Antrojo
pasaulinio karo metu Japonija išrado slaptą ginklą – kaitenus –
mirtininkų valdomas galingas torpedas. Torpedoms valdyti būdavo
atrenkami jūrų kamikadzės. Išplaukiantiems į savo paskutinę
užduotį kariams nūdavo surengiama garbinga palydų ceremonija.
Apie tai savo knygoje „Povandeniniai kamikadzės“ pasakoja Jutaka
Jokota ir Josephas D. Harringtonas.
Hačimakis
„Aš išlaikiau išbandymą” (Gokaku).
„Garbė
suduoti pirmąjį kaitenų smūgį buvo suteikta dvylikai vyrų. Be
Nišinos, Murakamio ir Ucunomijos, kiti devyni buvo leitenantas
Jošinoris Kamibepu (Yoshinori Kamibeppu), jaunesnysis leitenantas
Kentaras Jošimotas (Kemtaro Yoshimoto), jaunesnysis leitenantas
Hitošis Fukuda (Hitoshi Fukuda), jaunesnysis leitenantas Kadzuhikas
Tojodzumis (Kazuhiko Toyozumi), ensainas Taičis Imanišis (Taichi
Imanishi), ensainas Akira Satas (Akira Sato), ensainas Kadzuhikas
Kondas (Kazuhiko Kondo), ensainas Kodzas Vatanabė (Kozo Watnabe),
ensainas Jošihikas Kudas (Yoshihiko Kudo). Buvo sustiprinta šių
karininkų pasirengimo programa. Jiems sudarytos sąlygos iki
maksimumo išugdyti savo gebėjimus. Galiu nemeluodamas pasakyti, kad
tie vyrai, būdami pirmieji, turbūt buvo bene pajėgiausi iš visų,
stojusių į mūšį prie kaiteno vairo.
12
vyrų, laikančių trumpus kardus, yra į pirmą kaitenų misiją
išsiųsta „Kikusujo“ grupė. Tai atminimo nuotrauka prieš
išvykstant į užduotį. Pirmoje eilėje penktas iš kairės –
Šeštojo (povandeninio) laivyno vadas viceadmirolas Šigejošis
Miva.
1944 metų
lapkričio 7 dieną buvo surengta speciali ceremonija.
Šeštojo
laivyno vadas viceadmirolas Šigejošis Miva (Shigeyoshi Miwa) tą
dieną su mumis kalbėjo labai optimistiškai, vis paminėdamas šio
laivyno povandeninius laivus I-36, I-37 ir I-47, esančius gretimoje
įlankoje. Kiekvienas iš šių laivų galėjo nunešti keturis
kaitenus į Juličio atolą, į šiaurės vakarus nuo Palau salų,
kur bazavosi didžioji dalis puolime nedalyvaujančio priešo
laivyno. Čia mūsų kaitenų pilotai vylėsi pagal planą
paskandinti didžiąją dalį inkarą išmetusių priešo laivų.
Įvairūs
japonų laivyno karo laivai įlankoje, taip pat ir povandeniniai
I-36, I-47.
Minėtuose
povandeniniuose laivuose jau buvo įmontuota po keturis kaitenus.
Kiekvieno povandeninio laivo paskuigalyje plevėsavo jo vėliava, ant
visų jų bokštelių buvo išpieštas tekančios saulės šalies
simbolis. Ant kiekvieno povandeninio laivo bokštelio buvo
pavaizduotas ir šimtus metų Japonijoje žinomos šlovingos
Kusunokių giminės herbas. Jis, susidedantis iš dviejų kandži
ideogramų – kiku (chrizantema) ir sui (vanduo), – simbolizuoja
aukščiausius idealus ir ištikimybę, kurios pavyzdys buvo
didžiulis kaitenų pilotų ryžtas imperatoriaus asmenyje apsaugoti
Japoniją.
Kairėje
– kaiteno išradimo bendraautoris jaunesnysis leitenantas Sekio
Nišina, sudavęs mirtiną smūgį JAV tanklaiviui Mississinewa
Julityje. Šalia jo – taip pat „Kikusujo“ grupės narys
leitenantas Jošinoris Kamibepu, žuvęs su povandeniniu laivu I-37.
Apie
Masašigę Kusunokį (Masashige Kusunoki) pasakojama visuose
Japonijos istorijos vadovėliuose. Vos pramokę skaityti japonų
vaikai sužino apie didžiausią mūsų šalies didvyrį. Jo vardas
jau šešis šimtmečius yra kiekvieno japono širdyje įsirėžęs
simbolis. Žiloje senovėje Japoniją valdė ne imperatoriai, bet
karvedžių, vadinamų šiogūnais, dinastijos. Šis titulas
pirmąkart buvo suteiktas karvedžiui, apgynusiam Japoniją nuo
priešų įsiveržimo: jis reiškia vadą – barbarų
nugalėtoją. Ėjo metai, kiekvienas mūsų imperatorius turėdavo po
tokį šiogūną, atsakingą už mūsiškės salų imperijos gynybą.
Tačiau ilgainiui šiogūnai ėmė gvieštis valdžios ir galiausiai
įgijo tokią galią, kad jų reikalu tapo ne tik šalies gynyba nuo
priešų, bet ir taika bei tvarka šalies viduje. Dauguma šiogūnų,
atėjusių į valdžią po pirmojo – Joritomo Minamoto (Yoritomo
Minamoto), pasirodė esą tironai. Nuo šalies gynybos iki jos
valdymo buvo vienas žingsnis ir mūsų imperatoriškosios šeimos
faktiškai buvo laikomos nelaisvėje Naroje ir Kiote – senosiose
sostinėse. Ten didžiausias jų rūpestis buvo puoselėti subtilią,
rafinuotą kultūrą, meną, literatūrą bei manieras, kurias
paveldėjome kaip jų palikimą. Tuo tarpu šiogūnai ėmėsi vis
daugiau „imperatoriaus dėmesio nevertų smulkmenų“.
Hačimakis
su užrašu „Kamikadzė” (dieviškas vėjas).
Pagal senąjį
mūsų tautos tikėjimą, mūsų pramotė Saulės deivė Amaterasu
savo palikuonims perdavė tris didžiausias brangenybes, vadinamas
šventosiomis regalijomis. Ji pažadėjo, kad tas, kieno rankose jos
atsidurs, gaus iš jos vienvaldžio Japonijos valdovo įgaliojimus.
Keturioliktame amžiuje mūsų imperatorius Daigas (Daigo) II –
kultūringas ir protingas žmogus, nusprendė, kad šalį turi
valdyti jis – valdovas. Tai įtardamas šiogūnas liepė Daigui II
atiduoti jam šventąsias regalijas, kurias iki tol saugojo
imperatoriaus šeima. Daigas II iš pradžių nesutiko, paskui dėl
akių nusileido, bet šiogūnui įteikė padirbtas regalijas, o
tikrąsias paslėpė. Už tai šiogūnas imperatorių ištrėmė ir
užvaldė šalį.
Taip nutiko,
kad į pagalbą Daigui II atėjo ištikimas valdovui feodalas
Masašigė Kusunokis, taip pat manęs, kad valdyti turi imperatorius.
Jis surinko kariuomenę, sumušė šiogūną ir sugrąžino
imperatoriui sostą. Tačiau Daigas II neapdairiai išdalijo aukštus
postus dykūnams rūmininkams, o ne tiems, kurie dėl jo kovėsi, tad
po kelerių metų buvo klasta nuverstas ir valdžia atiteko kitam
šiogūnui. Nors ir suprasdamas, koks nenuovokus jo valdovas,
Kusunokis vėl ėmė kautis, kad pasodintų jį į sostą, bet šįkart
buvo sumuštas ir žuvo mūšyje. Paskutiniai jo žodžiai buvo šie:
„Norėčiau turėti septynias gyvybes ir atiduoti jas už savo
imperatorių.“ Nuo tada šis posakis skamba dainose ir legendose, o
dar labiau paplito nuo 1868 metų, kai visiems laikams buvo nuversti
šiogūnai ir imperatoriui Meidžiui (Meiji), mūsų Teno-san
seneliui, buvo sugrąžintas sostas bei tikroji valdžia, tai yra
buvo įvykdyta vadinamoji imperatoriaus valdžios restauracija.
Kaitenai
paleisti...
Saliutu pagerbęs didžiulę
virš galvos besiplaikstančią imperatoriškųjų karinių jūrų
pajėgų vėliavą ir žemai nusilenkęs valdovo rūmų Tokijuje
pusėn, admirolas Miva atsisuko veidu į „Kikusujo“ grupę –
taip buvo pavadintas Nišinos ir vienuolikos jo draugų būrys. Jie,
apsirengę naujutėlėmis geriausiomis uniformomis, prieš admirolą
išsirikiavo viena eile. Jis įteikė jiems po trumpą kardą –
svarbų japono kario simbolį. Sakoma, senovės Spartoje motinos
įteikdavo sūnui skydą su žodžiais: „Su skydu arba ant skydo!“
Tai buvo linkėjimas grįžti kaip nugalėtojui su skydu arba žūti,
tai yra grįžti ant jo kaip ant neštuvų, jei bus nugalėtas.
Trumpas
kardas Japonijoje reiškia tą pat. Vyras turi garbingai kautis ir
arba laimėti pergalę, arba, išpirkdamas pralaimėjimą, trumpu
kardu pasidaryti sepuku, kurį vakariečiai vadina charakiriu. Šio
kardo įteikimas – tai įpareigojimas aukoti gyvybę imperijai:
arba mūšyje, arba persiskrodžiant vidurius. Vyrai paeiliui
nusilenkė priimdami kardą ir mes jais didžiavomės žinodami, kad
tų kardų ašmenys nematys kraujo. Tie vyrai suduos priešui mirtiną
smūgį ir nusineš jį kartu su savimi.
Iš
kairės į dešinę: kaitenų pilotai ensainas Akira Satas, jaun.
leitenantas Sekio Nišina, jaun. leitenantas Hitošis Fukuda ir
ensainas Kodzas Vatanabė, pasiruošę išplaukti I-47.
Tą vakarą
karininkai surengė vaišes kaitenų pilotų garbei. Vilkėdami
šviesiai žalias kelnes su rudomis palaidinėmis ir ryšėdami
mėlynus laivyno kaklaraiščius, jie susėdo garbingiausiose
vietose. Visi buvo sukrovę savo daiktus, skirtus parsiųsti namo.
Ant tų nešulių, kuriuose buvo ir plaukų bei rankų nagų
nuokarpos, kad giminės turėtų ką garbingai palaidoti, buvo
išrašyti tokie posakiai, kaip „Japonija – amžina Dievo žemė“
ar „Amžinai ištikimas Jo Didenybei“. Po įžanginių aukšto
rango karininkų žodžių kalbą kaitenų vyrų vardu pasakė
leitenantas Kamibepu.
– Mes
pasiryžę sunaikinti didžiausius aptiktus priešo laivus, –
pasakė jis, – ir išvykimo išvakarėse norime jums už viską
padėkoti. Visiems linkime kuo geriausios sveikatos ir didžiausios
sėkmės.
Tada buvo
išpilstyta imperatoriaus dovanota sakė ir admirolas Miva paskelbė
tostą už sėkmę vykdant užduotį.
Visi ėmė
vaišintis gardžiais tradiciniais japoniškais šventiniais valgiais
– tajumiu (raudonojo ešerio patiekalas), džiovintais jūrų
dumbliais, ryžiais ir kačikuriais (pergalės kaštainiais). Tie
kaštainiai patiekiami linkint sėkmės. Mūsų sumo imtynininkai
būtinai juos valgo didžiųjų nacionalinių turnyrų išvakarėse.
1944 metų pabaigoje visoje Japonijoje visko trūko, nes daug mūsų
prekybos laivų buvo nuskandinę Amerikos povandeniniai laivai.
Tačiau per šias vaišes netrūko nei konservuotų vaisių, nei kitų
sunkiai gaunamų produktų. Laisvai liejosi sakė, daug kartų
sudainuotas karinio jūrų laivyno maršas ir išlieta daug ašarų
skiriantis su mylimais draugais. Manantiems, kad mes, japonai, –
santūri, bejausmė tauta, reikėjo tą vakarą būti Ocudžimoje
arba kartu su manimi kitomis progomis nuo to vakaro iki karo
pabaigos.
Per patį vaišių įkarštį
vogčia pasprukęs leitenantas Sekio Nišina nuėjo pasimatyti su
Cučiuros grupe. Jis palinkėjo mums sėkmės, dar kartą paragino
uoliai mokytis, kad būtų pasiekta pergalė, ir prieš išeidamas
paspaudė kiekvienam ranką.
Išaušus
rytui aštuntą orkestras sugrojo mūsų nacionalinį himną
„Kimigajo“. Jo žodžiai „Te Tavo valdžiai paklūsta
tūkstantis – aštuoni tūkstančiai – kartų“ turėjo įkvėpti
vyrus, einančius mirti už amžiną imperatoriaus valdžią. Jie
žemai nusilenkė prieš šventyklą, specialiai pastatytą kaitenų
vyrams. Kiekvienas prie dešiniojo šono buvo prisijuosęs karininko
kardą, o kairėje rankoje laikė trumpąjį kardą. Leitenantas
Nišina dar laikė dėžutę su žuvusio savo draugo leitenanto
Kurokio pelenais. Jie bus su juo į ataką skriejančiame kaitene,
kad abu draugai galėtų kartu atlikti pirmąją užduotį. Tada visi
sulipo į savo povandeninius laivus ir devintą valandą išplaukė
iš uosto“.
imta iš:
Jutaka Jokota,
Joseph D. Harrington „Povandeniniai kamikadzės“
(Leidykla
„Briedis“, 320 p., 16,9 cm x 23,8 cm).
**
sekite tag'ą istorijos skaitiniai.
