2016 m. lapkričio 9 d., trečiadienis

Paslaptingos Vilnelės ištakos

Lietuvos-Gudijos siena - viso labo 30 km ryčiau Vilniaus, bet dažno iš mūsų kelionė baigiasi ties Medininkais. O iškart anapus sienos yra daug įdomių dalykų. Pateikiu trumpą savo seno bičiulio, Minske gyvenančio archeologo pasakojimą apie vieną iš Vilnelės ištakų prie Kiemonių kaimo Gudijoje. Jis sutiko pasidalinti savo nuotraukomis.

Vilnios (Vilnelė, gud. Вілейка, lenk. Wilenka) ištakos prie Ašmenos rajone esančio Kiemonių (gud. Кемяны) kaimo. Šias ištakas vietos gyventojai vadina Šventuoju upeliu. Geležies amžiuje čia buvusi senovės gyvenvietė.


Upės pavadinimas artimas žodžiui „vilnis“, o taip pat žodžiams „vilna“, *vieloti (vilnyti, rangytis). Manoma, kad šie pavadinimai taip pat artimi indoeuropiečių *uel - „mirtis“, „miręs“. Plg. su žodžiu „vėlė“.


Cheminė vietos šaltinių vandens analizė, kurią atliko Geologinių tyrimų institutas parodė, kad vanduo be galo švarus, jame mažai nitratų, ir pagal savo cheminę sudėtį jis atitinka Neries ištakų vandenį.


1994 m. užrašyti vietos gyventojų pasakojimai apie tai, kad šis vanduo laikytas šventu, tikėta, kad jis gydo nuo kokliušo bei akių ligų. Esą prie šaltinio kadaise stūksojęs Velnio akmuo. Pasakota, kad čia galima sutikti velnių ir vaiduoklių. Jei kas šioje vietoje pasiklysdavo, ypač išgėręs, sakyta, kada tai nelabasis ji vedžioja. Prie šaltinio esą matydavo merginą ilgais baltais plaukais, o kaimo pašonėje senais laikais gyvenęs burtininkas.


Prie Vindžiūnų kaimo (Lietuvoje, netoli Šumsko) prasideda kita Vilnios ištakų „rankovė“. Manyta, kad kadaise čia buvęs paslėptas auksas. Netoliese stūkso Raganos krosnimi vadintas akmuo. Remiantis vietos pasakojimais, prie akmens gyvenusi ragana, kuri žiema kurdavo krosnį ir šildėsi. Taip pat apylinkėse grobdavo vaikus ir supdavo juos prie savo krosnies. 

Tekstas parengtas remiantis E.Zaikovskiu,

nuotraukos - FB grupės "Litovskaya zemlya" administratoriaus.