2016 m. spalio 8 d., šeštadienis

Iš girtuokliavimo Rusijoje istorijos

Prieš atsirandant degtinei, daugumos rusų kasdieninis gėrimas buvo silpnas alkoholinis gėrimas kvas – „skysta duona“, o turtingi didikai ir bojarinai gerdavo midų ir importuotą vyną. XIV a. labiausiai paplitusiu alkoholiniu gėrimu tapo alus, ir rusišku žodžiu pivo, iš pradžių reiškusiu „gėrimą“ apskritai, imtas vadinti konkrečiai alus. 

Šis jaunas apynių raugas buvo toks stiprus, kad XV a. venecijiečių keliautojas Iosaphatas Barbaro net užsiminė, kad vietiniai rusiški gėrimai „kvaitina ir svaigina ne mažiau negu vynas“.

Alus ir midus buvo vartojami ypatingomis progomis: per laidotuves, vestuves ir krikštynas, bažnytines šventes ir puotas. Norint pasigaminti šių gėrimų reikėjo ne tik sumokėti apynių ir grūdų mokesčius, bet ir gauti didžiojo kunigaikščio leidimą, nes jų gamyba buvo ribojama, siekiant kovoti su plačiai paplitusiu girtuokliavimu.

„Jie yra dideli girtuokliai ir labai tuo didžiuojasi, niekindami tuos, kurie negeria, – rašė Venecijos diplomatas Ambrogio Contarini, kurį 1476 m. priėmė didysis kunigaikštis Ivanas III (Didysis). – Jie neturi vynų, bet vartoja medaus gėrimą, kurį gamina naudodami apynių lapus. Šis gėrimas visai neblogas, ypač jeigu senas. Tačiau jų valdovas neleidžia kiekvienam laisvai jo gamintis, nes, galėdami tai daryti, jie gertų kiekvieną dieną ir žudytų vienas kitą kaip žvėrys.“


Per šventes rusų valstiečiai tikrai gerdavo nesaikingai, bet dienų, kai jie galėdavo girtauti, buvo labai nedaug. Didžiąją laiko dalį valstiečiai sunkiai dirbo – arė ir akėjo laukus, nuimdavo derlių. Girtuokliavimas buvo prabanga, kurią dauguma iš natūrinio ūkio gyvenančių valstiečių galėjo leisti sau tik retkarčiais.

Nesaikingas alkoholio vartojimas ypač daug bėdų keldavo per Kalėdas ir Tris karalius. Tokį nežabotą, net pagonišką girtavimą pasmerkė 1551 m. Stačiatikių bažnyčios susirinkimas – tas pats, kuriam buvo pavesta pateikti moralines gaires Ivanui Rūsčiajam ir jo bojarinams. Savo priimtame Stoglav (Šimtas skyrių) susirinkimas griežtai pasmerkė tokį linksminimąsi per šventes, kuris skatina „Dievui bjaurų elgesį, [kai] jaunuoliai nusideda, o merginos ištvirkauja“. Ironiška, kad šio susirinkimo pamokymus iš tikrųjų įkvėpė didžiausias girtuoklis ir ištvirkautojas Ivanas Rūstusis. Bažnyčios vadovai pasmerkė ir valstiečius, girtaujančius per puotas, kurios „rūstina Viešpatį Dievą“, ir vietinius dvasininkus bei teisėjus, kurie nesirūpina jų drausminti, mokyti ir bausti.

„Piti podobajet ne vo pjanstvo, no v veselje“, – apibendrino soboras: gerti dera, kad pralinksmėtum, o ne kad pasigertum. Stoglav patarė carui padaryti galą pagoniškam lėbavimui ir bausti tuos dvasininkus, kurie prie jo prisideda. Tačiau girtavimo tradicijos nenutrūko.

Nuo senų senovės, kai dar nebuvo carų, tradicinei maskvėnų alkoholio vartojimo kultūrai buvo būdinga ilgą laiką gyventi blaiviai, o retkarčiais gerokai pagirtuokliauti. Alkoholio vartojimas buvo visuomeninis ir dažnai religinis ritualas. Alkoholio istorikas Borisas Segalas net teigia, kad Stačiatikių bažnyčia sąmoningai įtraukė alkoholį į savo religines šventes, norėdama atpratinti valstiečius nuo pagoniškų tradicijų, pagal kurias alkoholis irgi atliko panašų bendruomeninį vaidmenį32. Ir pagonybės, ir krikščionybės laikais maskvėnai gerdavo ne vieni, o grupėmis – namuose su draugais arba su visa bendruomene, visiškai priešingai negu gėrimo namuose, kurie atsirado vėliau.


Dar prieš atsirandant smuklėms buvo bandoma kontroliuoti alkoholio vartojimą moraliniais pamokymais ir ekonominiais svertais. Pusiau oficialiame XVI a. moralės kodekse, vadinamame Domostroj (Namų tvarka), aprašyta, kokios turi būti elito atstovų moralinės nuostatos, kaip jie turi tvarkyti namų ūkį, elgtis šeimoje ir vartoti alkoholį. „Pakviesti į vestuves“, – sakoma jame,

nepasigerkite ir neužsibūkite iki vėlumos, nes girtumas ir ilgi pobūviai skatina ginčus, peštynes ir kraujo praliejimą. Aš nesakau, kad negalima gerti apskritai! Ne. Aš sakau, kad negalima nusigerti. Aš nepeikiu Dievo dovanų, bet labai smerkiu tuos, kurie geria be saiko.

Domostroj taip pat pateikta praktinių patarimų, kaip taikyti naująjį distiliavimo mokslą; savo skaitytojus žemvaldžius jis mokė: „Varyk degtinę pats“ ir „niekada nepalik jos nesaugomos. Jeigu esi užsiėmęs kuo nors kitu, palik vietoj savęs kokį patikimą žmogų.“ Jau iš pat pradžių buvo akivaizdu, kokia stipri ir pelninga yra degtinė. Atsiradus naujai distiliavimo technologijai, didžiųjų kunigaikščių taisyklės, reglamentuojančios dvarininkų aludarystę, buvo papildytos punktais, reglamentuojančiais stipresnių distiliuotų gėrimų gamybą. 1561 m. Mogiliavo statute nustatyta, kad „kiekvienas miesčionis gali laikyti midų ir alų savam naudojimui, bet ne pardavinėjimui. Pranešęs mokesčių rinkėjui, jis gali varyti spiritą savo sūnaus ar dukters vestuvėms ir linksmybėms. Be to, miesčionys gali varyti spiritą penkis kartus per metus: per Kalėdas, Užgavėnes, Velykas, Trejybės sekmadienį ir rudenį šv. Nikolajaus dieną [gruodžio 6-ąją]; tačiau varant spiritą negalima naudoti daugiau kaip keturių ketvirčių salyklo vienam kartui.“


Tokios taisyklės skatino tradiciškai nesaikingą alkoholio vartojimą per šventes ir iškilmes, kuris dažnai sukeldavo tragiškų pasekmių. „Prieš... gavėnią jie kaip įmanydami lėbauja ir ištvirkauja, o paskutinę savaitę geria taip, tarytum niekada daugiau nematys nė lašo“, – 1671 m. rašė anglas Samuelis Collinsas, asmeninis caro Aleksejaus Michailovičiaus Romanovo gydytojas. Jis pasakoja, kad taip prisigėrus kildavo ginčai, kumštynės ir žmogžudystės, be to,

kai kurie iš jų eidami namo girti, jeigu jų nelydi blaivus kompanionas, užminga ant sniego (liūdna ir šalta ta lova) ir mirtinai sušąla. Gal koks pažįstamas ir praeina pro šalį, bet ir matydamas, kad jų laukia pražūtis, nepadeda, nenorėdamas susilaukti bėdų, jeigu anie mirs jiems ant rankų, nes prasidėjus tyrimui, zemskij prekaz [miesto ir policijos reikalų tarnyba] patuštins piniginę kiekvienam, kas ateis į jų būstinę. Liūdna regėti tuzinus stačiai rogėse mirtinai sušalusių žmonių; kai kuriems šunys nugraužia rankas, kitiems – veidus, ir iš kai kurių lieka tik kaulai. Du ar trys šimtai žmonių taip žuvo per gavėnią. Jų likimas aiškiai parodo, kokias liūdnas pasekmes sukelia girtuokliavimas, nesusivaldymo maras ne tik Rusijoje, bet ir Anglijoje.

Deja, tokių alkoholio vartojimo tradicijų šaknys buvo labai stiprios. Olandų diplomatas Balthazaras Coyetas, kuris apsilankė Maskvoje 1676 m., rašė: „Mes matėme tik skandalingai besielgiančius lėbautojus, garbinamus triukšmingos minios už jų girtuoklišką šaunumą.“ Po dviejų šimtų metų būsimasis Londono Times redaktorius seras D. Mackenzie Wallaceʼas pastebėjo panašius dalykus: „Apskritai, fête Rusijos kaime yra vienas iš labiausiai liūdinančių mano matytų reginių. Jos patvirtina, – nors, deja!, tam nereikia jokių naujų įrodymų, – kad... šie žmonės nemoka saugiai, protingai linksmintis ir siekia užsimiršti pasigerdami. Matydamas, kaip švenčiamos jų liaudiškos šventės, pamanai, kad geriau gyvenime nebūtų apskritai jokių švenčių.“

Nors girtaudavo daugiausia vyrai, tradicinė gėrimo kultūra įviliojo į savo spąstus ir moteris bei vaikus, kurie dažnai gerdavo kartu su vyrais. Pasakodamas apie tipišką kaimo šventę, Adamas Olearijus rašė: „Nusigėrę vyrai mušė savo žmonas vien dėl smagumo, o paskui vėl su jomis gėrė. Galiausiai moterys, sėdėdamos apžergusios savo miegančius vyrus, gėrė viena su kita, kol nuvirto šalia jų ir užmigo. Nesunku suprasti, kaip sunku tokiomis gyvenimo sąlygomis išsaugoti garbę ir kuklumą, ir dėl to jos dažnai puola į nuodėmę.“

Ištrauka iš:
Mark Lawrence Schrad. Vodkos imperija: alkoholis, valdžia ir politika Rusijoje. 
Iš anglų kalbos vertė Vitalijus Šarkovas. – Vilnius: Briedis [2016]. – 488 p.: iliustr.

Knyga leidyklos kaina!

***

Leidykla „Briedis“ pristato naujieną – Marko Lawrence‘o Schrado knygą „Vodkos imperija: alkoholis, valdžia ir politika Rusijoje“, kurioje pateikiama unikali Rusijos politikos, kultūros istorija per vodkos prizmę. Autorius – Vilanovos universiteto Politikos mokslų katedros (JAV) docentas.
Rusija garsėja vodka ir įpročiais nežabotai girtauti. Degtinė ne tik atlieka svarbų vaidmenį daugelio rusų gyvenime, bet ir yra nepaprastai glaudžiai susipynusi su Rusijos istorija ir politika.
Knygoje teigiama, kad Rusijos visuomenę žlugdantį girtuokliavimą lemia ne įgimtas rusų polinkis, o šalies autokratinė politinė sistema, kuri nuo seno naudojo degtinę kaip valstybės valdymo įrankį. Išsamiai tirdamas Rusijos istoriją nuo Ivano Rūsčiojo iki Vladimiro Putino laikų, autorius atskleidžia slaptą valstybės istoriją, kiaurai permerktą alkoholio.
Neapsiribodamas vaizdingais pasakojimais, Schradas atlieka kruopščius tyrimus archyvuose ir analizuodamas juose rastus autentiškus dokumentus ieško atsakymų į provokuojančius istorinius klausimus. Kaip Rusijos valdovai naudojo alkoholį siekdami sutvirtinti savo autokratinį valdymą? Kokį vaidmenį alkoholis vaidino carizmo laikų perversmuose? Ar tik ne liūdnai pagarsėjusi Nikolajaus II prohibicija paskatino bolševikinę revoliuciją? O gal alkoholis sužlugdė ir Sovietų Sąjungą?
Plačiai vykdytos vodkos politikos padariniai yra itin skaudūs. Alkoholizmas tapo visų postsovietinių valstybių maru, kuris pasiglemžia milijonus žmonių gyvybių, griauna šeimas. Deja, lietuviai iki šiol negali (nenori) nuo jo pasveikti.