2016 m. spalio 6 d., ketvirtadienis

"Gyvybės" ir "mirties" runos

Tai – mūšyje žuvusio SS kario kapas. Nuotrauka įdomi tuo, kad vietoje įprasto kryžiaus matome kiek kitokią konstrukciją. Ji atkartoja senovinį runų ženklą, kuris nacių Vokietijoje vadintas Gyvybės runa (Lebenrune). Apversta „gyvybės runa“ simbolizavo mirtį.




Oficialiai NSDAP - nacių partija, skelbėsi krikščioniška. Iš jos programos niekuomet nebuvo išbrauktas punktas, kad „partija stovi pozityvios krikščionybės kelyje“. Tačiau tarp Trečiojo reicho lyderių buvo įvairių religinių nuostatų žmonių. Adolfas Hitleris, nors apie savo tikėjimą kalbėjo nedaug, veikiausiai laikė save nepraktikuojančiu krikščionimi, Hermannas Goeringas - irgi.


Gyvybės ženklas

Martinas Bormannas neslėpė esąs kovingas ateistas ir nevengdavo prieš bet kokią religiją nukreiptų kandžių pasisakymu. Visai kitoks buvo SS vadas Heinrichas Himmleris, kurio galvoje sugyveno pačių įvairiausių idėjų kratinys – nuo fanatiškos viduramžių riterių ordinų katalikybės iki senosios germanų pagonybės.


Mirties simbolis

Būtent Himmleris apsupo save žmonėmis, itin simpatizuojančiais senųjų germanų simboliams bei įsivaizduojamai pasaulėžiūrai. Tarp jų ir Himmlerio štabo viršininkas Karlas Wolffas, ir esktravagantiškasis keistuolis-„pranašas“ Karlas Maria Wiligutas, ir „teutoniškas estetas“, menininkas Karlas Diebitschas, „Ahnenerbe“ (Protėvių paveldo tyrimo instituto) įkūrėjas Hermannas Wirthas, pagoniškų švenčių gaivintojas Fritzas Weitzelis bei daugybė kitų, kurie ypatingą reikšmę teikė senajai „ariogermanų“ simbolikai ir visaip bandė ja propaguoti tautiečių tarpe.

Ypatingą pasisekimą šie dalykai turėjo tarp SS narių. Nors stoti į SS laisvai galėjo ir katalikas, ir protestantas, ir netgi ateistas, būta ir simpatizuojančių įvairioms germaniškos neopagonybės formoms (kurių taip pat buvo begalės).


Karlas Maria Wiligutas. Ypatingą SS reichfiurerio pasitikėjimą pelnęs, tačiau vėliau jį praradęs "dvasinio senųjų germanų paveldo žinovas". Vienas iš paslaptingos SS simbolikos bei ceremonijų kūrėjų.

Žodžiu, runoms, bent jau prieškarinės SS gretose, buvo teikta nemaža reikšmė. Tų runų būta įvairių, kiekviena turėjo savo pavadinimą bei reikšmė, tačiau apsistokime ties vadinamąją „gyvybės“ ir „mirties“ runa.

Tai – medį, arba žmogų su pakeltomis į viršų rankomis primenantis ženklas, kuri senovinėje VIII-IX a. anglosaksų runų poemoje vadinamasEolh“ (briedis). Poemoje teigiama:

„Briedžio viksva paprastai
pelkėse auga,
Vandenyje, stipriai žeidžia,
kraują bet kuriam žmogui leidžia,
kuris ją sugriebia“.

Manyta, kad runa Eolh, kuri senąja skandinavų vadinta Algiz, buvo siejama su gydymu, nors tam ir nėra tiesioginių patvirtinimų.


Apversta eolh - "mirties runa"

XIX a. pabaigoje smarkiai į mistiką linkęs austrų nacionalistas Guido von Listas pareiškė, kad augantį medį primenantį Eolh (Algiz) tolimiems protėviams simbolizavusi augimą bei gyvybę. O apversta Algiz vaizduoja šaknis, tai yra, mirtį ir pomirtinį pasaulį. Kadangi G.von Listas tarp daugelio nacionalistinių neopagoniškų organizacijų laikytas vos ne pranašu, jo simbolikos traktavimas neįtikėtinai išpopuliarėjo. Šiuos teiginius perėmė ir į istorijas apie „prarastą arijų išmintį“ linkęs Himmleris.



Būtent todėl ant esesininkų kapų vietoje kryžių mes kartais matome šios runos pavidalo stulpelius. „Gyvybės runa“ (Lebenrune) žymi gimimo datą, o „mirties runa“ (Totenrune) - mirtį. 



parengė "Istorijos įdomybės"

**
Sekite tag'ą runos

**