2016 m. spalio 5 d., trečiadienis

Moters dalia. Valstietės gyvenimas XIX a. Rusijoje

Ištekėti už „senio“ būnant šešiolikos metų, ar už „vaiko“ dvidešimties – vienodai blogai. Trys dienos vestuvėms atšvęsti, o po to iškart į darbą. Jokių motinystės atostogų, jei pastojai – gimdyk laukuose, o paskiau nešiokis mažyli su savimi, jeigu nėra kam palikti.

Kiek vaikų pagimdysi – nežinia, kiek iš jų išgyvens – dar sunkesnis klausimas. Kur dėti nelaukiamą vaiką? Jei jau visai negali auginti, galima paskandinti ar pasmaugti. Štai ji, moters dalia XIX a. Rusijos Imperijoje.


Kaip tekėdavo?

Kai valstiečių šeimoje gimdavo mergaitė, niekas pernelyg nesidžiaugė. Kitas reikalas – sūnus. Nuo pat mažumės duktė padėdavo motinai namų ūkyje, o kai gimdavo jaunesni vaikai – prižiūrėdavo ir juos.

Ištekinti dukrą neskubėjo, nes papildomos darbo rankos vertintos kiekvienuose namuose. Bet ir mergauti ilgai netekdavo. Kai kada būsimą vyrą ir žmoną supiršdavo gana anksti, dar vaikystėje.

Merginos paprastai tekėdavo 16-18 metų. Jaunikis galėjo būti ne tik vyresnis, bet ir kiek jaunesnis. Norint, kad vestų aštuoniolikos neturintis sūnus, tėvams reikėjo prašyti vietos dvasininko leidimo. Jaunosios kraitį paprastai sudarė drabužiai, patalynė, verpstės.

Savo ruožtų jaunikis duodavo nuotakai vadinamąją „poklažą“ - penkis dešimt rublių, kailinius, miltų ar kruopų. Kiek vėliau už nuotaką sumokėdavo pinigais, ypač jeigu ji turėjo kažkokių „trūkumų“: blogai girdėjo, šlubavo ar buvo „sena“, tai yra, vyresnė už jaunikį, arba sklandė gandai, kad savo metu „ėjo per vyrus“.


Kaip gimdydavo?

Neretai tiek vyras, tiek žmona buvo dar visai paaugliai. Egzistavo prietaras, kad tik „sutuokti jaunieji suauga kartu“.

Dažnai nei motina, nei tėvas visiškai nemokėjo elgtis su pirmuoju savo vaiku, todėl būtent pirmagimiai dažnai neišgyvendavo.

Jaunos moterys neretai tiesiog „užliūliuodavo“ vaiką miego metu. Tai yra, miegodamos mirtinai prispausdavo.

Kūdikį (iki metų) motina dažnai guldydavo tarp savęs ir vyro, kad būtų šilčiau. Už „užliūliuotą“ kūdikį popas skirdavo epitimiją – ilgesnį ar trumpesnį pasninką, atgailą, tam tikrų maldų kalbėjimą. Tačiau tai nebuvo laikoma žmogžudyste kriminaline prasme. Tais laikais sunku buvo surasti neturtingą kaimiečių šeimą, kuri nėkart nelaidotų savo vaikų.


Nėščios moterys dirbo iki pat gimdymo. Kai kurias sąrėmiai suimdavo laukuose. Tuomet jos gimdydavo šiene ar vežime. Jei namuose – padėdavo patyrusios senutės. Tam, kad gimdymas būtų greitesnis, gimdyvę kaitindavo pirtyje.

Dirbti moteris vėl pradėdavo prabėgus savaitei po gimdymo. Po šešių savaičių naujoji mama turėjo ištarti „apvalančios maldos“ žodžius, ir tik tuomet galėjo vėl santykiauti su vyru. Tačiau neretai girti vyrai jau po savaitės dviejų kibo prie žmonų.


Kaip vyrai mušdavo žmonas

Nuo girtų vyrų moterys kentėjo reguliariai. Vyrai mušdavo žmonas jei tos atsisakydavo paklusti „vyriškai namų šeimininko valiai“: atsisakydavo nuauti jam batus, gultis su juo į vieną lovą.

Žymaus keliautojo duktė Olga Semionova taip aprašo vieną atvejį: „Pažinojau vyrą, kuris girtas mėgdavo tyčiotis iš savo žmonos: „Stokis žmona ant kelių, dėk galvą ant slenksčio. Mano valia! Jei panorėsiu – užmušiu tave“. Ir boba turėjo nesipriešindama guldyti galvą ant slenksčio. Vyras užsimodavo kirviu, bet pradėdavo verkti vaikai. Tuomet jis sakydavo: „Vaikų gaila. Jei ne jie, nebūtum tu gyva“ - ir paleisdavo moterį. Tai buvo vadinama „išminties rodymu prieš žmoną“.



Kaip „paleistuvavo“ ir atsikratydavo vaikų

Lytiniai santykiai kartais prasidėdavo iki vestuvių. Susitikdavo merginos su vaikinais paprastai kaimo sueigoje ar gatvėje. Po to slapstydavosi „ant šieno“. Jaunuoliai įkalbinėdavo merginas, žadėdavo vesti, dovanodavo pigias dovanėles.

„Susilaukiau savo pačios vargui sūnaus už dešimt obuolių“ - pripažino viena valstietė.

Po to dažnai gimdavo nelaukiami vaikai. Būdavo kaimuose ir tyčia sukeltų persileidimų. Pavyzdžiui, gerdavo kadagio antpilą. Tačiau kartais kūdikius žudydavo. Ta pati Olga Semionova rašo:

„Pagimdo boba ar mergina kur nors klėtyje viena, po to prismaugia mažylį rankomis ir numeta jį arba į upę (su akmeniu ant kaklo), arba į tankius krūmus, arba kur nors kiaulių garde pakasa. Pagimdė kartą našlaujanti boba vaikutį, kai visi buvo cerkvėje, ir pasmaugė.


„Vis tiek mirtų iš bado“ (ji augino dar šešis vaikus), po to paslėpė kūnelį savo skrynioje ir pakabino spyną, kad grįžę iš cerkvės nieko įtartino nepastebėtų. Visus šventadienius gulėjo namie, sakydama, kad negaluoja“.

Naktį, kai visi atsigulė miegoti, ji paėmė kibirą (lyg eitų vandens), užėjo į klėtį, ištraukė iš skrynios kūnelį, įdėjo į kibirą ir įmėtė savo atžalą į prūdą, o po to grįžo lyg niekur nieko namo. Vaiko kūną rado prūde po mėnesio, kai vanduo pradėjo sekti. Taip boba įkliuvo“.

Su „pasileidusiomis“, tai yra, ne vieną „mylimąjį“ turinčiomis netekėjusiomis mergomis susidorodavo paprastai. Jei mergina turėjo kelis „meilužius“, visi jie susirinkdavo kartu, ištepliodavo jos vartus degutu ar tiesiog prikuldavo

Sumušą ją, po to pakelia marškinius virš galvos, suriša ir paleidžia pusnuogę eiti per kaimą. Merga, pas kuria yra tik vienas „meilužis“, mūsų laikais jau nelaikoma „pasileidusia“, todėl jos vartų degutu neteplioja“.

Jekaterina Astafjeva

į lietuvių kalbą 
vertė „Istorijos įdomybės“