2016 m. spalio 15 d., šeštadienis

Įkaušusio Jelcino nuotykius prisimenant

1994 m. Jelcinas ėmė taip smarkiai girtauti, kad ši jo yda ne tik tapo visiems žinoma paslaptimi, bet ir užtraukė Rusijai gėdą tarptautinėje arenoje. Rugpjūtį Jelcinas, kaip garbingas Vokietijos kanclerio Helmuto Kohlio svečias, atvyko į šią šalį dalyvauti iškilmėse, skirtose paskutinių rusų pajėgų išvedimui iš buvusios Rytų Vokietijos paminėti. Rusijos delegacija nusileido Berlyne saulei leidžiantis. 

Tą vakarą Jelciną ištiko vienas iš periodiškai jį kankinusių nemigos priepuolių. Vėlai vakare Jelcinas iškvietė Koržakovą ir gynybos ministrą Gračiovą, kuris, kaip kalbama, „kiekvieną taurę degtinės, išgertą su Jelcinu, laikė dar viena žvaigžde ant savo generolo antpečių“.


Matyt Gračiovas pelnė daug apdovanojimų tą naktį, nes juodu gėrė visą naktį iki pat to laiko, kai prezidentui kitą dieną reikėjo dalyvauti viešuose renginiuose. Per rytinę ceremoniją kancleriui Kohliui teko nuolat prilaikyti netvirtą Rusijos prezidentą, kuriam per pietų pobūvį pasidarė dar sunkiau pastovėti ant kojų: Jelcinas liepė atnešti kavos, norėdamas prasiblaivyti, bet greitai išpylė ją sau ant marškinių. Laimei, jo personalas visada turėdavo atsarginius. Tuo tarpu prie vietinės rotušės su muzika palydėti išvykstančių karių susirinko policijos pučiamųjų orkestras. Nustebusių šalių vadovų, diplomatų ir žurnalistų akivaizdoje apsvaigęs Jelcinas griebė dirigento lazdelę ir „keletą minučių girtas mojavo ja, orkestrui grojant toliau“. Paskui jis pagriebė mikrofoną ir sunkiai apversdamas liežuvį padainavo rusų liaudies dainą Kalinka, o paskui ėmė siųsti oro bučinius kikenančiai žiūrovų miniai.

Jelcino bufonada netrukus buvo paviešinta viso pasaulio žiniasklaidoje. Vakarų auditoriją ji pralinksmino, o rusai ja baisėjosi. Tai buvo viešųjų ryšių katastrofa išdidžiai šaliai, vis dar skausmingai išgyvenančiai savo imperijos ir supervalstybės padėties praradimą. Prieš pusę šimtmečio rusai per karą patyrė neapsakomas kančias, Raudonoji armija didvyriškai skynėsi kelią į Berlyną nuversti Adolfo Hitlerio... ir taip ji išvyksta?


Daugelis aukšto rango prezidento patarėjų svarstė, ar jam nevertėtų atsistatydinti. Tačiau nutarė verčiau paraginti prezidentą susiimti.

(…)

Po keleto mėnesių abu prezidentai [Clintonas ir Jelcinas - ist .įdomybių past.] atvyko į Vankuverį, į pirmąjį iš daugelio jųdviejų aukšto lygio susitikimų. Clintono patarėjas George’as Stephanopoulas prisiminė amerikiečių nustebimą, kiek daug Rusijos prezidentas išgerdavo: tris taures škotiško viskio per išvyką laivu, paskui nieko nevalgęs vieną taurę po kitos vyno per pietus. Nors kai kurie amerikiečių delegacijos nariai manė, kad skaičiuoti, kiek jis išgeria, nediplomatiška, jie nežinojo, kad tai senos šimtametės tradicijos dalis: visi užsienio pasiuntiniai, nuo von Herbersteino iki Ribbentropo ir de Gaulleʼio, ir net Nixono ir Kissingerio, labai stebėdamiesi žiūrėjo, kaip Rusijos vadovai maukia vieną taurę po kitos.


(…)

Todėl Clintonas buvo linkęs nepastebėti nesantūraus, net piktinančio Jelcino elgesio per 1994 m. rugsėjo vizitą į Vašingtoną. Pirmąją naktį prieš auštant Clintoną pažadino pranešimai apie rimtą saugumo taisyklių pažeidimą Bleirhauze – prezidento svečių namuose. Slaptosios tarnybos agentai rado girtą Jelciną vienais apatiniais drabužiais Pensilvanijos aveniu, matyt bandantį pagauti taksi ir nuvažiuoti nusipirkti picos. Kitą naktį sargybiniai sulaikė girtą įsibrovėlį, bandantį prasmukti į Bleirhauzo rūsį. Tarp Rusijos ir Amerikos agentų kilo rimtas konfliktas. Išsiaiškinus, kas yra kas, tapo aišku, kad ramybės drumstėjas buvo ne kas kitas, o Jelcinas. Paklaustas, ar jis niekada nebandė pakalbėti su Jelcinu apie jo alkoholizmą, Clintonas išsisuko nuo atsakymo – jis abejojęs, ar jam dera apie tai kalbėti, ar vengęs politinių pasekmių.

(...)

Laimei, Bleirhauze nebuvo žurnalistų ir televizijos kamerų. Tačiau jų buvo Jelcinui grįžtant į Rusiją, nes pakeliui garsiojoje Dromolando pilyje prie Šanono buvo numatytas trumpas dviejų valandų susitikimas su Airijos premjeru Albertu Reynoldsu; prezidentas turėjo pasirašyti su juo ekonomines sutartis. Apie 12:30 šaltą ir dulksnią rudens popietę, lėktuvas, skraidinantis pirmąją Rusijos komandą, priartėjo prie Šanono oro uosto. Bet po pusvalandžio Jelcino lėktuvas vis dar nesileido per žemus debesis.

Nikolajus Kozyrevas, pirmasis Rusijos ambasadorius Airijoje, suprantama, sunerimo. Jis skubiai susisiekė su aukšto rango Aerofloto atstovu, kuris paaiškino, kad „lėktuvas Nr. 1“, skraidinantis Rusijos prezidentą, seniai pasirodė oro uosto monitoriuose, bet kažkodėl nesileidžia, o sukasi ratu virš oro uosto, dėl kažkokių priežasčių delsdamas. Po valandos lėktuvas pagaliau išniro iš debesų ir saugiai nusileido.


Kai tik šeimininkai tiesiogine šio žodžio prasme nutiesė raudoną kilimą Rusijos prezidentui, ambasadorius Kozyrevas prasiveržė pro garbės sargybą, būrį įvairiausių šalių žurnalistų ir minią vėliavėlėmis mojuojančių stebėtojų ir užlipo į lėktuvą, norėdamas pakviesti Jelciną susitikti su laukiančia Airijos delegacija. Tačiau kelią į prezidento kabiną jam užtvėrė stambusis Jelcino asmens sargybinis Koržakovas. „Jūs negalite įeiti, prezidentas labai pavargęs, – griežtai pareiškė Koržakovas. Vietoj prezidento į derybas buvo pasiųstas ministro pirmininko pavaduotojas Olegas Soskovecas, nesusitvarkęs, susinervinęs ir paskubomis paruoštas lėktuvo paskuigalyje
.
„Nebuvo jokios prasmės bandyti derėtis toliau, – pasakojo Kozyrevas, kuriam ne kartą buvo liepta eiti po velnių. – Man neliko nieko kita, kaip tik leistis laiptais žemyn šviečiant žibintams ir blyksint žurnalistų, laukiančių Boriso Jelcino pasirodymo, kameroms ir paaiškinti situaciją Airijos ministrui pirmininkui. Negana to, eidamas aš turėjau sugalvoti atsiprašymo žodžius (Koržakovas, savaime suprantama, jokios pagalbos man nesuteikė), taip pat pasiteisinimą, kad prezidentas blogai jaučiasi dėl tariamai pakilusio kraujospūdžio.“

Kozyrevas apsikeitė reikšmingais žvilgsniais su nusivylusiu airių Taoiseach. „Gerai, jeigu jis nesveikuoja, nieko nepadarysi, – tarė aiškiai nusivylęs Reynoldsas, – bet ponas Jelcinas, mano svečias, yra Airijos žemėje, ir aš negaliu praleisti šios galimybės užeiti į lėktuvą penkioms minutėms, paspausti prezidento ranką ir palinkėti jam greitai pasveikti. Tačiau tai irgi buvo neįmanoma. Niekas negalėjo susitikti su Rusijos prezidentu.

Taip susitikimas Airijoje žlugo net neprasidėjęs, ne tik nepaskatindamas pasitikėjimo ir bendradarbiavimo, bet ir sukeldamas priešiškumą ir pasipiktinimą. „Mes, airiai, kaip ir jūs, rusai, irgi mėgstame išgerti, ir pasitaiko visko, – vėliau konfidencialiai sakė vienas aukštas Airijos pareigūnas. – Taigi, jeigu jūsų prezidentas būtų išėjęs susitikti su mumis, mes būtume nekreipę dėmesio į jo būklę ir atleidę jam, bet atsisakydamas išlipti iš lėktuvo jis įžeidė mus iki sielos gelmių ir parodė, kad tokias mažas šalis kaip Airija jis laiko nevertomis dėmesio.

Kai Jelcinas pagaliau pasirodė Maskvos Vnukovo oro uoste, jis buvo apibertas klausimais. Jo pasiteisinimas buvo geriausiu atveju primityvus: „Na, matote, aš miegojau, ir niekas manęs nepažadino. Bet aš jiems už tai užkursiu pirtį. Ir aš sveikas, kas pasakė, kad aš sergu? Vėliau Jelcinas asmeniškai atsiprašė Reynoldso, vėl tvirtindamas, kad pramiegojo.

Kas iš tikrųjų įvyko Šenone, nežinia. Aerofloto atstovas prisiminė matęs, kaip Jelcinas išėjo iš savo kabinos su kostiumu ir kaklaraiščiu, trokšdamas eiti į derybas, ir susinervino, kad jo patarėjai, „bijodami dėl jo būklės“, neleido. Koržakovas savo demaskuojančioje biografijoje tvirtino, kad Jelciną surėmė krūtinės skausmai. Jelcino duktė ir patarėja Tatjana Jumaševa vėliau atskleidė, kad jį ištiko nedidelis širdies priepuolis. Tačiau, nors pateikdami prieštaringas versijas, visi įvykių liudininkai pripažįsta, kad Jelcinas, pradėjęs ūžauti Vašingtone, nesiliovė gėręs ir skrisdamas lėktuvu per Atlantą.

Ištrauka iš:
Mark Lawrence Schrad. Vodkos imperija: alkoholis, valdžia ir politika Rusijoje. 

Iš anglų kalbos vertė Vitalijus Šarkovas. – Vilnius: Briedis [2016]. – 488 p.: iliustr.



**
įrašui nuotraukas parinko "Istorijos įdomybės"
Sekite tag'ą istorijos skaitiniai