2016 m. spalio 30 d., sekmadienis

Multirasinės Britanijos pradžia

Nepaisant to, kad Didžioji Britanija – viena iš Antrojo pasaulinio karo nugalėtojų, pokario laikotarpis šalyje buvo išties nelengvas. Ekonomika nualinta karo, aplinkui griuvėsiai, trūko daugelio maisto produktų, o ir tuos pačius buvo galima įsigyti tik pagal korteles. Žodžiu, pergalės euforija netrukus baigėsi. Reikėjo atsigręžti į savo pačių ūkio problemas.

Pokario Britanija liko smarkiai įsiskolinusi JAV. Maža to, 1947 m. Angliją nusiaubė galingas, pakrančių ūkį dar labiau nuniokojęs potvynis. Neįtikėtina, bet emigruoti pradėjo patys britai. Dažniausiai į anglakalbes šalis: Jungtines Valstijas, Australiją, Naująją Zelandiją. Be to, kare juk žuvo nemažai jaunų Britanijos vyrų. Tad šalis, nepaisant lenkų bei italų imigrantų, susidūrė su didžiuliu darbo rankų trūkumu. Netrukus rytų europiečių srautas išseko, nes Europą padalino geležinė uždanga.


Subombarduotas britų Koventris. Nors sausumos karas saloje nevyko, nuostoliai vis tiek buvo didžiuliai.

Sakoma, kad tuo metu darbo vietų pasiūla bent 5-6 kartus viršijo galinčių dirbti skaičių. Nebuvo kam triūsti šachtose bei gamyklose, ardyti griuvėsių, iš naujo statyti tai, kas buvo subombarduota. Ir tuomet, 1948-aisiais., leiboristų siūlymų pakeistas imigracijos įstatymas. Nuo šiol britų kolonijų gyventojai galėjo atvykti ir visam laikui kurtis metropolijoje. Su šeimomis ir be jokių apribojimų. Prieštaraujantys balsai, kad ilgalaikėje perspektyvoje „senoji, geroji, baltoji Anglija“ virs „rasių Babilonu“, taip ir liko neišgirsti.

Masinės neeuropiečių imigracijos į Britanija diena – 1948 m. birželio 22-oji. Tą dieną laivas „Empire Windrush“ į metropoliją iš Jamaikos atplukdė pusantro tūkstančio juodaodžių. Apskritai laivas plaukė pasiimti Jamaikoje buvusių britų karių, tačiau jų buvo palyginti nedaug, tad, norėdamas užsidirbti, kapitonas pusvelčiui į denį priėmė daugybę juodųjų jamaikiečių.


"Empire Windrush" atplaukia į Britaniją

Tai, kad laivas plukdo į Britaniją ne tik karius, vyriausybė sužinojo tuomet, kai „Empire Windrush“ jau buvo toli nuo Jamaikos krantų. Pradžioje valdžios atstovai lyg ir piktinosi tokia kapitono savivale nesuderinus veiksmų, tačiau įstatymiškai jis nieko nepažeidė: juk naujasis neribojamos Imigracijos aktas jau buvo priimtas.


Nors jamaikiečiams kelionė per Atlantą kainavo dvigubai pigiau nei įprastai kainuodavo tokios kelionės, į Angliją leisti sau vykti galėjo ne kiekvienas jamaikietis. Net ir palyginti menka suma dažnam buvo milžiniška.

Taigi, nuspręsta visus įsileisti. Bet! Kadangi pusę pasaulio valdžiusių anglų sąmonėje juodaodžiai vis dar buvo „nepatikimas, į neprognozuojamą elgesį linkęs pavojingas elementas“, lydėti „Empire Windrush“ pasiųstas karo laivas. Sunku prognozuoti, kaip pakryptų imigracinė britų politiką, jei pirmajame imigrantus plukdžiusiame kiltų masinės riaušės. Tačiau tąkart viskas praėjo taikiai.

Beje, per garsiakalbius karo laivo vadovybė atvykėliams iškart paskelbė, kad laukia sunkus, neįtikėtinai sunkus darbas ir jokių šiltnamio sąlygų atvykėliai gali nesitikėti. Tad, kas dirbti nenusiteikęs, gali šokti į vandenį ir plaukti atgal į Jamaiką nors dabar. Tokie pat perspėjimai naujųjų imigrantų laukė ir uoste.


Tuomet britų valdžia aukso kalnų ir išlaikymo pašalpų nežadėjo.


Multirasinės Britanijos pradžia.

Absoliuti dauguma Britanijos gyventojų visiškai nebuvo patenkinti „puslaukinių negrų“ antplūdžių, šalyje viena po kitos steigėsi šimtai organizacijų prieš „spalvotą imigraciją“, todėl dabartiniai pasakojimai esą Vakarų Europa priėmė „nebaltuosius“ atvykėlius išskėstomis rankomis, švelniai tariant, labai prasilenkia su tiesa. Sunerimę valdžios atstovai tikino gyventojus, kad imigrantai iš buvusių kolonijų – laikinas dalykas. Kad ūkiui atsigavus visi jie bus išsiųsti namo. Tačiau metai bėgo, laivų vis daugėjo, o vykti į gimtuosius kraštus, savaime suprantame, niekas nesirengė.


Ne visai 1948-ųjų, o dešimtmečiu vėlesnė nuotrauka. Prieš "spalvotą imigraciją" nusiteikusios organizacijos tuomet turėjo nemažai pasekėjų. 


parengė "Istorijos įdomybės"