2016 m. lapkričio 20 d., sekmadienis

Hansas Holbeinas ir jo "mirties šokis"

Pakalbėkime apie Hansą Holbeiną Jaunesnįjį (Hans Holbein der Jüngere, 1497—1543) – vieną žinomiausių XVI a. portretistų. Ir ne šiaip portretistų, o Vakarų Europos karališkojo kraujo asmenų portretų tapytoją, kurio paveikslai, dėl menininko pedantiškumo ir smulkmeniškumo, kartais suteikia daugiau informacijos, nei sausoki tų laikų vienuolių metraščiai?

Tačiau Holbeinas buvo ne tik portretistas, bet ir genialus dizaineris. Be to, betarpiškai susijęs su šaltaisiais ginklais. Ne, pačių ginklų jis nekalė. Tačiau daugelyje jo tapytų didikų portretų, jei to reikalavo statusas, galima matyti ginklus. Dažniausiai prabangiai inkrustuotus.



Negana to, pagal ginklakalių bei diduomenės užsakymus jis piešdavo ginklų papuošimų eskizus. Kadangi Holbeinas kurį laiką gyveno Šveicarijoje, tad nenuostabu, kad jo tapytų didikų rankose dažniausiai matomas tuo metu itin populiarus bazelardas arba basleris (angl. baselard, pranc. bazelaire, vok. basler) – šveicariškas durklas.


Galima sakyti, kad prie Holbeinas nemažai prisidėjo prie baslerio populiarinimo... Pagal jo eskizus puošti ginklai kainavo nemažus pinigus ir diduomenėje buvo ganėtinai paklausūs. Holbeino eskizai taip išsiskyrė to meto ginklų puošybos tradicijoje, kad virto nauja menine srove.


Pagal Holbeino stilių puošti durklai taip ir vadinti - Holbeino durklais. Dažniausiai sutinkami jo makštų puošybos eskizai.


Inkrustacijos motyvų būta visokių, tačiau žinomiausias ir garsiausiais - „mirties šokis“. Ko gero, būtent jis ir išgarsino Holbeina. Menininko „mirties šokis“ skyrėsi nuo visų lig tol sukurtų „mirties šokių“, nors pats motyvas gyvavo jau kelis šimtmečius ir atrodė, kad jau nieko naujo sukurti nebegalima...


Pirmiausia Holbeinas buvo humanistas, tad, pagal ano meto humanizmo supratimą, jo „mirtis“ daugiausia vaizduota kaip teisėja, o ne kaip bausmė ar neišvengiamybė. Kaip likimas, kurio galima išvengti...


Pati garsiausia Holbeino graviūra sukurta 1526 m., tačiau publikuota Bzelyje tik po dvylikos metų. Šis „mirties šokis“ tradiciškai buvo agresyvus, tačiau iš esmės skyrėsi nuo prieš tai įprastų motyvų tuo, kad tai nebuvo tiesiog paprastas šokis, o daugiau mirties įsikišimas į kasdienį žmonių gyvenimą. Holbeino graviūrose „mirtis“ kišasi visur ir sutinkama įvairiausiose gyvenimiškose situacijose.


Taip „mirties šokis“ vaizduotas dar nebuvo, tad Holbeino graviūra tapo etalonu. Iki tol „mirties šokis“ tradiciškai vaizduotas freskose, o po Holbeino darbų pradedamas piešti knygose, raižyti ant įvairių gaminių, persikėlė į ginklų puošybą.  



imta iš: