2016 m. lapkričio 24 d., ketvirtadienis

Du pasakojimai apie Aleksandrą III

Apie kiekvieną istorinę asmenybę gimsta daugybė pasakojimų. Neaplenkė jie ir 1881–1894 m. Rusijos imperiją valdžiusio caro Aleksandro III. Šie du pasakojimai, kuriuos žemiau pateiksiu, tikėtina, gimė XIX a. Taip pat bus trumpas jų nagrinėjimas, kurį radau interneto platybėse.

Pasakojimas Nr. 1

„Kartą kareivis Oreškinas karčemoje prisigėrė ir pradėjo skandalinti. Aplinkiniai bandė jį raminti rodydami į ant sienos kabojusį caro Aleksandro III portretą. Įkaušėlis atšovė: „Nusispjaut man į carą“. Jį areštavo, iškėlė bylą už imperatoriaus įžeidimą, o garsas apie tai pasiekė Aleksandro III ausis. Caras sprendimas buvo toks: „Bylą nutraukti, Oreškiną paleisti, daugiau mano portretų užeigose nekabinti, o Oreškinui perduoti, kad man taip pat į jį nusispjaut“.

**
Žinovai teigia, kad iš tiesų šis pasakojimas kiek senesnis ir nukelia mus į Aleksandro III senelio – Nikolajaus I (valdė 1825–1855) laikus. Skirtumas tik tas, kad vietoje kareivio karčemoje prisigėrė ir caro atvaizdą įžeidė miestietis.
Pagal tuo metu galiojusius įstatymus valdovo asmenybės įžeidimas laikytas gana rimtu politiniu nusikaltimu, apie kurį, bent jau teoriškai, galėjo būti pranešta netgi valdovui. Tačiau vargu ar vietos žandarų viršininkas vargintųsi dėl kažkokio girtuoklio. Be to, pats Nikolajus I, amžininkų tvirtinimu, buvo ganėtinai sausas, asketiškas, stipriųjų gėrimų nevartojantis, į pedantišką tvarką (sako, daugiau parodomąją, bet neesmė) linkęs, karišką drausmę idealizuojantis žmogus, todėl vargu ar būtų atleidęs girtam miestiečiui, ar juolab, – nedrausmingam kareiviui.
Nikolajaus I laikais klestėjo stipri politinė cenzūra, kas irgi įrodo tam tikrą jo nepakantumą „laisvai nuomonei“.


Nikolajus I

Pasakojimas Nr. 2

„Karta, kai Aleksandras III žvejojo viename iš užsmiesčio rezidencijos prūdų, pas jį atvyko užsienio reikalų ministras prašydamas, kad caras priimtu vienos Europos šalies pasiuntinį.
– Kol Rusijos caras žuvauja, Europa gali palaukti, - atsakė Aleksandras III“.

**

Ši frazė Rusijoje dažnai prisimenama iki šiol. Esą šaunusis caras taip „pastatė į vietą supuvusią Europa“.
Pasakytina, kad toks įvykis iš tiesų buvo, tik rusų istoriko ir senatoriaus Jakovo Barskovo tvirtinimu, caras, ramiausiai žvelgdamas į plūdę, tiesiog bambtelėjo: „Vokiečiai gali palaukti. Priimsiu rytoj“.

Taigi, Barskovo pasakojime caras kalba apie „vokiečius“, o ne apie „Europą“. Kartais teigiama, kad omenyje jis galėjo turėti apskritai svetimšalius iš Europos (rus. nemec – vokietis. Bet pats žodis kadaise reiškė nebylį, svetimšalį, nekalbantį rusiškai). Nors "Europos variantą" mini didysis kunigaikštis Aleksandras Michailovičius, įamžinęs šią frazę savo 1933 metais išleistuose atsiminimuose.  


Aleksandras III