad vyriausioji Vokietijos kariuomenės vadovybė, nepasiekusi separatinės taikos su Rusija, Lenino ir Trockio pasiuntimu demoralizavo rusų armiją ir sukėlė pasaulinę nelaimę?


HOFFMANNO ATSAKYMAS: Kaip Rytų fronto štabo viršininkas vadovavau propagandos skyriui ir galiu pasakyti tik viena. Karo metu Generalinis štabas, žinoma, naudojo pačias įvairiausias priemones, kad pralaužtų rusų frontą. Viena iš tų priemonių, pavadinkime ją troškinančiomis dujomis, ir buvo Leninas. Vokietijos imperijos vyriausybė praleido Lenina plombuotame vagone per savo teritoriją su konkrečiu tikslu. Mums pritarus Leninas ir jo draugai sugriovė rusų armiją. Valstybės sekretorius Kiulmanas, grafas Černinas ir aš sudarėme su bolševikais Bresto sutartį iš esmės tam, kad galima būtų permesti mūsų kariuomenę į Vakarų frontą. Dėrėdamiesi Breste su šiais ponais buvome visiškai tikri, kad jie neišsilaikys valdžioje nė 2–3 savaičių. Tikėkite mano garbės žodžiu, vokiečių tarnybos generolo žodžiu, kad, nepaisant to, jog Leninas bei Trockis savo metu mums neįkainojamai padėjo, jei mes žinotume ar numatytume pasekmes, kurias pasauliui atneš mūsų bendradarbiavimas siunčiant juos į Rusiją, mes niekuomet, jokiomis sąlygomis nebūtume su jais sudarę jokių sutarčių. Bet tuomet mes nenumatėme pasekmių, lygiai kaip dabar jų nenumato Antantė. Argi sąjungininkai, o ypač Lloidas Džordžas, tardamasis su bolševikais ir tvirtindamas su jais sutartis, suvokia tą baisią grėsmę, kurią įkūnija bolševizmas?


Pokalbis su Maxu Hoffmannu. 1920 m. laikraštis "Rul"