2016 m. rugsėjo 8 d., ketvirtadienis

Regioninė tradicija - kojūkai

Paprastai kai kalba pakrypsta apie kojūkus, įsivaizduojame cirko ar gatvės artistus. Tačiau pietvakarių Prancūzijos Landų regione dar XX a. pradžioje galima buvo sutikti žmones su kojūkais. Dažniausiai tai buvo savo bandas prižiūrintys piemenys.

Seniau čia plytėjo pelkėtos lygumos, keliauti kuriomis nesušlampant kojų buvo gana problematiška. Čia ir gelbėdavo kojūkai!


Piemuo, 1908 m. nuotrauka

Gyventojai mokėsi vaikščioti jų pagalba nuo pat mažumės. Dažnas galėdavo netgi bėgti ar eidamas skinti nuo medžių vaisius. Pasakojama, kad 1808 m. šiose vietose lankėsi Žozefina – imperatoriaus Napoleono žmona. Vietos gyventojai sveikino ją ant pasilypėję ant kojūkų ir neatsiliko nuo karietą traukiančių žirgų.





1937 m. foto

Kelių pirštų storio kojūkai būdavo gaminami iš tvirto medžio. Prie jų tvirtintos lentelės kojoms atremti. Kad kojūkai nenusitrintų, jų galus kaustė kauliniais antgaliais. 


XIX a. antros pusės piešinys

XIX a. vietovę pradėta nusausinti ir užsodinti medžiais. Būtinybė vaikščioti kojūkais išnyko. Ją išsaugojo tik vietos piemenys, kad galėtų iš aukščiau nužvelgti savo bandas. 


Piemuo. Apie 1930 m.


Paštininkas. XIX a. vidurio iliustracija.

**