2016 m. spalio 22 d., šeštadienis

Kur pradingo paslaptingieji Vilniaus maketai?

Sakoma, kad okupacinės nacių administracijos pavedimu Vilniaus geto žydai turėjo pagaminti didžiulį, itin detalų sostinės maketą. Kruopštus darbas maketo kūrėjus kurį laiką gelbėjo nuo sušaudymo Panerių duobėse, tačiau karo pabaigos absoliuti dauguma nagingų kūrėjų taip ir nesulaukė. Ko gero, iš viso pagaminti keli maketai, bet iki mūsų dienų išliko tik mažyčiai fragmentai. Visa kita dingo kaip į vandenį. Pateikiame ištrauką iš A.Verkelio knygos „Kas sudegino Vilnių“.

Izraelyje Ghetto Fighters House muziejuje po stikliniu gaubtu saugomas unikalus istorijos paminklas – geto kalinių pagamintas maketas. Jis apima Didžiojo geto teritoriją ir stebina tikslumu. Paminklo apraše sakoma, kad maketas 2 x 2 m dydžio ir pagamintas 1943 m. Po karo buvęs geto kalinys Israelis Scheras kelerius metus rinko jį iš atskirų dalių, kurias pervežė jo žmona ir draugai. Buvo manoma, kad šis maketas tėra fragmentas didžiulio plastinio Vilniaus miesto maketo, kurį 1942 m. nacistų užsakymu pagamino Vilniaus geto kaliniai. 

Viso miesto maketą, kuris turėjo susidėti iš keturiasdešimt plokščių ir apimti 4 x 5 m plotą, Vilniaus gebitskomisaro pavaduotojas F. Murreris norėjo padovanoti savo viršininkui H. Hingstui 1942 m. Šv. Kalėdų proga. Išsigelbėjęs nuo mirties vienas iš projekto autorių Gabrielis Sedlis prisimena, kad sąlyga buvo tokia: jei maketas bus pagamintas laiku, iš Lukiškių kalėjimo bus paleistos kelios žydų šeimos, kurioms grėsė egzekucija Paneriuose.1


Zvi Shneras (kairėje) pristato žydų agentūros pirmininkui Aryeh Dolchinui (centre) Vilniaus gero maketą. 1979 m. (Ghetto Fighters House muziejaus nuotraukų archyvas)

Be to, maketo gamyba kurį laiką gelbėjo jį gaminančius žmones nuo mirties ir netgi leido laisviau judėti, trumpam išeiti iš geto teritorijos atlikti būtinų miesto tyrimų. Tam tikslui suburtas Vilniaus geto techninių dirbtuvių kolektyvas, vadinamas PPV arba Plastiker plan Vilna (Plastinis Vilniaus planas), surinkti profesionalūs architektai, dailininkai ir inžinieriai: Flora Romm (kolektyvo vadovė), S. Smorgonsky, G. Sedlis, Rachel Suckever, Uma Olkienicki ir kt. Maketo kūrimas geto gyvenime turėjo nepaprastą reikšmę – kėlė kolektyvinį pasididžiavimą ir žadino viltį. Geto kronikininkas Hermanas Krukas (nužudytas 1944 m.) rašė:

[1942 m.] gruodžio 20 d. [...] Šį rytą 11 valandą teatro salėje buvo parodyti pirmieji šeši Vilniaus žemėlapio lakštai. Iš viso žemėlapį turi sudaryti 40 lakštų. Šiuose lakštuose pavaizduoti tankiausiai apgyvendinti miesto kvartalai, tokie kaip Žvėrynas, Šnipiškės, Mickevičiaus [Gedimino] gatvė, Antakalnis, Užupis, Didžioji gatvė, geto rajonas, Rasos, Naujininkai ir t.t. Pradėdamas šių šešių lakštų demonstravimą Techninio skyriaus vedėjas, tarp visa kita, pasakė, jog prieš savaitę draugas Krukas minėjime „100 000 knygų“ „išreiškė mintį, kad getas yra bejėgis, kad tai, ką jis pasiekia, negali būti tobula – getas miręs“. Rodydamas į šiuos šešis lakštus inžinierius Guchmanas sako, kad jis nesutinka su tokia mintimi; to įrodymas – žemėlapio sukūrimas... Taigi žemėlapis įrodė, kad getas yra tobulas!.. [...]


Vilniaus gero maketas Ghetto Fighters House muziejaus parodoje (P.Yair nuotrauka, Ghetto Fighter House muziejus)

Penkiolikmetis Icchokas Rudaševskis (Yitshok Rudashevsky), nužudytas 1943 m., dienoraštyje rašė:

[...]Geto mokyklos šiandien [1942 m. gruodžio 20 d.] ėjo pažiūrėti dalies reljefinio Vilniaus žemėlapio, kuris gete gaminamas kaip dovana Gebitskomisarui. [...] Ant stalo po reflektorine lempa priešais mus guli centrinė Vilniaus dalis. [...] Kiekvienas namas, kiekviena gatvelė jame pažymėta. Viskas gražiai nuspalvinta, padaryta ypač meistriškai. Vaikai spraudžiasi priekin pažiūrėti į žemėlapį, ir, aišku, kiekvienas ieško savo namo, savo gatvės, iš kurios jis buvo atvarytas į getą. Inžinierius Guchmanas paaiškina mums: Vilija [Neris], Žaliasis tiltas, Šnipiškės, o čia – Katedra. Vaikai godžiai žiūri į mažas kalvotas gatveles aplink Viliją ir Vilnelę, nuo kurių jie buvo atskirti. Reljefinis Vilniaus žemėlapis, be abejonės, yra nuostabus meno kūrinys, kuriuo galime didžiuotis, nes jis negalėjo būti sukurtas už geto ribų. Šis darbas pareikalavo tiek jėgų ir kantrybės, kiek tik žydas šiomis dienomis gali jos turėti. Kadangi tai mūsų kūrinys, mes galime būti tikri, kad pamatysime nuostabias Vilniaus gatves ne tik žemėlapyje, bet ir tikrovėje. [...]

1942 m. pabaigoje maketas buvo baigtas ir iš geto aštuoniasdešimt žmonių – po du žmones – kiekvieną plokštę nešė į nacistų būstinę.

Maketas buvo sumontuotas gebitskomisaro H. Hingsto kabinete Baltojoje salėje (priimamajame) – dabartinėje Prezidentūroje.

Prie maketo dirbusių specialistų tai neišgelbėjo: likviduojant getą 1943 m. rugsėjį, dauguma buvo sušaudyti, tačiau jų kūrinys išliko. Pokariu juo naudotasi rengiant miesto planus. Vilniaus vyriausiasis architektas Vladislovas Mikučianis prisimena, jog didžiąją jo kabineto dalį užimantis maketas stovėjo jame dvejus metus.


Vilniaus gero maketo fragmentas (Ghetto Fighters House muziejaus nuotraukų archyvas)


Senamiestis iš paukščio skrydžio. 2008 m. (Aeronautika - BlomASA 2008)

Žydų muziejaus prašymu maketas perduotas jam. 1949 m., Sovietų Sąjungoje plintant antisemitizmo vajui, muziejus uždarytas, eksponatai atiteko Vilniaus kraštotyros muziejui (dabar Lietuvos nacionalinis muziejus – LNM). Atgavus Nepriklausomybę, keturias Vilniaus maketo plokštes iš LNM Architektūros muziejaus fondų gavo atkurtas Lietuvos valstybinis žydų muziejus (dabar Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus). Likusios trisdešimt šešios plokštės – tarp jų visa centrinė miesto dalis – dingo. Būtent ta Senamiesčio maketo dalis, kurioje vaizduojamos nepataisomai sužalotos Vokiečių, Didžioji, Gaono, Žydų, M. Antokolskio gatvės. Dvi maketo dalys – Vilniaus miesto  šiaurės vakarų ir šiaurės rytų – 2013 m. restauruotos. Darbus atliko  keramikos restauravimo ekspertė Bronislava Kunkulienė. Restauruodama eksponatą specialistė  nustatė, kad plastinis planas-maketas gamintas nenaudojant trafaretų, detalės lipdytos tiesiog rankomis.7

Palyginę šias plokštes su topografiniais žemėlapiais, matome, kad jos pagamintos Vilniaus miesto plano, išleisto 1938 m. žemėlapio pagrindu, masteliu 1:2500 (1 cm – 25 metrai). O Israelio Schero geto maketas Ghetto Fighters House muziejuje yra visiškai kitokio mastelio ir negalėjo būti gamintas didžiojo maketo pagrindu. Tai originalus atskiras maketas. Bet paaiškėjo, kad yra dar vienas geto maketas, kurio pagrindu galbūt jis galėjo būti padarytas. Žydų kultūros tyrėja Anna Lipphardt rašo, kad šis – jau trečiasis – maketas gete buvo parengtas nelegaliai ir skirtas žydų reikmėms. Makete parodytos kanalizacijos dalys, tad jis galėjo tarnauti žydų pogrindžiui, kovojančiam prieš nacistus.


Pirmasis žydų muziejaus direktorius Šmerjahu Kačerginskis tarp išsaugotų skulptūrų, paveikslų, laikraščių ir 1943 m. Vilniaus geto maketo. 1944 m.

Maketas po karo rastas vienoje iš geto slėptuvių ir saugotas 1944 m. pabaigoje pradėjusiame veikti Žydų muziejuje. Jo direktoriumi buvo paskirtas poetas, iš geto pas sovietų partizanus pabėgęs Šmerjahu Kačerginskis (Szmerke Kaczerginski). Iš skirtingų Vilniaus vietų muziejaus darbuotojai ir entuziastai tempė arba vežimais vežė vokiečių nesunaikintą Lietuvos žydų palikimą. 1946 m. Š. Kačerginskis išvyko į Lenkiją, vėliau į Argentiną. Ten 1954 m. žuvo lėktuvo katastrofoje.

„Kačerginskio“ maketas greičiausiai pateko į Ghetto Fighters House muziejų. Bet, lyginant abu maketus, matyti akivaizdžių skirtumų: skiriasi mastelis, „Kačerginskio“ maketas ne toks detalus, jame nėra kaminų ir stogų detalių. Gali būti, kad iš viso buvo pagaminti net trys maketai. H. Kruko dienoraštyje randama 1943 m. sausio 13 d. datuojama antraštė: „Aš užsakiau du maketus“. Nors visas įrašas neišliko, šie „du maketai“ minimi kiek vėliau:

[1943 m.] sausio 16 d.

[...]Dėl planuojamo anksčiau minėtų dviejų maketų sudarymo šį vakarą 7 valandą PPV [Plastiker plan Vilna] pastate įvyko visų Techninio skyriaus inžinierių, viso PPV personalo susirinkimas; jame taip pat dalyvavo komendantai Gensas ir Muškatas, dailininkai Olkenicka ir Suckever. Pranešėjas H. Krukas kalbėjo apie tai, „kodėl maketai ir kodėl būtent tokie maketai“. [...] Pasikeitus nuomonėmis, visi mus tikina, kad abu maketai pavyks geriau negu pirmasis – Vilniaus žemėlapis. [...]


Vilniaus plastinis planas-maketas, sukurtas Vilniaus gete 1942 m. Vilniaus šiaurės rytų dalis.
(VŽM, 6526/4, fotografavo P.Račiūnas)

Iki šiol stebina nepaprastai kruopštus žydų meistrų darbas. Maketai sukurti iš brėžinių, atliktų natūroje, nes nacistai draudė fotografuoti.

Paskutiniai įvykiai, susiję su maketų gamyba, paminėti H. Kruko dienoraštyje 1943 m. kovo mėn.:
[...] Vakar, 28 dieną [1943 m. kovo mėn.], vidurdienį geto teatro vestibiulyje buvo atidaryta seniai žadėta meno paroda. Įėjimas į salę padarė keistą įspūdį: ar tikrai mums viso šito reikia? [...]

Taip pat PPV [Plastiker plan Vilna] gobelenai ir jų medžio drožinių ekspozicija; bažnyčios ir dalis nebaigto maketo „Šulhoifas“ (jaunojo Noteso darbas).[...]

Be anksčiau minėtų trijų Vilniaus ir geto maketų, tikriausiai buvo dar vienas Vilniaus Didžiosios sinagogos kiemo – „Šulhoifo“, kurio pagrindu šiais laikais galėjo būti pagamintas naujas maketas (žr. p. 137, Nr. ).

Tik dabar iš paukščio skrydžio ar senųjų 1944 m. aeronuotraukų turime galimybę palyginti maketus su tikrove ir įvertinti. Dailininkai tiesiogine prasme karstėsi po geto stogus piešdami pastatų detales ir vėliau jas lipdė į maketą. Ateities kartoms jie paliko nepaprastus paminklus apie išnykusį miestą ir jame gyvenusius žmones. Belieka tikėtis, kad ne visi maketai žuvo, jie kada nors atsiras ir galėsime pamatyti.


ištrauka ir iliustracijos imtos iš:
Antanas Verkelis. Kas sugriovė Vilnių. Vilnius: Briedis [2015]. – 176 p.: iliustr.



**
Kitos ištraukos iš šios knygos:

**
sekite tag'ą istorijos skaitiniai