2016 m. spalio 18 d., antradienis

Vokiečių kalnų jėgerių mokymai

1943 metų vasaris. Mūsų būrys su slidėmis, žygio apranga ir pilna ginkluote užkopė į statų šlaitą. Susirinkome Torener Jocho balnakalnyje, iškilusiame apie 1800 metrų virš Kėnigo ežero vienoje pusėje ir Zalcacho slėnio kitoje.

Šnopuodami, palinkę ant slidžių lazdų mes džiaugėmės šiuo trumpu poilsiu. Su baltais žieminiais apsiaustais, ant kepurių užtrauktais gobtuvais, vidudienio saulėje akinamai blizgančiose snieguotose apylinkėse mus buvo galima atskirti tik iš automatų, šautuvų ir kitos karinės įrangos. Kai kas nusitraukė kepures ir buvo galima matyti, kokia balta mūsų kaktų oda, palyginti su įdegusiais veidais. Mūsų lūpos buvo išteptos storu kremo sluoksniu, o akis saugojo mėlynai tamsinti akiniai su blizgančiais aliuminio rėmeliais.


Autorius kalnų jėgerių pratybose, Bavarija, 1943 m.

Įdegėme per kelių pastarųjų savaičių pratybas lauke. Jos buvo nepaprastai sunkios ir tikrai kompensavo muštrą, kurį šauktiniai paprastai turi ištverti pratybų aikštėje. Gyvenome spartietiškomis sąlygomis. Apgyvendinti dviejuose nameliuose, vienas kurių stovėjo ant viršūnės, kitas prisišliejęs prie balnakalnio šono, mūsų kuopos vaikinai keldavosi auštant, prausdavosi lauke sniegu, darydavo mankštą, valgydavo pusryčius, o tada pradėdavo treniruotes su slidėmis bei kitas kalnų pratybas, tokias kaip žygiai per ledlaukius, ledo trobelių statymas ir taip toliau.

(...)

Prieš baigiant rytinę treniruotę, mums reikėjo dar kartą nusileisti žemyn. Tuo metu treniravomės perdislokuoti kulkosvaidžius. Kulkosvaidžiai buvo užkeliami ant akjų – mažų, į valteles panašių slidžių, kurias prisirišę tempė trys vyrai: du priekyje ir kulkosvaidininkas gale. Pirmas kulkosvaidis buvo paruoštas. Šautuvus persimetę per nugarą, prie liemens prisirišę šovinių krepšelius, trys vyrai su akja suformavo trikampį ir pasileido į priekį. Grupės vadovas pirmas, už jo kulkosvaidžio komanda su trečiuoju jėgeriu iš paskos nepaprastai sutartinai plačiais vingiais nučiuožė žemyn. Matėsi pastarosios savaitės slidinėjimo treniruočių rezultatai. Netrukus jie pranyko už uolos, o tada atėjo mūsų eilė.


Kalnų jėgeris mokosi alpinizmo

(...)

Viršuje, ant kalnagūbrio, mūsų pratybų programa tęsėsi dar keletą savaičių. Dabar prisiminus man atrodo, kad mes su instruktoriais buvome viena komanda. Jie norėjo mus paversti aukštos klasės kareiviais, savarankiškai veikiančiais mažomis grupėmis; mokančiais išgyventi ne tik mūšyje, bet ir atšiaurioje laukinėje gamtoje; be to, sudėtingose vietovėse judančiais energingai, apdairiai ir, svarbiausia, greitai. Todėl mūsų pratybose dominavo fizinis parengimas – turėjom tapti pačiais efektyviausiais kariais tokiose vietovėse, kur sunkieji ginklai ir šarvuočiai nebuvo veiksmingi.


Kalnų jėgeriai pratybose

Iš to, ką patyriau, manau, kad teiginys, jog Waffen-SS yra politiškai ir rasistiškai propagandos paveikti fanatikai, kuriuos į priekį veda partijos ideologija ir neapykanta, smarkiai prasilenkia su tiesa. Mes buvome ruošiami nugalėti moderniame kare ir visi buvome savanoriai, trokštantys būtent tokio parengimo. Taip, mes išties jautėmės šiek tiek besiskiriantys nuo kitų ginkluotųjų pajėgų dalių, bet tą galima pasakyti apie daugelį dalinių, tokių kaip tankų, tankų grenadierių divizijas ir desantininkus.

Waffen-SS karininkai nepriklausė jokiai išskirtinei klasei, jie buvo atrenkami iš geriausių patyrusių kareivių, mūšiuose įrodžiusių sugebėjimą vadovauti. Į karininkus mes kreipdavomės ne „pone“, o tik titulu; į puskarininkius taip pat. Turėjome savo specialų saliutą: ne dešine ranka prie kepurės, bet į akių lygį pakelta ranka. Tačiau iš tiesų rankos iki galo neištiesdavome, o tiesiog laisvai pakeldavome, kad šis gestas nebūtų panašus į partijos saliutus. Kai kurie mūsų nuostatai visiškai skyrėsi nuo kariuomenės, pavyzdžiui, maisto davinio, kuris buvo vienodas tiek karininkams, tiek eiliniams. Arba dėl kareivinių spintelių – kariuomenėje neužrakinta spintelė reiškė tris dienas daboklėje, Waffen-SS – atvirkščiai. Pati mintis, kad kareivis galėtų pavogti iš savo bendražygio, atrodė visiškai nesuderinama su mūsų garbės kodeksu.


Kalnų jėgeriai mokomi orientuotis vietovėje, skaityti ir įvertinti situaciją

(...)

Kol gyvenome kareivinėse, kuopa kartą per savaitę žygiuodavo į šaudymo poligoną – netrumpas kelias. Iškeliaudavome auštant ir eidavome per kalvas tarp Zalcacho ir Berchtesgadeno. Atvykdavome kaip tik laiku, kad savo bataliono daina pažadintume siaurų gatvelių gyventojus.

(...)

Einant pro Berghofą Oberzalcberge, mūsų dėmesys trumpam atitrūkdavo nuo monotoniško žingsniavimo. Tikėdavomės bent akies krašteliu išvysti ką nors reikšmingo, atitinkančio vietos svarbą, nors fiurerio rezidenciją apeidavome plačiu lanku ir matėme ją tik iš toli. Išvysdavome tik SS sargybinius priešakiniuose postuose juodomis uniformomis ir šalmais, blizgančiais batais, su automatais ir taip toliau. Ši senoji gvardija buvo keistai kitokia, atrodė grėsminga ir kelianti pagarbią baimę. Berghofas buvo aukščiausios valdžios buveinė, vieta, kurioje priimami patys atsakingiausi sprendimai, kaip šiame kare elgsis mūsų šalis. Vesti derybų čia atvykdavo aukščiausi Europos valstybių atstovai, o fiureris atvažiuodavo pailsėti nuo asketiško ir įtempto gyvenimo; žinant visa tai atrodė, kad Berghofą gaubia baimingos pagarbos atmosfera.

Pasitaikydavo ir kur kas sunkesnių pratybų už mūsų kelionę į namus, pavyzdžiui, kopimas į Untersbergą – kalnų masyvą, iškilusį virš Zalcburgo. Auštant išvykome į kaimelį pietuose nuo miesto. Neturėjome jokios sunkios įrangos, išskyrus šautuvus. Tačiau kaimelyje mūsų kuprines prikrovė bulvių – atsargų kalno viršūnėje esančiam postui – po 35 svarus kiekvienam iš mūsų, o tai visai nemažai, žinant, kad vos dviejų kilometrų atkarpoje mums reikės užkopti 1300 metrų. Pirmą kelio ketvirtį krūvis atrodė normalus, nors bulvės ant nugarų po truputį vis sunkėjo. Antras ketvirtis tapo statesnis, nes pasukome link didelės kalno sienos priekyje, tačiau vis tiek nesustodami kopėme ilgais žingsniais. Kai kam šioje kelio atkarpoje jau pasidarė sunku. Už pavadžio vesdamas žirgą mus pasivijo kuopos vadas ir už manęs pastebėjo vieną vaikiną, kuris sunkiai šnopavo ir vos spėjo su mumis. Jis priėjo prie jo ir ėmė raginti, tarsi treneris:


Kalnų jėgeriai eina kalnų takais

- Nagi, kareivi! Viskas bus gerai! Duok, truputį panešiu tavo šautuvą. Netrukus grįšiu pažiūrėti, kaip sekasi.
Taip taręs jis persimetė šautuvą per petį ir aplenkė mus, vikriai pasiramsčiuodamas lazdele ir dar vesdamas žirgą.

Pusiaukelėje stabtelėjome. Nuo šios vietos vado pasiuntinys turėjo grįžti su žirgu ir pasiimti tuos, kurie atrodė nepasiruošę užlipti į sieną. Išdidumas neleido nė vienam iš mūsų prisipažinti, kad jaučiasi silpnai, tačiau vadas atrinko kelis, kurie, jo manymu, nebuvo tinkamos formos užkopti į viršų.


Kalnų jėgeriai kopia į kalnus su ginklais ir įranga

Pakeliui link sienos turėjome pereiti akmenų nuogriuvas ir šis ėjimas per birų žvirgždą, slystant sulig kiekvienu žingsniu, atrodo, išsunkė paskutines jėgas. Tada, prieš kildami į uolą, vėl stabtelėjome sukaupti jėgų – laukė paskutinė ir pati sunkiausia atkarpa. Uola buvo neblogai paruošta lipti. Takas atkarpomis buvo tiesiog ištašytas akmenyje. Tačiau aukščiau prasidėjo netolygūs laiptai – didžiuliai, kuriuos mums, su įranga ir 35 svarais bulvių ant nugarų, galima buvo įveikti tik prisitraukiant šalia laiptų prikabintomis virvėmis. Ši paskutinė kopimo dalis buvo pats sunkiausias fizinis pratybų kurso išbandymas. Prakaituodami, šnopuodami, keikdamiesi mes vis dėlto atkakliai, vienas paskui kitą stūmėmės laiptais aukštyn. Galiausiai priekyje ir aukščiau manęs esantys vyrai vienas po kito ėmė nykti už uolos krašto. Dar keli žingsniai, paskutinės pastangos ir bus pabaiga!


Kalnų jėgeris mokomas šaudyti iš sunkiojo kulkosvaidžio

(...)

Netrukus mūsų pratybų kuopos vyrai išvyko į Suomiją. Mane paėmė į papildomas puskarininkių pratybas, o tai reiškė dar vieną treniruočių stovyklą Torener Joche. Mokiausi mūšyje vadovauti sunkiojo kulkosvaidžio būriui. Visa kita buvo gana pažangus kalnų treniruočių kursas.


Kai grįžome į slėnį, buvo jau ruduo. Kurso pabaigą žymėjo nedidelė sidabrinė juostelė ant mano antpečių. Netrukus keliausiu į frontą. Spėliojau, prie kokios divizijos prisijungsiu. Buvo viena SS kalnų divizija – 7-oji, Balkanuose. Tačiau labiausiai tikėtina, kad keliausiu į dalinį prie poliarinio rato. Tas kraštas man buvo nepažįstamas – šaltas ir labai toli.

ištrauka iš:
Johann Voss. Juodasis edelveisas. Waffen-SS kario atsiminimai. 
Iš anglų kalbos vertė Gediminas Sadauskas. – Vilnius: Briedis [2016]. – 296 p.: iliustr.



**
Sekite tag'ą istorijos skaitiniai
**
Taip pat skaitykite: