2016 m. lapkričio 26 d., šeštadienis

Atsisveikinimo su povandeniniais mirtininkais ceremonija

Antrojo pasaulinio karo metu Japonija išrado slaptą ginklą – kaitenus – mirtininkų valdomas galingas torpedas. Torpedoms valdyti būdavo atrenkami jūrų kamikadzės. Išplaukiantiems į savo paskutinę užduotį kariams nūdavo surengiama garbinga palydų ceremonija. Apie tai savo knygoje „Povandeniniai kamikadzės“ pasakoja Jutaka Jokota ir Josephas D. Harringtonas.





Hačimakis „Aš išlaikiau išbandymą” (Gokaku). 

„Garbė suduoti pirmąjį kaitenų smūgį buvo suteikta dvylikai vyrų. Be Nišinos, Murakamio ir Ucunomijos, kiti devyni buvo leitenantas Jošinoris Kamibepu (Yoshinori Kamibeppu), jaunesnysis leitenantas Kentaras Jošimotas (Kemtaro Yoshimoto), jaunesnysis leitenantas Hitošis Fukuda (Hitoshi Fukuda), jaunesnysis leitenantas Kadzuhikas Tojodzumis (Kazuhiko Toyozumi), ensainas Taičis Imanišis (Taichi Imanishi), ensainas Akira Satas (Akira Sato), ensainas Kadzuhikas Kondas (Kazuhiko Kondo), ensainas Kodzas Vatanabė (Kozo Watnabe), ensainas Jošihikas Kudas (Yoshihiko Kudo). Buvo sustiprinta šių karininkų pasirengimo programa. Jiems sudarytos sąlygos iki maksimumo išugdyti savo gebėjimus. Galiu nemeluodamas pasakyti, kad tie vyrai, būdami pirmieji, turbūt buvo bene pajėgiausi iš visų, stojusių į mūšį prie kaiteno vairo.


12 vyrų, laikančių trumpus kardus, yra į pirmą kaitenų misiją išsiųsta „Kikusujo“ grupė. Tai atminimo nuotrauka prieš išvykstant į užduotį. Pirmoje eilėje penktas iš kairės – Šeštojo (povandeninio) laivyno vadas viceadmirolas Šigejošis Miva.

1944 metų lapkričio 7 dieną buvo surengta speciali ceremonija.

Šeštojo laivyno vadas viceadmirolas Šigejošis Miva (Shigeyoshi Miwa) tą dieną su mumis kalbėjo labai optimistiškai, vis paminėdamas šio laivyno povandeninius laivus I-36, I-37 ir I-47, esančius gretimoje įlankoje. Kiekvienas iš šių laivų galėjo nunešti keturis kaitenus į Juličio atolą, į šiaurės vakarus nuo Palau salų, kur bazavosi didžioji dalis puolime nedalyvaujančio priešo laivyno. Čia mūsų kaitenų pilotai vylėsi pagal planą paskandinti didžiąją dalį inkarą išmetusių priešo laivų.


Įvairūs japonų laivyno karo laivai įlankoje, taip pat ir povandeniniai I-36, I-47.

Minėtuose povandeniniuose laivuose jau buvo įmontuota po keturis kaitenus. Kiekvieno povandeninio laivo paskuigalyje plevėsavo jo vėliava, ant visų jų bokštelių buvo išpieštas tekančios saulės šalies simbolis. Ant kiekvieno povandeninio laivo bokštelio buvo pavaizduotas ir šimtus metų Japonijoje žinomos šlovingos Kusunokių giminės herbas. Jis, susidedantis iš dviejų kandži ideogramų – kiku (chrizantema) ir sui (vanduo), – simbolizuoja aukščiausius idealus ir ištikimybę, kurios pavyzdys buvo didžiulis kaitenų pilotų ryžtas imperatoriaus asmenyje apsaugoti Japoniją.


Kairėje – kaiteno išradimo bendraautoris jaunesnysis leitenantas Sekio Nišina, sudavęs mirtiną smūgį JAV tanklaiviui Mississinewa Julityje. Šalia jo – taip pat „Kikusujo“ grupės narys leitenantas Jošinoris Kamibepu, žuvęs su povandeniniu laivu I-37.

Apie Masašigę Kusunokį (Masashige Kusunoki) pasakojama visuose Japonijos istorijos vadovėliuose. Vos pramokę skaityti japonų vaikai sužino apie didžiausią mūsų šalies didvyrį. Jo vardas jau šešis šimtmečius yra kiekvieno japono širdyje įsirėžęs simbolis. Žiloje senovėje Japoniją valdė ne imperatoriai, bet karvedžių, vadinamų šiogūnais, dinastijos. Šis titulas pirmąkart buvo suteiktas karvedžiui, apgynusiam Japoniją nuo priešų įsiveržimo: jis reiškia vadą – barbarų nugalėtoją. Ėjo metai, kiekvienas mūsų imperatorius turėdavo po tokį šiogūną, atsakingą už mūsiškės salų imperijos gynybą. Tačiau ilgainiui šiogūnai ėmė gvieštis valdžios ir galiausiai įgijo tokią galią, kad jų reikalu tapo ne tik šalies gynyba nuo priešų, bet ir taika bei tvarka šalies viduje. Dauguma šiogūnų, atėjusių į valdžią po pirmojo – Joritomo Minamoto (Yoritomo Minamoto), pasirodė esą tironai. Nuo šalies gynybos iki jos valdymo buvo vienas žingsnis ir mūsų imperatoriškosios šeimos faktiškai buvo laikomos nelaisvėje Naroje ir Kiote – senosiose sostinėse. Ten didžiausias jų rūpestis buvo puoselėti subtilią, rafinuotą kultūrą, meną, literatūrą bei manieras, kurias paveldėjome kaip jų palikimą. Tuo tarpu šiogūnai ėmėsi vis daugiau „imperatoriaus dėmesio nevertų smulkmenų“.


Hačimakis su užrašu „Kamikadzė” (dieviškas vėjas).

Pagal senąjį mūsų tautos tikėjimą, mūsų pramotė Saulės deivė Amaterasu savo palikuonims perdavė tris didžiausias brangenybes, vadinamas šventosiomis regalijomis. Ji pažadėjo, kad tas, kieno rankose jos atsidurs, gaus iš jos vienvaldžio Japonijos valdovo įgaliojimus. Keturioliktame amžiuje mūsų imperatorius Daigas (Daigo) II – kultūringas ir protingas žmogus, nusprendė, kad šalį turi valdyti jis – valdovas. Tai įtardamas šiogūnas liepė Daigui II atiduoti jam šventąsias regalijas, kurias iki tol saugojo imperatoriaus šeima. Daigas II iš pradžių nesutiko, paskui dėl akių nusileido, bet šiogūnui įteikė padirbtas regalijas, o tikrąsias paslėpė. Už tai šiogūnas imperatorių ištrėmė ir užvaldė šalį.

Taip nutiko, kad į pagalbą Daigui II atėjo ištikimas valdovui feodalas Masašigė Kusunokis, taip pat manęs, kad valdyti turi imperatorius. Jis surinko kariuomenę, sumušė šiogūną ir sugrąžino imperatoriui sostą. Tačiau Daigas II neapdairiai išdalijo aukštus postus dykūnams rūmininkams, o ne tiems, kurie dėl jo kovėsi, tad po kelerių metų buvo klasta nuverstas ir valdžia atiteko kitam šiogūnui. Nors ir suprasdamas, koks nenuovokus jo valdovas, Kusunokis vėl ėmė kautis, kad pasodintų jį į sostą, bet šįkart buvo sumuštas ir žuvo mūšyje. Paskutiniai jo žodžiai buvo šie: „Norėčiau turėti septynias gyvybes ir atiduoti jas už savo imperatorių.“ Nuo tada šis posakis skamba dainose ir legendose, o dar labiau paplito nuo 1868 metų, kai visiems laikams buvo nuversti šiogūnai ir imperatoriui Meidžiui (Meiji), mūsų Teno-san seneliui, buvo sugrąžintas sostas bei tikroji valdžia, tai yra buvo įvykdyta vadinamoji imperatoriaus valdžios restauracija.


Kaitenai paleisti... 

Saliutu pagerbęs didžiulę virš galvos besiplaikstančią imperatoriškųjų karinių jūrų pajėgų vėliavą ir žemai nusilenkęs valdovo rūmų Tokijuje pusėn, admirolas Miva atsisuko veidu į „Kikusujo“ grupę – taip buvo pavadintas Nišinos ir vienuolikos jo draugų būrys. Jie, apsirengę naujutėlėmis geriausiomis uniformomis, prieš admirolą išsirikiavo viena eile. Jis įteikė jiems po trumpą kardą – svarbų japono kario simbolį. Sakoma, senovės Spartoje motinos įteikdavo sūnui skydą su žodžiais: „Su skydu arba ant skydo!“ Tai buvo linkėjimas grįžti kaip nugalėtojui su skydu arba žūti, tai yra grįžti ant jo kaip ant neštuvų, jei bus nugalėtas.

Trumpas kardas Japonijoje reiškia tą pat. Vyras turi garbingai kautis ir arba laimėti pergalę, arba, išpirkdamas pralaimėjimą, trumpu kardu pasidaryti sepuku, kurį vakariečiai vadina charakiriu. Šio kardo įteikimas – tai įpareigojimas aukoti gyvybę imperijai: arba mūšyje, arba persiskrodžiant vidurius. Vyrai paeiliui nusilenkė priimdami kardą ir mes jais didžiavomės žinodami, kad tų kardų ašmenys nematys kraujo. Tie vyrai suduos priešui mirtiną smūgį ir nusineš jį kartu su savimi.


Iš kairės į dešinę: kaitenų pilotai ensainas Akira Satas, jaun. leitenantas Sekio Nišina, jaun. leitenantas Hitošis Fukuda ir ensainas Kodzas Vatanabė, pasiruošę išplaukti I-47.

Tą vakarą karininkai surengė vaišes kaitenų pilotų garbei. Vilkėdami šviesiai žalias kelnes su rudomis palaidinėmis ir ryšėdami mėlynus laivyno kaklaraiščius, jie susėdo garbingiausiose vietose. Visi buvo sukrovę savo daiktus, skirtus parsiųsti namo. Ant tų nešulių, kuriuose buvo ir plaukų bei rankų nagų nuokarpos, kad giminės turėtų ką garbingai palaidoti, buvo išrašyti tokie posakiai, kaip „Japonija – amžina Dievo žemė“ ar „Amžinai ištikimas Jo Didenybei“. Po įžanginių aukšto rango karininkų žodžių kalbą kaitenų vyrų vardu pasakė leitenantas Kamibepu.

– Mes pasiryžę sunaikinti didžiausius aptiktus priešo laivus, – pasakė jis, – ir išvykimo išvakarėse norime jums už viską padėkoti. Visiems linkime kuo geriausios sveikatos ir didžiausios sėkmės.
Tada buvo išpilstyta imperatoriaus dovanota sakė ir admirolas Miva paskelbė tostą už sėkmę vykdant užduotį.

Visi ėmė vaišintis gardžiais tradiciniais japoniškais šventiniais valgiais – tajumiu (raudonojo ešerio patiekalas), džiovintais jūrų dumbliais, ryžiais ir kačikuriais (pergalės kaštainiais). Tie kaštainiai patiekiami linkint sėkmės. Mūsų sumo imtynininkai būtinai juos valgo didžiųjų nacionalinių turnyrų išvakarėse. 1944 metų pabaigoje visoje Japonijoje visko trūko, nes daug mūsų prekybos laivų buvo nuskandinę Amerikos povandeniniai laivai. Tačiau per šias vaišes netrūko nei konservuotų vaisių, nei kitų sunkiai gaunamų produktų. Laisvai liejosi sakė, daug kartų sudainuotas karinio jūrų laivyno maršas ir išlieta daug ašarų skiriantis su mylimais draugais. Manantiems, kad mes, japonai, – santūri, bejausmė tauta, reikėjo tą vakarą būti Ocudžimoje arba kartu su manimi kitomis progomis nuo to vakaro iki karo pabaigos.

Per patį vaišių įkarštį vogčia pasprukęs leitenantas Sekio Nišina nuėjo pasimatyti su Cučiuros grupe. Jis palinkėjo mums sėkmės, dar kartą paragino uoliai mokytis, kad būtų pasiekta pergalė, ir prieš išeidamas paspaudė kiekvienam ranką.

Išaušus rytui aštuntą orkestras sugrojo mūsų nacionalinį himną „Kimigajo“. Jo žodžiai „Te Tavo valdžiai paklūsta tūkstantis – aštuoni tūkstančiai – kartų“ turėjo įkvėpti vyrus, einančius mirti už amžiną imperatoriaus valdžią. Jie žemai nusilenkė prieš šventyklą, specialiai pastatytą kaitenų vyrams. Kiekvienas prie dešiniojo šono buvo prisijuosęs karininko kardą, o kairėje rankoje laikė trumpąjį kardą. Leitenantas Nišina dar laikė dėžutę su žuvusio savo draugo leitenanto Kurokio pelenais. Jie bus su juo į ataką skriejančiame kaitene, kad abu draugai galėtų kartu atlikti pirmąją užduotį. Tada visi sulipo į savo povandeninius laivus ir devintą valandą išplaukė iš uosto“.

imta iš:
Jutaka Jokota, Joseph D. Harrington „Povandeniniai kamikadzės“ 
(Leidykla „Briedis“, 320 p., 16,9 cm x 23,8 cm).



**
sekite tag'ą istorijos skaitiniai