2016 m. spalio 31 d., pirmadienis

Suomių pacifisto gyvenimas ir mirtis

Kai 1926 m. dvidešimtmetį suomių pacifistą Arndtą Juho Pekurineną pašaukė karo tarnybon, jis kategoriškai atsisakė tarnauti. Galiausiai už vyriškos prievolės vengimą Pekurineną pasodino į kalėjimą, bet jis mieliau sutiko sėdėti belangėje, nei imti į rankas ginklą. Teisme jis teigė, kad politika visiškai nesidomi, tiesiog yra kariuomenės ir karo priešininkas. Esą jam sąžinė neleidžia vilktis kariškos uniformos, o ir nekrikščioniška tai yra.


Patriotiškai nusiteikę suomiai pacifistą kaltino nevyriškumu, bailumu, netgi simpatijomis sovietams ir komunizmui. Pats Pekurinenas teigė vietoje tarnybos kariuomenėje esąs pasiruošęs dirbti bet kokį nurodytą darbą valstybės labui visą įprastos tarnybos laikotarpį. Su sąlyga, jei tik tas darbas nebus susijęs su kariuomene.


Pacifistas Arndtas Pekurinenas (1905-1941)

Pekurineno istorija plačiai nuskambėjo už Suomijos ribų. Pasaulyje kilo didelė Arndto paramos kampanija. Netrukus, 1931 m., Suomijos vyriausybė priėmė pirmąjį pasaulyje įstatymą, numatanti vyrams alternatyvią tarnybą, kuri buvo nesusijusi su ginkluotomis pajėgomis. Įstatymas taip ir vadinosi - „Pekurineno įstatymu“ (Lex Pekurinen).

Tiesa, galimybė dėl kažkokių priežasčių rinktis alternatyvią, nekarišką tarnybą galiojo tik taikos metu. Karo atveju tarnauti privalėjo visi ginklą pajėgūs nešioti mobilizacinio amžiaus vyrai. Prasidėjus Žiemos karui Arndtas Pekurinenas vėl atsisakė eiti į kariuomenę, ir vėl pateko į kalėjimą. O 1941 metų rudenį, kai Suomija Vokietijos pagalba panūdo susigrąžinti sovietų okupuotas teritorijas, jis mobilizuotas priverstinai.

Fronte Pekurinenas po senovei nesutiko vilktis uniformą, imti į rankas ginklą ir paklusti vadovybės raginimams kautis. Todėl įpykęs suomių kariuomenės kapitonas, Žiemos karo didvyris Penttis Valkonenas maištautoją įsakė sušaudyti. Tiesa, įsakymas sušaudyti nebuvo spontaniškas. Prieš tai Pekurinenas daugybę kartų įspėtas.

Bet čia nutiko įdomus įvykis: seržantas Kivelä ir eilinis Kinnunenas atsisakė vykdyti kapitono nurodymą, nors už tai karo sąlygomis patys rizikavo prarasti galvas. Pakluso tik trečias karys, kapralas Asikainenas.


Majoras Penttis Valkonenas (1911-1944)
Žiemos ir Tęstinio karo prieš sovietus veteranas, Manerheimo kryžiaus kavalierius. 
Būtent Valkonenas, dar būdamas kapitonu, įsakė sušaudyti Pekurineną. Žuvo 1944 m.

Pekurineno kūnas buvo užkastas ten pat, kur jis atsisveikino su gyvybe. Tiesa, žmonai, kurį augino du vaikus, pranešta, kad jos vyras didvyriškai žuvo mūšyje. Matyt, visgi įsakymas sušaudyti pacifistą be teismo ir oficialaus nuosprendžio nebuvo labai teisėtas, nes Helsinkyje pradėtas Pekurineno mirties aplinkybių tyrimas, kuris po to tyliai numarintas. 1944 m. žuvo ir karininkas Valkonenas, taigi, teisti kaip ir nebuvo ko. 

Dar vykstant karui Pekurineno palaikai ekshumuoti ir pervežti į tėvynę. Buvo išaiškinta, kad nelaimingasis pacifistas virš ausies gavo stiprų smūgį šautuvo buože. Vieni teigia, kad tai ir buvo Pekurineno mirties priežastis, kiti tvirtina kad „maištininkas“ visgi buvo nušautas.


Pacifisto Pekurineno kapas


Majoro Valkoneno kapas

Ši istorija buvo pamiršta ilgiems dešimtmečiams, ir tik XX a. pabaigoje Pekurineno vardas iškilo suomių spaudos puslapiuose. Patriotai jį laiko išdaviku ir dezertyru sunkiomis šaliai akimirkomis, kairieji – didžiu kankiniu. Šiandien pastarųjų balsas, ko gero, skamba kur kas stipriau. Arndto Pekurineno vardas pateko į televizijoje renkamą didžių suomių šimtuką, jo garbei pavadintas vienas iš Helsinkio parkų, o prie kapo nešamos gėlės.


Ar jis nusipelnė tokios pagarbos? Kiekvienas tegul sprendžia pats. 

**
Pastaba:
Viršutinė nuotrauka su A. Pekurineno istorija tiesiogiai nesusijusi, tačiau joje įamžinta suomių karių vykdoma mirties bausmė sušaudant. 1941 m.


parengė "Istorijos įdomybės"