2016 m. spalio 12 d., trečiadienis

Didysis lenkų melas kaip jie Vilnių ėmė

Lenkų istoriografijoje įsitvirtinusi nuostata apie didvyrišką Armijos Krajovos operaciją „Ostra Brama“ vaduojant Vilnių nuo vokiškųjų okupantų. Esą 1944 m. liepos pradžioje AK, kartu su Raudonąja armija, pasiaukojamai grūmėsi miesto gatvėse prieš hitlerininkus. Tačiau iš tiesų viskas vyko kiek kitaip.
Pateikiame ištrauką iš A.Verkelio knygos „Kas sugriovė Vilnų“:

Žlungant Vermachto frontui, atsirado dar viena jėga, pretenduojanti į Vilnių. Tai Lenkijos partizaninė kariuomenė – Armija krajova (akovcai). Dėl pokario Vilniaus priklausomybės vyko aktyvios geopolitinės derybos. 1943 m. lapkričio 28–gruodžio 1 d. Teherane vykusioje SSRS, JAV ir Didžiosios Britanijos vadovų konferencijoje buvo pritarta J. Stalino reikalavimu palikti Vilnių Sovietams. Lyg skęstantis šiaudo lenkų politikai griebėsi idėjos akovcų jėgomis užimti miestą prieš ateinant Raudonajai armijai. Jie tikėjosi, kad tai taps rimtu koziriu derybose. 1944 m. birželio 26 d. Armijos krajovos Vilniaus ir Naugarduko apygardos vadas pplk. Aleksanderis Krzyżanowskis (slap. „Wilk“) paskelbė operacijos „Ostra brama“ (Aušros vartai) operatyvinį įsakymą Nr. 1, kuriame sakoma:

[...]– Užimti Vilnių.
– Lenkų kareivių kova užfiksuoti istorijai Lenkijos Respublikos Šiaurės Rytų žemių lenkiškumą ir vientisumą.
Svarbiausia mintis.
– Savarankiškai smogti Vilniaus link iki įsiveržiant sovietų kariuomenei […]1


RA 5-osios armijos padėties Vilniaus mieste žemėlapis nuo 1944 m. liepos 7 iki 13 d.

Operacija žlugo. 1944 m. liepos 7-osios naktį prie Vilniaus nepasirodė daugiau kaip pusė miestui pulti numatytų dalinių. Buvęs Armijos krajovos partizanas R. Kiersnowskis [slap. „Puhacz“] rašo:

[...]Nesuvokėme ir to, kad kai kurie daliniai nespėja atžygiuoti, nepaklūsta įsakymui arba nepasiekia Vilniaus dėl netvarkos. Toks aplaidumas, o dar blogiau – kautynių vengimas mums atrodė neįmanomas dalykas. [...]2




1944 m. kovo 9 d. Armijos krajovos Vilniaus apygardos vadas papulkininkis A.Krzyzanowskis (slapyvardis "Wilk") vizituoja 3-iąją AK brigadą Turgeliuose


Galų gale Vilniaus puolimui beliko apie 4200 partizanų, o iš kitos pusės Vilniui ginti vokiečiai iki liepos 7-osios nakties suspėjo surinkti apie 3400 karių. Tiesiogiai mūšyje iš abiejų pusių dalyvavo 3–4 kartus mažiau žmonių. Operacijos „Ostra brama“ planavimas ir vadovavimas jai tapo diletantizmo pavyzdžiu. „Wilkas“ tiksliai nežinojo nei savo, nei vokiečių dalinių dydžio. Daugeliui jaunų tuteišių partizanų tai buvo kovos krikštas. Puolimas prasidėjo liepos 7 d. 2.00. Didžioji dalis akovcų net nepriartėjo prie pagrindinės vokiečių gynybos linijos Ribiškių–Belmonto rajonuose. Kare nepatyrę partizanai, apšaudyti vokiečių artilerijos ir aviacijos, išsibėgiojo. Vilniaus Fester Platz komendantas gen. maj. G. Poelis raporte rašo:

[...] Švintant [1944 m. liepos 7 d.] lenkų gaujos po keletą šimtų vyrų puola iš Gurių pusės ir į rytus nuo Belmonto [nuo 116-ojo iki 128-ojo atsparos taško]. Jos atremiamos, o toliau esančias jų išeities pozicijas sunaikina artilerijos ir minosvaidžių ugnis.[...]3

Greičiausiai „Wilkas“ nė neplanavo užimti miesto. Iš anksto buvo aišku, kad Armija krajova nepajėgi įvykdyti tokią operaciją, ir tai, be abejo, puikiai suprato profesionalūs AK karininkai. Vilniaus puolimas tebuvo imitacija ir propagandinis ginklas siekiant parodyti lenkų teises į Vilnių. Liepos 7 d. pasirodę sovietai Armijos krajovos į Vilnių neįleido, o liepos 17–18 d. be šūvio nuginklavo ir suėmė.


1944 m. liepos 7 d. Vokiečiai Armiją krajovą vadino "banden" - gaujomis. Žemėlapis rodo, kad vokiečių saugumo tarnybai (SD) Armijos krajovos puolimas buvo žinomas iš anksto. Operacija "Ostra brama" po kelių valandų kovos patyrė pralaimėjimą ir pagrindinės jos pajėgos atsitraukė į Valkarabiškių apylinkes. 




1944 m. liepos 8 d. sovietai Vilnių apsupo.


1944 m. liepos 9-10 d. visi vokiečių bandymai atvesti papildomų dalinių baigėsi nesėkmingai ir miestas aklinai uždarytas. 

1   Krzysztof Tarka, „Wilko“ likimas, Kai kurie istorinės tiesos faktai, in: Znad Wilii S.A., Vilnius, 2001, p. 44–45.

2   Ryszard Kiersnowski, Tam i wtedy, Warszawa: Instytut Historii PAN, 2007, p. 106–114.

3   PzAOK 3 K.T.B anlagen 15. 07 – 16. 07. 1944; NARA, T 313, Roll 319, fr. 8597961–8597964.


ištrauka ir žemėlapiai imti iš:
Antanas Verkelis. Kas sugriovė Vilnių. Vilnius: Briedis [2015]. – 176 p.: iliustr.  



Sekite tag'ą Istorijos skaitiniai