2016 m. spalio 19 d., trečiadienis

Kaip atsirado aikštė, kurioje iškils paminklas J.Basanavičiui

2016 m. pavasarį Vilniaus miesto taryba nusprendė, kad paminklas tautos patriarchui dr. J.Basanavičiui iškils nedidelėje aikštėje priešais Nacionalinę filharmoniją – Subačiaus ir Aušros vartų gatvių sankirtoje. Tiesa, dar prieš Antrąjį pasaulinį karą jokios aikštės šioje vietoje nebuvo. Kaipgi ji atsirado? Pateikiame ištrauką iš A.Verkelio knygos „Kas sugriovė Vilnių“. 



Aušros vartų gatvės rytinės pusės išklotinės fragmentas. J.Kamarausko piešinys
(1926-1927 m. J.Kamarauskas, KPCA, f.36, ap.1, saug. vnt. Nr.5)

Aušros Vartų ir Subačiaus gatvių kampe dingę namai – vienintelė smarkiai nukentėjusi vieta šiame kvartale. Jų dingimo istoriją lyg painų detektyvą atskleidžia archyvinės nuotraukos ir kino kronikos kadrai.


Aušros vartų gatvė vokiško 1916 m. atviruko centre. Paraše ji klaidingai pavadinta Vokiečių gatve (Deutsche Strasse). Pirmame plane okupacinės Vokietijos armijos kariai (F.Krauskopfo nuotr.)

Namų istorija sena ir turtinga. Aušros Vartų gatvės name Nr. 2, pagal 1808 m. K. Grunerto Vilniaus planą priklausančiame posesijai Nr. 21, XIX a. pradžioje įsikūrė prestižinis viešbutis. Jo reklama įdėta 1815 m. „Kurier Litewski“ laikraštyje:

[...]Žemiau pasirašantysis turi garbę pranešti atvykstančiųjų į Vilniaus miestą dėmesiui, kad šiame mieste, name nr. 21 netoli Aušros vartų veikia užeiga pavadinimu Hotel de l’Europe, kurioje atvykstančiųjų naudai yra apartamentai ir arklidės, taip pat valgiai ir įvairūs gėrimai bet kokiu metu, už prieinamą kainą. [...]

M. Ivanas Kretenis1


Jozefo Pilsudskio širdies ir jo motino palaikų laidotuvių eisena Aušros vartų gatvėje. 1936 m. gegužės 12 d. Antrajame plane namai Nr. 2 ir 4.

Aušros Vartų gatvė buvo viena svarbiausių miesto gatvių – ji vedė prie Gailestingumo Motinos paveikslo koplyčios. XIX a. pabaigoje tiesiai prieš Aušros Vartų pastatą Nr. 2 buvo pastatyti „Grand Hotel“ viešbutis ir Miesto salės rūmai (dabar Nacionalinė filharmonija).

Aušros Vartų Nr. 2 pastatas kelis kartus keitė šeimininkus, du kartus jį rekonstravo architektai K. Spampanis ir A. Kosakauskas. 1926–1944 m. pirmame aukšte veikė baltarusių poeto, visuomenės veikėjo ir leidėjo Stanislavo Stankevičiaus (balt. Станіслаў Станкевіч) knygynas, tarpukariu buvęs vienu svarbiausių baltarusių kultūros centrų Vilniuje. 1945 m. S. Stankevičius buvo suimtas ir represuotas, devynerius metus praleido lageryje Permės srityje.


Subačiaus ir Aušros vartų gatvių sankryža vokiškame atviruke. Apie 1915 m. Dešinėje - Aušros vartų gatvės namo Nr. 2 fasadas (F.Krauskopfo nuotr.)

1944 m. liepos 8 d. į miestą įsiveržė Raudonoji armija, o ši Senamiesčio dalis atsidūrė karinių įvykių verpete. Šalia, Bokšto gatvės bastėjoje, įsikūrė Vilniaus Fester Platz komendanto gen. R. Stahelio vadavietė. Liepos 10 d. šį rajoną dar kontroliavo vokiečiai. Luftvafės 16-ojo parašiutininkų pulko vyresnysis šaulys Oigenas Hinnenas prisimena:

[...]Liepos 10 dieną beveik visi civiliai slapstėsi bažnyčiose ir dideliuose pastatuose, gatvės pilnos karių, tik šautuvų papliūpos ir pabūklų griausmas sutrikdydavo greitą atskirų dalinių judėjimą.


Šlapiu gatvės grindiniu joja Raudonosios armijos kavaleristai. Subačiaus ir Aušros vartų gatvių sankryžoje suversti išplėšti rakandai. 1944 m. liepos 13 d. (S.M.Guararijo nuotr.)

Viršutiniame pastato su trimis langais aukšte buvo koplyčia. Nutarėme patikrinti, kas joje slepiasi. Visa parašiutininkų kuopa užlipo kairėje pusėje esančiais ilgais laiptais ir pamatė, kaip kunigas laiko Mišias. Koplyčia buvo prisikimšusi klūpinčių civilių, pabūklų dundesy čia kaip tik vyko pakylėjimas. Ceremonija mus visus sukrėtė. Atsiklaupiau, nes stovėjau pirmas, visi kiti pasekė manimi. Sujaudintas kunigas priėjo prie mūsų ir kiekvienam suteikė Šventą Komuniją. Sumišę ir tylūs vėl nusileidome laiptais į gatvę! Tik po kiek laiko atgavome žadą.[...]2


Aušros vartų ir Subačiaus gatvių sankryža. 1944 m. vasara (J.Bulhak nuotr., VMS KPS albumas)

Tos pačios dienos vakare vokiečiai buvo priversti pasitraukti, o R. Stahelis savo vadavietę perkėlė į Gestapo rūmus prie Lukiškių aikštės3. 1944 m. liepos 11 d. vokiečių žvalgybinėse aeronuotraukose matyti, kad Aušros Vartų g. Nr. 2 pastatas išliko karo nepaliestas. Bet 1944 m. liepos 20 d. vokiečių žvalgybinėje aeronuotraukoje namai Nr. 2, Nr. 4 jau be stogų, Nr. 6 – be dalies stogo. Čia ir slypi Aušros Vartų gatvės namų dingimo paslaptis. Kas gi jiems nutiko, juk liepos 11 d., kai šį rajoną užėmė sovietai, namai buvo nepažeisti? Šis rajonas sulaukė ypatingo karo kronininkų dėmesio. Lietuvos centrinio valstybės archyvo (LCVA) kino dokumentų skyriuje saugomose sovietinėse kino kronikose yra bent trys scenos, nufilmuotos Aušros Vartų ir Subačiaus gatvių sankryžoje. Siekiant parodyti aršius mūšius, nuolat šmėkščioja Aušros Vartų g. Nr. 2 gaisras. LCVA svetainėje e-kinas.lt kino kronikoje pastatas iš pradžių dega4, bet vėliau parodomas visiškai sveikas. Prie namo Nr. 2 sienų stovi civiliai ir stebi pro šalį skubančius raudonarmiečius .


Aušros vartų g. Nr. 2 ir 4 namai jau nugriauti. Apie 1949 m. (LCVA fotodokumentų skyrius)


Aplinkinių namų ugniasieniesė, imituojant fasadus, kertami langai. 1950 m. 
(Atrasti Vilnių: skiriama Vladui Drėmai, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2010)

Akivaizdu, kad kronikoje įvykių seka apversta, o gaisro epizodas nukeltas į pradžią. Epizodai su sveikais namais vėlesniuose kadruose atsirado, matyt, per neapsižiūrėjimą. Iš nuotraukų matyti, kad, įsiplieskus ugniai, smarkiai lijo. Archyviniai dokumentai leidžia gana tiksliai nustatyti gaisro datą. 5-osios armijos štabo operatyvinės suvestinės Nr. 0190/ОП, 0191/ОП, 0193/ОП rodo, kad po ilgai trukusių karščių 1944 m. liepos 12 d. prasidėjo trumpalaikiai lietūs ir griaustinis, liepos 13-ąją naktį ir dieną ištisai lijo, o 14 d. buvo debesuota, su trumpalaikiu lietumi.5


Aikštė Aušros vartų ir Subačiaus gatvių kampe. Apie 1950-1951 m.
(Atrasti Vilnių: skiriama Vladui Drėmai, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2010)

Liepos 13-ąją, labiausiai tikėtiną gaisro dieną, vokiečių Vilniuje jau nebuvo. Namai suliepsnojo miestą užėmus Raudonajai armijai, greičiausiai juos padegė plėšikaujantys sovietų kareiviai, kai kelias dienas Vilniuje viešpatavo chaosas.

Po karo sovietų sudeginti namai Aušros Vartų gatvėje stovėjo dar ne vienerius metus. Z.M. Čaikovskio Žalos plane Nr. 2, 4, 6 pažymėti kaip architektūros paminklai, kuriems reikia kapitalinio remonto.
1947 m. Aušros Vartų g. 2, 4 ir 6 pastatų remontui, numatytam 1948–1949 metams, planuota skirti 1,3, 2,6 ir 1,950 mln. rublių.6

Planų nebuvo lemta įgyvendinti. Nors namai sudegė kartu 1944 m. liepos 13 d., jų likimas susiklostė skirtingai. 1949 m. Aušros Vartų g. 2, 4 namai nugriauti, o Nr. 6 (dabar Nr. 4) išliko ir buvo suremontuotas. Namų vietoje „atsirado“ nauja aikštė (dabar automobilių stovėjimo aikštelė).


Aušros vartų ir Subačiaus gatvių sankryža, 2014 m.

1 Kurier Litewski, 1815 m. rugsėjo 11 d., Nr. 73.

2   Asmeninis O. Hinneno archyvas.

3  Sovietmečiu KGB, dabar Genocido aukų muziejus ir kitos organizacijos.

4 http://www.e-kinas.lt/objektas/kinas/3112/vilniaus-isvadavimas-nuo-vokieciu

5   ЦАМО, ф. 460, оп. 5047, д. 514, л. 76–90.

6   Vilniaus miesto statybos 1946–1950 m. penkmečio objektų išdėstymo kompleksinės schemos pagrindiniai teiginiai ir titulinis sąrašas. 1947. VAA, f. 1011, ap. 5, b. 29, l. 27.

**
ištrauka ir iliustracijos imtos iš:
Antanas Verkelis. Kas sugriovė Vilnių. Vilnius: Briedis [2015]. – 176 p.: iliustr.



**
Sekite tag'ą istorijos skaitiniai