2016 m. lapkričio 19 d., šeštadienis

Antrasis numatomas Suomijos puolimas.

Žiemos karo metu įnirtingai pasipriešinusiems suomiams pavyko išsaugoti savo nepriklausomybę, tačiau taikos paliaubos Stalinui buvo tik trumpas atokvėpis prieš antrą, šįkart kur kas masiškesnį, neabejotinu smarkiai nukraujavusios Suomijos sutriuškinimu turėjusi pasibaigti puolimą, kuris numatytas, ko gero, 1941 m. vasarą. Taigi, galima teigti, kad suomius išgelbėjo tik prasidėjęs sovietų – nacių karas.
Pateikiame ištraukas iš Marko Solonino knygos „Birželio 25-oji . Kvailystė ar agresija prieš Suomiją“.  

"1940 m. maršalą Šapošnikovą Raudonosios armijos generalinio štabo viršininko poste pakeitė armijos generolas Mereckovas.

Rugsėjo 18 d. pasirodė du nauji Timošenkos ir Mereckovo pasirašyti dokumentai (vykdytojas – Vasilevskis). Vienas iš jų: SSRS gynybos liaudies komisaro ir Raudonosios armijos generalinio štabo viršininko į VKP(b) CK J. Stalinui ir V. Molotovui. „Dėl SSRS ginkluotųjų pajėgų strateginio išskleidimo Vakaruose ir Rytuose“. Ir pavadinimu, ir turiniu daug kur šis dokumentas kartojo 1940 m. rugpjūčio 16 d. strateginio išskleidimo planą. (..)

Tą pačią 1940 m. rugsėjo 18 d. su tokiais pačiais įspūdingais užrašais („Ypatingos svarbos. Visiškai slaptai. Tik asmeniškai. Vienintelis egzempliorius“) Timošenka ir Mereckovas išsiuntė Stalinui ir Molotovui aiškinamąjį raštą Nr. 103203 – „Siūlymai dėl Raudonosios armijos ginkluotųjų pajėgų karo su Suomija atveju“.

Šį kartą dėl Suomijos likimo buvo išsakyti patys ryžtingiausi siūlymai:

„... Šiaurės vakarų fronto pagrindinių pajėgų smūgiu per Savonlinną San Michelio (Mikkelio) link ir per Lappeenrantą Heinolos link, aplenkiant Helsingforso ruože įrengtus įtvirtinimus, o drauge smūgiu nuo Vyborgo per Sippolą Helsingforso (Helsinkio) kryptimi įsiveržti į centrinę Suomiją, sutriuškinti ten pagrindines Suomijos kariuomenės pajėgas ir užimti Suomijos centrinę dalį. Šį smūgį derinti su smūgiu Helsingforso kryptimi nuo Hanko pusiasalio pusės ir su Baltijos laivyno veiksmais Suomijos įlankoje“. (...)


Įsiveržimo į Suomiją rugsėjo planas. Pietūs.  


Įsiveržimo į Suomiją 1940 m. rugsėjo planas. Šiaurė

1940 m. rugsėjo 18 d. planas daug kuo skiriasi nuo „Suomijos sausumos ir jūrų pajėgų sutriuškinimo operacijos“ plano, kurį pasirašė Mereckovas 1939 m. spalio 29 d. Pirma, kas iš karto krinta į akis, yra Raudonosios armijos kariuomenės planuojamos grupuotės radikalus padidinimas. Šaulių divizijų skaičius padidėjo daugiau kaip dvigubai (nuo 21 iki 46), VVR artilerijos pulkų – beveik dvigubai (nuo 7 iki 13), pustrečio karto padaugėjo operacijai numatytos aviacijos (nuo 1581 iki 3900 kovos lėktuvų). Šešiskart išaugo, lyginant su Žiemos karo planu, kariuomenės, turinčios „perkirsti“ Suomijos teritoriją ir pasiekti Oulaus–Kemio liniją, skaičius. (...)

Didesnėms pajėgoms skirta ir naujų užduočių, šį kartą itin aiškiai suformuluotų. 1939 m. spalio 29 d. plane numatytas Raudonosios armijos kariuomenės svarbiausios grupuotės puolimo gylis siekė tik Vyborgo–Sortavalos liniją (tada jau reikėjo „būti pasirengus tolesniems veiksmams šalies gilumoje pagal aplinkybes“), o 1940 m. rugsėjo 18 d. planas vienareikšmiškai reikalavo „užimti centrinę dalį Suomijos ir jos sostinę. (...)

1940 m. rugsėjo 18 d. „Siūlymų dėl Raudonosios armijos ginkluotųjų pajėgų išskleidimo karui su Suomija“ tekste nesama nė menkiausių užuominų apie galimą to karo pradžią. Tačiau nagrinėjant kariuomenės grupuotės struktūrą ir operatyvinį planą, galima suformuluoti hipotezę, kad buvo planuojamas dar vienas „žiemos karas“. Trumpai sakant, į klausimą, kuriuo metų laiku Saimos ežerų sistemos rajone geriau rengti didelę puolamąją operaciją, galima atsakyti: „Visada blogai“. Žiemą – daug sniego ir šaltis, trumpas šviesusis paros metas, o tai riboja aviacijos kovines galimybes. Vasarą – klampi bekelė ir debesys kraujasiurbų mašalų. Tačiau žiemą, kai ežerų ir pelkių paviršių sukausto tvirtas ledo šarvas, vietovė darosi lengviau įžengiama, taigi padidėja ir taktinio bei operatyvinio manevro galimybės. Tai grupuotei, kuri aiškėja iš rugsėjo „siūlymų“ (didelių aviacijos pajėgų palaikomi pėstininkai su minimaliu tankų skaičiumi), žiemą veikti vis dėlto kiek parankiau. Tokia išvada gali atrodyti paradoksali tik klaidžiojančių legendų apie „40 laipsnių šalčius“ ir „dviejų metrų sniego dangą“, sutrukdžiusią „išvaduoti“ Suomiją 1939 m. gruodį, fone.

Žiema pietinėje Suomijoje, kaip ir visuose Europos pajūrio regionuose, gana švelni (Rusijos mastais). Vidutinė daugiametė sausio temperatūra Helsinkyje yra 2,7 laipsnio žemiau nulio, o apskritai šalies pietiniuose rajonuose – nuo 3 iki 7 laipsnių. Žiaurūs 1939–1940 m. žiemos šalčiai buvo unikali gamtos anomalija, kuri iki tol nepasitaikė ištisą šimtmetį. Bet ir tą prastą žiemą oro temperatūra Karelijos sąsmaukoje 1939 m. gruodį nė karto nenukrito žemiau 23 laipsnių.

Šalta, bet jaunam vyrui, apsivilkusiam kailiniais, nėra mirtina. 40 laipsnių šalčiai iš tiesų prasidėjo 1940 m. sausį–vasarį, bet ne pietinėje, o centrinėje ir šiaurinėje Suomijos dalyse, kurios geografiniu ir klimato atžvilgiu iš tiesų yra „kita šalis“. (...)

Rugsėjo 18 d. pasirašyti „siūlymai“ baigiami standartine tokiems dokumentams fraze: „Pateikdamas mūsų operatyvinio išskleidimo prieš Suomiją pagrindus, prašau juos išnagrinėti“. 1940 m. spalio 5 d. šį ir nemaža kitų strateginio karinio planavimo dokumentų Stalinas išnagrinėjo ir patvirtino. (…)

1940 m. lapkričio 25 d. „direktyvoje“ yra informacija, leidžianti daryti kai kurias išvadas dėl įsiveržimo į Suomiją tikėtinų terminų. Leningrado karinė apygarda turėjo baigti rengti operatyvinį planą iki 1941 m. vasario 15 d. Bendro puolimo pradžia planuota 35 dieną nuo Šiaurės vakarų fronto kariuomenės mobilizavimo ir sutelkimo pradžios (Šiaurės frontui dėl didžiulių atstumų ir neišplėtoto kelių tinklo, visiškai sutelkti kariuomenei skirta 40 dienų). Taigi pati artimiausia puolimo data galėjo būti kovo 22 d. Bet pradėti didelio masto puolimą Suomijos pietuose yra tikra beprotybė: pavasario polaidis iki to meto numatomų karo veiksmų teatrą paverčia vientisa bekrašte pelke. Kažin ar Timošenka ir Mereckovas, patys susipažinę su vietovės ypatybėmis, galėjo planuoti „pavasario karą“. Artimiausias protingas laikas pradėti vykdyti lapkričio planą galėjo būti tik 1941 m. vasara".

ištrauka imta iš:
Mark Solonin. Birželio 25-oji: kvailystė ar agresija prieš Suomiją? 
Vilnius: Leidykla „Briedis“, 2011. – 520 p.: iliustr.



**
sekite tag'ą istorijos skaitiniai