2016 m. lapkričio 5 d., šeštadienis

Kas ir kodėl nugriovė Didžiąją Vilniaus sinagogą

Kadaise Vilniuje, tarp Vokiečių ir Žydų gatvių, stūksojo senovinė Didžioji sinagoga. Mūsų dienomis apie buvusius maldos namus primena tik nuotraukos. Kas ir kodėl nugriovė sinagogą? 
Tai sužinosite perskaitę ištrauką iš Antano Verkelio knygos "Kas sugriovė Vilnių"

XVI a. pabaigoje Vilniaus žydų bendruomenė gavo privilegiją turėti savo maldos namus – sinagogą (iš pradžių medinę). 1633 m. karalius Vladislovas Vaza savo privilegija leido žydų kvartale pastatyti mūrinę sinagogą. Renesansinio stiliaus sinagoga dydžiu ir puošnumu pranoko visas to meto sinagogas, joje tilpo iki 3000 žmonių. Didžioji sinagoga tapo svarbiu žydų religijos, kultūros, filosofijos centru ir viliojo į Vilnių judaizmo žinovus iš visos Europos. Čia savo mokymą skleidė įžymiausias XVIII a. Talmudo ir rabinų raštų aiškintojas Vilniaus Gaonas (Elijahu ben Šlomas Zalmanas).


Dabartinio ortofotografinio žemėlapio fragmentas. Vietos kur buvo:
A) Didžioji sinagoga, B) M. Strašūno biblioteka, C) Gaono kloizas (maldos namai), D) Naujasis ir senasis kloizai.

Per šimtmečius aplink Didžiąją sinagogą kūrėsi nedideli žydų maldos namai, įsteigta garsioji M. Strašūno biblioteka. XX a. pradžioje sinagogos kiemas „Šulhoifas“ ėmė panašėti į siaurų praėjimų ir arkų labirintą. Kitą labirintą formavo skersgatviai ir pereinamieji kiemai visame žydų gyvenamajame rajone. Čia niekada netilo šurmulys, kiemuose spietėsi amatininkai ir prekeiviai, žaidė vaikai. „Šulhoifas“ buvo žydų kvartalo širdis, jame veikė kahalo (žydų bendruomenės) administracija, žmonės rinkosi sužinoti naujienų ar pabendrauti.


Vilniaus Didžiosios sinagogos interjeras. P. Smuglevičiaus piešinys. 
1786 m. (LCVA fotodokumentų skyrius)

Antrasis pasaulinis karas Vilniaus žydams buvo nepakeliamų kančių ir žūčių metas. Žydų kvartalo Žydų, M. Antokolskio, Stiklių, Gaono gatvėse nuo 1941 m. rugsėjo 6 d. iki spalio 21 d. veikė Mažasis getas. 1944 m. liepą mūšiuose dėl Vilniaus šis rajonas nukentėjo nesmarkiai, bet liepos 11 d. netikėtai sudegė. Po karo sovietų propaganda trimitavo, kad Didžiąją sinagogą neva susprogdino naciai. Vienas iš miesto griovimo ideologų, vyriausias architektas V. Mikučianis atsiminimuose, išleistuose jau Nepriklausomybės laikais, rašo:

[...] Atsitraukdami hitlerininkai su ypatingu nuožmumu sugriovė ir sudegino žydų geto rajoną ir seniausią sinagogą su sinodo biblioteka... [...]


Vilniaus Didžiosios sinagogos modelis. Vidinio kiemo vaizdas. Beit Beit Hatfutsot diasporos muziejus Tel Avive (Izraelis).

Vargu ar V. Mikučianis, atvykęs į Vilnių 1945 m. pradžioje, nežinojo, kieno tai darbas. Šis sovietų melas iki šiol sklando viešojoje erdvėje. Iš tikrųjų įvyko kaip tik atvirkščiai – Vilnių sudegino raudonarmiečiai. 1944 m. liepos 11 d. mieste pasirodę sovietų 33-iasis atskirasis kuprininis (už „nuopelnus“ jam buvo suteiktas „Vilniaus“ („Vilniusskij“) vardas) ir 18-asis atskirasis prieštankinis liepsnosvaidžių batalionai sudegino Didžiąją sinagogą ir aplinkinį rajoną, iš kurio vokiečiai jau buvo pasitraukę.


Vilniaus Didžioji sinagoga. 1916 m.

Storos Didžiosios sinagogos sienos pajėgė atlaikyti 1944 m. liepos 11 d. sovietų liepsnosvaidžių sukeltą gaisrą. Tuometis Vilniaus vyriausiasis architektas V. Mikučianis rašo:

[...] Buvo išlikę visi senosios sinagogos konstrukcijų elementai – skliautai, besiremiantys į keturias kolonas, nebuvo tik stogo. Be to, šalia sinagogos buvo didelė biblioteka ir kitos patalpos. Šių pastatų kompleksas laikytas seniausiu žydų kultūros centru, žinomu toli už Lietuvos ribų [...].


Didžiosios sinagogos vidinis kiemas "Šulhoifas". Apie 1935-1938 m.

Iš pradžių sinagogos neplanuota griauti, ant jos sienos atsirado lenta su užrašu – „Architektūros paminklas. 1572 m. Saugomas valstybės“. Bet sovietų valdžia pasaulinės reikšmės architektūros paminklo vertingu nelaikė, todėl pasiūlė žydams patiems suremontuoti sinagogą. Valdžia greičiausiai puikiai suprato, kad keli šimtai iš geto ir koncentracijos stovyklų išsigelbėjusių Vilniaus žydų pokario suirutės sąlygomis neturi nė menkiausių lėšų. Maža to, sovietų valdžios nomenklatūros atstovas V. Mikučianis atsiminimuose dėl sinagogos netekties veidmainiškai apkaltino pačius žydus:

[...]Faktiškai žydų bendruomenė senosios sinagogos atsisakė. Po kelių metų visiškai neapsaugoto sinagogos pastato skliautai įgriuvo, o sienos buvo išardytos.[...]


Vidinis sinagogos kiemas. J. Bulhak, 1944 m. (VMS KPS albumas)

Viduramžių skliautai neįgriuvo – nekliudomi jie galėjo stovėti dar šimtmečius:

[...]Iš tiesų Didžiosios sinagogos skliautai ne „įgriuvo“: sinagogą susprogdino specialistai iš kariuomenės, kadangi galingų sienų nebuvo įmanoma nugriauti. Skliautai nuvirto tik po trečio sprogdinimo padengdami visą Vokiečių gatvę dulkių debesiu. Nelengva buvo išardyti ir tvirtas sinagogos sienas: jų negalėjo nuversti net trosais, tempiamais karinių sunkvežimių. Tada vėl ėmė sprogdinti. Apie 1956–1958 metus iš sinagogos liko tik griuvėsiai ir atskiri fragmentai.[...]


Žydai prie Gaono kloizo (kairėje) laiptų susirinko į paniekintos Toros ryšulėlių laidotuves. XX a. 6-ojo dešimtmečio nuotrauka (VŽM).

Sovietų valdžia nutarė nušluoti nuo žemės paviršiaus sinagogą ir aplinkinį žydų kvartalą greičiausiai apie 1950 metus. Vilniaus miesto pirmos eilės statybų ir atstatymo schemoje 1951–1960 metams iš šio rajono jau „išvalyti“ griuvėsiai.


"Taip atrodė Tarybų Lietuvos sostinė po išvadavimo. 1944 m. liepos 13 d." - skelbia parašas po nuotrauka iš LSRS liaudies komisarų tarybos pirmininko Mečislovo Gedvilo atsiminimų. Iš tikrųjų ši nuotrauka daryta po keliolikos metų. Joje užfiksuotos paskutinės Žydų kvartalo gyvenimo dienos. Vaizde iš Vokiečių g. rajono matyti Didžiosios sinagogos liekanos, už jų Šv.Dvasios (Dominikonų) bažnyčia. XX a. 6-ojo dešimtmečio antra pusė.
(Mečislovas Gedvilas, Lemiamas posūkis, Vilnius: Vaga, 1975)

Penkis šimtmečius gyvavęs viduramžių gatvių kvartalas dingo lyg po nedidelės atominės bombos sprogimo. Sovietų valdžia ilgai nesuvokė, ką daryti su didžiule Senamiestyje atsivėrusia tuštuma. 1964 m. ant Didžiosios sinagogos pamatų atsirado blokinis vaikų darželio pastatas (dabar Vytės Nemunėlio pradinė mokykla). Likusi tuščia erdvė paversta netvarkingomis sporto aikštelėmis, pastatyti keli namai. Po Nepriklausomybės paskelbimo pradėta svarstyti, kaip įamžinti Didžiosios sinagogos atminimą. 2011 m. Vilniaus savivaldybė pasirašė sutartį su architekte Tsila Zak dėl projektinių siūlymų Didžiosios sinagogos memorialui sukurti.

ištrauka ir iliustracijos imtos iš:
Antanas Verkelis. Kas sugriovė Vilnių. Vilnius: Briedis [2015]. – 176 p.: iliustr.




**
kitos ištraukos iš šios knygos:

**
Sekite tag'ą istorijos skaitiniai