2016 m. lapkričio 2 d., trečiadienis

Vasilijus Blochinas. Vienas kruviniausių Stalino budelių

Nepakeičiamo Stalino laikų budelio Vasilijaus Blochino pavardė dabar minima labai dažnai. Jo parašas patvirtina daugybę saugomų Lubiankos archyve aktų apie įvykdytus nuosprendžius sušaudyti.

Žmonės, kuriems nebuvo žinomos budelio Blochino amato subtilybės, tekdavo patirti šoką ir drebulį, kai jį pamatydavo bedirbantį. Vieną iš retų liudijimų paliko NKVD Kalinino srities viršininkas Dmitrijus Tokarevas. Jis papasakojo, kad 1940 m. pavasarį į Kalininą atvyko Blochino vadovaujama aukštų NKVD pareigūnų grupė sušaudyti lenkų, kurie buvo laikomi Ostaškovo lageryje. Kai jau buvo viskas parengta pirmajam sušaudymui, Blochinas, kaip papasakojo Tokarevas, užėjo pas juos: „Na, einam…“ Mes nuėjom ir aš pamačiau visą tą siaubą… Blochinas užsivilko savo specialią aprangą: rudą odinę kepurę su snapeliu, odinę rudą prijuostę, odines rudas plačiariešes pirštines iki alkūnių. Tai man padarė milžinišką įspūdį – aš pamačiau budelį!“


Vasilijus Blochinas - vienas kruviniausių Stalino laikų budelių

Pirmąją naktį Blochino vadovaujama komanda sušaudė 343 žmones. Kitomis dienomis Blochinas nurodė jam atvaryti sušaudyti ne dides­nes nei 250 žmonių partijas. 1940 m. pavasarį vadovaujant ir ­tiesiogiai dalyvaujant Blochinui, Kalinine buvo sušaudyta 6311 lenkų karo belaisvių iš Ostaškovo lagerio“. Galima spėti, kad panašia „spar­tuoliška“ akcija jis dvigubai pagerino savo paties sušaudytųjų sąrašą.

Tiesiogiai nedalyvavusiam sušaudyme Tokarevui Blochinas parodė atlaidų profesionalaus budelio „kilnumą“, pripažindamas, kad ne visi gali tai, ką gali jis. Sudarydamas sušaudyme dalyvavusiųjų premija­vimo sąrašą, jis įrašė ir NKVD viršininką Tokarevą. Kaip paliudijo 1991 m. kovo 20 d. Tokarevas, netrukus po sušaudymo Blochinas jį paklausė: „Ką prieš jus turi Kobulovas? Aš įrašiau jus į savanorių sąrašą – juk jūs valdybos viršininkas, o jis pats jus išbraukė“. Bogdanas Kobulovas atsiminė, kad Tokarevas, dar planuojant būsimąją akciją, atsargiai atsisakė pats dalyvauti sušaudant. Tada Kobulovas susierzinęs jam tėškė: „O mes jūsų pagalbos ir nesitikėjome“.

Kas buvo šis žmogus, kurio ranka vykdė Stalino savivalę?


NKVD šaudytojų komanda

Skurdžios jo biografijos eilutės pasakoja tik apie tai, kad jis gimė 1895 m. Ivanovo srities Suzdalės rajono Gavrilovskojės kaime neturtingo valstiečio šeimoje. 1905 m. besimokydamas dirbo piemeniu, paskui mūrininku, dirbo ir tėvo ūkyje. 1915 m. birželio 5 d. buvo priimtas eiliniu į Vladimiro 82-ąjį pėstininkų pulką, išsitarnavo iki jaunesniojo puskarininkio. Nuo 1917 m. birželio 2 d. – 218-ojo Gorbatovsko pėstininkų pulko Vokietijos fronte vyresnysis puskarininkis. Buvo sužeistas, iki 1917 m. gruodžio 29 d. gydėsi Polocko ligoninėje. Paskui iki 1918 m. spalio laikėsi nuošalyje nuo politinių audrų ir ūkininkavo tėvo ūkyje. 1918 m. spalio 25 d. savanoriu stojo tarnauti į Suzdalės rajono Janovo apskrities karinį komisariatą. Labai greitai Blochinas pasirinko savo politinį kelią – 1921 m. balandį įstojo į komunistų partiją ir tuojau, 1921 m. gegužės 25 d., buvo paskirtas į 62-ąjį VČK kariuomenės bata­lioną Stavropolyje.

Dabar ėmė kilti čekisto karjeros laiptais. Nuo 1921 m. lapkričio 24 d. jis – ypatingosios paskirties prie VČK kolegijos būrio vado padėjėjas, nuo 1922 m. gegužės 5 d. – to paties būrio vadas, nuo 1924 m. liepos 16 d. – 61-osios ypatingosios paskirties divizijos prie OGPU kolegijos vado padėjėjas. 1924 m. rugpjūčio 22 d. Blochinas tampa specialiojo skyriaus prie OGPU kolegijos ypatingųjų pavedimų komisaru. Nuo šios akimirkos, be visa kita, jo pareigoms priskiriama ir vykdyti nuosprendžius ‒ sušaudyti nuteistuosius. Ir iš tikro nuo 1925 m. pavasario Blochino parašas reguliariai aptinkamas sušaudymo aktuose. Ko gera, jis ir toliau būtų tik vienas iš eilinių šaudytojų, bet netikėtai atsirado laisva svarbi vieta. 1926 m. kovo 3 d. Blochinas buvo paskirtas laikinai einančiu OGPU komendanto (vietoj nesančio K. Veiso) pareigas. O jau 1926 m. birželio 1 d. patvirtintas šiose pareigose.


Jo pirmtako Karlo Veiso likimas buvo nepavydėtinas. OGPU įsakyme Nr. 131/47, pasirašytame Jagodos 1926 d. liepos 5 d., rašoma, dėl kokių priežasčių jis buvo atleistas iš pareigų ir nuteistas: „1926 m. gegužės 31 d. OGPU kolegijos sprendimu VČK/OGPU komendantas Veisas Karlas Ivanovičius buvo nuteistas 10 metų laisvės atėmimo su griežta izoliacija apkaltinus jį vien už ryšius su užsienio misijų bendradarbiais, žinomais šnipais. Pagal bylos duomenis, Veisas apibūdinamas kaip visiškai demoralizuotas, praradęs bet kokį turėtą čekisto ir komunaro supratimą apie atsakomybę ir nesusilaikęs diskreditavo jungtinę valstybės politinę valdybą, kurios darbuotojas buvo“.

Skirtingai nei Veisas, Blochinas elgėsi teisingai ir komendanto poste nepakeičiamas išdirbo daugelį metų, iki pensijos. Nuo 1938 m. birželio 10 d. jo pareigos buvo pradėtos vadinti: SSRS NKVD administracinio ūkinio skyriaus viršininkas.

1932 m. dirbdamas OGPU Blochinas eksternu išlaikė įskaitas į aukštąją technikos mokyklą, baigė inžinerijos technikos darbuotojų kvalifikacijos kėlimo instituto statybos fakulteto 3 kursus. Tuo jo išsimokslinimas ir pasibaigė.

Iš pradžių VČK „organai“ neturėjo nei specialios pareigybės, nei pačios etatinių budelių buvimo idėjos. Manyta (ir tai tapo praktika), kad jeigu prireiks, sušaudymo nutarimo vykdymas turi būti kiekvieno čekis­to pareiga. Tikrovėje buvo taip, kad VČK centriniame aparate Maskvoje nuosprendžius pradėjo vykdyti tie patys žmonės. Jų ratas ištisus dešimtmečius daugiau ar mažiau buvo pastovus. Ši grupė oficialiai buvo vadinama „specialiąja grupe“, sudaryta vien iš komendantūros darbuotojų, nors buvo formuojama principu, kuriuo remiantis į ją buvo įtraukiami čekistai, galintys beveik kasdien dalyvauti žmonių šaudymuose. Šis kriterijus buvo neformalus, bet labai svarbus. Juk ne kiekvienas komendantūros darbuotojas buvo pajėgus tai daryti.


Sovietų saugumo aukų ekshumacija 

Daugiau ar mažiau galima paaiškinti atskirų komendantūros darbuotojų dalyvavimą sušaudymuose (komendantūra iš esmės buvo VČK–OGPU–NKVD–MGB įstaigų pastatų bei objektų ginkluota (apsauga) ir buvo visai logiška jai pavesti vykdyti tokius darbus), bet stebina faktas, kad į „specialiąją grupę“ buvo įtraukta žmonių iš Stalino tiesioginės apsaugos. Vienintelė jų tarnybos užduotis buvo Stalino ir kitų Kremliaus aukščiausiųjų vadovų apsauga, bet jokiu būdu ne nuteistųjų šaudymas.

Sušaudymų Lubiankoje 1922–1929 m. aktus dažniausiai pasirašė: Grigorijus Chrustaliovas, Grigorijus Golovas, Piotras Maga, Andrejus Černovas, Aleksandras Rogovas, Ferdinandas Sotnikovas, Vasilijus Šigaliovas, Vasilijus Blochinas, Piotras Pakalnas, Robertas Gabalinas, Ivanas Jusys.

Dauguma jų buvo specialiojo skyriaus prie OGPU kolegijos, kuri ­užsiėmė sovietų vadų ir paties Stalino apsauga, darbuotojai. Trumpai sakant, buvo suderintas darbas saugant vadus ir tuo pačiu metu reguliariai dalyvaujant „liaudies priešų“ sušaudymuose. OGPU centrinio aparato personalo sąrašuose jie buvo pavadinti „komisarais ypatingiesiems pavedimams“: A. Rogovas, I. Jusys, F. Sotnikovas, R. Gabalinas, A. Černovas, P. Pakalnas, J. Radovanskis“. Kita dalis vykdytojų tarnavo OGPU komendantūroje. Tai pats Blochinas, taip pat P. Maga ir V. Šigaliovas. Vėliau „specgrupei“ priklausė I. Šigaliovas (V. Šigaliovo brolis), P. Jakovlevas (vyriausybės garažo vadovas, vėliau OGPU automobilių skyriaus viršininkas), I. Antonovas, A. Dimitrijevas, A. Jemeljanovas, E. Mačas, I. Feldmanas, D. Semenichinas, taip pat A. Okunevas (vadovų apsaugos skyriaus darbuotojas), vadovavęs lavonų šarvojimui ir deginimui.


Nelengva buvo budelių tarnyba. Šeimos juos matė retai, o kai pareidavo po naktinio „darbo“, dažniausiai buvo girti. O iš tikro kaip negerti darant tokias piktadarybes?!

Paprastai po sušaudymo budeliai surengdavo išgertuves. Kaip prisiminė vienas jų: „Degtinę, savaime suprantama, gėrėme, kol prarasdavome sąmonę. Ką besakytum, bet darbas buvo ne iš lengvųjų. Pavargdavome taip, kad kartais vargiai pastovėdavome ant kojų. O prausėmės odekolonu. Iki pusiaujo, nes kitaip niekaip negalėjome pašalinti kraujo ir parako kvapo. Net šunys mūsų baidėsi ir jeigu lojo, tai tik iš tolo“. Nieko keista, kad vykdytojai mirdavo gana anksti, dar neatėjus laikui arba išprotėdavo. Savo mirtimi mirė Grigorijus Chrustaliovas – 1930 m. spalį; Ivanas Jusys – 1931 m.; Piotras Maga – 1941 m.; Vasilijus Šigaliovas – 1942 m., o jo brolis Ivanas Šigaliovas – 1945 m. Daugelis išėjo į pensiją nustačius invalidumo priežastį – šizofreniją, pavyzdžiui, Aleksandras Jemeljanovas arba nervų, psichikos ligą, kaip Ernstas Mačas. Keletą kartų psichiatrijos ligoninėje buvo gydomas ir galutinai prasigėręs Aleksejus Okunevas.

Bet represijos neaplenkė ir pačių šaudytojų. Dalis jų pateko į Blochino rankas – buvo pristatyti į sušaudymo patalpas jau kaip aukos. Taip 1937 metais buvo sušaudyti Grigorijus Golovas, Piotras Pakalnas, Ferdinandas Sotnikovas. Įdomu, ką jautė Blochinas ir Maga, kai šaudė savo buvusius draugus?!

Ypač budelius nervino pasmerktieji, kurie sušaudomi gar­bino Staliną. Vadovaudamas šaudytojų grupei UNKVD Maskvos srities trejeto sprendimus 1937–1938 m. vykdęs Isajus Bergas jau suimtas paliudijo, jog viršininkai jam griežtai įsakė „neleisti, kad tokie reiškiniai pasikartotų vėliau“, o tarp NKVD specialiosios grupės darbuotojų „kelti nuotaiką, stengtis parodyti, kad žmonės, kuriuos jie šaudo – priešai“. Nors tuojau Bergas prisipažino: „Mes daug sušaudydavome ir nekaltų“.

Bergas išgarsėjo tuo, kad, jam tiesiogiai dalyvaujant, Maskvos NKVD buvo sukurtas automobilis „dušegubka“, kurioje nuteistieji buvo žudomi variklių išmetamosiomis dujomis. Iš dalies tai padėjo išsaugoti Maskvos budelių nervus. Suvarė Tagankos ar Butyrkų kalėjimuose gyvus, Butove iškrovė negyvus – ir visas darbas. Ir jokių pagyrų Stalinui. Pats Bergas paaiškino tyrėjams, kad be tokio patobulinimo „nebuvo galima įvykdyti tiek daug sušaudymų“.


Propagandinis sovietų plakatas: "Plieninės Ježovo pirštinės"

Centrinei, Blochino vadovaujamai šaudytojų grupei buvo nurodyta, kad „būtų vykdomas auklėjamasis darbas tarp nuteistųjų sušaudyti, kad jie tokiu netinkamu metu neterštų vado vardo“.

1937–1938 m. Blochinas dalyvavo pačiuose žinomiausiuose sušaudymuose. Jis vadovavo maršalo Tuchačevskio ir aukštus postus užimančių karininkų, nuteistų drauge su juo, sušaudymui. Sušaudant dalyvavo SSRS prokuroras Vyšinskis, aukščiausiojo teismo karo kolegijos pirmininkas Ulrichas. Kartais savo dalyvavimu pamalonindavo ir pats „geležinis liaudies komisaras“ Ježovas. Jam dalyvaujant, sušaudymas įgydavo meninio spektaklio bruožų. 1937 m. rudenį: „Prieš anksčiau buvusio savo draugo Jakovlevo sušaudymą Ježovas pastatė jį šalia savęs – stebėti bausmės vykdymą“. Jakovlevas, atsistojęs šalia Ježovo, kreipėsi į jį tokiais žodžiais: „Nikolajau Ivanovičiau! Iš tavo akių matau, kad tau manęs gaila“. Ježovas nieko neatsakė, bet pastebimai sumišo ir tuojau liepė sušaudyti Jakovlevą“.

Ne mažiau įsimintina scena įvyko ir 1938 m. kovą, kai į bausmės vykdymą Bucharino, Rykovo, Jagodos ir kitų nuteistųjų parodomajame „Dešiniųjų trockistų bloko procese“ Jagoda sušaudytas paskutinis, o prieš tai jis ir Bucharinas pasodinti ant kėdžių ir priversti žiūrėti, kaip vykdomos bausmės kitiems nuteistiesiems. Dalyvavęs Ježovas, ko gera, buvo to „rafinuoto žiaurumo“autorius. Be to, prieš sušaudymą Ježovas Kremliaus sargybos viršininkui Daginui liepė sumušti buvusį vidaus reikalų liaudies komisarą Jagodą: „Žiūrėk, duok tu jam už mus visus“. Tačiau Ježovą sugraudino jo bendro gėrovo Bulanovo sušaudymas ir jis įsakė duoti jam konjako.

Verta nusistebėti, kiek Blochinas sušaudė savo buvusių kolegų, be to, ir viršininkų, kurių kiekvieną žodį kadaise pats gaudė. Priklausydamas artimam demaskuotos NKVD vadovybės ratui, jisgalėjo ir pats netekti gyvybės. Tačiau Stalinas vertino patikimus „vykdytojus“.


Lenkų karininkas - sovietų žvėriškumų Katynėje auka.

Neaišku kodėl, bet Stalino negąsdino, kai jam už nugaros nuolat šmėkščiojo žmonės, įpratę šaudyti į pakaušį. Jo kone tėvišką požiūrį į nuosprendžio vykdytojus labai vaizdžiai rodo šis epizodas. 1939 m. pradžioje, kai Berija iš visų jėgų valė NKVD nuo Ježovo kadrų, buvo gauta duomenų, kad komendantas Blochinas buvo pernelyg artimas su buvusiu NKVD sekretoriumi Bulanovu, be to, ir su sušaudytu liaudies komisaru Jagoda. Tada tai buvo laikoma dalyvavimo „sąmokslininkų planuose“ įrodymu. Berija parengė nutarimą suimti Blochiną ir nuvyko pas Staliną prašyti sankcijos. Tačiau didžiai nustebo, kad jam buvo atsakyta. 1953 m. tardomas Berija paliudijo: „Su manimi J.V. Stalinas nesutiko ir pareiškė, kad tokių žmonių sodinti nereikia, nes jie atlieka juodą darbą. Jis tuojau pakvietė apsaugos viršininką N.S. Vlasiką ir paklausė jį, ar Blochinas dalyvauja vykdant nuosprendžius ir ar reikia jį suimti? Vlasikas atsakė, kad dalyvauja, o drauge su juo dalyvauja ir jo padėjėjas A.M. Rakovas, be to,palankiai atsiliepė apie Blochiną“. Grįžęs Berija išsikvietė Blochiną ir „specgrupės“ darbuotojus pokalbio. „Auklėjamojo“ pokalbio rezultatus liaudies komisaras pavaizdavo išsiųstame į archyvą taip ir neįvykdytame nutarime: „Visiškai slaptai. Aš buvau išsikvietęs Blochiną ir vadovaujančiuosius komendantūros darbuotojus, jiems pranešiau apie kai kuriuos liudijimus prieš juos. Pasižadėjo smarkiai padirbėti ir toliau būti ištikimi partijai ir sovietų valdžiai. 1939 m. vasario 20 d. L. Berija“. Vėliau prie klausimo dėl Blochino Stalinas negrįžo.

Paprastai nuteistuosius atveždavo sušaudyti į Varsanofjevo skersgatvį, kur jų laukė Blochinas su komanda. Bet kartais aukos tekdavo važiuoti pačiam Blochinui. Taip atsitiko 1940 m., kai teko iš Suchanovo kalėjimo atgabenti sušaudyti nuteistą AB (aukščiausiąja bausme) buvusį kandidatą į Politinio biuro narius Robertą Eichę. Visai prieš išvežant sušaudyti jį smarkiai sumušė Suchanovo kalėjimo Berijos kabinete: „Mušant Eichę, buvo išmušta ir išvarvėjo akis“. Sumušus, kai Berija įsitikino, kad jokio prisipažinimo dėl šnipinėjimo iš Eichės nesulauks, įsakė jį išvesti sušaudyti“. 1940 m. vasario 6 d. Blochinui teko garbė sušaudyti ir patį liaudies komisarą Ježovą.

Vadovybė vertino Blochiną. Greitai kilo jo laipsnis: 1935 m. – GB kapitonas, 1940 m. – GB majoras, o 1943 m. – GB pulkininkas, 1944 m. GB komisaras, o 1945 m. liepą jam suteikiamas generolo majoro laipsnis. Dosniai buvo apipiltas valstybės apdovanojimais: Lenino ordinu 1945 m., trimis „Raudonosios vėliavos“ ordinais – 1940 m., 1944 m., 1949 m., I laipsnio Tėvynės karo ordinu – 1945 m., „Darbo raudonosios vėliavos“ ordinu 1943 m., „Raudonosios žvaigždės“ ordinu – 1936 m., „Garbės ženklo“ ordinu – 1937 m., taip pat dviem „Garbės čekisto“ ženklais ir auksiniu laikrodžiu. Buvo apdovanotas garbės ginklu – mauzeriu, nors šaudyti mėgo iš vokiško „Valterio“. Blochinas ištarnavęs komendantu 20 metų, buvo premijuotas lengvuoju automobiliu M-20 „Pobeda“. Verta atkreipti dėmesį į tą faktą, kad Blochinas ir jo parankiniai iš „specgrupės“ paprastai dosniai buvo apdovanojami prieš vykdant rimtas sušaudymo kampanijas, o ne po jų.

Pagal įvairius vertinimus bendras paties Blochino sušaudytųjų per jo tarnybos metus Lubiankoje skaičius yra ne mažiau kaip 10–15 tūkstančių žmonių.


Budelio V. Blochino kapas papuoštas krikščionišku kryžiumi linkint "amžinos atminties"

Iš karto po Stalino mirties ir antrą kartą atėjus vadovauti Berijai, Blochinas buvo išleistas į pensiją. 1953 m. kovo 14 d. SSRS MVD įsa­kymu Nr. 3 nauju SSRS MVD komendanto skyriaus viršininku buvo ­ paskirtas pulkininkas D. Brovkinas. O buvęs komendantas Blochinas 1953 m. ­balandžio 2 d. SSRS MVD įsakymu Nr. 107 dėl ligos ir paskelbus padėką už 34 metų „bepriekaištę tarnybą“ SSRS OGPU–NKVD–MGB–MVD įstaigose buvo atleistas. Kaip paaiškino Berija, Blochiną atleido iš pareigų, kaip „užsisėdėjusį“. Vartotas toks terminas, kuriuo buvo įvardijama darbuotojo ilgai užimama ta pati pareigybė, dėl ko prarandamas privalomas aktyvumas ir darbo efektyvumas. Nors žinome, kad Blochinas darbe sėdėti laiko neturėjo ir jo sveikata nemenkai sušlubavo.

Taigi 1953 m. Blochinas iškilmingai išleistas į užtarnautą poilsį. Po diktatoriaus mirties jis tapo nereikalingas. Savaime suprantama, jį pakeitęs naujasis komendantas visai nerizikavo likti be „naktinio darbo“, bet to darbo mastai iš karto tapo kiti. Nors ankstesnes aukas pakeitė tie, kurie anksčiau patys teisė ir rengė susidorojimą: naujoji, po Stalino atėjusi vadovybė pradėjo vykdyti mirties bausmes buvusiems Berijos ir Abakumovo parankiniams. Jų bylos buvo aktyviai tiriamos ir atrodė, kad Blochinui pensijoje nebus ramybės. Jis pradėjo dažnai vaikščioti į generalinės prokuratūros apklausas. Tiriant Berijos bylą, iš tikro prisireikė neįkainojamų buvusio komendanto žinių. Juk jis buvo visų garsiausių bausmių vykdytojas. Ir vis tiek Blochinas nebuvo kaltinamasis bylose, nors vykdė nusikalstamas akcijas. Tikriausiai nuspręsta: tai tik įsakymus vykdęs budelis. Jo toks darbas ir nieko asmeniška.

Atleistam Blochinui už 36 metus tarnybos „organuose“ buvo paskirta 3150 rublių pensija. Tačiau, 1954 m. lapkričio 24 d. atėmus generolo laipsnį, KGB pensijos mokėjimas buvo nutrauktas. Neaišku, ar spėjo jis įforminti paprastą senatvės pensiją. Pagal medicinos išvadą Blochinas sirgo 3-iojo laipsnio hipertonine liga ir 1955 m. vasarį mirė nuo miokardo infarkto.


Likimo ironija – Blochinas palaidotas ten pat, kur guli ir jo aukų palaikai – Dono kapinėse. Nors sušaudytųjų kūnai buvo čia pat krematoriume deginami ir pelenai beriami į bevardes bendras duobes, ant Blochino kapo neseniai atsirado naujas gražus paminklas su portretu. Neužmirštas!  

ištrauka imta iš:
Nikita Petrov. Budeliai. Jie vykdė Stalino užsakymus. 
Vilnius. Briedis, 2014 - 336 p.: iliustr.



**
iliustracijas šiam įrašui parinko "Istorijos įdomybės"
**
Sekite mūsų tag'ą istorijos skaitiniai