2016 m. lapkričio 18 d., penktadienis

„Dieve, nubausk Angliją!“

Lozungas „Dieve, nubausk Angliją!“ (Gott strafe England!) gimė ir išpopuliarėjo Vokietijoje Pirmojo pasaulinio karo metais, kai vokiečiai ir britai kovėsi priešingose pusėse.

Pagrindinė prielaida atsirasti šiam devizui buvo ta, kad anglus vokiečiai laikė pagrindiniais karo kurstytojais ir pasaulinio masto politiniais intrigantais. Vokiečiai šventai tikėjo, kad būtent Anglija savo klastingų machinacijų pagalba privertė Vokietiją stoti į ginamąjį karą, būtent britai pakurstė prancūzus ir rusus. Pykti kėlė dar ir tai, kad Didžioji Britanija, pati būdama tarsi nuošalėje („prakeiktoje saloje“), aktyviai kišosi į žemyno reikalus, stengėsi viską kontroliuoti, ir apskritai, - nuolat kaišiojo pagalius į ratus „deramos vietos po saule ieškančiai Vokietijai“.


Pirmojo pasaulinio karo laikotarpio vokiškas pašto ženklas.

Frazė „Dieve, nubausk Angliją!“ kilo iš liepsningo Vokietijos poeto Ernsto Lissauerio (1882-1937) eilėraščio, pavadinimu „Neapykantos daina prieš Angliją“ (Hassgesang gegen England).


"Neapykantos dainos prieš Angliją" autorius Ernstas Lissaueris.

Pats E. Lissaueris – ganėtinai įdomi asmenybė. Jis buvo pusiau žydas, bet tai nesutrukdė jam jaustis kraštutiniu vokiečių nacionalistu. Už savo neapykanta priešui persmelktą himną Lissaueris apdovanotas garbingu Raudonojo erelio ordino, o Bavarijos kronprincas Ruprechtas įsakė „Neapykantos dainą“ išplatinti tarp visų bavariškų dalinių Vakarų fronte.


Senųjų germanų dievas Votanas baudžia "klastingąją salą".

Nors „neapykantos giesmė“ susilaukė didžiulio pasisekimo, Lissauerį pasmerkė tiek Vokietijos žydai, tiek liberalesni vokiečiai, tiek kraštutiniai antisemitai. Žydai Lissauerio nelaikė savu ir stengėsi nuo jo atsiriboti, nuosaikesnė Vokietijos spauda rašė, kad nelemtos eilės tik stiprina vokiečių, kaip barbarų, įvaizdį priešų akyse ir padeda jų propagandai, o antisemitai bei rasistai tvirtino, kad „laukinė, žydo Lissauerio eilėse kunkuliuojanti neapykanta apskritai nėra būdinga riteriškai vokiečių tautai“. Esą anglai – rasiniai vokiečių broliai, nors ir „suklaidinti savo plėšikiškos valdžios“.


Užrašas ant pastato.

Pats Ernstas Lissaueris vėliau pripažino, kad verčiau vietoj neapykantos anglams himno būtų parašęs meilės savo šaliai giesmę. Po karo jis pradėjo gėdytis „Neapykantos dainos“. 1936 m., beveik prieš pat savo mirtį, Vienoje gyvenęs Ernstas Lissaueris liūdnai pripažino, kad žydams jis visuomet buvo vokietis, o vokiečiams – žydas.



Kaip ten bebūtų, Lissauerio šūkis „Dieve, nubausk Angliją!“ Pirmojo pasaulinio metu puikavosi ant propagandinių plakatų, pašto ženklų, metalinių ženklelių.


Metalinis ženklelis


Antrojo pasaulinio karo metais oro mūšiuose virš Britanijos pasižymėjusios elitinės aviacijos eskadros Jagdgeschwader 51 (vėliau ji žuvusio vado garbei pavadinta Wernerio Mölderso eksadra) emblemoje puikavosi „verkiantis varnas“ su lietsargiu po sparnu ir užrašas „Dieve, nubausk Angliją!“ Beje, kodėl "verkiantis varnas?" Ogi todėl, kad Londono Tauerio varnai yra tapę savotišku valstybės bei monarchijos simboliu (apie juos skaitykite čia).


"Verkientis varnas" - viena iš Trečiojo reicho karinių oro pajėgų eskadros Jagdgeschwader 51 emblemų


Eskadros  Jagdgeschwader 51 lėktuvas ruošiamas koviniam skrydžiui. Puikiai matoma "verkiančio varno" emblema. 


Likimo ironija. Britų karys prie lėktuvo su užrašu "Dieve, nubausk Angliją!"