2016 m. spalio 7 d., penktadienis

Baselardas. Šveicariškas durklas

Baselardai (angl. baselard, pranc. bazelaire, vok. basler), arba "šveicariški durklai", – taip vadinami šaltieji viduramžių ginklai, kuriuos nešiodavo ne tik kariai, bet ir miestiečiai. Kas tai per ginklas ir kodėl savo metu jis tapo labai populiarus?





Kairėje - senovinis viduramžių baselardas, viduryje ir dešinėje - kiek vėlyvesni pavyzdžiai.

Baselardo populiarumą sąlygojo tai, kad jis kainavo kur kas pigiau nei kalavijas, todėl jį įsigyti galėjo ne tik kilmingi ir turtingi asmenys. Žinoma, pirmieji baselardą, kaip pagalbinį ginklą, pradėjo nešiotis riteriai, tačiau ilgainiui mada paplito paplito ir tarp daugiau ar mažiau pasiturinčių miestiečių. Būtą daugybė baselardų tipų. Kai kurių geležtės ilgis artėjo prie standartinio kalavijo ilgio, nors būta ir trumpų baselardų, ne ilgesnių už didesnį peilį.


Kaip kautis su trumpu ginklu rankose...

Iš pradžių durklas galąstas iš vienos pusės, nors vėliau galąstos abi. Makštys buvo medinės, dažniausiai aptrauktos oda. Beje, jos irgi kainavo gerą pinigą, todėl tie, kas galėjo įpirkti baselardą, bet negalėjo įpirkti makštų, ginklą nešiojo tiesiog užsikišę už diržo. 


Bendras vidutinio baselardo ilgis siekė maždaug 35 cm, iš jų 20 cm – geležtė. Gardos rageliai tiesūs, lenkti į rankenos, arba į geležtės pusė.


Baselardas. Šiuolaikinė replika


Manoma, kad baselardo, arba dar kitaip, – bazeliaro, pavadinimas kilo nuo Bazelio miesto Šveicarijoje pavadinimo. Pirmieji šio tipo ginklai atsirado tame regione apie XIII a., ir per du šimtus metų paplito visoje Vakarų Europoje. Būtent iš baselardų išsivystė kai kurie šiuolaikiniai medžiotojų peiliai.


**
Sekite tag'ą ginklai