Baselardai (angl. baselard, pranc. bazelaire, vok. basler), arba "šveicariški durklai", – taip vadinami šaltieji viduramžių
ginklai, kuriuos nešiodavo ne tik kariai, bet ir miestiečiai. Kas tai per ginklas ir kodėl savo metu jis tapo labai populiarus?
Kairėje - senovinis viduramžių baselardas, viduryje ir dešinėje - kiek vėlyvesni pavyzdžiai.
Baselardo
populiarumą sąlygojo tai, kad jis kainavo kur kas pigiau nei
kalavijas, todėl jį įsigyti galėjo ne tik kilmingi ir
turtingi asmenys. Žinoma, pirmieji baselardą, kaip pagalbinį
ginklą, pradėjo nešiotis riteriai, tačiau ilgainiui mada paplito
paplito ir tarp daugiau ar mažiau pasiturinčių miestiečių. Būtą
daugybė baselardų tipų. Kai kurių geležtės ilgis artėjo prie
standartinio kalavijo ilgio, nors būta ir trumpų
baselardų, ne ilgesnių už didesnį peilį.
Kaip kautis su trumpu ginklu rankose...
Iš pradžių durklas
galąstas iš vienos pusės, nors vėliau galąstos abi. Makštys buvo medinės, dažniausiai aptrauktos oda.
Beje, jos irgi kainavo gerą pinigą, todėl tie, kas galėjo įpirkti
baselardą, bet negalėjo įpirkti makštų, ginklą nešiojo tiesiog
užsikišę už diržo.
Bendras vidutinio baselardo ilgis siekė maždaug 35 cm, iš jų 20 cm – geležtė. Gardos rageliai tiesūs, lenkti į rankenos, arba į geležtės pusė.
Baselardas. Šiuolaikinė replika
Manoma, kad baselardo, arba
dar kitaip, – bazeliaro, pavadinimas kilo nuo Bazelio miesto
Šveicarijoje pavadinimo. Pirmieji šio tipo ginklai atsirado tame
regione apie XIII a., ir per du šimtus metų paplito visoje Vakarų
Europoje. Būtent iš baselardų išsivystė kai kurie šiuolaikiniai
medžiotojų peiliai.
**
Sekite tag'ą ginklai
