2016 m. spalio 25 d., antradienis

Sokalo afera

Ar visuomet verta pasitikėti tuo ką rašo solidžiais vadinami, į moksliškumą pretenduojantys žurnalai? Ne, ne visuomet, ką įrodė amerikiečių fizikas Alanas Sokalas. 1996 m. šis Niujorko mokslininkas sumanė mistifikaciją, vadinamąją „Sokalo aferą“, kuri tuomet sukėlė nemažą skandalą.

1996 m. Niujorko mokslininkas Alanas Sokalas publikavo savo straipsnį, pavadinimu „Įveikiant ribas: kelyje į transformatyvią kvantinės gravitacijos hermeneutiką“, solidžiu laikomame žurnale „Social Text“.

Pradėjęs nuo rimtos įžangos Sokalas palaipsniui perėjo prie gryniausių į mokslinę kalbą įpintų nesąmonių, bandydamas įrodyti ryšį tarp politinių pažiūrų ir fizikos dėsnių. Tam, kad tekstas būtų priimtas kaip tikras mokslinis darbas, Sokalas gausiai minėjo autoritetingas pavardes. Ypač tų, kuriems simpatizavo „Social Text“ redakcija.


Alanas Sokalas

Straipsnis buvo priimtas ir publikuotas be jokių kalbų. Tačiau po kelių savaičių kitame žurnale, „Lingua Franca“, Alanas Sokalas prisipažino, kad visas jo tekstas – pats tikriausias beprasmybių rinkinys. Esą jis tiesiog norėjęs patikrinti, ar solidžiu laikomas leidinys rimtai išnagrinėja savo puslapiuose publikuojamą medžiagą. „Social Text“ leidėjai teigė pasitikėję mokslininko „padorumu“

Pats Sokalas tvirtino net nenumanęs, kad į šią jo mistifikaciją dėmesį atkreips didžioji šalies žiniasklaida, tačiau apie įvykį užsiminė „New York Times“, o paskiau ir užsienio spauda.

Ir visgi Sokalo afera turėjo ir visiškai realios naudos. Kai kurie moksliniai leidiniai įžvelgė savo pažeidžiamumą ir prie redakcijų subūrė kompetetingų ekspertų komisijas, vertinančias kiekvieną publikavimui atsiųstą tekstą. Žinoma, atsirado ir tokių, kas norėjo dar ir dar kartą pakartoti Sokalo aferą.