Priešrevoliucinėje
Rusijoje buvo susiklosčiusi įdomi nesantuokinių vaikų pavardžių
tradicija. Dažniausiai taikyta tuomet, kai nesantuokinių palikuonių
susilaukdavo kilmingi visuomenės atstovai.
Atvejai, kai kilmingas žemvaldys seksualiai išnaudodavo savo baudžiauninkes ar leisdavosi į santykius su „ne jo lygio“ moterimi Rusijos imperijoje nieko nestebino. Žinoma, tokie santykiai nebuvo laikomi moraliais ir reiškė didesnį ar mažesnį dorovinį kilmingojo nuopuolį, bet iš esmės tai buvo visiems žinoma vieša paslaptis. Dėl to nieks niekam akių nebadė.
Savaime
suprantama, iš tokių santykių gimdavo palikuonys, kurių gyvenimas
galėjo susiklostyti įvairiai. Kilmingas biologinis tėvas galėjo
dalinai (netiesiogiai) pripažinti tėvystę, arba jos nepripažinti.
Dalinis
(netiesioginis) tėvystės pripažinimas reiškė, kad nors atžala
negauna visų santuokinio vaiko teisių, tėvas gali pasirūpinti
geresniu (ar netgi visai padoriu) savo vaiko išsilavinimu, leisti
jam užimti ne pačias paskutines pareigas dvare, išlaisvinti nuo baudžiavos (jei motina - baudžiauninkė). Juos siejo
neoficialus giminystės ryšis, nors įstatymiškai jie buvo svetimi
žmonės (žinoma, galima buvo nesantuokinį vaiką pripažinti ir
įstatymiškai).
Nepripažinimas
dažniausiai reiškė tiesiog nepripažinimą. Vaikas gaudavo
motinos, ar jos vyro – kokio nors valstiečio pavardę. Biologinis
tėvas savo atžalą tiesiog ignoruodavo.
Tačiau
būdavo dar kitokios pavardės. Jas, pavyzdžiui, tyrinėjo vokiečių
kilmės Rusijoje gimęs slavistas Borisas Ottokaras Unbegaunas
(1898-1973).
Jis teigė,
kad nesantuokinių vaikų pavardės carinėje Rusijoje kartais būdavo
sutrumpintas ar kiek pakeistas biologinio tėvo pavardės variantas.
Pavyzdžiui,
nesantuokinis Voroncovo sūnus tapdavo Rancovu, Dolgorukovo –
Rukovu, Naumovo – Umovu, Potiomkino – Tiomkinu. Kai kada
nesantuokinio vaiko pavardė buvo savotiška biologinio tėvo
pavardės anagrama ar atvirkštinis variantas: Šubinas – Nibušas.
Dar vienas variantas – pavardė pagal gimimo vietą. Pavyzdžiui,
Vrevskis (gimęs Vrevo kaime).
