2016 m. rugsėjo 10 d., šeštadienis

Tolkienas apie savo "arijišką kilmę"

1937 m. britų leidyklą „Allen & Unwin“ pirmą kartą išleido Johno Ronaldo Reuelo Tolkieno knygą „Hobitas“. Kūrinys susilaukė milžiniško pasisekimo, todėl jį nusprendė išleisti ir užsienio leidėjai. Žinoma, į „Hobitą“ atkreipė dėmesį ir vokiečiai.

Tačiau pagal tuo metu Trečiajame reiche galiojusius įstatymus leisti galima buvo tik savo „arijišką kilmę“ patvirtinusių autorių kūrinius. Tai yra, kiekvienas autorius turėjo patvirtinti, kad jo giminėje nėra žydų, čigonų bei visų kitų, kuriuos nacių propaganda nelaikė arijais.

Taigi, vokiečių leidykla „Rütten und Loening Verlag“ kreipėsi į anglų leidyklą „Allen & Unwin“ prašydama, kad Tolkienas patvirtintų esąs arijų kilmės. Atsakydamas Tolkienas parašė du skirtingus laiškus – taktiškesnį ir tiesmukesnį, įpareigodamas leidyklą vieną jų išsiųsti savo nuožiūra.


J. R.R. Tolkienas (1892 - 1973 m.)

Manoma, kad „Allen & Unwin“ vokiečiams išsiuntė kiek taktiškesnį laišką, kuris dėl Vokietijos bombardavimų neišliko. Užtat visuomenei žinomas „Allen & Unwin“ archyvuose išsaugotas kitas Tolkieno laiškas, kuriame rašoma štai kas:

„Gerbiamieji ponai,
Dėkoju Jums už laišką. Didžiam savo liūdesiui pripažinsiu, kad man ne visai aišku, ką Jūs turite omeny, sakydami „arijiškas“ (arische). Aš nesu arijų kilmės. Kiek žinau, niekas iš mano protėvių nekalbėjo hindi, persų, čigonų kalbomis ar giminingomis tarmėmis. Tačiau jeigu Jūsų klausimas reiškia: ar nėra manyje žydiško kraujo, galiu tik apgailestaudamas pripažinti, kad tarp mano protėvių šios gabios tautos atstovų nėra.

Mano proprosenelis atvyko į Angliją iš Vokietijos XVII a. Taigi, pagal kilmę esu praktiškai grynakraujis anglas, o taip pat Britanijos pilietis. To jums turėtų užtekti. Tačiau aš didžiuojuosi savo vokiška pavarde ir šio pasididžiavimo jausmo nepraradau net viso pastarojo karo laikotarpiu, kuomet tarnavau britų kariuomenėje. Bet turėčiau taip pat pastebėti, kad jeigu toks įžeidžiamas kilmės aiškinimasis taps norma literatūros klausimuose, netoli tie laikai, kai vokiška pavardė nustos būti pasididžiavimo objektu“.

**